0

2013 metai – senovės latgalių vardo/pavadinimo 900-metis

balandžio 17, 2013 Baltų gentys

LATVIŠKO GYVENIMO CENTRAS „ŽALTIS“//

Būna žmonių, su kuriais visada malonu susitikti dar ir dar kartą, kadangi žinai: jis, ką žadėjęs, tą ir atliks. Papuošalų meistras Daumantas Kalninis (Daumants Kalniņš) žadėjo kūrybines dirbtuves Ruckos dvaro patalpose – ir turime gi tokių! Jis sakė, kad surengs senovės Latgalos jubiliejinius renginius – ir viskas jau vyksta! Pirmas žingsnis jau įveiktas: sulaukiant jubiliejinius metus, kultūrinės ir istorinės aplinkosaugos bendrija išleido jo knygą “The Latgalian Treasures” (“Latgalių lobynai”) – kol kas tik anglų kalboje, bet taip pat planuojama išleisti knygą latvių ir rusų kalbomis. Apie senovės latgalių paveldo reikšmę pasakojama jau ankščiau išleistuose papuošalų meistro knygose.

Liaudies taikomosios dailės meistras Daumantas Kalninis yra pradėjęs darbą prie naujos Vidžemės latgalams skirtos ekspozicijos įrengimo Senųjų papuošalų kalvės (Seno rotu kalve) muziejuje,  esančiame Cėsio pilyje. Tokių būdų vyks senovės latgalių kultūros, žinių ir įgūdžių populiarinimas, o Ruckos dvaro komplekso lankytojams bus siūlomas praktinių užsiėmimų ciklas ir organizuojami tematiniai renginiai, kuriuose bus supažindinama su senovės latgalių įnašu ir vaidmeniu dabartinės Latvijos formavimo istorijoje. Kiekvienas iš mūsų, vadinantis savę latviu, gali remti šiuos renginius, populiarinti savo protėvių žemę ir latvišką gyvensena, kadangi nuo kiekvieno atskirai ir nuo mūsų visų kartu priklauso tai, su kokiomis mintimis ir darbais kuriame savo valstybę.

Par ZALTISenosios Latgalos 900-mečio klausimą kiti nejudina, tik Tu. Kodėl jubiliejaus minėjimas būtent 2013 metais?

Tai – pasakojimas apie Lietuvos tūkstantmečio šventimą 2009 metais – išdidžiai, su parodomis, renginiais, knygų pristatymais. 2010 metų rudenį Latvijos nepriklausomybes išvakarėse Rygoje buvo atidaroma Lietuvos paroda. Kažkas mane sujudino ieškoti ir mūsų istorijos chronologijos datos. Kadangi iš pradžių tiksliai nežinojau, ką būtent lietuviai šventė, parėjęs namo, pradėjau ieškoti internete ir knygynuose Lietuvos tūkstantmečio šventės priežasčių. Radau Kvedlinburgo kronikoje parašytų žinių apie vienuolį Bruno: jis pradėjęs skleisti Kristaus mokymą Lietuvos teritorijoje, tačiau lietuviams jo pamokslai buvo ne visai priimtini, todėl pagoniai trenkė jam į galvą, ir jis nukeliavo į dangų. Tai ir visa istorija, bet taip pirmą kartą buvo paminėta Lietuva.

Ryga irgi kaip gyvenama vietovė ir uostas buvo žinoma jau šimtmečiais prieš 1201 m, taip pat ir Cėsis egzistavo gerokai ankščiau, negu buvo paminėtas kronikose. Ten parašyta, kad 1206 metais  čia Dievo žodžio skelbti atvyko vienuolis Danielis. Tai tik smulkmenos, o tai netrūkdė dabartiniams latviams labai pompastiškai pažymėti šių sukakčių.

Tiesa, archeologai turi daug senesnį Baltijos žemių ir tautų istorinį vaizdą. Bet turime gi tokį nusistatymą: kad pirmą kartą paminėtą tautą arba žemę  senovės kronikoje laikyti chronologinio pripažinimo tašku.

O jeigu būtų anksčiau fiksuotas koks nors įvykis, Latgalai būtų pridedamas dar šimtas metų.

Pasirodo, kad kiti – kuršiai, žiemgaliai, lyviai – savo jubiliejus jau praleido. Perskaitant skandinaviškus raštus, gauname išvada, jog pradedant nuo 6 amžiaus žiemgaliai atsimušinėjo nuo vikingu išpuolių. Rimberto kronikoje paminėti kuršiai, kurių žemes 853 metais siaubė danai. Seniausias žinomas lyvių žemės pavadinimas rastas ant Trosos rūnų akmens, kuris apie 1000 metais iškaltas vikingo Barkviro garbei,  paskendęs užpuldinėjimo metu lyvių žemėse. Sėliai  savo 800-mečio jubilejų galėjo atšvęsti jau 2008 m, kadangi Henriko Latvio kronikoje (Indriķa hronika) yra paminėtas Sėlpilio padegimas. Senesnėse kronikose jie nepaminėti, reiškia, tuo laikotarpio sėlių papuošalai ir laidojimo tradicijas nesiskyrė nuo šalia esančios Jersikos papročių. Ieškant informacijos, radau Pečiorų vienuolyno vienuolio Nestoro parašytos kronikos “Senųjų laikų pasakojimas” 1113 metų įrašą, kuriame paminėti žiemgaliai, kuršiai, latgaliai ir lyviai, kaip ir tai, kad kiekviena iš šių tautų turėjo savo kalbą. Gerai, kad Nestoro metraštis yra perrašytas iš senosios slavų kalbos į dabartinę rusų kalbą.

Ar metraštyje “Senųjų laikų pasakojimas” radai ypatingus įrašus, kas Tave nustebino?

Gal įdomiausias, jog kronikoje įvardintų genčių sąrašas dukart pasikartoja. Pirmąkart yra parašyta: “литва, зимигола, корсь, летгола, ливы”, o antrąkart “литва, зимигола, корсь, нарова, ливы”. Narovos genčių galimą sąsają su senovės latgaliais savo rašte “Austrumbaltu ciltis agrajā dzelzs laikmetā” (“Rytų baltų gentys ankstyvajame geležies amžiuje”), kuris paskelbtas žurnale “Latvijas vēsture” (“Latvijos istorija”),  plačiau nagrinėjo Raisa Denisova.

Kadangi genčių tvarka saraše identiška, galima spėlioti, kada legendinės Narovos gentys tapo latgaliais. Tokia raida dar papildomai suteikia mums pagrindą latgalių šventę švęsti būtent 2013 metais.  Nors, tiesą sakant, Latgalos žemės pavadinimas “Лотыгола” pirmąkart minėtas Novgorodo kronikose rašant apie 13 amžiaus įvykius.

Ir tada Tau gimė mintis, jog reikėtų šią temą iškelti viešumoje?

Tiksliai! Kodėl lietuviai gali, bet mes ne!
Ar pagal savo širdies balsą esi latgalis?

Ne visai latgalis. Aš – vienas iš jų paveldimumo “produktų”. O, žinoma, jeigu pažiūrėsime senuosiuose žemėlapiuose, tad rasime, kad Cėsis yra senovės Latgalijos teritorijoje. Žemėlapyje Autynės pilsnovads, kuriame yra Cėsis, buvo Jersikos kunigaikštystės pavaldume. Latgalių žemės išsiplėtė beveik iki jūros, lyviams gyventi liko tik nedidelė juostelė. Latgaliai apgyveno pusę darbartinės Latvijos teritorijos (Latgalą ir didžiausą dalį Vidžemės), be to ir už dabartinės Latvijos sienos esančias žemės už Pitalovos (Pietālava – “pie Tālavas” vert.: prie Taluvos ęsančias) iki Velikaja upės, kaip ir Driso-Polocko apylinkė. Aš turiu žurnalo “Latvijas Saule” 1923 m. numerį, kuriame yra straipsnis apie latgalių kapavietes prie Pskovo. Šis klausimas nėra tyrinėtas, arba gal yra tyrinėtas, tik publikacijos iki mano akiračio neatėjusios. Latgalius galima gerai atpažinti pagal laidojimo papročius.

Jie turėjo savitą laidojimo būdą, vyrai buvo laidojami kitaip nei moterys.

Kaip žinoma, latgaliai savo mirusiuosius laidodavo plokštiniuose kapinynuose ir pilkapiuose, kur vyrai ir moterys buvo paguldyti visai priešingomis kryptimis: vyrai guldomi galvomis į rytus,  moterys – galvomis į vakarus. Gal tai liudija apie latgalių ypatingą mitinio pasaulio suvokimą. Deja, mano bandymai padaryti išvadas šia tema kol kas lieka be rezultato.

O kokia Tavo versija?

Kapinynų planas… Jie gi nesuguldyti iš eilės kaip pagaliukai; vieno kojos į vieną pusę, kito – į kitą pusę. Dauguma: rytų – vakarų kryptimi. Kodėl taip yra, aš suprantu: geografiniuose rytuose ir vakaruose Saulė būna dukart per metus, kitur – tiek vieną kartą. Todėl daugiau mirusiųjų atitinka tiems 2 metų laikams.  Laidojami gi buvo ne pagal kompasą, o ritualas buvo siejamas su saule.

Ar buvo guldomi su galvą į tą pusę, kur saulė teka?

Manau, žmogus ne raketa, kuri galva į priekį iššaudoma. Galbūt velionis turėjo matyti besileidžiančią  arba tekančią saulę?

Bus daugiau

Vertė Linda Lemhena

Latviskās Dzīvesziņas centrs ZALTIS

© 2013, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.