0

ČIGONIŲ „BURTAI“

lapkričio 11, 2012 Žmogaus galios

Filmuose čigonai (save jie vadina romais) romantiška tauta, savo taboruose klajojanti po margą pasaulį. Praktiškai taip ir yra, tik nereikėtų pamiršti, kad šie klajokliai dažniausiai neturi pastovesnio pragyvenimo šaltinio … tad dažniausiai gyvena kitų žmonių sąskaita.

Jei mūsų vietiniai romai dar kažkaip tvarkosi (Valstybės ir policijos pagalba), tai retsykiais užsukančių į miestus taborų gyventojų pamiršti nereikėtu ir bent jau elementariai jų saugotis – tai dar niekam nepakenkė.
Paprastai vaizdas būna toks: tiesiog gatvėje prie moters prieina dvi čigonės, užkalbina, vedasi nuošaliau ir pradeda kažką „burti“. Visais atvejais pokalbio tekstas praktiškai vienodas. Pavyzdžiui: „Žinom balandėle kokia bėda tavęs laukia. Tavo sūnų (vyrą, brolį, mylimąjį, arba abstrakčiau – tau brangų žmogų) nužiūrėjo bloga akis. Užkalbėtas jis dabar, gali greitai ir mirti“. Jautresnė moteris aiškų susijaudina (gal sakysim iš vakaro sapnavo blogą sapną ir dabar vaikšto susikrimtusi), o čigonės tuo tarpu varo toliau: „Tik mes galime tau padėti – panaikinsim blogą ženklą. Tik matome, kad visos bėdos tavo namuose nuo blogo metalo. Atsinešk jį čia ir mes pasistengsime kaip nors padėti“. Persigandusi moteris jau nebesivaldo ir neša iš namų ką pagriebusi. Iš pirmo žvilgsnio kaip ir savanoriškai, bet dažniausiai viską. Čigonės mikliai viską susirenką … ir vietoje pagalbos dingsta minioje.
Aišku dažniausiai taip prapuola moterys, tačiau tikrai klaidinga manyti, kad nukenčia tik paprastos moterėlės. Labai dažnai čigonių burtams pasiduoda net visai nelinkę būti lengvatikiais žmonės. Viskas čia priklauso nuo nuotaikos, todėl pakanka tik pažiūrėti žmogui į veidą, o toliau jau technikos reikalas: liūnam reikia suokti apie nelaimes, linksmam – apie pasisekimą. Tai beveik visada šimtaprocentinis pataikymas. Jei pašalinis žmogus atspėja jūsų mintis: patvirtina kažkokį jūsų nerimą arba atvirkščiai – pasitikėjimą, tokiu atveju jūs nejučia juo patikite. „Viską matau brangusis, aplink vaikštai, vietoje trypčioji – kažkokia kliūtis tavo kelyje. Duok ranką – ateitį išbursiu“ – pasisiūlo čigonė. Jei ji atspėjo, jūs nejučia aiktelite: „Tiksliai, iš kur ji viską taip gerai žino“. Nors blaiviai pagalvojus, kam šiais laikais gyventi gerai ? Kas neturi rūpesčių ir nevaikšto aplink savo sėkmę.

Psichologams žinomas toks būdas priversti žmogų veikti prieš savo valią: Jei žmogus tris kartus pasako „Taip“ kokiam nors niekniekiui, tai toliau spaudžiamas jis iš inercijos pasakys „Taip“ ir daug rimtesniam, to net nenorėdamas.
– Gražuoli, duok litą vaikui duonai.
Jei susigraudinęs ištiesi ranką su tuo litu, tuoj pat seka antras prašymas:
– Na duok gi dar kelis, negi vaikui gaila ?.
Duodi dar kelis, ir tuojau pat seka kitas:
– O štai ten pas tave piniginėje aptrinta dešimtinė mėtosi, kam ji tau ? O mano vaikai nuo vakar nevalgę …
Atrodo paprasta, bet sutikę duoti kelis kartus jau užkibote. Toliau seka tik tik „žuvelės pakirtimas“:
– Tu toks jaunas, gražus ir dosnus, bet kažkoks rūpestis griaužia tavo širdį … Duok ranką – pabursiu.
Čia ir prasideda tikrasis ir labai įtikinamas vaidinimas vaidinimas. Mikliai išvardijami gerieji tavo bruožai, tačiau tuo pačiu metu čigonės pradeda atsargiai lenkti prie paties svarbiausio – pinigų:
– Matau reikia tau padėti, paimk metalinį pinigą ir duok man. Nebijok – nepaimsiu, kam jis man ?
– Klausyk jos, jinai tiesą sako !. Ne tam ją motina pagimdė, kad jinai tave apgaudinėtu !.
– Dabar pabursiu su tavo metaliniu pinigėliu ir tau atiduosiu. Tris dienas neišleisk – nešiokis, o po to išleisk. Tada ir aplankys tave laimė. Ir nuo to apturėsi laimę.

Toliau beburiant paaiškėja, kad su vienu „pinigėliu“ laimės niekaip neprisišauksi. Užkalbėti reikia bent du, ir nešioti kairėje ir dešinėje kišenėse. Tada ateina eilė stambesnėms kupiūroms, kurios čigonėms taip pat nė už ką nereikalingos („Motina prisiekiu. Kam man tavo pinigai“), į kurias suvyniojamas čia pat iš „kliento“ galvos išpeštas plaukas. Visa perrišama raudonu siūlu ir dedama ant veidrodėlio ir liepiama galvoti apie savo pikčiausią neprietelių. Pinigų traukimas tuo tarpu vyksta nesustodamas. Pasirodo užkeikimo sustiprinimui reikalinga prie perrištų kupiūrų pridėti dar vieną (Geriau stambesnę), patrinti jomis skruostus ir duoti čigonei, kad jas surištų į vieną vietą tuo pačiu siūlu.
– Matai šitą siūlą – tai tavo siela. Devyniais dienas pinigus nešiok prie krūtinės gink dieve nenutraukdamas siūlo, tik po to nutrauk, sudegink ir pelenus paleisk pavėjui …
Čia pasiekiama ir vadinimo kulminacija … čigonė patrina kupiūras tarp delnų, pučia į juos ir stebuklas – pinigai dingsta be pėdsakų !.
Čia greitai paaiškinama, kad po trijų dienų pinigai tiesiog patys atsiras savininko kišenėje ir prašoma dar vienos kupiūros – kad jų atsirastų tris kartus daugiau nei buvo …

Rezultate klientas paprastai atsitokėja tik tada, kai „būrėjos“ su visu jo piniginės turiniu būna jau senai dingusios. Iš čia peršasi išvada, kad tuo užsiimančios čigonės moka ne tik miklius fokusus rodyti. Nelabai tikisi, kad žmonių minioje gatvėje galima panaudoti hipnozę, bet kad jos puikiai perpratusios žmogaus psichologiją – akivaizdus faktas.

Dažniausiai čigonės „darbuojasi“ vietose kur lankosi daug žmonių – minioje žmogus visada labiau pažeidžiamas ir didesnė tikimybė kad pasiseks. Darbuojasi dažniausiai po dvi tris (Taip psichologinis spaudimas busimai aukai dar labiau sustiprėja) ir labai garantuotai (Šiaip jau tokiame užsėmime ir negali būti neryžtingas, net žvilgsnis visada ryžtingas ir kibus). Apsupusios savo auka siauru ratu ima greitakalbe berti žodžius vos ne klientui į ausį (dar ir visos iš karto), ima už rankos ar glosto petį. Tai jau stiprus ginklas, ypač kai grupė veikia bendrai. Taip apdorotas žmogus tiesiog praranda orientaciją ir tampa lengva auka.

Prigriebti tokias „būrėjas“ gana sunku, nes kaip taisyklė už savo būrimus pinigų jos neima. Papuolus ant jų kabliuko galima lengvai prarasti pinigus, telefonus ir juvelyrinius dirbinius, tačiau net ir šiuo atveju įrodyti sukčiavimo faktą ir prigriebti „būrėjas“ yra labai sunku – žmogus juk pats viską atiduoda. Todėl blaiviai mastantis pilietis į tokias „būrėjų“ kalbas turėtų nekreipti jokio dėmesio (dar geriau laikytis nuo jų kuo atokiau), nesileistų į jokias kalbas ir net prie savęs prisiliesti, ir būtinai iš anksto perspėtu vaikus apie toki veiksmų pasekmes. Pakanka atsakyti į vieną klausimą, iškart prieina dar kelios čigonės ir viskas baigiasi taip, kad sąžiningas pilietis po to negali net aiškiai prisiminti, kaip jis visko neteko. Jei jau labai įdomu pažiūrėti kaip čigonės „dirba“, darykite tai iš tolo – atsarga gėdos nedaro.
Pabaigai derėtų atsiminti, kad ne tik gatvėse galima papulti į tokią nepavydėtiną situaciją.

Čigonės nesikuklina pavaikščioti ir po daugiabučių kiemus, jei laiptinės rakinamos – gali palaukti gatvėje, ir sakysim šaukdama kad vaikui bloga paprašyti vandens. Toliau viskas vyksta pagal atidirbtą schemą gailestingas pilietis atsipeikėja tik uždaręs paskui lankytoją duris. Net keista, kaip čigonėms pavyksta taip įžūliai ir lengvai apgauti sąžiningus piliečius.
Veiksmingas būdas apsisaugoti nuo tokių nemalonumų – neatidaryti durų nepažįstamiems žmonėms. Galima jiems atsakyti ir čigoniškai LAVE NANE, DŽE PESKI KRIK (tarkite LAVЭ NANЭ, DŽE PЭSKI KRIK, kaip rusu Э) – reiškia pinigų nėra, eik šalin.
Jei vis tik papuolėte į jų pinkles ir netekote brangių daiktų, geriausiai pamiršti bereikalingą gėdą ir nedelsiant kreiptis į pareigūnus – einant karštais pėdsakais prarastus daiktus atgauti dažniausiai pasiseka.

Pagal .farwater.eu

http://rutube.ru/video/947c75a749d1910ab5b827b282af333a/

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.