5

RUNOS-faktai, ieškojimai, neapykantos

gruodžio 13, 2012 Alternatyvus mokslas, Baltų kalbos, Kūrėjai ir kūryba

Nusprendžiau įkelti dvi rašliavas, kurios atspindi lietuvišką požiūrį į tai, ko negalima iki galo moksliniu protu paaiškinti, tai runos. Todėl paskaičius 2 skirtingas nuomones mes taip nieko ir nesužinosime, bet tautinio auklėjimo pasekmes akivaizdžiai matysime. Tad suskirstyčiau šias rašliavas ne į dvi, bet į tris dalis – SĄMONĘ, PASĄMONĘ IR NESĄMONĘ.

Gero skaitymo. Viršaitis

Mindaugas Kaktavičius//

Visai neseniai daugeliui žodis ‘runos‘ sukeldavo labai prieštaringą reakciją: vieniems bejėgišką arba net aršų pyktį, kiti į tai žiūrėjo su pašaipa, o dar kiti – neigė esant tokią rašto rūšį. Pranciška Regina Liubertaitė domisi senąja baltiška kultūra. Jos nuomone, runos pirmiausia – tai viena iš rašto rūšių, tam tikro laikotarpio, gal net kelių epochų pasaulio raštas. Taip pat ir senasis mūsų raštas. Domėdamasi runų raštu, ji surinko apie jį nemažai įvairių duomenų.

Kuo remdamasi teigiate, kad runos yra senasis raštas?

Žinome įvairių rašto ženklų nuo Egipto hieroglifų, dar vadinamų dantiraščiu, iki inkų bei majų piktografinių ženklų bei kinų ir japonų rašto. O runos tarp jų yra vienos iš pačių paslaptingiausių simbolių. Ši rašto rūšis išnyko ėmus persekioti žynius ir šamanus, ir tada runas, kaip rašto ženklus, išstūmė lotyniška abėcėlė.

Runų rašto ženklų Lietuvoje yra išlikusių ant akmenų: Utenos, net Vilniaus rajone netoli Neries važiuojant į Vievį pro Dūkštas, ten didžiausiame Lietuvos ąžuolyne išlikęs žymiausias Lietuvos akmuo su keturiais runų ženklais. Taip pat esu mačiusi ne vieną akmenį su runomis prie senų kapinaičių Trakų rajone. Yra žmonių, kurie žino jų esančių pačiame Vilniaus mieste. Statant keltuvą į Gedimino kalną, buvo rasta plokštelė su šio rašto tekstu, kuris iki šiol neperskaitytas. Dar yra medinis runų kalendorius. Taip pat runų raidynas yra ant prūsų kunigaikščio Vaidevučio vėliavos su užrašu: Alphabetum pagano-lithuanicum (tas užrašas mūsų šalies šaltiniuose kažkodėl yra nukirptas, išlikęs tik pas pavienius užsienyje gyvenančius lietuvius). Yra pasaulio mokslininkų teiginių, kad tai dieviškas raštas arba tiesiog galėjo būti vartojamas kaip valdovų slaptaraštis (tokius slaptaraščius turėjo daugelis senųjų kalbų).

Antikoje runas aiškino žyniai (orakulai). Vienas iš tokių buvo Delfų Apolono šventyklos žynys, žinomiausias orakulas visoje senovės Graikijoje. Lotynų kalboje „oraculum“ iš „oro“ reiškia „kalbu, prašau“. Pažodžiui išvertus į lietuvių kalbą, išeitų kalbėtojas arba prašytojas. Keltų pasaulyje žyniai buvo vadinami druidais. Lotynų kalbos žodis „druides“ reiškia keltų dvasininką, kuris bendruomenėje vadovavo apeigoms ir aukojimams bei atlikdavo mokytojo, gydytojo bei tradicijų sergėtojo pareigas. Krikščionybės skleidėjų ir įtvirtintojų žyniai buvo išžudyti, todėl su jais išnyko ir jų sukauptos žinios, kurios iš kartos į kartą buvo perduodamos žodžiu.

Išgirdusi, kad vieno pažįstamo iš Žemaitijos tėvas prisimena, jog seniau malūne maišus su grūdais žymėdavo senuoju raštu, kiek nustebusi pagalvojau, kad turbūt žmogus nelabai žinojo, kad tai, ko gero, runraštis. Taip galima numanyti, nes kitokio rašto kaip abėcėlinis daugelis Lietuvoje nežino arba tiesiog nieko nėra girdėję apie kitokių rūšių raštą. O pažįstamo tėvas, matyt, buvo girdėjęs ar iš savo senolių perėmęs senuosius ženklus.

Tačiau, kaip sakėte, dar visai neseniai lietuvių kalbininkai šios rūšies raštą visiškai neigė kaip vartotą Lietuvoje. Kodėl?

Šiam darbui būtų reikalingas šifravimo specialistas. Mūsų kalbininkai  arba nenori apie runas girdėti, arba galbūt bijo, kad šios rūšies rašto neperskaitys, todėl jį visiškai neigia. Tokia nuostata yra užsilikusi iš sovietmečio, kai mokslas turėjo vieną neklystamą tiesą, nuo kurios buvo stengiamasi nenukrypti. Taip pat nebuvo pripažįstama jokia kitokia nuomonė, galbūt bijant, kad jos neišstumtų jau visuotinai priimta ir nusistovėjusi neginčijama „tiesa“.

Vientisos teorijos apie runų atsiradimą ir reikšmes iki šiol nėra. Tačiau galiu pasakyti, kad vienos iš seniausių pasaulio tautų – asirų (aramėjų) seniausią raštą – dantiraštį pakeitė runraštis, paskui buvo pereita į alfabetinį raštą, kuris dar vėliau buvo arabizuotas, todėl galima teigti, kad šios rūšies raštas yra tarsi siena, kuri skiria skirtingas epochas.

Kadangi Lietuvoje gamtmeldiška kultūra buvo arba sunaikinta, arba ji dar daugelyje vietų guli neatkasta archeologų, mokslininkai privengia prognozuoti arba nors kiek parodyti platesnių duomenų ar versijų. Be to, mažai ta sritimi besidominčių.

Į Europą runų raštas atėjo iš finikiečių, gyvenusių Tarpupyje (Mesopotamija), per asirus (aramėjus), kurie gyveno dar toliau į pietus, o paskui vėl grįžo atgal per finikiečius, graikus, romėnus ir per Balkanus nuėjo iki skandinavų, todėl paprasčiausiai baltų genčių aplenkti ši rašto rūšis negalėjo, nes runas vartojo ir vikingai, kurių kultūra atkasta ir Lietuvos pajūryje. Tai kuršių, kurie irgi buvo baltų gentis, vikingai.

Lentelių su runomis rasta Prancūzijoje, šiaurės Afrikoje, kur gyventa gotų, runomis buvo rašomos poemos Britanijoje. Germanai kaip ir skandinavai taip pat turėjo runas. Vienas iš rusų karvedžių – A. Suvorovas į Britų muziejų pristatė visą vadinamąją Kubanės koloną su runomis. Runų rašto klestėjimo laikotarpiu asirų (aramėjų) runos buvo labai panašios į balti kalbos runas sanskrito tėvynėje – Indijoje.

Tačiau runos buvo vartojamos ne tik raštui? Kokia dar galėjo būti runų paskirtis?

Kaip minėjau, runos buvo vartojamos kaip rašto rūšis, taip pat ornamentui ir būrimui.

Gal tas ryšys su būrimo paskirtimi ir atbaido mokslininkus nuo runų kaip rašto tyrinėjimų?

Ko gero, taip. Ypač tuos, kurie tiki runų magiška galia ir kad ši savybė gali padaryti daug blogo pačiam tyrėjui. Nors dabar kitokie laikai, bet Viduramžiais už tai galėjo apšaukti raganavimu arba net juodąja magija, siejama su pagonybe (gamtmeldyste). Tik baltų kraštuose juodoji magija nebuvo populiari. Tačiau požiūris, kad pagonybė (žodis „paganus“ reiškia „pakraštinis, kaimietis“) yra netinkama juoda religija, kėlė norą su ja kovoti ir ją sunaikinti rengiant kryžiaus žygius, kurie nuo žemės paviršiaus šlavė viską, kas pakeliui pagoniško, o tiksliau – gamtmeldiško buvo sutikta, nors tai buvo gyvenimo gamtoje ir santarvės su gamta būdas. Kai kur ant gamtmeldiškų šventyklų buvo užstatytos provoslavų cerkvės. Taip atsitiko Ukrainoje, kur gyveno pietinių baltų gentys. Mat, Bizantijos imperija iki galo atliko ne tik propagandinį, bet ir naikinamąjį darbą minėtuoju būdu. Todėl baltų gentys šiame regione ir susilydė su slavais per krikščioniško tikėjimo įtvirtinimą Bizantijos imperijos (arba Rytų krikščionybės atšakos po krikščioniškosios religijos skilimo) karų metu.

Ir Lietuvoje žmonės dar ir dabar atranda su runų ženklais akmenų, įmūrytų į bažnyčių pamatus.

Ar runos buvo tik žynių, galinčių užmegzti ryšius su Visata, privilegija?

Žmonės kreipdavosi į runas norėdami išgyti, laimėti kovą ir kt. Bet tik šamanai ir žyniai buvo tikrieji runų žinovai. Iki šiol nežinoma, koks yra mistinis runų poveikis ir kodėl runos turi magišką galią. Senovės germanų mitologijos šaltiniuose pateikiama, kad runos nėra žmonių išradimas, jos egzistavo visada ir laukė, kada bus atrastos ir suprastos. Skandinavų legenda byloja, kad Odinas (vyriausiasis dievas senovės skandinavų mitologijoje, labai panašus į lietuviško Vyčio simbolį), būdamas žmogumi ir norėdamas kažką gera padaryti žmonėms, pats susižeidęs savo peilio ašmenimis, kęsdamas alkį ir troškulį, ant Igrasilo (senovės skandinavų mitologijoje – gyvybės (būties) medis) kybojo žemyn galva devynias dienas ir naktis be maisto ir vandens, neteko vienos akies, bet gavo runas, nes jų supratimą jam davė aukštesnės jėgos, o tai ir buvo dovana žmonėms.
Įdomu tai, kad daugiausia duomenų yra išlikę apie skandinavų runas, kurių yra 24 paprastos ir viena tikroji, ir jos yra išdėstytos tam tikra tvarka, kurios pažeisti negalima. Tai vadinamasis skandinavų futharkas, kurio kiekviena runa turi pavadinimą. Tačiau yra ir kitokia nuomonė, kad futharkas yra runų liekana, paskutinė runraščio dalis, sudaryta iš 25 runų ženklų, o iš viso jų buvo 100. Daugelis skandinavų runų pavadinimų ir skambesiu, ir kartais net prasmėmis yra panašūs į lietuviškus žodžius, pvz., kad ir Algiz (lie. apsauga, globa) ar Kaunaz (lie. šviesa, žibintas).

Kodėl?

Į šį klausimą sunku vienareikšmiškai atsakyti. Yra nuomonė, kad ši tvarka atspindi Šiaurės Europos tautų pasaulėjautą. Manoma, kad runų išdėstymas labai svarbus aiškinantis runų prasmę bei jų tarpusavio ryšius, kurie sudaro tam tikrą sistemą, o ji yra labai sudėtinga ir skirtingų autorių skirtingai gali būti paaiškinta. Be to, jei nebūtų popiežių organizuotų kryžiaus žygių krikščionybei įtvirtinti ir gamtmeldystė būtų iki šiol išsilaikiusi (gaila, kad taip neatsitiko), mes būtume vienoje erdvėje su skandinavais tiek kultūrine, tiek kalbos, tiek ūkio vystymosi prasmėmis. Toks gyvenimo būdas skandinaviškoje erdvėje buvo vadinamas bratvalda (bratwalda).

Ar yra žinių apie šimtą runų ženklų?

Apie juos yra užsiminęs prieškario istorikas ir kalbotyros specialistas, karui baigiantis pasitraukęs į vakarus, Česlovas Gedgaudas knygoje „Mūsų praeities beieškant“. Medžiagą šiai knygai jis yra rinkęs įvairiuose pasaulio archyvuose ir duoda nuorodas į visus šaltinius, kuriais rėmėsi. Beje, jo knyga, kaip gerokai anksčiau prof. M. Gimbutienės darbai, kai kurių mūsų mokslininkų buvo menkinami. Gaila, kad taip atsitiko, ir toks didžiulis darbas, kurį būtų galima priskirti baltų kilmės aiškinimo apmatams, taip nuvertintas saugant vienintelę „neklystamą“ nuomonę, būdingą sovietmečiui.

Galima daryti prielaidą, kad iš 100 runų ženklų galbūt išsiskyrė 4, kurie galėjo būti tie tikrieji ženklai, žinant, kad skandinavai turėjo 24 paprastas ir vieną tikrąją runą – taigi ketvirtadalį viso alfabeto. Kitos dalys galėjo būti pasiskirsčiusios kituose pasaulio kraštuose. Galbūt tie 4 tikrieji runų ženklai ir yra iškalti ant akmens Dūkštų ąžuolyne. Bet tai irgi tik prielaida.

Ką reiškia žodis „futhark“? Iš ko jis sudarytas?

Ir šiuo klausimu yra įvairių nuomonių. Manoma, kad žodis „futhark“ yra sudarytas iš pirmųjų runų fonetinių garsų. Runa „Fehu“ atitinka abėcėlės raidę F, „Uruz“ – U, „Thurisaz“ – Th, „Ansuz“ – A, „Raido“ – R, „Kaunan (kenaz)“ – K. Tradicinės runos dar skirstomos į atus arba šeimas. Kiekvieną atą sudaro aštuonios runos ir jos turi savo asą arba globėją. Manoma, kad trys aštuntukai arba trys atai apibūdina tris būties aspektus: fizinį, mentalinį ir dvasinį. Taip pat manoma, kad kiekviena runa valdo vieną iš 24 perėjimų tarp devynių mitologinių pasaulių ir kad visa ši ženklų sistema gali paaiškinti bet kurią situaciją, todėl naudojama burtams, magijai. Tačiau bendra runų išsidėstymo prasmė iki šiol nėra atskleista. Ir visi aiškinimai gali būti ginčytini.

Skandinavų tinklalapiuose runų pavadinimas užrašytas „futharkarna“. Galima manyti, kad pagal darybą tai turėtų būti sudurtinis žodis, kurio antrasis sandas „arkarna“ galėtų reikšti kažką panašaus kaip probaltiškas „arkona“. Taip buvo vadinama pagrindinė gamtmeldžių šventykla, kuri buvo Rugijoje ir kuriai vadovavo vyriausiasis baltų žynys. Žodis „arkana“ yra ir žydų kalboje, nes su žydų raidynu susijusios Taro Arkano (kaip ir I Czin (kinų raštas), būrimui naudojamos iki šiol.

Daugelis tokio pobūdžio kultūrinių žinių tarsi pasislėpė senovinės skandinavų sag(k)ose ir neiššifruotuose runų akmenyse, kurių yra daugybė nuo Grenlandijos iki Švedijos, tarsi paskutinėje tvirtovėje. Beje, priminsiu ir Dūkštų ąžuolyną.

Yra žinoma, kad runos buvo vartojamos ir ornamentikai. Paaiškinkite plačiau.

Atliekant archeologinius kasinėjimus Balkanuose, profesorė Marija Gimbutienė atrado daugybę Senosios Europos arba runų rašto pavyzdžių, kuris yra panašus į puošybos elementą – ornamentą su bangelėmis, meandrais, įvijomis, zigzagais, „šepetukais“, koncentriniais apskritimais ir langeliais, trikampiais su taškeliu, tinkleliais, svastikomis ir kt. Skandinavų runos liko kaip ornamento detalės, XII a. jas pakeitus į lotynų abėcėlę, kai įsigalėjo krikščionybei. Taip pat tokios ornamentikos gausu ir baltų kultūroje, ypač audimų raštuose ir kalyboje. Senuose ornamento pavyzdžiuose galima rasti net įvairių rūšių svastikų, į kurias šiuo metu žiūrima labai kreivai, nes XX amžiaus I pusėje Vokietijoje jos tapo nacizmo simboliu. Neišmanėliai arba piktadariai, pamatę jas mūsų kultūrinių renginių arba kokių jaunimo eitynių metu ant senųjų vėliavų, panaudoja jas provokacijoms prieš lietuvių tautą. Pagal „raganų medžioklės“ principus tokiu atveju reikėtų sunaikinti visus baltiškus audimų raštus ir kalybos darbus.

O iš tikrųjų svastikos (arba „švaistikas, švaistikis“) ženklas yra atėjęs iš senosios arijų kultūros, kuri yra senesnė už Indijos kultūrą (siekia 3000 m. pr. Kr.), ir reiškia Saulės ženklą. Šių ženklų arba svastikų yra ne tik kaip kryžiaus su užlenktais stačiais kampais pavidalo bet ir kitokių. Net su užlenktais kampais popieriniuose malūnėliuose, kuriais labai mėgsta žaisti vaikai, irgi galima įžiūrėti svastikos simbolį.

O kur runos išliko gausiausiai?

Runų ženklų iki šiol yra daug išlikusių ant didelių lauko akmenų įvairiose Skandinavijos vietose. Šių akmenų nuotraukų galima rasti daugybėje interneto  tinklalapių.

Prieš keletą metų buvo atkasta Sarmatų ir Getų sostinė Sarmagetūza, kurios bibliotekoje rastas mokslininkų dar neperskaitytas ornamentų raštas, kurį, kaip manoma, taip pat sudaro runų ženklai.

Ar runas tyrinėjo lietuvių kalbininkai? Ar jomis domisi tik baltiškos kultūros tyrinėjimo entuziastai?

Vienas tyrinėtojas mėgėjas Lietuvoje – Juozas Šeimys yra parašęs dvi knygas. Jis daug metų tyrinėja, ką slepia runų rašmenys ir turi savo aiškinimo versiją. Nesu girdėjusi, kad kas nors iš lietuvių kalbininkų būtų išsamiau jas tyrinėjęs. Galbūt tuo labaiu užsiima pavieniai istorikai.

O kaip yra pasaulyje?

Yra nemažai mokslininkų, tyrinėjusių runų raštą. Jų darbus galima rasti per kompiuterines paieškos sistemas užsirašius temą: ‘runic script‘ arba ‘runes‘.

Tie, kurie domisi vien būrimu runomis, galėtų anglų kalba paskaityti Ralfo Bliumo kngyą apie runas (The Book of  Runes, Ralf Blium, London, 1984). Kai jis gavo runų rinkinį, sudarytą iš 24 futharko ir vienos grynosios runų, padėjo maišelį su runomis ant spintos. Tokio rašto jis nebuvo matęs. Po kelerių metų jį atsitiktinai radęs jau Amerikoje, sugalvojo paklausti pačių runų, kaip jomis reikia naudotis, todėl nuo to momento apie runas ėmė rašyti knygą, kurios išėjo bene 5 leidimai. Be būrimo runomis metodikų, autorius teigia, kad runomis gali būti užrašyti žodžiai, kurie buvo iškalti virš Delfų orakulo vartų: „Pažink save“. Galbūt šis devizas į Antiką atėjo iš dar senesnių kultūrų kaip Indijos, kuri yra perėmusi dar senesnę arijų kultūrą apie savęs pažinimą ir sielos galių tobulinimą. Apie tai kalbėjo ir indų jogai, kurie turėjo sukūrę ištisą savęs tobulinimo dvasinę sistemą, vadinamą „krija joga“.

Kaip jums atrodo, kokia yra runų tyrinėjimo ateitis mūsų krašte?

Tam reikia labai daug specialių žinių – daugiausia iš šifravimo srities. Senovėje tik šamanai, orakulai arba druidai – kitaip tariant, žyniai – sugebėjo aiškinti runomis užrašytas prasmes, o šiuo metu tokių žmonių tiesiog nebeliko. Krikščionybės įtvirtinimo karų metu žyniai buvo sunaikinti. Mokslas, kurį dažniausiai žodžiu skleidė žyniai (sąsaja su žodžiu „žinios“), buvo atskirtas nuo krikščionių religijos ir imtas smerkti. Tačiau dvasinė kultūra neišnyko – ji liko papročiuose, apeigose, dainose, patarlėse, audiniuose, kalyboje. Nuo mūsų visų priklauso, ar runų ženklai bus skirti tik būrimams, ar bus ieškoma tikrosios, gilesnės runų, tik kaip rašto ženklų, prasmės. Galbūt tie ženklai bus išaiškinti tada, kai iš esmės pasikeis požiūris į gamtiškąjį baltišką tikėjimą kaip gyvenimo būdą. Gal tuo susidomės smalsūs jauni žmonės?! O kol kas šiam tikėjimui vis dar uždėtas tamsios niekingos religijos antspaudas kaip koks burtažodis. Ir labai keista bei gaila, kad kažkada romėnų primestos nuostatos daugelis iki šiol laikosi kaip mums priklijuotos pagoniškos etiketės.

Pagal radikaliai.lt

O štai kita „nuomonė“

NEAPYKANTOS PRITVINKĘS IR SAVE TAIKLIAI APIBŪDINES PSEUDOISTORIKAS „SAVO PROTU“  NUŠVIEČIA TAUTĄ

Poetinės runos

Prieš pora metų esu užsiminęs apie viena prarastosios praeities atradinėtoją, tačiau trumpai, nes Pranciškos Reginos Liubertaitės pavardė man visiškai nieko nesakė.
Taip nutiko dėl to, kad aš esu trogloditas, neturintis supratimo apie nudienos meną ir kultūrą.
Mat Pr. R. Liubertaitė yra publicistė, kritikė, apžvalgininkė kurios įžvalgos pasirodo Kultūroje ir Mene, Šiaurės Atėnuose, Bernardinai.lt (nors gausiausiai tai Lietuvos Aide), be to poetė, išleidusi jau 12 kūrybos rinkinių. Trumpai tariant, prieš mus- stambus šiandieninės lietuviškos kultūros veiksnys.

Nebūdamas literatūros specialistu, prie autorės kūrybos labai nesikabinėsiu. Tik truputi.
Jos poezijos gelmes galima nuspėti iš senbočiškai sacharininio slapyvardžio Laukinė Piliakalnio Radasta:

Baltų karalystės vizija
Žemės klajoklių tauta –
Baltų balta karalyste,
Pasakoj tu užburta,
Rūko šydu apgaubta,
<…>
Baltų balta karalyste,
Aukso virtai moneta,
Pagrobta apgavystėm…
Tikiu, vieną dieną sugrįši.
Nauja. Skambi ir tvirta.
Kaip saulė pavasariais grįžta.

Eilėraštis apie Barborą Radvilaitę jau kaip ir privalomas:

…nutolai į Vavelį jau karalienė:
Širdies ir sielos valdovo.
Tapai tu moterimi karalystės,
Nekenčiama klastingos anytos,
Bet pasmerkta meilei būti
Karaliaus šviesiąja vedle.

Sunku čia neprisiminti B. Railos, dešimtmečiais kalusio, kad „kuo daugiau kūrinyje idėjos, tuo mažiau jame meno“:

Deive Paukšte nukirstais sparnais,
X ženklas skirsto tave į dalis.
Meandros, zigzagai ir linijos
Brėžia ryšį su gyvybe

Pastarajame eilėraštyje kalbama, aišku, apie senovės lietuvių raštą, mat praeities problemos autorei nesvetimos ir dažnai įsiveržia į kūrybą:

Į romaną subtiliai įterptas Martyno, rinkusio medžiagą kalbotyros knygai ir radusio tarp gotų baltų karalių dinastiją, požiūris į praeities dalykus, šiek tiek atskleidžiant istorijos. Nebaigtą knygos rankraštį suranda iš komos pabudusi ir į namus sugrįžusi žmona.

Daugiausia dėmesio Liubertaitė visgi skiria runoms, su kuriomis 2005 m. supažindino Šiaurės Atėnų skaitytojus.
Tačiau anuomet šis reikšmingas straipsnis, deja, liko beveik niekieno nepastebėtas. Ištaisyti šią klaidą ryžosi jos draugai menininkai.

Radikaliai!

2012 m. lietuviškuose internetuose atsirado naujas kultūros šviesulys:

Kultūros žurnalas “Radikaliai!” – tai naujas požiūris į kultūrą: menas, filosofija ir aktualijos be ideologijos ir cenzūros.

Pirmas į akys krintantis dalykas šiame žurnale yra Mindaugas Peleckis, kuris pateikia kokius 80% originalaus radikaliai.lt tūrinio. Jisai, beje, labai pamėgo imti interviu (vieno aš ypač laukiu) ir priedo dar tapo Artimųjų rytų konflikto specialistų. Abiejose šiose srityse jam sekasi taip pat gerai kaip recenzijų rašyme.
Tačiau Peleckis ir jo pasiekimai yra atskira ir labai ilga tema, šiam kartui apsistokime ties Liubertaite, mat radikalai rado reikalą ne tik perspausdinti jos šedevrą, bet ir paimti interviu iš runologijos ekspertės. Šitai atlikti apsiėmė Mindaugas Kaktavičius ir, reikia pasakyti, toks tokį sutiko. Štai pirmasis klausimas:

Kuo remdamasi teigiate, kad runos yra senasis raštas?

Gal dėl to, kad runos yra rašto sistema ir ji buvo naudojama labai seniai? Čia butu toks mano diletantiškas spėjimas.
Jeigu rimtai, tai Liubertaitė nesiginčija, kad yra rašto ženklai ir tai vienintelis jos teiginys, su kuriuo galima sutikti, kadangi šiaip jau runos šiai tyrinėtojai yra dalykas miglotas.

Kas per velnias yra tos runos?

Liubertaitei runos yra viskas kas nėra lotyniškas raidynas.

Antikoje runas aiškino žyniai (orakulai). Vienas iš tokių buvo Delfų Apolono šventyklos žynys, žinomiausias orakulas visoje senovės Graikijoje.
<…>
Tačiau galiu pasakyti, kad vienos iš seniausių pasaulio tautų – asirų (aramėjų) seniausią raštą – dantiraštį pakeitė runraštis, paskui buvo pereita į alfabetinį raštą, kuris dar vėliau buvo arabizuotas,
<…>
Runų rašto klestėjimo laikotarpiu asirų (aramėjų) runos buvo labai panašios į balti kalbos runas sanskrito tėvynėje – Indijoje.

Bet mano mėgstamiausias gabaliukas yra šis:

Į Europą runų raštas atėjo iš finikiečių, gyvenusių Tarpupyje (Mesopotamija), per asirus (aramėjus), kurie gyveno dar toliau į pietus, o paskui vėl grįžo atgal per finikiečius, graikus, romėnus ir per Balkanus nuėjo iki skandinavų,

Pabandom suskaičiuoti nusišnekėjimus:
a) Finikiečiai gyveno ne Mesopotamijoje, o Levante;
b) asirai nėra aramėjai (nors šiandieniniai asirai ir šneka viena iš neo-aramėjų kalbų);
c) asirai gyveno į šiaurės rytus, o ne pietus nuo finikiečių;
Aplamai čia viskas jau taip suvelta, kad geriausia pradėti nuo pradžių. Taigi…
Kadaise, labai labai seniai, tarp Tigro ir Eufrato upių gyveno tokie žmonės šumerai, kurie buvo labai protingi ir išrado daug visokiu nuostabių dalykų, tokiu kaip miestai, geometrijos pamokos ir mokesčiai.
Bėda buvo ta, kad šumerai kalbėjo labai keista kalba, kurios apart jų pačiu niekas daugiau nesuprato. Šalia šumerų nuo seniausių laikų gyveno ir kitokie žmonės, kurie vadinosi akadais ir kalbėjo akadu kalba (jeigu tiksliau, tai buvo giminingu semitišku dialektų grupė). Su laiku šumerai išvis išnyko ir visoje Mesopotamijoje imta kalbėti akadiškai. Kiek tai laiko visi buvo tuo patenkinti, tačiau maždaug antrajame tūkstantmetyje prieš Kristų Mesopotamijoje ir Sirijoje atsirado naujų žmonių, kurie vadinosi aramėjais ir nenorėjo mokytis akadų kalbos. Kol akadai statė, griovė ir vėl statė Babilonijos ir Asirijos imperijas, aramėjų kalba po truputi darėsi vis plačiau vartojama…
O tada atėjo persai ir visus nukariavo.
Patys persai kalbėjo kalba visiškai nepanašia į aramėjų ar akadų ir greitai suprato, kad patiems išmokti aramėjiškai yra gerokai lengviau, nei visus kitus išmokyti persiškai- taip aramėjų kalba tapo valstybine Persijos imperijos kalba. Dar po kažkiek šimtmečiu čia ėmė valdyti graikai, po to romėnai, labai trumpai- armėnai, tačiau kad ir kas valdytu, vietiniai gyventojai vistiek kalbėjosi aramėjiškai, kol galiausiai atėjo arabai. Nuo tada armėjų kalba ėmė nykti, mat priėmę islamą žmonės po kurio laiko pradėdavo kalbėti arabiškai. Tiesa, islamą priėmė ne visi ir rytų bažnyčios tapo paskutiniu aramėjų kalbos bastionu, todėl ir šiandien dar apie puse milijono žmonių Irake, Turkijoje ir Sirijoje kalba įvairiomis neo-aramėjų kalbomis.
Su raštu buvo truputi kitaip. Šumerai, kad ir kokie gudrus buvo, labai gero rašto neišrado. Naudoti jis tiko, tačiau buvo labai sudėtingas. Gal ne toks sudėtingas kaip egiptiečių, tačiau vistiek problematiškas.
Daugiausia problemų tai kėlė finikiečiams, kuriu pagrindinis amatas buvo prekyba. Kažkur apie 1200 pr. Kr. finikiečiai sugalvojo, kad jeigu vienų rašto ženklų žymėsi viena garsą, tai ne tik mažiau ženklų reikės, bet ir prekių važtaraščius bus galima greičiau sudaryti. Aplamai idėja taip visiems patiko, kad prasidėjo grandininė reakcija: iš finikiečių rašto alfabetą sau pasidarė aramėjai, iš aramėjų- persai ir indai, iš indų- tibetiečiai etc. Na dar ir graikai, o iš graikų- romėnai.
Ir galiausiai, kažkur I-II a. romėnų armijoje tarnaujantys germanai pramoko rašyti ir taip atsirado runos.
Visos šios istorijos esmė (kurios akivaizdžiai nesupranta Liubertaitė) ta, kad visa tai kuo rašė šumerai, finikiečiai, aramėjai ir graikai nėra ir niekada nebuvo runos. Runos yra tik senasis germanų raštas.

Runos Lietuvoje

Liubertaitė ne kiek neabejoja, kad runos buvo naudotos Lietuvoje. Ji greitai išvardija eilę akmenų su runų ženklais (greičiausiai kalbama apie riboženklius su asmenženkliais), Gedimino kalno plokštelę (kurios ženklai akivaizdžiai nėra runos) etc.

Runos Lietuvoje visgi naudotos, tačiau kiek kitaip nei mano Liubertaitė. Kalbu apie runų kalendorius. Jie atsirado Skandinavijoje apie XIII a., išpopuliarėjo apie XVI a. ir buvo naudojami iki visuotinio raštingumo išplitimo, kai valstiečiai jau galėjo tiesiog nusipirkti spausdinta kalendorių, kuris daug pranašesnis, nes ten dargi būna patarimų, kaip geriau apkaupti kopūstus.
Tačiau iki tol valstiečiai naudojosi tokiomis runų lazdomis, kurios padėjo jiems sekti dienas ir- o išties tas ir buvo svarbiausia- nustatyti švenčių datas.
Gausiausiai tokie kalendoriai naudoti Skandinavijoje, Suomijoje ir Estijoje, o Lietuvoje jų žinoma vos du. Kitaip tariant čia ne mūsų protėvių palikimas, o svetimtaučių įtakos (be abejo piktavališkos, nes kitokios nebūna) žymė.

Runologijos autoritetai ir metodologija

Dabar aš jums pristatysiu tą interviu dalį kuri mane sužavėjo taip labai, kad labiau ir nebėra kaip:

Skandinavų tinklalapiuose runų pavadinimas užrašytas „futharkarna“. Galima manyti, kad pagal darybą tai turėtų būti sudurtinis žodis, kurio antrasis sandas „arkarna“ galėtų reikšti kažką panašaus kaip probaltiškas „arkona“.

Štai ji- neeuklidinio mokslo metodika par excellence: kam čia mokytis tas kalbas, arba bent pirkti žodynus, aiškintis žodžiu reikšmes? Kam viso to vargo reikia, jeigu galima manyti?
Aš, pavyzdžiui suomiškuose tinklapiuose užtinku žodį idiootti. Galima manyti, kad radikalus lietuvių menininkų atradimai jau žinomi ir Helsinkyje. Manyti juk galima.
O štai žinijos šaltinis, atvėręs poetei runų paslaptys:

Yra nemažai mokslininkų, tyrinėjusių runų raštą. Jų darbus galima rasti per kompiuterines paieškos sistemas užsirašius temą: ‘runic script‘ arba ‘runes‘.
Tie, kurie domisi vien būrimu runomis, galėtų anglų kalba paskaityti Ralfo Bliumo kngyą apie runas (The Book of  Runes, Ralf Blium, London, 1984). Kai jis gavo runų rinkinį, sudarytą iš 24 futharko ir vienos grynosios runų, padėjo maišelį su runomis ant spintos. Tokio rašto jis nebuvo matęs. Po kelerių metų jį atsitiktinai radęs jau Amerikoje, sugalvojo paklausti pačių runų

Tau jau šį bei tą pasako.
Ralph H. Blum yra neapdainuotas mūsų epochos didvyris. Visoks runų okultizmas, šiandien gan plačiai įsitvirtinęs ezoterikoje* yra asmeninis šio ponulio nuopelnas.

Zygfrydas prisikėlė?

Senovėje runos maginės reikšmės turėjo, beda tik ta, kad mes nelabai ką apie tai žinome. Vienintelis nuoseklesnis tekstas yra vadinamasis Sigrdrífumál– keliolika Eiliuotosios Edos posmų, kuriose valkirija Brunhilda dėsto karžygiui Sigurdui, kokiomis progomis kokias runas vartoti.
Tačiau kartu su senąją germanų religija mirė ir runų mistika. Kažkiek dėmesio nuo XIX a. pabaigos jo sulaukdavo tarp neopagonių (visokie ten Asatru, Odinistai, Votanistai ir pan., tačiau šie kažkodėl pamėgo ne originalias runas, o XIX a. austų mistiko sukurtą variantą (kuri naudojo ir naciai).
Blumo „The Book of Runes: A Handbook for the Use of an Ancient Oracle: The Viking Runes“, pasirodžiusi 1982 m., tapo tuo ledlaužiu, kuris pristatė runas platiesiems mistikos mylėtojų sluoksniams ir po šios publikacijos pasipylė vadovėliai, išminčių raštai, naudojimo instrukcijos ir dar gyvas biesas visokios lektūros, kaip naudoti runas visiems gyvenimo atvejams…

Be abejo, poetė nepraleidžia progos išlieti apmaudo ant apkerpėjusio establišmento:

Ar runas tyrinėjo lietuvių kalbininkai? Ar jomis domisi tik baltiškos kultūros tyrinėjimo entuziastai?
Vienas tyrinėtojas mėgėjas Lietuvoje – Juozas Šeimys yra parašęs dvi knygas. Jis daug metų tyrinėja, ką slepia runų rašmenys ir turi savo aiškinimo versiją. Nesu girdėjusi, kad kas nors iš lietuvių kalbininkų būtų išsamiau jas tyrinėjęs. Galbūt tuo labaiu užsiima pavieniai istorikai.
<…>
Ir labai keista bei gaila, kad kažkada romėnų primestos nuostatos daugelis iki šiol laikosi kaip mums priklijuotos pagoniškos etiketės.
<…>
Ar yra žinių apie šimtą runų ženklų?
Apie juos yra užsiminęs prieškario istorikas ir kalbotyros specialistas, karui baigiantis pasitraukęs į vakarus, Česlovas Gedgaudas knygoje „Mūsų praeities beieškant“. Medžiagą šiai knygai jis yra rinkęs įvairiuose pasaulio archyvuose ir duoda nuorodas į visus šaltinius, kuriais rėmėsi. Beje, jo knyga, kaip gerokai anksčiau prof. M. Gimbutienės darbai, kai kurių mūsų mokslininkų buvo menkinami. Gaila, kad taip atsitiko, ir toks didžiulis darbas, kurį būtų galima priskirti baltų kilmės aiškinimo apmatams, taip nuvertintas saugant vienintelę „neklystamą“ nuomonę, būdingą sovietmečiui.

Galima čia butu šį tą pasakyti…
Bet jeigu atvirai, tai nuoširdu atsakymą į šitas radikaliai neeuklidines ašaras sudaro tekstas, koks garbaus amžiaus damai niekada nesakomas.

—-

*Man ypač patiko disclaimer’is: „Neteisingas ar nerimtas požiūris į runas ar jų gaminimo ritualą gali sukelti galvos skausmus. “ O taipogi pykinimą, vėmimą ir smegenų ląstelių atrofiją.

Tai asmeninio blog’o pseudohistorikas.popo.lt nuomonė

Baltai.lt APIBENDRINIMAS

Lietuviai yra ypač susiskaldžiusi, o gal ir suskaldyta tauta, kuri dėl savo vaikystės ir sovietinio auklėjimo pasekmių palinko į dvi kraštutines puses, taip pažeisdami DORĄ ir pusiausvyrą.

Vieni nusivylę jėzuitišku universitetiniu mokslu, „autoritetų“ neklystamumu ir sovietine propaganda imasi patys ieškoti atsakymų kas mes, iš kur mes, kam mes. Kiti atvirkščiai, niekindami visus, kurie ieško kitaip, nei „leidžiama“, imasi kritikos, nesuprasdami, kad remiasi tuo pačiu, jau evoliuciškai pakitusiu mokslu, kurio atstovai taip primena vaikystėje „neklystančius“ tėvus ir bausmes už „nepaklusnumą“.

Lietuviai išties psichologiškai išvarginta ir pažeista tauta, kažkada turėjusi vidinę darna ir sveiką gyvenimo būdą. Šiuo metu mūsų pedagogai patys turėtu susirūpinti sveika gyvensena ir vidine darna , kuri apibrėžia:

Vidinė darna – žmogaus gyvenimo orientacija, besireiškianti pozityviais jo santykiais su pasauliu ir pačiu savimi. Išgyvenant greitai vykstančių socialinių, ekonominių, politinių pokyčių laikotarpį, nesaugumo jausmas didėja, o vidinė darna tampa sunkiau pasiekiama. Vidinė emocinė sumaištis ir pasimetimas, nesugebėjimas atskirti socialinių prioritetų, pasireiškia išoriniu protestu – elgsenos sutrikimais, charakterio ir temperamento akcentuacijomis, socialinėmis problemomis (Markovienė, 2004).

Grįžtant prie runų klausimo, matomas kraštutinis poreikis turėti „savo“ raštą, kaip patvirtinantį tautos savivertės ir asmeninės nuomonės raktą. Vieni iš per didelio noro viską „sulietuvinti“, kiti iš per didelio loginio mąstymo pagrindų, dėl neišvystyto emocinio intelekto ir  išorinio protesto niekinantys tuos, kurie yra ne mąstantys logiškai, bet „poetai“, tarsi tai būtų tautos negerovės židiniai. Abi pusės „pliekia“ savus. Tai rodo mūsų tautoje prarastą vidinę tarpusavio santykių darną, iki šiol vyraujančią savo tautos savivertės menkinimą, dvasinio kelio atstovų (ezoterikai, bažnyčia, poetai ir t.t.) niekinimą (sovietizacijos padarinys). Iš kitos pusės dvasinio kelio atstovai peržengia išminties ribas su „faktais“ apie savo kultūrą, raštą ir kitus „lietuviškumo“ įrodymus, nes įrodinėti taip ilgai mus vertė (ir iki šiol tą daro) tik loginio kelio atstovai, kurių emocinis intelektas turėtu būti vystomas net ir senatvėje, pusiausvyros pajauta leistu susikalbėti ne tik protu bet ir jausmais su tais, kurie yra skirtingose barikadų pusėse, bet yra mūsų tautos atstovai.

Todėl tarp SĄMONĖS ir NESĄMONĖS yra PASĄMONĖ. Linkiu skaitytojus ir kraštutinius mąstytojus, bei kraštutinius poetus suvokti, kad runos ir lietuviška kalba turi tiek pat panašumų, kiek ir skirtumų, nes runos nėra lietuvybės išraiška, o tik kosminio vystymosi žmonijoje rodiklis. Vietoj to, kad savintis žvaigždes sakant „mano“, apsižiūrėti aplinkui ir suvokti, kad tai mūsų…

Nuoširdžiai viršaitis

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (5)

 

  1. PRL sako:

    Be abejo, kad kai kurie lietuviai vyrai tvirčiau pasijunta paniekinę moterį, ir tai rodo jų nekokį bendrą kultūros lygį.
    Manau, kad labai netaktiška aptarinėti ir pasmerkti kito asmens pseudonimą, kai nežinai šio pseudonimo atsiradimo istorijos.

  2. apie aramėjus sako:

    Asirai yra tauta, kalbanti aramėjiškai, todėl nereikėtų klaidinti skaitytojų savais niekuo nepamatuotais išvedžiojimais.
    Pažiūrėkime į anglišką Wikipedia, kuri yra tikslesnė už bet kurios kitos kalbos versijos Vikipediją. Cituoju:

    „The Assyrian people,[25] most commonly known as Assyrians and other later names, such as: Ashuriyun, Atorayeh and Syriacs, (see names of Syriac Christians), are a distinct ethnic group whose origins lie in ancient Mesopotamia. They are Semitic people, who speak and write distinct dialects of Eastern Aramaic exclusive to Mesopotamia and its immediate surroundings“.

  3. lyvis sako:

    Futarkas t. y. runų raidynas labiau išmanantys šioje paslapčių karalyjoje tai lietuvių, o tiksliau visų jų junginio t y baltai ir dar plačiau (ugro-finai) yra pagonių statutas t. y. ženklų dvasinis nuostatos. Runos tai ženklų kalba. Latviškai kalbėti žodis yra runa. lyvis

  4. Raudu iš gėdos ir išpažystu savo paklydimus jėzuitiškai-sovietinius.
    Tik patarkit man dabar, kaip tą tautiečiams tiek žalos daranti loginį mąstymą savyje sumažinti iki kokio tai aplinkai nekenksmingo lygio?
    Tris dienas medituoti ant Birutės kalno turbut nepakaks?
    Patarkit, kaip man apsivalyti nuo šito evoliuškai pakitusio mokslo.

    • Kreipčiaus vardu, bet matau bijote ne tik savo vardo, bet ir viešumo. Jei jaučiate „gėdą“ dėl savo minčių, tai dar ne viskas prarasta. Ar viską „žinote“ apie Birutę, kad nusprendėte ten medituoti? Šiaip nepatarčiau, dabar žiema, o jūs mums dar reikalingas gyvas. Nuo mokslo nereikia apsivalyti, o nuo asmeninės pagiežos saviems, tik kitaip mąstantiems ir jaučiantiems. Kritikuojant nepamirškime gerbti bet kurią gyvybės formą ir jos raišką, iš to susidaro pusiausvyra. Jūs lygiai svarbus mūsų tautai, kaip ir tie jaučiantys „mokslą“ poetai. Su artėjančia Saulėgrįža Jūs ir jūsų artimuosius.
      Pagarbiai Liutauras

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.