0

PASAKOJAMOJI TAUTOSAKA SKIRTINGŲ KARTŲ ŽEMAIČIŲ LŪPOSE (2)

gruodžio 13, 2012 TAUTOSAKA

Tęsinys//Pradžia (1)

Daugelis A. Urbienės rinkiniuose esančių pasakojamosios tautosakos tekstų yra vienaip ar kitaip susiję su konkrečiomis šio krašto vietovėmis arba žinomais čionykščiais žmonėmis. Dažnai tokios istorijos rinkinyje net sudėtos į teminius poskyrius su savarankiškais pavadinimais, pavyzdžiui: „Pasakojimas aplink Volskio kryžių ir kaip baido netoli to kryžiaus“ (LTR 4722/377–382/), „Pasakojimai aplink stebuklingą ją Kegrių miško pušį“ (LTR 4722/383–386/), „Kaip baidė prie Kegrių kryžiaus“ (LTR 4722/387–392/), „Kaip baidė ties Pargauskio apluoku“ (LTR 4722/393–397/), „Dėl ko už Ventos liuob baidyti“ (LTR 4722/401–403) ir t. t.

Neretai tokie skyriai praturtinami pačios užrašytojos prisiminimais, pastebėjimais, įžangėlėmis, komentarais. Apskritai A. Urbienės užrašyti tekstai itin saviti, nes nemažai jų tebeturi tiesioginio pokalbio tarp lygiaverčių, gerai vienas kitą pažįstančių ar net artimų žmonių bruožų. Dauguma A. Urbienės surinktos tautosakos pateikėjų – jos bendraamžiai ar net už ją jaunesni. Sakmės, pasakojimai, anekdotai jos užfiksuoti tarsi savaime išėję iš kalbos – kaip nuoširdaus pokalbio, išsipasakojimo fragmentai. Pavyzdžiui:
Marinom susiedę Valtienę. Giedam visi suklaupę ir meldamės. Girdam, atsidaro durys į prymenę, kažkas įeina ir, atsidaręs duris, įein į kitą trobos galą. Visi persigandom. Giedam ir meldamės tiktai. O marinamoji dar nenumirusi. Numarinom. Girdam – kažkas išein laukon iš trobos. Sėdam ir virpam visi iš baimės. Paskui išėjom namo.
Ant rytojaus Valtas ir sako man:
– Pačią bemarinant, man baidyklos du maišu kviečių išnešė (LTR 4722/368/).

Toliau ta pati pateikėja, vienais metais už užrašytoją jaunesnė Emilija Praspaliauskienė, tarsi tęsia pradėtą pasakojimą:
Kūmet mes Akmenės gatvėje, Viekšnių miestelyje, nusipirkome Iršo trobelę ir čia apsigyvenome, mumis irgi baidė. Vieną vakarą vyro nebuvo namie. Sėdu aš viena ir girdu: ant trobos kažkas tap tap tap! vaikščio(j). Paskui – bumpt! bumpt! bumpt! kažką daužo. Bijau eiti paveizėti. Sėdu ir virpu iš baimės. Ir taip vieną vakarą, antrą, tretį.
Nebeiškenčiau, ant rytojaus palipau ant trobos ir veizu – katins visus kilbasus man iš kreželio ištraukęs ir suėdęs, vieni šniūreliai belikę (LTR 4722/369/).

Dar vienas žavus A. Urbienės užrašytos tautosakos bruožas, be abejonės, glaudžiai susijęs su jau minėtu puikiu gimtojo krašto tradicijos pažinimu, yra itin gerai jos atspindėtas liaudies pasakojimų „daugiabalsiškumas“. Antai dar tarpukariu pateikusi istoriją, archyvo tvarkytojo Jono Balio ranka rinkinyje paženklintą 3446 numeriu (BLPK 3446: „Vaiduokliu palaikytas daiktas“), ji priduria porą pastabų, kurios ankstesnį pasakojimą apverčia aukštyn kojomis. Pacituosime visą rankraštinį tekstą:
Viekšnių šventoriuje baido (= vaidenasi). 1918 metais buvo toks atsitikimas. Klebonijoj šlūžijo Ona B. Susirgo jos motina; jaunesnioji sesuo Liudvė, tėvo liepiama, anksti rytą, nepradėjus nė aušti, bėgo į kleboniją Onos parvadinti, kad ta skubėtų pas motiną. Bebėgdama pro šventorių veizi – šventoriuje, toj vietoj, kur po kryžiumi nabaštikus padeda, stovi kažin kokia motriška, vilnone apsisiautusi. Liudvė, nieko nemislydama, įbėgo į šventorių, ir, kai priėjo artyn prie motriškos, toji kad vožė atkala ranka Liudvei per žandą, kad ta net atbula atvirto. Moteriška pranyko, o Liudvei žandas pradėjo skaudėti ir nežmoniškai suputo. Ilgai reikėjo gydyti, kol putmenys atsileido.

Pastaba. Žmonės tą visą atsitikimą išsiaiškino kitaip. Ona B. mylėjosi su Ž., kurs buvo žanotas. Abudu susitikdavo šventoriuje, nes visame miestelyje kalbėjo, kad šventoriuje baido, todėl visi bijojo į šventorių vaikščioti. Tą rytą, kada Liudvė bėgo į kleboniją, Ž. laukė Onos šventoriuje. Pamatęs ateinančią Liudvę, Ž. mislijo, kad ateina ano pati, tai, nieko nesakydamas, ėmė ir primušė Liudvę, nes buvo dar tamsu ir Liudvės nepažino.

Iš Liudvės Burusaitės pasakojimų.
P. S. Liudvės sutinusį žandą mačiau pati, ir ji įsitikinusi buvo, kad baidykla ją užgavo, o ne Ž. (LTR 2514/66/).
Šį pasakojimą, kaip ir porą pirmiau cituotųjų, remdamiesi šiandieninės folkloristikos teorijomis, veikiausiai turėtume priskirti vadinamosioms negatyviosioms sakmėms, arba antisakmėms (plg. Būgienė 2003). Tai akivaizdžius žanro pokyčius atspindintys tekstai. Tačiau A. Urbienės nemažai užrašyta ir klasikinės pasakojamosios tautosakos: ilgų, išplėtotų ir gyvai pasektų buitinių, novelinių ir stebuklinių pasakų tradiciniais siužetais (pvz., LTR 2514/74–76, 90, 92, 93 ir kt.)[2] , pasaka apie kvailą velnią „Kaip ežerą raukė“, kurios tekste supinta net aštuonetas tokio tipo pasakoms būdingų siužetų (LTR 2514/91/), taip pat mitologinių sakmių apie užkeiktus pinigus (LTR 2514/94–95/, 2496/134/), raganas (LTR 2514/72/, 6001/27/), apie populiarų velnio įsikūnijimą – juodus katinus (LTR 2514/64–65/), nekrikštytų vaikų vėles, prašančias krikšto (LTR 2496/130/), apie vaidenimąsi (LTR 2496/131– 133/ ir kt.), sloginimą (LTR 2496/135/), kaukus (LTR 6001/29–30/), apie įvairiais pavidalais – dažniausiai „ponaičio su kepalušu“, kurio nosis be skylučių – pasirodantį ir prie žmogaus kimbantį velnią (LTR 2496/138–139, 141/) ir t. t. Labai įspūdingas iš senelės sesers Uršulės Gluodenytės užrašytas pasakojimas, kaip kas septinti metai, septintame mėnesyje, nedėlioje per pat dienos dvylikta išsikelia Virvytėje užkeikta pana su skarbų skrynia. <…> Niekas tos panos neišvaduoja, nes nežino, ką reikia daryti. Po to skrynia užsiveria ir su visa pana žvangėdama pasineria Virvytėje LTR 2496(137). Nors šis tekstas atrodytų kiek suliteratūrintas, jo siužetas aiškiai turi atitikmenų ne tik lietuvių žodinėje tradicijoje. Antai panašų pasakojimą apie ežere pasirodančią baltą mergelę Latvijoje, Džūkstės valsčiuje, yra užrašęs dar Ansis Lerchis-Puškaitis (Pakalns 2006: 133)

Apskritai A. Urbienės užrašyti pasakojimai neretai yra subtilus ir labai įtaigus klasikinės tradicijos ir asmeninių išgyvenimų derinys, kaip antai žinoma tautosakine tema apie vandenį siurbiančią vaivorykštę (žr. Laurinkienė 2004: 188, 192–196) pasektas pasakojimas, pateiktas kaip memoratas, pagrįstas asmeniniu pateikėjo – teisybė, šįsyk kilusio ne iš Viekšnių – liudijimu:

Kaip laumės juosta gėrė vandenį
Buvo po lietaus. Kad nudavė būrys, tai tik visur iš vieno šlapia paliko. Ėjau į ganyklas arklių parsivesti. O ganyklose, pačioj palaukėj, buvo kūdros. Didelės kūdros. Nė vasarą neišdžiūdavo. Ten gyvulius vasarą girdydavo, rudenį linus merkdavo. Kaip tik tuočės, kai aš pro kūdras ėjau, žiūriu – ant praėjusio debesio laumės juosta
taisosi, taisosi. Didelė didelė – per visą dangų. Ir jos vienas galas pamažiuką eina, eina, slenka, slenka – matosi, kaip slenka. Ir prislinko visiškam netoli manęs, ir – makt į kūdrą.
Žiūriu, kas čia bus. Tai kaip tik makt į kūdrą, tai tuoj sriūbt! vieną kartą, žiūriu – jau vandenio mažiau kūdroje. Kitą kartą tik sriūbt! – jau visiškam nebedaug vandenio beliko. Trečią kartą sriūbt! – ir dyka kūdra. Ale teip dyka, kaip semt išsemta. Tik varlės išsigandę po dugnį šokinėja. Kelios mažos žuvelės plekš, plekš uodegėlėm į dumblynę. Tai tik tu pamislyk: sriūbt, sriūbt, sriūbt – per tris kartus ir gatava!
Ir kaip tik tą kūdrą išsriaubė, tuoj tas laumės juostos galas slenka, slenka pamaži tolyn – ir nuslinko (LTR 2514/129/).

IŠNAŠOS
[2]Tokie kūriniai itin įdomūs, nes šiandien klasikinės liaudies pasakos Žemaitijoje yra beveik visiškai išnykusios iš gyvosios tradicijos. Net ir patys geriausi pasakotojai jų nebeprisimena, išskyrus vieną kitą unikalų atvejį, kaip antai Viekšnių ekspedicijos metu Bronės Stundžienės aptiktas dabar Mažeikiuose, senelių globos namuose gyvenantis neįtikėtino talento pasakotojas Zigmantas Dzindzelėta (g. 1917), kurio repertuare esama, galima sakyti, visų žanrų tautosakos kūrinių (žr.
Ivanauskaitė 2006: 258).

BUS DAUGIAU

Šaltinis

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
Tautosakos darbai XXXIII

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.