1

SAULĖ IR KRYŽIUS (3)

gruodžio 1, 2012 PASAULĖŽIŪRA

Algirdas Patackas//

tęsinys(2)

1972 m. išleistame „Baltų-slavų rinkinyje“ išspausdintas rusų kalbininko – struktūralisto Vladimiro N. Toporovo straipsnis kukliu pavadinimu „Pastabos baltų mitologijos klausimu“ [19]. Straipsnyje buvo užsibrėžtas tikslas, panaudojant vadinamąjį dievovardžių paskirstymo (teonimų distribucijos) metodą, iš išlikusių istoriniuose šaltiniuose dievų sąrašų atstatyti visų baltų dievų ryšius.

http://www.baltai.lt/wp-content/uploads/2012/11/Patackas.jpg Pirmiausia buvo tiriama prūsiškoji medžiaga, kaip dėkingesnė atkūrimui, nes ją liečiančių istorinių šaltinių yra daugiau, o dievų sąrašai išsamesni nei lietuviškuose šaltiniuose. Panaudoti šeši istoriniai šaltiniai, datuojami XII a. pabaiga – XVII a. viduriu. Su tam tikromis išlygomis (ne visų dievų sąrašai nepriklausomi vienas nuo kito, yra vėliau padarytų pataisų bei perdirbimų ir t. t.) štai kokį senosios prūsų religijos vaizdą atskleidžia struktūralistinė vidinės rekonstrukcijos metodika: pirmajame hierarchiniame lygmenyje, tarpusavyje susiję tam tikrais funkciniais ryšiais, viešpatauja Perkuns – Trimps – Patols (Bardoits) triada. Antrajame lygmenyje – Puškaits (Barstukas, Markopole) – Pergrubins – Pilvits – Aušauts. Tačiau virš šių hierarchinių lygmenų aukščiausiame superlygmenyje yra tik vienas vardas. Tai Dievas arba prūsiškai Deivs. Štai kaip siūloma vaizduoti mūsų panteoną:

brėž. 1

brėž. 2

Kaip matome, tiek vienu, tiek kitu atveju virš visos religinės sistemos ir net virš panteoną vainikuojančios dievų triados stovi vienas Dievas (prūsų Deivs, vėliau pavadintas Okopirms – Visų pirmas) [20].

Ką tai turėtų reikšti?

Pažiūrėkime, kaip straipsnyje apibūdinamas Deivs: „Sprendžiant pagal viską, Okopirms sąvokoje susipina du vaidmenų sluoksniai, atspindintys dvi tradicijas. Iš vienos pusės, jis – visavaldis (вседержитель) ir visa, kas yra pasaulyje, jam pavaldu (…deum coeli et terae… den Gott Himmels und der erde). Kita vertus, aprašant prūsų panteoną sąryšyje su vertikalia pasaulio struktūra, Okopirms – aukščiausias visų lygių dievas (…der erste Gott Himmels und Gestirnes, …ein Got des himels vud gestirns). Kadangi Okopirmo, visada užimančio pirmą vietą sąrašuose, niekada nebūna kito pobūdžio tekstuose (skirtingai nuo vyraujančios daugumos kitų dievybių), galima padaryti labai tikėtiną prielaidą, kad Okopirmo funkcija buvo visiškai ta pati, kaip ir Dievo-Dievs rytų baltų tradicijoje. Pastarasis, būdamas pagrindiniu ženklu – mitologinės sistemos visumoje atstovu, yra per daug abstraktus ir pasyvus pradas (dažnai esantis už siužetinių ryšių), kuo galima paaiškinti, kad jis praranda savo aktualumą ir kad – kaip šito atsvara – išryškėja žemesniųjų (palyginus su Okopirmu) lygių dievai (plg. lietuvių Perkūnas, latvių Perkons ir prūsų Perkons)“ [21] – (išryškinta mūsų).

Tokiu būdu mums, kurie pagal nuo seno susiklosčiusį požiūrį vyriausia baltų dievybe laikėme Perkūną, struktūralistinis skerspjūvis atskleidžia visiškai netikėtą ir nelauktą esmę. Pasirodo, jog senieji baltai turėjo vieno Dievo sąvoką, kurią tik vėliau iš dalies išstūmė ar pakeitė Perkūnas! „…Aukščiausias Dievas dėl savo abstraktumo ir siužetinių ryšių nebuvimo lyg pereina ilgalaikėn pasyvion atmintin, o aktualiuose vaizdiniuose jo vaidmenį atlieka Dievo tarnas“ [22]. Jų tarpusavio santykį minėtame pereinamajame beprasidedančio daugdievėjimo (politeizacijos) laikotarpyje nusako visa eilė priešpastatymų: „vyriausias – nevyriausias, neaktualus – aktualus, šeimininkas – vykdytojas, nėra išorės aprašymo – yra, nėra motyvų – yra“ [23].

To paties straipsnio antroji dalis skirta ankstyvojo lietuviškų dievų panteono atstatymui. Tačiau, palyginus su prūsiška medžiaga, yra didelių skirtumų. Visų pirma, tiriami žymiai ankstesni (1252, 1258, 1261 metų) istoriniai šaltiniai [tai 1. Volynės metraštis, Ipatijaus metraščio (1232 m.) dalis; 2. to paties metraščio nuorašas (1258 m.); 3. Joano Malalos „Kronikos“ vertimo nuorašo (1261 m.) intarpas], jų mažiau – tik trys, sąrašuose minimi dievai beveik neindividualizuoti, jų apibūdinimas telpa viename sakinyje, o sąrašas beveik tris kartus trumpesnis nei prūsiškuose šaltiniuose. Dėl šių ir kitų priežasčių lietuviško panteono atstatymas yra tik apytikris. Tačiau ir čia panteono branduolyje rasime Dievą: „aukščiausias Dievas (Hageu / Agau) – Perkūnas (epky – kalvis, jo tarnas (Tebe) [24].“

[V. Toporovas nerekonstruoja teonimo Ньнадей / Андай, pasitenkindamas šaknies –diev (-deiv) įvardinimu. Kitoje vietoje (enciklopediniame leidinyje „Pasaulio tautų mitai“ p. 155) V. Toporovas nurodo, kad „…galima vardo Ньнадей interpretacija nuo Numadievs, nuo liet. namo dievas“(?). Mūsų nuomone, patikimesnė ir labiau atitinkanti paties V. Toporovo pateiktos panteono schemos esmę būtų kita interpretacija, besiremianti tuo, kad 1258 m. Volynės metraščio nuoraše (šaltinis Nr. 2) teonimas Андая Андай pateikiamas kaip kreipinys, išgirstas maldos metu: по своиски рекуже: янда бзивающе боги своя Андая (t. y. „…saviškai kalbėdami; янда, šaukdamiesi savo dievų Андая…“ Siūloma янда rekonstruoti kaip kreipinį, o ne kaip teonimą: mano Die; mano Dieve, tuo labiau, kad šiam atstatymui artimas šaltinyje Nr. 1 sutinkamas dievovardis Ньнадей. ]

Tačiau Jono Lasickio veikale „Apie žemaičių dievus“, parašytame 1580 m., randame: „Mat, be visagalio ir aukščiausio Dievo, jų vadinamo Auxtheias Visagistis [šifruojamas kaip Aukštėjas Visagalįs (M. Daukša, J. Jurginis); Aukščiausias visagalintis (M. Akelaitis). Prisimenant, kaip lengvai lotyniška d rašyboje virsta į g, mūsų nuomone, šį dievovardį reikėtų suprasti kaip Aukštėjas (Aukščiausias) Visadistis – Visadestis (visad esąs, amžinasis)], tie, kurie dar nepažino vieno krikščionių Dievo, garbina daugybę žemėpačių (Zemopacios), t. y. žemės dievų“ [25]. Taigi, XVI a. šaltinis nedviprasmiškai teigia Aukščiausiojo Dievo (AD) esimą lietuvių religijoje, o trimis šimtmečiais ankstesniuose šaltiniuose šis AD įvaizdis kiek apiblukęs ir neišsiskiriantis, nors turėtų būti priešingai. Tačiau nereikia užmiršti, kad: a) minėtą Volynės metraštį rašė svetimtautis, nemokėjęs kalbos, iš nenusimanančio pateikėjo, perdavusio daugiau garsinį, bet ne semantinį turinį. Tuo tarpu J. Lasickiui teikęs žinias bajoras Laskovijus (Petrus Monedulatus Lascovius?), ilgą laiką dirbo Lietuvoje (matininku) ir todėl galėjo neblogai (iš vidaus) pažinti to meto žemaičių religines pažiūras; b) Volynės metraščiai užrašyti rytų baltų ir slavų paribio juostoje (baltiškojo ovalo pietrytinėje dalyje), dviejų kultūrų sandūroje, kuo ir galima paaiškinti didesnį monoteistinės pasaulėžiūros išsigimimą (degradavimą), nei baltų ovalo centre.

Dešimtmečiu vėliau (1982 m.) enciklopedinio pobūdžio leidinyje „Pasaulio tautų mitai“, straipsnyje „Baltų mitologija“ V. Toporovas (kartu su V. Ivanovu) pakartoja ir išplečia pagrindines mūsų aukščiau nagrinėto straipsnio idėjas [26]. Tai, galime sakyti, istorinis įvykis baltų religijotyroje, nes pirmą kartą į enciklopediją pateko rimti, metodiškai pagrįsti, nelėkštai paaiškinti duomenys apie baltų religiją. Pateikiamos tos pačios, anksčiau minėtos prūsų bei lietuvių dievų panteonų sąrangos, visa baltų mitologija suskirstoma į septynis lygmenis, kuriuos vainikuoja AD (Dievas, Deivs). Po minėtos dievų trejybės (triados), antrajame lygmenyje – dievybės, susiję su ūkiniu ciklu; trečiajame – mitologiniai veikėjai su abstrakčiomis funkcijomis: Laimė, Giltinė, Saulė, Mėnuo ir t. t.; ketvirtame atsispindi mitologizuota istorinė tradicija: Vaidevutis ir Prutenis, Šventaragis ir t. t.; penktajame – pasakų veikėjai ir dvasios, miškų šeimininkai: Lauksargis, Medeina ir t. t.; šeštajame – dažnai ne žmogaus pavidalo būtybės: barzdukai, kaukai, raganos; septintajame – žmogus jo mitologiniame pavidale, taip pat žyniai, burtininkai.

Beje, prūsų, lietuvių ir latvių Dievui (Dievs, Deiws) yra skiriamas atskiras straipsnis („Dievas stovi virš visų dievų, bet paprastai jis pasyvus ir betarpiškai neveikia žmonių likimų“) [27].

Tiesa, čia Dievas yra vadinamas главный среди богов, nors ankstesniame straipsnyje taip nebuvo. Jaučiama atsakingojo redaktoriaus ranka! Ten, prisiminkime, Dievas buvo vadinamas „pagrindiniu ženklu, mitologinės sistemos visumoje atstovu“, Visavaldžiu (вседержитель), Aukščiausiuoju (высший) Dievu, o vyriausiu dievu (глава богов, сверхбог) buvo tituluojamas Perkūnas. Mat tarp šių teologinių sąvokų – esminis skirtumas. Vyriausias dievas – tai vyriausias iš politeistinių dievų būrio, „dievų valdovas“, hierarchiškai išskirtas iš sau lygių, esančių tame pat lygmenyje, tarpo, užbaigiantis hierarchinę piramidę, su hierarchiškai žemesniais surištas vertikaliu funkciniu ryšiu (toks buvo graikų Dzeusas, o mūsų mitologijos vėlyvuoju laikotarpiu – Perkūnas).

Tuo tarpu Aukščiausias Dievas yra visai kita esmė. Įtikinamiausias to paliudijimas – tai, kad AD neįkandamas struktūralistinei analizei (…abstraktus, pasyvus, neaktualus, neturintis funkcinių ryšių, Deus otiosus – abejingasis Dievas ir t. t.; žr. brėž. 2, kur tarp Dievo ir hierarchinės piramidės nenurodyta funkcinio ryšio, o yra tik kitos rūšies priklausomybę simbolizuojanti punktyrinė linija). Šis Dievas esminiai skiriasi ir tam tikra prasme neturi nieko bendro nei su visu politeistinių dievų būriu, nei su mitologija.

Kas yra tas paslaptingasis AD, kurio pėdsakus, pasak minėto leidinio „Pasaulio tautų mitai“, galima aptikti ne tik baltų mitologijoje – panašų AD įvaizdį turi ir paleoaziatinės tautelės, pigmėjai, Ugnies žemės indėnai? Ką visa tai gali reikšti? Iš kur prieškrikščioniškose religijose galėjo atsirasti šis įvaizdis, tiek primenantis monoteistinę vieno Dievo sąvoką? Negi senovės lietuviai dar prieškrikščioniškais laikais bus buvę monoteistai?

LITERATŪRA

20. plg. K. Būga. Panikas ir Ukapirmas. Rinktiniai raštai. 1959, II, p. 156; ucka – visų, ir pirms – pirmas.

21. В. Н. Топоров.  Заметки по балтийской…, c. 294.

22. Ten pat, c. 313.

23. Ten pat, c. 308.

24. Ten pat, c. 313.

25. J. Lasickis. Apie Žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus. Vilnius, 1969, p. 18.

26. В. Н. Топоров, В. В. Иванов. балтийская мифология. Мифы народов мира, (A-K), Moсквa, 1982, c. 154.

27. Ten pat, c. 378.

bus daugiau

pagal vydija.lt


© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (1)

 

  1. ebinizeris sako:

    Labai nebloga panteono schema, tiktai neteisingai nupiešta. Jeigu senieji baltai savo pasaulį matė kaip 7 koordinačių išraišką (N.Vėlius kalba apie vestuvių sodą, G.Žiemys apie pasaulio lokapalus ir trinarę pasaulio ašį), tai ir baltiškieji dievai turi užimti 7 koordinates. Perkuns, Trimps, Patols, kaip vyriausieji dievai, išsidėsto vertikalioje ašyje: Perkuns – viršuje, Trimps per vidurį – žemės lygmuo, o Patols ašies apačioje (pa – po, tala – žemė, t.y. „po žeme“). Kitiems keturiems dievams – pasaulio šalims: Aušauts, Pergrubins, Puškaits, Pilvits „vadovauja“ Trimps jis yra jų centras. Tokį daiktą kaip Markopole (nusižiūrėtą iš italų keliautojo Marko Polo) reikėtų vienąsyk ir visiems laikams kaip nesąmonę atmesti.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.