0

Užpiltinės – vaistas nuo visų ligų ar tik gyvūnus naikinantis prietaras?

spalio 2, 2012 Liaudies medicina, MEDICINA, Mokslas

Elijus Kniežauskas//

Šiuolaikinė medicina pajėgi žmogų po kraupių nelaimių sulipdyti iš dalelių, jam persodinti kiaulės organus, prarastas galūnes ir organus pakeisti implantais, primenančiais kadrus iš devinto dešimtmečio fantastinių filmų. Vis dėlto, pritrūkę vilties ar nepasitikėdami mokslu dažniau atsisukame į tūkstantmečius skaičiuojančią liaudies mediciną – kartu ir į burtus ir šamanizmą, rečiau – į vaistus primenančias, gyvūnų mylėtojus šiurpinančias rupūžių ir gyvačių užpiltines.

Užpiltinė rupūžė. DELFI skaitytojo nuotr.

GRYNAS.LT pabandė išsiaiškinti daugiau apie šį liaudišką vaistą – ar jis iš tikro toks veiksmingas, kaip jį mums apibūdina močiutės, ar ši savigyda gali būti pavojinga ir vartotojams, o ne tik niekuo dėtiems ropliams.

Užpiltinėmis paprastai gydosi gerklės ligomis sergantys ir po chirurgo skalpelių bijantys gultis žmonės, jų, kaip paskutinio šiaudo, griebiasi vėžininkai, slopinami pilvo ir žarnyno skausmai.

Kaip kiekviename sodžiuje skiriasi pasakos, taip kitame vis skirtingi užpiltinių receptai. Dzūkijoje rupūžes šiukštu surinkti iki pirmosios perkūnijos, o ir ne kiekvienas roplys tinkamas vaistui. Pikto geriau neimti – vaistai bus nuodingi. Rupūžei leidžiama išsituštinti, po to ji džiovinama ir tik galiausiai užpilama ruginuke.

Tuo tarpu žemaičiai ne tokie išrankūs. Kalbinti senesni žmonės teigė, kad geriausia roplį pačiupti rudenį, bulviakasio metu. Rankomis geriau neimti, o įsemti į stiklainį. Nieko baisaus jei stiklainyje liks žemių – nusistovės. Gyva rupūžė čia pat užpilama alkoholiu. Puikiausiai tam tinka medicininis spiritas, bet iš bėdos naudojama ir paprasta degtinė.

Mokslu nepaaiškinamas efektas

Septintą dešimtį skaičiuojanti Onutė gerai pažįsta netradicinę mediciną. Sirgdama vėžiu moteris nesikliovė vien chemoterapija ir chirurgine intervencija. Per metus trūkusį gydymąsi Onutė, kaip pati sakė, spėjo išgerti dvi gyvates, puslitrį žibalo, rituališkai gėrė savo šlapimą. Nors tai primena šamanizmą, bet gydytojai jos neatkalbinėjo, o skatino, seselės užpiltinei parūpindavo spirito.

„Daktarai patarė gyvatės negerti tik kai vartojau vaistus. Daugiau man jie nieko nedraudė. Sakė, kad galbūt atsitiks stebuklas ir jos suveiks, gal tikėjimas padės ir kūnas pats pradės kovoti. Užpiltines gėriau mėnesį – po truputį. Pradėjau nuo vieno lašo, kitą dieną išgėriau du ir taip iki penkiolikos. Kitas penkiolika dienų mažėjančia tvarka atgal. Kai gydytoja pasakė, kad liga atsinaujino, tai iš nevilties visą naktį verkiau ir išgėriau visą butelį”, – pasakojo moteris.

Nuo ligos pradžios praėjo jau dvylika metų, bet moteris vis dar negali pasakyti kas jai padėjo įveikti ligą – Santariškių specialistai ar liaudies medicina.

Tuo tarpu Antakalnio poliklinikoje šeimos gydytojos praktika užsiimanti Genovaitė Neverauskienė dviprasmiškai vertino šį metodą.

„Labai dažnai žmonės užpiltinėmis gydosi skrandžio ligas, opas, o tai yra labai pavojinga. Alkoholis tik pablogina simptomus, padidina uždegimą ir liga gali paūmėti, tačiau visai kitas atvejis yra su vėžininkais. Jiems užpiltinės suteikia vilties, nuramina, sumažina stresą ir lengviau atsigauna organizmas. Gal ir dėl alkoholio. Mokslas to niekaip negali paaiškinti, bet tokios priemonės kartais suveikia. Tikriausiai tai placebo efektas”, – kalbėjo gydytoja.

Prieš porą savaičių vidurio Europos stipriųjų alkoholinių gėrimų mylėtojų gretose įsisiautė panika. Čekijoje ir Lenkijoje metanoliu užterštu alkoholiu nusinuodijo mažiausiai 25 žmonės. G. Neverauskienė teigė, kad reikėtų pasisaugoti neaiškios kilmės alkoholio: „Seniau galėjo žmonės būti ramūs, nes užpiltinės buvo daromos su natūralia ruginuke, o dabar neaišku ko gali būti primaišyta į tą gėrimą”.

Baudos nenumatytos

Lietuviui ranka nekyla tik prieš žaltį, o nei gyvačių, nei rupūžių nėra gailima ir vardan sveikatos jos pasmerkiamos mirčiai. Rupūžės dažnas gyvūnas mūsų šalyje, o gyvatės neįrašytos į Raudonąją knygą (išskyrus labai retą lygiažvynį žaltį), tad Temidės rankos surištos prieš užpiltines gaminančius ir vartojančius.

Gyvūnų globos institucijos siekia tai pakeisti. VšĮ „SOS Gyvūnai” direktorė Ilona Reklaitytė-Mezenceva teigė, kad tokia situacija netruks ilgai.

„Mes dirbame su šia problema. Tokia mirtis yra labai žiauri ir nehumaniška, tačiau įstatymuose nenumatytos jokios bausmės prieš rupūžių, gyvačių ar vėžių kankinimą. O ir žmonės abejingi, nes šie gyvūnai negali parodyti skausmo. Šiuo metu ruošiame įstatymų projektai, kuriais sieksime sukurti įstatyminę bazę. Dabar viskas ką galime padaryti tai informaciją apie tokį elgesį perduoti Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai”, – pasakojo I. Reklaitytė-Mezenceva.

DELFI Grynas.lt galite pasiskaityti plačiau

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.