0

KITU KAMPU APIE TRAGIŠKĄ PRŪSŲ ISTORINĘ LEMTĮ(1)

lapkričio 19, 2012 Baltų gentys, Istorija, NAUJIENOS

Romualdas Grigas//

Skelbiame ištraukas iš rašomos Romualdo Grigo knygos „Senieji lietuviai: nunykimo šaknys ir trajektorijos“

Ar tikrai jie neturėjo savo valstybės?

Mūsų istorijos vadovėliuose priimta rašyti: lietuviai vieninteliai iš plačiose teritorijose išsidriekusio baltų superetnoso sukūrė savo valstybę. Sukūrė į tą veiksmą įjungdami aukštaičius, žemaičius, dalį sėlių, žiemgalių, jotvingių, skalvių ir lamatiečių. Bet iš karto darykime išlygą: valstybė buvo suformuota pagal tuomet galiojusius pagrindinius krikščioniškojo pasaulio standartus.

Ir tik jam palaiminus. O ką: anksčiau baltiško kraujo valstybinių darinių nebūta? Klausimas šiandien lieka atviras, karštai diskutuojamas. Diskutuojamas tiek žvelgiant iš Lietuvos pietryčių pusėn, tiek ir žvelgiant „per prūsų galvas“. Jau vien tas faktas, jog vadinamųjų ostgotų valdovas Teodorikas Didysis Ravenoje (Šiaurės Italija) VI a. pradžioje priėmė gausią aisčių delegaciją, daug ką pasako. O aisčių pasiuntiniai tada keliavo ir žvalgėsi vos ne po visą pietų ir vakarų Europą. Ji dar visai neseniai, gal prieš 30 metų priklausė Romos imperatoriaus valiai, o dabar Romą nugalėjusio ostgotų Karaliaus Teodoriko Didžiojo jurisdikcijai.

Yra stebuklu išlikęs Teodoriko sekretoriaus F. Kasiodoro laiškas rašytas aisčių pasiuntiniams. Laiške rašoma: „Šen bei ten Jūsų pasiuntiniams keliaujant sužinojome jus labai troškus su mumis susipažinti, kad, gyvendami Okeano pakraštyje, būtumėte su mumis širdimi. Malonus mums ir pageidaujamas noras, kad mūsų šlovė pasiektų ir jus, kuriems negalėjome perduoti jokių paliepimų. Mylėkite jau pažintą tą, kurio uoliai ieškojote dar nepažinto. Mat tarp šitiek genčių numatyti kelią nėra lengvas noras. Todėl nuoširdžiai jus sveikindami pranešame, kad su dėkingumu priėmėme gintarą, kurį jūs atsiuntėte per savo pasiuntinius <…>.“1

Laiško aisčiams stilius, dėstomų minčių konstrukcijos alsuote alsuoja nuoširdumu ir siekiu bendrauti kaip lygus su lygiais. Tai labai daug ką pasakanti detalė. Galbūt už jos slypi simpatijos patiems aisčiams, kurių artimi giminaičiai, kaip šiandien yra manoma, galėjo įsilieti į Teodoriko Didžiojo vadovaujamą ostgotų kariauną, sutriuškinusią Romos imperiją.
Pasekime akad. Eugenijaus Jovaišos mintimis kaip jis komentuoja šį unikalų mūsų protėvių istorijos aktą. Laiško turinys šiam mokslininkui leidžia manyti, jog aisčių pasiuntiniai buvo išsilavinę, mokėjo kalbų, išmanė kelius; gerai gaudėsi Europos kontinento politikoje, suvokė, kokios jėgos ją lemia ir su kuo reikia glaudžiau kontaktuoti atstatant „tautų kraustymosi“ sujauktus senuosius aisčių prekybos kelius (tarp jų – ir gintaro)2. Sunku patikėti, kad tokiems žygiams ryžtųsi viena kuri tuometinių aisčių (vakarinių baltų, prūsų ir jiems artimų) gentis. Tais laikais vien prekyba, prekybos kelių bei atraminių punktų saugumas reikalavo plačios ir gerai konsoliduotos, ir karinės, ir politinės, ir – pridurčiau – kultūrinės (dvasinio gyvenimo) organizacijos. Tikėtina, kad aisčių pasiuntiniai, kurie, kaip teigiama Teodoriko laiške, keliavo po Europą „šen bei ten…“, turėjo gerą ekipiruotę ir suteiktus įgaliojimus deryboms, nuo kurio nors pripažinto ir galingo valstybinio junginio. Kitaip Teodorikas Didysis vargu ar būtų taip atvirai išreiškęs pagarbą ir pasitikėjimą.

Apie tuos mums mažiau žinomus vakarinių baltų politinės organizacijos kontūrus rimtos informacijos galėtų suteikti ir pinigėlis, rastas maždaug prieš dešimt metų Priegliaus krante netoli Įsručio. Kaip tvirtino buvęs sovietų armijos kontržvalgybininkas Jurijus Lipovka (kilęs iš Vilniaus ir čia gyvenęs), įmanu išskaityti monetoje datą – 567 m., o reverse graikiškais rašmenimis įrašytą užrašą: „Ugo prusu litua kung…“ Matas Pretorijus savo daugiatomiame veikale „Prūsų įžymybės“ yra užsiminęs, kad senais laikais tikrai egzistavusi bendra prūsų ir lietuvių valstybė. Gal tas pinigėlis ano valstybės junginio? Bet deja, tuo pinigėliu (kuris priklauso privačioms rankoms) iki šiol niekaip nesiseka „privilioti“ specialistų jo autentikai nustatyti.

Bet už tai mums, įpratusiems gerbti svetimų nuomonę – lyg ir lengviau savo valstybę „pradėti“ nuo įspūdingo įvy-kio – krikščionių apaštalo nužudymo.
Mūsų istorikai ir religijotyrininkai daug dėmesio skiria X–XI a. sandūroje vakarų baltų žemėse apsilankiusiems apaštališkiesiems misionieriams, kuriuos lydėdavo gerai parengta ir aprūpinta palyda. Prūsijoje 997 m. lankėsi (ir ten tapo šventuoju) čekų vyskupas Adalbertas (Vaitiekus), o Prūsijos ir Lietuvos pasienyje 1009 m. vokiečių arkivyskupas Bonifacijus Brunonas. Suprantama, į šventas baltų žemes jie įžengė be leidimo, o grįžti atgal jokiu būdu nenorėjo. Siekė tapti šventaisiais… Krikščioniškoji Europa buvo įtikinta, kad jos pašonėje tebegyvena nekrikštai, t. y. pagonys. Jie civilizuotų misionierių tuomet buvo įsivaizduojami kaip tarpinė būtybė tarp žmogaus ir besielio gyvūno. Juos žūt būt reikėjo civilizuoti ir įvesdinti į Šv. Romos imperiją: atvesti į tikros teisybės, tikrojo tikėjimo kelią.
Perkeltas iš Palestinos kryžiuočių ordinas, kurį rėmė kone visa krikščioniškoji Europa, palyginus per trumpą istorinį laiką parklupdė išdidžią tautą, apie kurią ne tik Tacitas, bet praėjus tūkstančiui metų ir arkivyskupas Adomas Bremenietis kalbėjo, kaip apie „žmogiškiausius žmones“… Parklupdžius prūsus lietuviams ir jų valstybei atsivėrė nuogut nuogutėlė pietvakarinė siena.
Šiandien tą faktą galime traktuoti dvejopai: pirma, kaip stiprų impulsą įtvirtinant valstybę ir į ją įeinančių baltų genčių lituanizaciją; o antra kaip besiformuojančios lietuvių tautos (ir valstybės) dramatiško likimo pradžią.

Tarsi savaime kyla klausimas: o kodėl christianizuoti prūsai, skirtingai nuo kitų Europoje apkrikštytų tautų, taip ir neišliko prūsais. Apmąstymams medžiagos yra pakankamai. Juolab kad apie juos, ko gero, daugiau nei apie to meto lietuvius yra rašę tie patys civilizuoti europiečiai.
Atsakymą pradėsiu ne nuo pradžios, bet nuo pabaigos…

Pasakojimas, kuriame nevengiama siaubo vaizdų

Antrasis pasaulinis karas artėjo prie pabaigos. Sovietų kariuomenė priartėjo prie Rytprūsių (lietuvininkų žemių). Trečiojo Baltarusijos fronto vadas I. Černiachovskis ruošė savo kareivius spalio 16 d. šturmuoti Vokietijos sieną ties Gumbine. Savo įsakyme generolas rašė: „<…> Dabar mes stovime priešais urvą, iš kurio fašistiniai grobikai mus užpuolė. Mes liksime patenkinti tik tada, kai visus juos išnaikinsime. Jokio pasigailėjimo – nesigailėkite nė vieno… Nereikia iš Raudonosios Armijos kareivių reikalauti, kad jie darytų malones. Jie dega neapykanta ir keršto troškimu. Iš fašistų krašto turi likti dykuma…“3 Šiam armijos generolui kapavietę surado Vilniaus centre, kur buvo pastatytas ir paminklas su dedikacija: „Nuo dėkingos lietuvių tautos“…

I. Černiachovskis savo „čingischanišku“ įsakymu nebuvo originalus. Maršalas Stalinas į Rytprūsius, į tų žemių likimą žvelgė toliaregiškai. Jam aktyviai padėjo toks įžymiu, net demokratiniu skelbtas sovietų rašytojas, kaip Ilja Erenburgas (beje, ilgus metus gyvenęs Vakaruose ir ten dirbęs žurnalistu). Štai jo sukurtas propagandinis lapelis tiems raudonarmiečiams, atsidūrusiems priešais Vokietijos sieną. „Žudykite! Žudykite! Žudykite! Juk nėra tokio tarp jūsų, kuriam būtų gaila nekaltų vokiečių. Kalti visi – ir gyvieji, ir negimę! Sekite draugo Stalino direktyva visiems laikams sutraiškyti fašistinį žvėrį jo paties urve. Išprievartaukite vokiečių moteris ir tokiu būdu palaužkite jų rasinį išdidumą. Paimkite jas sau kaip grobį. Žudykite, šlovingieji ir nenugalimieji raudonarmiečiai!“4
Toks propagandinis škvalas buvo tolygus benzinui, kurį į rankas įdavė keršto ištroškusiems, žmoniškumą praradusiems ir žvėries instinktą skubantiems išlaisvinti raudonarmiečiams. Pirmieji po jų rankomis pasitaikė kaip tik lietuvininkų kraštas – mūsų kraujo ir kultūros sesių ir brolių kraštas. Savo laiku jis davė lietuviams daug stiprybės, bet pats jau buvo palaužtas, germanizuotas, „suhitlerintas“…
Mielas skaitytojau, atleisk man, jeigu kartu prisiliesime prie laiko plėnimis dar nenusėstų įvykių, padėjusių tašką ne tik lietuvininkų, bet ir visos prūsų tautos istorijai. Nesusilaikau neperpasakojęs to baisaus karo ir tos barbariškos agitacijos rezultatų – tik poros trejeto realių vaizdų.

Kaip prieš tai buvau užsiminęs, spalio 16 d. (gen. I. Černiachovskio įsakymo paskelbimo dieną) jau iš Lietuvos teritorijos armija įsiveržė į Rytprūsius Gumbinės kryptimi. Bet ji po poros sunkių mūšių dienų iš ten buvo išstumta. Grįžę vokiečių kariai aprašė aptiktus žiauraus vandalizmo aktus. Smulkiau yra aprašytas Nemirkiemio (vok. Nem-mersdorf) miestelis (dabar Majakovskoje), išsistatęs 10 km į pietvakarius nuo Gumbinės. Matyti, kad doc. Jonas Dainauskas, kurio publikacija remiuosi, yra kruopščiai rinkęs liudytojų medžiagą. Jis rado ir tokį grįžusių į Nemirkiemį vokiečių paliudijimą.
„Dar prieš Nemirkiemį, Sodėnai-Nemirkiemis kryptimi, radom pabėgėlių vilkstinę sunaikintą. Visi vežimai tankų buvo visai sudaužyti. Vežimuose turėta manta buvo išdraskyta. Tai buvo bėgliai nuo Gumbinės.“5 Toje vietoje įsiterpsiu. Tarp bėglių turėjo būti ir lietuvių iš Didžiosios Lietuvos, nuo Vilkaviškio. Vieni – iš panikos, kiti – varomi vokiečių kareivių. Tarp šių bėglių buvo ir mano būsimų studijų Maskvoje bičiulis Antanas Jasaitis, per stebuklą išlikęs su šeima nesutraiškytas sovietinių tankų. Bet tęskime vokiečių užfiksuotus vaizdus.

„<…> Jokių gyventojų (Nemirkiemyje – R. G.) nebuvo. Iš dešinės pusės buvo karčemos „Weisser Krug“, pirmajame kieme buvo vienas gardinis vežimas, prie kurio keturios nuogos moterys, nukryžiavimo padėtyje, buvo vinimis prikaltos. Ten pat, Gumbinės kryptimi, už karčemos „Roter Krug“ buvo kluonas. Prie abiejų to kluono durų buvo prikaltos nukryžiavimo padėtyje labai kruvinos dvi nuogos moterys (visų moterų rankos buvo prikaltos vinimis) <…>.“6

Nemirkiemio miestelis vardą gal bus įgijęs po baisaus maro, XVIII a. pradžioje siautusio šias vietoves. Gal buvo kiti motyvai. Bet štai, raudonarmiečių valia tapo… Mirkiemiu… Kaip rašo lietuvininkų tyrinėtojas V. Šilas, Nemirkiemyje būtent XVIII a. yra kunigavęs Jonas Kaimelis (Keimelis), buvęs aktyvus lietuvybės šalininkas. Jis siūlė steigti lietuvininkų filologinę draugiją ir kėlė jai pagrindinę užduotį: aptarinėti sudėtingesnius lietuvių kalbos ir terminijos klausimus – šitaip prisidedant prie gimtosios kalbos norminimo ir jos įteisinimo Prūsijoje…7
Po šio spontaniškai gimusio intarpo vėl grįžtu prie siaubo filmą primenančio pasakojimo. Grįžtu jau vien dėl tos priežasties, kad istoriją žmogus lengviau suvokia ir įsimena, jeigu šalia sausų faktų ir frazių pasakotojas įpina ir konkrečius vaizdus, sukeliančius emocinį išgyvenimą. Pasekime, ką pasakoja J. Dainauskas…

„Daugumas grąžinamų bėglių vilkstinių žmonių buvo suvaryti į stovyklas, darbo komandas, rusų karinių vienetų „vergų“ stovyklas. Taip Girdavos (Gerdauen, dabar Železnovodsk) apskrityje buvo sudaryta vien moterų komanda žuvusiems laidoti. Pirmą dieną jos palaidojo 17 pasikorusių moterų bei vaikų. Toliau buvo 28 vyrų lavonai, nužudyti žiauriausiu būdu. Po to teko rinkti iš vieno dvaro kūdros lavonus, nors tai buvo tik sukapotų kūnų dalys.“ Liudininkės pasakojo, jog į vieną vietovę „sovietai buvo suvarę visas apylinkių nėščias moteris, kurios ten karių buvo sadistiškai nukankintos. Ten buvo apie 300 nėščių, žiauriausiai nužudytų moterų…“
Protu sunku, tiesiog neįmanoma suvokti, kaip humanistu ir demokratu vėliau charakterizuotas rusų rašytojas ir žurnalistas Ilja Erenburgas galėjo pakelti ranką rašydamas: „Žudykite! Žudykite!.. Išprievartaukite vokiečių moteris <…>.“ Deja, tas kraštas, į kurį iš pat pradžių savo kerzinius batus įkėlė raudongvardietis, buvo germanizuotas ir daugumą sudarė visai ne vokiečių kilmės gyventojai. Privalu mums pastebėti, kad dėl to krašto būta ir kitų diktatoriaus Stalino planų… Antai, karo įkarštyje Maskvos radijas 1942–1944 m. mėgdavo kartoti (ne be Lietuvos komunistų įtakos): „Ateina valanda, kada Mažosios Lietuvos lietuviška žemė bus išlaisvinta iš teutonų – nacių vergijos ir susijungs su Didžiąja Lietuva“. Didysis diktatorius persigalvojo paversdamas tą žemę „iskonno ruskoi zemlioi“ (teisėta rusų žeme)…

Atsukime savo žvilgsnį truputį atgal – į Pirmojo pasaulinio karo metus…
1914 m. rugpjūčio mėn. Rusijos kariuomenė įsiveržė į Rytprūsius – Mažąją Lietuvą. Praktiškai iki tos armijos sutriuškinimo 1915 m. vasario mėn. rusai tame krašte siaubė: plėšė, ką galėjo, trėmė į Rusijos gilumą nepasitraukusius civilius, žinoma – daugiausia moteris, vaikus ir senelius; žmones gaudė taip, kaip stovi (panašiai kaip anais laikais Afrikoje buvo vergijai gaudomi juodaodžiai). Dalis iš jų mirė dar pakeliui į tremtį. „Kartu su kitais buvo išvežtas ir Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas Martynas Jankus su šeima“8. Bet vis dėlto tokio masto genocido ir tokio siaubingo barbarizmo, vykdyto 1944-ųjų rudenį, 1914-ųjų rudenį nebuvo…

Kaip čia neprisiminsi, kokiu mastu buvo germanizuojama Mažoji Lietuva. Nuo 1937 m. naikinami visi lietuviški vietovių pavadinimai. Keistas jausmas užvaldo, kai skaitai istorijos šaltinius ir surandi, kad dar Žygimantas Senasis dokumentuose save, šalia kitų titulų, įvardindavo ir Prūsijos kunigaikščiu…9 Lietuvininkų atskirtis nuo… lietuvių atsirado ne tik dėl valstybės sienų pasikeitimo ir ne tik dėl pirmųjų germanizacijos. Viena iš pamatinių priežasčių buvo nesutaikoma, neišgydoma protestantizmo ir katalikybės konfrontacija. Airiai išliko airiais, nors ir praradę savo kalbą, tik dėl to, kad išliko katalikais. O mes lietuviais – kad netapome stačiatikiais…

Nesu citatų gerbėjas. Bet jos būtinos. Jos tarsi pirštu į akis duria. Šį paragrafą viena iš jų baigsiu…
„Mūsų šventa pareiga – bent kartą apsilankyti ten, kur išleista pirmoji lietuviška knyga, pirmoji gramatika, pirmasis dainynas, pirmieji lietuviški laik-raščiai, kur sukurti pirmieji lietuviški eilėraščiai, pirmoji lietuviška poema, įsteigtas pirmasis Lietuvos kraštotyros būrelis, kur pirmiausia imta rinkti lietuvių tautosaką, tirti lietuvių kalbą, kur atidarytos pirmosios lietuviškos mokyklos, įvyko pirmoji lietuvių dainų šventė, suvaidintas pirmasis lietuvių žemėje lietuviškas spektaklis…“10

Šalia viso šito, ką pacitavau, privalau skaitytojui priminti, kad iš Sibiro tremties sugrįžęs Mažosios Lietuvos lietuvininkų dvasios gaivintojas Martynas Jankus Tilžėje 1918 m. lapkričio 16 d. su savo bendraminčiais subūrė „Prūsų lietuvių tautos tarybą“. Taigi netrukus, po poros savaičių (lapkričio 30 d.), paskelbė deklaraciją, jog Mažoji Lietuva nori atsiskirti nuo Vokietijos ir amžiams susijungti su Didžiąja Lietuva. Nepasisekė… Nes tuo metu pačios Lietuvos nepriklausomybės likimas didžiąja dalimi priklausė nuo Vokietijos… Labai nenorėjo šito žingsnio ir Prancūzijos bei Anglijos remiama Lenkija, suvokdama, kad su tokia Lietuva bus kur kas sunkiau bylinėtis…

Rašiau apie nemažos, iškilios lietuvių tautos dalies sunaikinimą… Turime iš jų tik tai, kas buvo užrašyta…
O dabar – vėl atgal į senuosius laikus, į labiau nuo lietuvininkų į vakarus nusidriekusias prūsų žemes ir jų istoriją…

Bus daugiau

1 Monumento Germaniae historica. Aucttorum antiquissimorum tomus 12. Cassiodori Senatoris Variae. Berolinum, 1894. P. 143–144.
2 Jovaiša, Eugenijus. Baltų visuomenė ankstyvųjų viduramžių pradžioje
(V–VI a.). – Vilnius: VPU Istorija. – 2006. Nr. 64. P. 13.
3 Dainauskas, Jonas. Mažosios Lietuvos genocidas. – Kauno Diena, 1997 m. gruodžio 1 d. Nr. 281. P. 23.
4 Ten pat.
5 Ten pat.
6 Ten pat.
7 Šilas, Vytautas; Sambora, Henrikas. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai. – Vilnius: Mintis, 1990. P. 186–187.
8 Ten pat p. 23.
9 Balinskis, Mykolas. Vilniaus miesto istorija. – Vilnius: Mintis, 2007, p. 407.
10 Šilas, Vytautas; Sambora, Henrikas. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai. –Vilnius: Mintis, 1990. P. 31.

mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.