PASAKOJAMOJI TAUTOSAKA SKIRTINGŲ KARTŲ ŽEMAIČIŲ LŪPOSE (4)
Pabaiga/ Pradžia
Pasak istorinių šaltinių, žydai Viekšniuose apsigyveno dar XVII a. Jie čia plėtojo įvairiausius verslus, prekybą. Žydų bendruomenė Viekšniuose atrodo buvusi itin gausi. Antai 1897 m. Rusijos carinės vyriausybės gyventojų surašymo duomenimis, miestelyje gyveno 1305 krikščionys (lietuviai, rusai, lenkai) ir 1646 žydai, buvo net 60 parduotuvių. Taigi žydai sudarė 56% visų gyventojų, turėjo dvi (kitais duomenimis – net tris) sinagogas, keletą mokyklų, įvairių draugijų ir t. t. Deja, per Pirmą jį, o paskui ir per Antrą jį pasaulinį karą žydų bendruomenė smarkiai nukentėjo ir Viekšniuose žydų beveik visiškai nebeliko. Turtingą kultūrinį ir ekonominį jų paveldą liudija kai kurie išlikę architektūros paminklai bei vietos žmonių atmintis.
Telšių žydai I Pasaulinio karo metais
Žydai nuo seno yra buvę ir ryškiais pasakojamosios tautosakos personažais; spalvingų, anekdotiškų jų paveikslų aptinkame ir A. Urbienės rinkiniuose. Ypač populiarus, net kelissyk Viekšnių krašte fiksuotas skirtingų buitinių pasakų siužetų intarpas apie apgautą žydą, kuris, išgirdęs maiše užrišto ir skandinti vežamo gudruolio skundus, neva šis nemokąs nei skaityti, nei rašyti, o jį norį „žydų karaliumi pastatyti“, pats mielai vietoj jo įlenda į maišą ir prigirdomas (LTR 1622/186/, 2514/93/). Kiek galima spręsti iš archyvinių tekstų, žydai tradicinės lietuvių kaimo bendruomenės atstovų laikyti pavojingais ir nelabai suprantamais žmonėmis, nuo kurių galima ir nukentėti (LTR 2514/73/, 4721/155/), bet kuriuos taip pat lengva bei
smagu maustyti patiems (jau prieškariu Viekšniuose fiksuota gausybė anekdotų apie žydus, pvz., LTR 2514/132/, 4722/97/ ir kt.).
Net ir šiandien, kai žydų Viekšniuose seniai nebelikę, apie juos žmonės vis dar daug tebepasakoja: ir neva tikrų istorijų apie žydų ir lietuvių santykius, apie žydų papročius (ypač šabą), visokius pasišaipymus iš jų ir abipusius bandymus vieniems kitus apmulkinti, taip pat apie žydų pogromus ir jų šaudymą vokiečių laikais. Nemažai teko išgirsti ir tradicinių folklorinių siužetų – pavyzdžiui, etiologinių sakmių apie tai, kodėl žydai kiaulienos nevalgo, anekdotų apie žydus, biblinių istorijų perpasakojimų ir t. t. Pasak vietos žmonių, visa prekyba tarpukariu buvusi žydų rankose, vienintelį „Ąžuolo“ kooperatyvą vietos klebono raginimu lietuviams pavykę įsteigti. Įdomu, kad kone sutartinai tvirtindami, jog žydų nemėgę,
o kartais ir jų krautuves išdaužydavę (Jau žmonės nebgalėj kliautis su jais. Visokias piktadarybes darydavo, ir jų teisė buvo. Jie visur prieidavo, pinigo turėjo, ir visur jų teisė buvo LTR F md 127/32/), žemaičiai kur kas griežčiau smerkia žydų genocidą vokiečių laikais, o ypač neigiamai atsiliepia apie žydšaudžius lietuvius.
Kategoriškai teigiama, kad nereikėję į tai lietuviams kištis, baisimasi žydšaudžiais ir gailimasi nelaimingų žydų. Minėtoji A. Navickienė iš Užventės tikino, esą visų žydšaudžių galas buvęs liūdnas: vienas pasikoręs, kitas nuskendęs, trečias irgi ilgai negyvenęs – gal avarijoj žuvo; kažkokia Dievo rykštė LTR F md 125(7).
Vis dėlto ypač sudomino į folklorinę tradiciją įaugę ir tikrų siaubo pasakų pavidalą įgavę pasakojimai ir tikėjimai apie žydų mėginimus gaudyti katalikų vaikus – neva jiems reikėdavę katalikų kraujo. Keista, bet tikriausiai iš vaikystės užsilikusių bauginimų paveikti, šiomis istorijomis sakosi tikį net ir kritiškiausi pasakotojai, nesyk primygtinai deklaruojantys netikį visokiais pramanais – kaukais ir pan. Ne viena moteris vaizdžiai aiškino, kaip vaikystėje, suaugusiųjų įbauginta, bijojusi žydų: Nu būt pajėmį, juk žydai pjaudavo tuos vaikus! Ar jūs nežinot to?
Jo. Žydai pajimdavo. Reiškia, žydams reikėjo katalikų kraujo LTR F md 127(28). Dvi skirtingos pateikėjos iš Užventės kaip savo asmeninius prisiminimus pateikė pasakojimą, neva vaikystėje vos neįkliuvusios žydams: A. Navickienė teigė, jog jai užėjus į krautuvę žydė užstojusi duris ir nenorėjusi išleisti, o pabėgusią žydas vijęsis (be to, kitąkart žydas po miškelį gainiojęsis ir jos penkiametį brolį, LTR F md127/28/), o kita pateikėja, O. Rokienė, pasakojo, kaip ją einančią į mokyklą žydas norėjęs įvilioti pas save, ir tik atsitiktinai pro šalį ėjusi mokytoja išgelbėjusi, nes liepusi skubėti į pamokas. Matyt, kad nebuvo nelaimė žadėta, – pabaigoje pridūrė. Ir kategoriškai patikino, kad jei tąsyk būtų užėjusi į žydo parduotuvę, šis būtų duris uždaręs. Būt i kaulele sutrūnijį LTR F md 128(5–6).
Daugelis pateikėjų, kalbėdamos apie žydus, citavo nuo mažumės į atmintį įstrigusius suaugusiųjų gąsdinimus vaikams. Sakydavę: Tik nekriokit, bo ateis žyda i
išneš. Ta tų bijojam. Je tu Marij, bijojam žyda! LTR F md 128(25). Paklausus, kam žydams to kraujo reikėję, pateikėjų nuomonės kiek išsiskiria. Vieni sako, neva žydai juo tepdavę savo vaikų delnus ir padus (LTR F md 127/28/), kiti – kad akis, nes vaika ta akli gimst, kap katūkšte, i aneis lietuvių krauja pašlapin akis vaika, vaika prareg, pražiūr LTR F md 128(25) [5]. Dar viena versija – katalikų kraujo dėdavę į macus (LTR F md 127/30/). Užrašyta ir tikra šiuolaikinių šiurpių analogija – apie neva už kojų pakabintą ir peiliais žydų badomą vaiką… Vis
dėlto, matyt, pati pajutusi, jog čia kiek perlenkė lazdą, pateikėja bando švelninti pasakojimą pabaigoje pridurdama: Yr buvį visokių atsitikimų prie žydų. Didelious
meistous. Pas mumis ne, vis teik čia meistels nedidels, nedaug tų žydų tegyven… LTR F md 128(25).
Baigiamosios pastabos
Čia spėjome apžvelgti vos keletą anksčiau Viekšnių apylinkėse klestėjusios ir dabar tebegyvuojančios pasakojamosios tradicijos aspektų. Toji tradicija yra itin marga, savita ir kiekvieno pasakotojo lūpose vis kitokių atspalvių įgyjanti. Pagrindinė mūsų pastebėta jos raidos tendencija – polinkis aktualinti senuosius pasakojimus, priartinti juos prie šiandienos gyvenimo bei dabartiniam žmogui svarbių, įsimintinų dalykų. Deja, tenka pripažinti, jog tie tradiciniai tekstai ar net ištisi tautosakos žanrai (pvz., „klasikinės“ pasakos), kurie sunkiai pasiduoda šitaip transformuojami, dažniausiai būna arba pamirštami, arba praranda būdingiausius savojo žanro bruožus, t. y. virsta anekdotais, išskaidomi į trumpus fragmentus ar pan. Anekdotais ar savotiškomis antisakmėmis yra linkusios virsti ir nemažai tradicinių mitologinių sakmių; beje, kiek galima spręsti iš ankstesnių viekšniškių tautosakos rinkinių, šis procesas tikrai yra prasidėjęs ne šiandien. Veikiausiai tai – nuolatinis sakmių gyvavimo palydovas: vieni jų siužetai pamirštami arba perdirbami į savo priešybę – antisakmes, kiti – naujai sukuriami. Toks žanro lankstumas bei gebėjimas prisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų yra sakmių išlikimo ir jų gyvybingumo prielaida. Atrodo, kad šiandien pati produktyviausia naujų sakmiškų siužetų kūrimo sritis – pasakojimai apie sapnus, kuriuos, be kita ko, dar imta ir intensyviai folkloristų tirti bei užrašinėti.
IŠNAŠOS
[5] Šioje vietoje savaime peršasi palyginimas su įdomiais Virginijaus Savukyno pastebėjimais apie žmogaus sampratą ir krikšto reikšmę tradicinėje kultūroje: „Lietuvoje yra paplitęs pasakymas, kad žydai neturi dūšios. Toks tvirtinimas darosi suprantamas, jei priimame šią logiką: „dūšia“ įgyjama per krikštą, o kadangi žydai neturi krikšto, tai jie negali turėti „dūšios“. <…> Taigi žydai nepriimdami krikšto lieka šalia gyvūnų pasaulio“ (Savukynas 2007: 55).
Šaltinis
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
Tautosakos darbai XXXIII
PASAKOJAMOJI TAUTOSAKA SKIRTINGŲ KARTŲ ŽEMAIČIŲ LŪPOSE (4)
© 2012, viršaitis. All rights reserved.
Latvijas Dievturu Sadraudze
