Baltų žinyčios vartai

1

SAULĖ IR KRYŽIUS (4)

viršaitis gruodžio 2, 2012 PASAULĖŽIŪRA

Algirdas Patackas//

tęsinys(3)

1898 m. Londone pasirodė knyga „The making of religion“, lietuviškai verstina taip: „Religijos darymas, sukūrimas“. Jos autorius, žymus anglų etnografas E. Lengas, anot tarybinio etnografo S. A. Tokarevo, „puikus folkloro ir visų tautų tikėjimų žinovas, solidžių knygų apie mitologiją autorius“ [28], pradžioje buvęs uoliu evoliucionizmo išpažinėju ir Teiloro pasekėju, iškelia tezę, padariusią perversmą religijotyroje.

E. Lengas atkreipė dėmesį į tai, jog įvairių tautų religijose (o ypač archajinės kultūros tautų), yra sutinkamas dangaus Tėvo, Kūrėjo, aukščiausiojo Dievo paveikslas, E. Lengo terminu All-Father, t. y. Visa-Tėvis. Iš kur atsiradęs Visa-Tėvio įvaizdis? Jis visai ne misionierių atneštas. Evoliucionistinė teorija, teigianti, kad religijoje tiesmukiškas vystymasis vyksta iš žemo lygio į sudėtingą, negali paaiškinti to įvaizdžio buvimo pirmykštėse tautose. „Šis Dievas negali būti žmogiškųjų karalių atspindžiu ten, kur karalių nebuvo, negali būti prezidentu, išrinktu politeistinės dievų draugijos ten, kur ir dabar nėra politeizmo; nei idealiu protėviu ten, kur nėra garbinami protėviai“ [29]. Šio Dangaus Tėvo įvaizdis arba jo pėdsakai yra sutinkami visų žemės rutulio tautų senuosiuose tikėjimuose, ir kuo tauta archajiškesnė, tuo jis ryškesnis.

Sovietinė etnologija buvo priversta pripažinti, kad šio įvaizdžio, prieštaraujančio pačiai evoliucionistinės teorijos esmei, kilmė bei raida iki šiol neišaiškinta. „Ši problema (t. y. Dangaus tėvo buvimo – aut.) neišspręsta iki šiol“ – tokiu apibendrinimu baigiamas skyrelis, paskirtas pramonoteizmui, knygoje „Užsieninės etnografijos istorija“ [30].  Išaiškinti šio įvaizdžio sovietiniams mokslininkams nepavyko dėl paprastos priežasties – dėl jų materialistinės pasaulėžiūros apynasrio.

Užtat šis etnografų atradimas nebuvo jokia naujiena tiems, kurie yra atidžiai skaitę Senąjį Testamentą. Vienas tokių buvo V. Šmidtas, austrų kilmės katalikų kunigas „nepaprastai plačios erudicijos lingvistikoje ir pačioje etnografijoje, nepaprastai produktyvus“ [31] mokslininkas, anot to paties S. A. Tokarevo, kas netrukdo už kelių eilučių paskelbti V. Šmidto darbus наукообразными. 1908–1910 m. žurnale „Anthropos“ V. Šmidtas paskelbia veikalą „Der Ursprung der Gottesidee“, padėjusį pagrindus pramonoteizmo teorijai. Pagrindiniai šios teorijos atramos stulpai etnografijoje buvo: 1) J. J. Kolmano teorija, jog žmogaus kaip biologinės rūšies vystymasis atitinka asmens vystymąsi, ir kiekviena tauta turi savąjį vaikystės, brandos ir t. t. laikotarpį, 2) E. A. Vestermarko (Edward Alexander Westermarck) monogaminės santuokos teorija, teigianti, jog vienpatystė būdinga žmonijai nuo pat pradžios, o nėra evoliucijos iš promiskuiteto (chaotiški, nereglamentuojami lytiniai santykiai) išdava, 3) jau minėta E. Lengo išvada apie pradinį žmonijos tikėjimą į vieną Aukščiausią Būtybę, vėliau palaipsniui prarastą ir atgimusią jau tik pasaulinėse monoteistinėse religijose, 4) R. Grebnerio (Robert Fritz Graebner) kultūros ratų teorija, kurią V. Šmidtas ir jo pasekėjas V. Koupersas yra papildę. Pastaroji teorija teigia, kad kultūros vystymasis vykęs tam tikrais ciklais arba ratais (kulturkreislehre), o seniausios žmonijos istorijoje prakultūros (Urkultur) bus buvę pigmėjų Afrikoje ir Andamano salose, taip pat kai kurios pietryčių Australijos bei Tasmanijos gentys. Būtent šio rato kultūrose ryškiausiai išlikęs Dangaus Dievo-kūrėjo, Aukščiausios Būtybės (AB) įvaizdis. Tai andamaniečių Puluga, semangų Karei, bušmenų Cagn (kage), tasmaniečių Tiggana-Marrebuna ir kt. Randamas dangiškojo Dievo-kūrėjo įvaizdis ir chronologiškai vėlesnėse kitų kultūros ratų kultūrose, bet čia jis iš dalies jau užgožtas magijos, fetišizmo bei kitų kultų, o vėliau ir išstumtas iš atminties ištiso politeistinių dievų būrio. Antai L. Šrioderis (Schroeder) [32] randa ją indoeuropiečiuose, Erenreichas (Ehrenreich), Kreberis (Alfred Louis Kroeber) ir Diksonas (Dixon) pas Amerikos indėnus ir t. t.

Kas yra ta paslaptingoji AB? Ar tai natūraliojo Apreiškimo Dievas, suvoktas pirmykščio žmogaus intuityviai, dėka etinės nuovokos ir poetinio jausmo? „Lyrinio intuityvizmo“, – anot B. Kročės. Juk pirmosios maldos bus buvę dainos – plg. dhana (sanskr.), dhaena (iran.), daina (liet.) – pirminė prasmė reiškia maldą. Pramonoteistinė mokykla atsako teigiamai. Tačiau etnologijos mokslas to patvirtinti negali – tai išeina iš jo tyrimų ribų, nes priklauso tikėjimo sričiai. Etnologija gali pasakyti tik tiek, kad AB, pramonoteistinis Dievas, sprendžiant pagal surinktą etnografinę medžiagą, yra apibūdinamas kaip amžinas, visa žinantis, visa galintis, nešantis gėrį, saugantis ir nustatantis dorovės įstatymus. Dar vienas svarbus Jo bruožas – kuriančioji galia. Pigmėjuose Jis pabrėžtinai vadinamas Žemės ir Visatos Kūrėju, daugelis genčių laiko Jį ir žmonių Kūrėju, sukūrusiu pirmąją žmonių porą (žr. str. apie kečua indėnų (Centrinė Amerika) dievybę Virakoča, – Мифы народов мира. Москва, 1d. I).

V. Šmidtas ir jo vadovaujama etnologinė Vienos mokykla, įkvėpti pirmųjų pasiekimų, imasi našios  veiklos. Iš visų pasaulio kraštų metodiškai paruošti misionieriai–etnografai siunčia etnografinę medžiagą, leidžiamas žurnalas „Anthropos“, o V. Šmidto (mirė 1954 m.) veiklą apvainikuoja dvylikatomis veikalas „Ursprung und Werden der Religion“. Pagrindiniais Vienos mokyklos nuopelnais yra laikomi: 1) savistovaus etnologinio tyrimo metodo, paremto sensu stricto, sukūrimas, nes iki šiol etnologija nuosavo originalaus metodo kaip ir neturėjo, naudodamasi kitų mokslo šakų metodika, 2) kita stipri jos pusė – sukauptos etnografinės medžiagos patikimumas, nes a) misionieriai, siuntę etnografinę medžiagą, praeidavo tam tikrą metodologinį paruošimą, b) misionierius, gyvendamas ištisais metais kartu su tyrinėjama gentimi, turėdavo pranašumą prieš etnografą, kuris medžiagą renka trumpalaikėse ekspedicijose. Turint galvoje, kad AB įvaizdis yra, viena vertus, tiek abstraktus, o kita, tiek savitas, intymus (dažnai net AB vardas yra saugomas tabu – „netark Viešpaties Dievo vardo be reikalo…“), jog tik esminis įsijungimas į genties gyvenimą, į jos dvasinį pasaulį leidžia aptikti aiškius AB pėdsakus senovės žmogaus pasaulėjautoje. Antai yra žinoma įdomių, net juokingų atvejų, kai etnografų gerai ištyrinėtose gentyse, kur rasti magiški tikėjimai, misionieriai sugebėjo aptikti AB sąvoką, tiek savaime suprantamą čiabuviams, kad net nerasta reikalo ją pavadinti.

Nepaisant šito, Vienos mokykla susilaukia kritikos – tiek geranoriškos, iš idealistinių pozicijų (daugeliu atvejų pagrįstos – apie tai Antroje dalyje), tiek iš pozityvistinio etnologijos sparno pusės. Tačiau pripažįstama, kad AB radimas pačiose archajiškiausiose žmonijos priešaušrio kultūrose yra vienas didžiausių XX a. dvasinių atradimų, viena atsparų, į kurią atsitrenkė XIX a. pradėtas faustiškojo žmogaus maištas prieš Dievą.

* * *

O kaip yra su mūsų protėvių religijoje Vladimiro V. Toporovo dėka atsektu pramonoteistiniu Dievu? Ar įmanoma, jog dar istoriniais laikais, XV a., sandūroje su krikščionybe, lietuviai bus buvę pramonoteistai? Ir tai randama ne kur nors Afrikoje ar Andamanų salose, o Europoje, tautoje, pakankamai civilizuotoje, kad atremtų kryžiuočių karinį spaudimą ir nesunkiai įsijungtų į krikščioniškąją Vakarų kultūrą?

Tačiau prisiminkime DLK Gedimino laiškus, kur sakoma: „…o mes garbiname Dievą pagal savo apeigas ir visi turime vieną Dievą“ [33] (išryškinta aut.). Prisiminkime XVI a. istoriko J. Lasickio liudijimą: „Mat be visagalio ir aukščiausio Dievo, jų vadinamo Auxtheias Vissagistis, tie, kurie dar nepažino vieno krikščionių Dievo, garbino daugybę žemės dievų (Žemopačios)“ [34].

Viename iš variantų garsiojo Žemaičių skundo (XV a. pradžia) Konstancos susirinkimui į popiežių ir Europos valdovus dėl priverstinio krikšto, kur taip tikrai atsispindi lietuviško būdo bruožai ir savimonė, yra sakoma: „esame Dievo sutvėrimai pagal jo paveikslą ir pavyzdį“ [35]. A. Kransijaus (Albertus Cranzius) knygoje „Vandalia“ (1575 m.) rasime tokį liudijimą apie prūsų religiją: „…įvairybėje dievų, kuriems priskiria laukus, miškus, liūdesį ir aistras, neišsiginama (tikima) vieno Dievo, viešpataujančio kitose aukštybėse (non diffitentur unum Deum in coelis caesteris imperitantem)“ [77]. Atsiverskime Bychovco kroniką: „Nors jie buvo pagonys, bet visuomet taip įsivaizduodavo ir tikėjo vieną Dievą, kad būsianti [paskutiniojo teismo] diena, ir tikėjo mirusių prisikėlimą ir vieną Dievą, ateisiantį gyvųjų ir mirusių teisti“ [36] (išryškinta aut.). Strijkovskio metraštyje randame dainos fragmentą: „Lado, lado, didis mum Dievie“ [37]. Pamatysime, kad monoteistinė mūsų protėvių pasaulėjauta nebuvo paslaptis nei metraštininkams, nei Simonui Daukantui. Jos pėdsakus galima įžiūrėti ir pirmajame mus pasiekusiame iš amžių glūdumos tikrame lietuviškame sakinyje 1351 m. taikos sutartyje tarp Kęstučio ir Vengrijos karaliaus Liudviko: „rūgoki norus, nenokigus Panan“ [38], ir mūsų pasakose [40] bei dainose:

Didise mūsų

Dievaiti mūsų

Čiūta rūta

Čiūtele rūtele

Mūsų

……………….

Sujunk mus

Priglausk mumis

Čiūta rūta

Čiūtele rūtele

Mumis

(užrašyta D. A. Jucevičiaus prieš 1846 m. Nemenčinės apylinkėse [39]).

[Sakinį siūloma versti kaip „rūgoki norus, nesekančius poną“, t. y. Kęstutį, kuriam lietuvių kariai davė priesaiką. Bet įmanomas ir kitas sakinio aiškinimas, kurio laikosi ir sakinį užrašęs metraštininkas, būtent kaip priesaiką Dievui: rūgoki gali reikšti ir sudrausti, tramdyti, tuomet sakinys būtų „tramdyti norus, nesekančius Poną“ (t. y. AB). Plg. Simono Daukanto sakinį: „Vadino jį Panu, arba Ponu, nuo žodžio pats…“ [78]]

Reikia atsiminti, koks sudėtingas ir sunkus sąmonės lūžis turėjo įvykti tautose su įsivyravusia politeistine religija, pereinant joms į monoteizmą – į dieviškos prigimties, išsklaidytos tarp daugelio būtybių, nedalumo sampratą – tam reikėdavo bent kelių kartų pastangų. Tuo tarpu, kaip matome iš Gedimino laiškų ir kitų pateiktų dokumentų, lietuviškai pasaulėjautai monoteizmas, vienas Dievas nebuvo jokia naujiena. Tik vėlyvesniu laikotarpiu, jau istoriniais laikais, dėl klajokliškumo sustiprėjimo, susieto su LDK gimimu – iš vienos pusės, ir iš kitos pusės – dėl, anot V. Toporovo, „abstraktumo, siužetinių ryšių nebuvimo“, AB, vienas Dievas buvo dalinai primirštas, pereidamas į „ilgalaikę pasyvią atmintį“ (V. Toporovas), iš dalies pakeistas dinamiškesniu ir veiklos požiūriu ryškesniu Perkūnu.

Šio pasikeitimo priežastys galėjo būti ne tik vidinės, išplaukiančios iš savaiminio senosios mūsų religijos vystymosi (plg. Teliavelis – Kalvis, mitologinis veikėjas, susietas su saulės simbolika), bet ir istorinės, įteigtos „iš viršaus“. Tai rodytų, pagal V. Toporovą, mitas apie Sovijų, lavonų deginimo įkūrėją lietuvių mitologijoje (Мифы народов мира, p. 457), ir pėdsakai struktūralistinės metodikos pagalba iš Šventaragio ciklo legendų atsekamos prievartinės religinės reformos, įvykdytos turbūt labiau politiniais (valdžios centralizacija) nei religiniais sumetimais [79]. Prie Perkūno ir apskritai ugnies kulto iškilimo galėjo prisidėti ir svetimos, visų pirma, slaviškos įtakos – tai liudytų archeologiniai duomenys apie lavonų deginimo papročio plitimą baltų kraštuose (jau istoriniais laikais) per dvi sąlyčio juostas – vieną vakaruose, Baltijos pajūriu, kitą – iš pietų, per sandūrą miškas-stepė.

Taigi – primirštas, bet niekada neužmirštas. Ir todėl mitas yra tai, kad Lietuva sunkiai priėmė krikštą. Vidinio stabdžio tam nebuvo – monoteistinė pasaulėjauta tebebuvo gyva. Plg. Adomo Bremeniečio liudijimą: „…nors tarp mūsų (t. y. krikščionių) ir jų yra visiškas (pasaulėjautos) bendrumas (quum omnia communis sit cum nostris), jie tik draudžia (krikščionims) artintis prie miškų ir šaltinių…“ [80]. Šis Adomo Bremeniečio (? – po 1081) liudijimas iš I tūkstantmečio po Kr. pabaigos apie baltų pasaulėjautos artimumą krikščioniškai yra tuo vertingesnis, kad jo autorius buvo ne tik žymus istorikas, bet ir išsilavinęs dvasininkas (kanauninkas), dėstęs katedrinėje mokykloje, vadinasi, nusimanęs teologijoje, o ne koks nors vienuolis – perrašinėtojas. Prie to dar galima būtų pridurti ir gerai žinomą paliudijimą apie prūsų tautą iš XIII a.: „Apie šios tautos (t. y. prūsų) papročius būtų galima daug pagirtinų dalykų pasakyti, jei tik ji pripažintų Kristų“ [81] ir aukščiau minėto Adomo Bremeniečio ištarą apie prūsus kaip „žmoniškiausius žmones“ (homines humanissimi), jei netrukus prūsai metraštininkams nevirstų tamsiais ir žiauriais pagonimis. Nieko nuostabaus – pirmieji liudytojai buvo taikūs misionieriai, o antrieji – karo metraštininkai. Tad „kare kaip kare!“ – čia nėra ko laukti nei aprašymo bešališkumo, nei tautos papročių raidos į gerąją pusę. Stabdžiu buvo išorinės, politinės aplinkybės. Atvirkščiai, krikščionybė Lietuvoje įsigalėjo nepaprastai lengvai – per nepilnus 500 metų, jei atskaitos tašku imsime kraują, pralietą Žalgirio laukuose kovoje prieš Kristaus mokslo brukimą prievarta, ir kraują, pralietą Kražių bažnyčios šventoriuje – jau kaip už savąjį tikėjimą… Sakykime, Anglijoje šis vyksmas truko žymiai ilgiau, nes dar XVI a. (t. y. praėjus 1500 m. nuo krikšto) Anglijos kaime bažnyčia tebekovojo su pagoniškomis tikra to žodžio prasme – kalendorinėmis orgialinio, palaido pobūdžio šventėmis. O, sakysim, Rusijoje „dvitikystė“ savo negatyviu, prietarų lygio pavidalu kai kur išliko net iki XX a. [82].

[Koks gajus yra mitas apie lietuvius kaip užsispyrusius pagonis, matysime iš šio žvilgsnio į dailiosios literatūros sritį. Česlovas Milošas, 1980 m. Nobelio laureatas („…esu paskutinis vargšas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dainius…“) yra parašęs autobiografinio pobūdžio romaną „Isos slėnis“, kur, be kita ko, yra aprašomi jo tėviškės (Kėdainių apskrities Šatenių dvaras Nevėžio pakrantėje) apylinkių papročiai ir pateikta nemažai etnografinės medžiagos. Sugretinkime šį kūrinį su mums gerai žinoma Mikalojaus Katkaus knyga „Balanos gadynė“, kur surašyta tų pačių Kėdainių apylinkių valstiečių buitis ir papročiai, tik iš šimtmečiu senesnių laikų. „Isos slėnyje “ rasime aprašymų, kaip „čiabuviai“, saugodamiesi, kad mirusio vėlė neklaidžiotų ir negąsdintų gyvųjų, nukerta jam galvą ir uosiniu kuolu perduria krūtinę, prismeigdami prie žemės. Čia siautėja Ragutis – „grubyj božek pijanstva i rozpusty“. Po pamaldų bažnyčioje moterys bėga aukoti žalčiams, kad jų vyrų neapleistų pajėgumas ir t. t. Iš kur visa tai? Atrodo labai tikra, paimta iš vaikystės įspūdžių. Bet juk nieko panašaus nerasime pas Katkų, o juk „Balanos gadynėje“ aprašyta ta pati etnografinė erdvė, tik šimtu metų anksčiau, – tad tokių „pagoniškų“ papročių turėtų būti dar daugiau. Atvirkščiai, Mikalojaus Katkaus aprašytas baudžiavos laikų Lietuvos kaimas – ypatingai krikščioniškai pamaldus. Ilgais žiemos vakarais visa šeimyna gieda krikščioniškas giesmes ir litanijas, neįprastai mūsų laikams griežtai laikomasi gavėnios ir kitų katalikiškų švenčių papročių, nuotaka visą savaitę prieš vestuves eina išpažinties ir t. t. Apie pagoniškus papročius randama tik keletas mažmožių, pavyzdžiui, apie Joninių šventimą, bet be jokios „rozpusty“. Šis liudijimas tuo vertingesnis, kad Mikalojus Katkus buvo įsitikinęs antiklerikalas, uolus senovės lietuvių papročių garbintojas.

Kaip visa tai suprasti? Du liudijimai – du priešingi pasauliai, turintys nedaug ką bendro. Taip atsitiko todėl, kad pirmasis žvilgsnis į Lietuvos kaimą buvo iš dvaro alėjų, o antrasis – pro dūminės pirkios langelį. Pirmasis sėmėsi medžiagos iš praeitų šimtmečių romantikų raštų, o ne iš gyvos tikrovės, tuo tarpu antrajam ši tikrovė buvo kasdienybė. Beje, „Isos slėnis“ neseniai išverstas į anglų kalbą, Lenkijoje ir Anglijoje pagal jį pastatyti filmai, taigi mes dar pora šimtmečių Europai liksime egzotiški pagonys.]

Šio reiškinio šaknys siekia XVI a., kai Lietuvos kunigijoje galutinai įsivyravo lenkiška gaida. Nemokėdami kalbos, jie nedaug galėjo įsigilinti į lietuvio valstiečio dvasinį pasaulį. Bet iš kur traukta visa šita fantastinė egzotika, visas šitas sudirgintas ir makabriškas dvasių ir vaiduoklių pasaulis, primetamas lietuviškai pasaulėjautai (prisiminkime A. Mickevičiaus „Dziady“)? Paslaptis paprasta ir daugiausia psichologinio pobūdžio – bėda permetama nuo sergančios galvos sveikai. Slavų pasaulis, ypač paribio su baltų kultūra erdvė, buvo labiau paveiktas senųjų religijų išsigimimo. Ypatingai tai liečia laikus po krikšto.

Jau praslaviško laikotarpio (I tūkstantmetis po Kr.) slavų mitologijoje nerandame AB: aukščiausiame lygmenyje čia yra dvi dievybės – Perunas ir Velesas [41], o taip pat moteriška bevardė veikėja, kurios vardas neišlikęs. Pirmųjų dviejų veikėjų tarpusavio santykiai dažnai priešiški – Perunas, atstovaudamas dangų, persekioja savo gyvatės pavidalo priešą, atstovaujantį žemesnį, chtoninį pasaulį. Ryški iranėniška įtaka – atšvaitas santykių tarp Ormazdo ir Ahrimano (šviesa-tamsa, gėris-blogis), būdingo zoroastrizmui. Iranėniška dualistinė pasaulėžiūra per šv. Joną Krikštytoją, kumraniečius yra padariusi įtaką krikščionybei, būtent šv. Jono evangelijai ir Apokalipsei. Dievybė-blogis indoeuropietiškoje pasaulėjautoje atsiranda tik susilietus su Logoso kultūrų pasauliu – ankstyvoji baltų mitologija jos nežino. Jau čia matome žymų skirtumą tarp slavų ir baltų mitologijų – aukščiausiame lygmenyje baltų religija neigiamo veikėjo neturi. Tiesa, slavų religijoje neigiamas Veleso pobūdis neryškus, pereinantis į ūkinę-gamtinę paskirtį.

Neigiamų dievybių ypač gausu žemesniuose ir laiko požiūriu vėlesniuose lygmenyse. Tai įvairūs beasmeniai „baubukai“ (нечисть): домовые, лешые, лихорадки, мары, моры мавки, кикиморы ir t. t. – sąrašas žymiai gausesnis, nei baltų mitologijoje. Lenkų dvasininkai, savo krašte daug pastangų dėję kovai su karnavalinių (dažnai orgialinio pobūdžio), išties pagoniškų švenčių liekanomis (pavyzdžiui, lenkų protėviai – Baltijos slavai turėjo Pripegalą, orgialinę priapiško tipo dievybę [42]), tų pačių pavojų krikščionybei laukė ir Lietuvoje. Šį padidintą įtarumą stiprino kalbos nemokėjimas ir dažnai antilietuviškas nusiteikimas. Taip A. Mickevičiaus „Dziady“, paremti baltarusišku, bet ne lietuvišku folkloru, aidu atsikartojo „Isos slėnyje“.

LITERATŪRA

28. С. А. Токарев. История зарубежной этнографии.. Moсквa, 1978, c. 123.

29. A. Lang. The making of religion. London, 1898; 3-ed. 4, 1909, p. 172.

30. С. А. Токарев. История…, c. 125.

31. Ten pat, c. 152.

32. L. V. Schroeder. Arische Religion. Leipzig, 1914-1916, I-II Bde.

33. Gedimino laiškai. Vilnius, 1966; 14 laiškas, p. 129.

34. Jonas Lasickis. Apie Žemaičių dievus. Vilnius, 1969, p. 18.

35. Codex epistolari Vitoldi, Magni Ducus Lithuania 1386-1430. Cracoviae, 1882, 1021–1022. Cit. pagal: J. Jurginis. Pagonybės ir krikščionybės santykiai Lietuvoje. Vilnius, 1976, p. 77.

36. Lietuvos metraštis (Bychovco kronika). Vilnius, 1971, p. 61.

37. Sutartinės. Vilnius, 1958, II d., p. 665.

38. Albinas Jovaišas. Lietuviškas sakinys 1351 m. kronikoje. – Literatūra ir menas, 1976 spalio 30, 14, p. 12.

39. L. A. Jucevičius. Raštai. Vilnius, 1959, p. 237-238.

40. žr. P. Skardžius. Dievas ir Perkūnas. Brooklynas, 1964.

41. В. Н. Топоров, В. В. Иванов. Славянская мифология. Мифы народов мира. 2, c. 450

42. Ten pat, c. 454.

Bus daugiau

Pagal vydija.lt

© 2012, viršaitis. All rights reserved.