Baltų žinyčios vartai

0

Pribrendo metas tyrinėti aisčius, vakarų baltų pasaulį (2)

viršaitis liepos 30, 2013 Archeologija, Mokslas

Pradžia 20130729
Gediminas Zemlickas//
Lietuvos mokslų akademijos tikrojo nario, Lietuvos edukologijos universiteto profesoriaus, humanitarinių mokslų daktaro Eugenijaus Jovaišos trilogijos „Aisčiai“ pirmoji knyga „Kilmė“ skirta toli gražu ne ramiam pasiskaitymui po sunkių dienos darbų.
Be galo svarbi mūsų mokslui, kultūrai ir istorinei savivokai knyga, kurią jau šiandien brangiausių knygų lentynoje galima pasistatyti šalia Marijos Gimbutienės ir kitų mūsų geografinį ir istorinį pasaulėvaizdį keičiančių veikalų.Marija Gimbutienė į archeologiją ir priešistorės mokslą įvedė Senosios Europos kultūros sąvoką, nusipelnė naujos priešistorinės civilizacijos atradėjos laurų. Moksle sunku vertinti atradimų reikšmę ir mastą, teisėjo mantija patikima paprastai visagaliam Laikui. Eugenijus Jovaiša atlieka bent jau ne mažiau humanišką, pačiam sau išsikeltą užduotį: jis į Europos žemėlapį bando sugrąžinti prigimtines teises į savo gyventąją teritoriją turinčius aisčius – vakarų baltus. Tuos pačius Publijaus Kornelijaus Tacito veikale „Germanija“ minimus darbščius javų augintojus ir gintaro rinkėjus, su kuriais istorikas I a. pažindino Romos imperijos šviesuolius.

Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė su archeologais Adomu Butrimu ir Eugenijumi Jovaiša po knygos „Aisčiai. Kilmė“ sutiktuvių 14-oje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO
Gedimino Zemlicko nuotraukos

Niekas nelinkęs teritorijų dalytis, net jei dalybos suprantamos kaip priešistorinių žemėlapių braižymas. Naujosios E. Jovaišos monografijos stiprybė ta, kad remiamasi tvirtu savo paties daug metų vykdytų archeologinių tyrimų pagrindu, sintezuoja kitų Lietuvos ir kitų šalių archeologų tyrinėjimų patirtį, nevengdamas ir teisingos mokslinės kritikos, kai ji ne tik reikalinga, bet ir būtina. E. Jovaiša rašo aistringai, bet ta aist-ra pamatuota, pagrįsta tyrimų duomenimis ir atsakingomis mokslinėmis išvadomis. Žinoma, su jomis galima diskutuoti, kaip ir su kiekviena nedogmatiška moksline idėja, bet jų neįmanoma nepastebėti ir apeiti. E. Jovaiša argumentuotai ir įtikinamai parodo, kaip šiuolaikinė kultūros tradicija gali ne tik vesti tiesos keliu, bet ir tolinti nuo jo, jeigu mokslą keičia ideologinės nuostatos ir su mokslu nieko bendra neturinčios dogmos.
Kalbėdami apie aisčius – vakarų baltus – atiduodame pagarbos duoklę nuo istorinės arenos į nebūtį išstumtoms giminingoms baltų tautoms ir gentims – senovės prūsams, jotvingiams, galindams. Kartu atliekame istorinės ir moralinės atsakomybės misiją, nes taip pratęsiame jų gyvavimą jei ne Europos geografiniame žemėlapyje, tai bent kultūros erdvėlaikyje. Niekas kitas už pačius baltus to nepadarys. Atėjo metas daryti, nes nėra draudžiančių riboženklių, ideologinių bei cenzūros gniaužtų. Nebent suveiktų vidiniai stabdžiai ir baimė prieštarauti autoritetams. Laimei, tokios baimės monografijos autorius nejaučia, šiuo savo darbu ir kitiems teikia drąsos, prireikiančios moksle ne mažiau kaip ir dirbantiems kitose veiklose.

Gal alus vienijo baltus ir gotus?

ML. Knygoje „Aisčiai“ remiatės ne vien archeologų, bet ir kalbininkų darbais.
E. Jovaiša. Pateikiau ir kai kuriuos kalbininkų požiūrius į man rūpimos gotų mokslinės problematikos dalykus. Kalbininkai atkreipia dėmesį, kad baltų kalbose aptinkami tik devyni gotų kalbos skoliniai, iš kurių tik vienas (!) yra bendras visoms baltų kalboms. Tas žodis – alus. Lietuvių kalboje yra trys gotų skoliniai, latvių kalboje – vienas, o prūsai turėjo keturis skolinius. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad kontaktas tarp gotų ir baltų buvo labai menkas ir tuos skolinius baltų kalbos galėjo gauti visai kitu laiku, o ne pirmaisiais amžiais po Kristaus, kaip kad tvirtina kai kurie tyrinėtojai.
ML. Siūlote visai kitaip pažvelgti į išeities poziciją: baltų ir gotų kontaktai prasidėjo daug vėliau, negu turėtų būti pagal Jordano šiaurinės gotų kilmės teoriją? Žinoma, jei ta teorija turėtų ką nors bendro su istorine tiesa.
E. Jovaiša. Visai kitokio gotų kilmės modelio kontūrai kyla jau vien atsiremiant į kalbininkų darbus. Paminėjome O. Trubačiovą, nagrinėjusį amatininkų terminiją slavų kalbose1, lyginusį ją su germanų amatininkystės terminais. O. Trubačiovas mato didžiulius slavų ir germanų šios srities terminų atitikimus, jo manymu baltai savo amatininkystės terminų kūryboje nuėjo visai skirtingu keliu. Todėl baltų kalbų amatininkystės terminų atitik-menų su slavų ar germanų kalbomis labai mažai. Išvada akivaizdi: gotai pirmiausia susidūrė ir bendravo ne su baltais, bet su slavais, o to susidūrimo erdvė buvo pietūs. Tą užčiuopė dar Kazimieras Būga: „iš senų senovės, mat, slavėnų (venetų, venedų) būta kaimynais su gotais“2. Mūsų kalbininkas atkreipė dėmesį į pietinę slavų kilmę dar tada, kai visais įmanomais būdais buvo mėginama įteigti, kad Baltijos pajūris esąs slaviškas.
Taigi kalbos požiūriu atsiskleidžia visai kita slavų ir gotų santykių formavimosi geografinė erdvė, su baltais neturėjusi nieko bendro. Peršasi akivaizdi išvada, jog nebuvo jokios šiaurinės gotų istorijos, kaip ir šiaurės gotų. Antikos autoriai žino gotų istoriją nuo 238 metų – nuo Istrijos paėmimo. Žino pirmą gotų tėvynės paminėjimą – Skitiją prie Meotidės, kaip ją vadino senovės graikai, arba Azovo jūros. Antikos autoriai gotų (rytinių germanų) tėvynę matė Juodosios jūros šiaurinėje dalyje, vėliau gotų istorijos arena plytėjo Dunojaus žemupyje, Apeninuose, Pirėnuose ir kitur. Tačiau tie autoriai nė žodžiu neužsimena apie gotų buvimą Vyslos žemupyje, tuo labiau prie Baltijos jūros. Apskritai jiems nežinoma šiaurinė gotų istorija, išskyrus legendinę šiaurinę kilmę.

Vikingų sagos tyli apie šiaurės gotus
ML. Ar archeologai aptinka daiktinių įrodymų šiai tezei patvirtinti?
E. Jovaiša. Papasakosiu apie mažytį savo paties atliktą tyrimą, kuris gali būti ne tik įdomus, bet ir pamokomas. Archeologija yra mokslas ieškantis ir vertinantis, kaip perduodama ar perimama kultūrinė tradicija. Siekiama išvados: yra ar nėra vienokios ar kitokios kultūros tradicijos perdavimo (perėmimo). Štai apskritieji skydai. Apie skydus rašančių autorių teigimu nuo I a. apvalūs skydai buvo paplitę dabartinėje Danijos, Norvegijos teritorijoje, pietinėje Skandinavijoje, kur vėliau susiformavo vikingų pasaulis su ta pačia apvalių skydų tradicija. Vadinasi, čia esama kultūros perimamumo, išlaikyto ten gyvenusių tautų istorinėje atmintyje. Logiška manyti, kad esama istorinės atminties ir apie tose teritorijose gyvenusias gentis ir tautas, tuo labiau apie savuosius garbingus protėvius, šiuo atveju mums rūpimus gotus. Keista, bet Danijos ir kitų Skandinavijos kraštų vikingų sagose, nuo XII–XIII a. perkeltų į rašytines sagas ir tapusias ten gyvenančių tautų istorijos dalimi, nė žodžiu neužsimenama apie tų vikingų protėvių – šiaurinių germanų buvojimą Vyslos upės aplinkoje. Padedamas Artūro Mickevičiaus peržvelgiau vikingų sagas. Kaip manote, ar kur nors tose sagose išvis bent žodžiu užsimenama apie gotus Baltijos regione? Nėra jokios užuominos. Visi rašiusieji apie Baltijos vikingus niekada nėra užsiminę, kad jų protėviais galėjo būti kokie nors gotai. To nėra buvę ir senųjų istorikų darbuose.
Didžiausiai savo nuostabai istoriko Tomo Baranausko darbuose randu, kad vikingai puikiausiai prisimena ir žino IV a. antrosios pusės ostgotų Hermanaricho karalystę. O šioji buvo prie Juodosios jūros, už tūkstančių mylių. Išvada peršasi savaime: vikingai nežinojo gotų, kurie niekada nebuvo jų kaimynais, niekada negyveno nei Vyslos baseine, nei Baltijos jūros aplinkoje, todėl jie nieko apie juos savo sagose neįamžino.
Vikingai ne tik žinojo Hermanaricho karalystę, bet ir karaliaus vardą savaip perkartojo: Hermanarichas tapo Jarmeriku (Iarmericus). Esą šios karalystės kariai savo šaunumu pavergė aisčių gentį, nukariavo daugybę kitų genčių – kuršius, žiemgalius ir kitus… Kaip ten iš tikro buvo – kitas dalykas, bet vikingai žinojo toliausiai buvusią Hermanaricho karalystę. Tuo labiau turėjo žinoti savo pašonėje buvusias tautas, jeigu jos ten išties būtų gyvenę.

IIIB tipo antskydžio ir ginklų nešiosena pagal Dauglaukio 19 kapo medžiagą: 1. Geležinis IIIB tipo antskydis; 2. Geležinis įmovinis kirvis; 3. Geležinis ietigalis su iškyla per vidurį; 4. Geležinis įtveriamasis peilis (E. Jovaišos tyrinėjimai, 1984, dail. S. Mikšaitė)

ML. Akivaizdu, bet kodėl to nematė istorikai? Gal nelabai norėjo matyti? O kiti sekė iš paskos, aklai pasitikėdami Jordanu, nelabai sukdami galvas dėl teiginių tikroviškumo.

E. Jovaiša. Nežinau, kiek jiems rūpėjo ar nerūpėjo istorinė tiesa, bet man toptelėjo mintis, kad gotų negalėjo būti nei prie Baltijos, nei prie Vyslos, kadangi nei istorinių, nei archeologinių, nei kitų patikimų jų buvimo įrodymų šioje geografinėje erdvėje nėra. Tai dar vienas įtikinamas įrodymas, kad Vielbarko kultūra laikytina aisčių-vakarų baltų genetine žeme. Tai giluminis aisčių paveldas.
Europos procesai ir senieji baltai
E. Jovaiša. Knygoje „Aisčiai“ pateiktas modelis, mano manymu, labai elegantiškai paaiškina ir baltų dalyvavimą Europoje vykusiuose procesuose, to grįžtamojo ryšio puikūs pavyzdžiai – IV a. antrosios pusės, V ir VI a. vadinamieji baltų karinio elito kapai. Juos tyrinėjo Adolfas Tautavičius, Mykolas Michelbertas, Valdemaras Šimėnas, Audronė Bliujienė ir kiti Lietuvos archeologai, man taip pat teko tyrinėti. Tai kunigaikštiški kapai. Štai bene naujausias radinys Galindoje. 2011 m. Mozūrų ežeryno areale lenkų archeologas Tomašas Novakievičius (Tomasz Nowakiewicz) aptiko turtingą, VI a. bizantiškų daiktų turintį kapą. Tai galindų karių žygių po VI a. Bizantiją liudininkai.
Arba štai Taurapilio (Utenos r.) ar Reketės (Kretingos r.) žinomi mūsų protėvių karinio elito kapai. Ten rastoji archeologinė medžiaga rodo vakarų baltų dalyvavimą Padunojo reikaluose. Net Kryme greta IV a. gotų kapų rastos tik baltams būdingos ietigalių formos. Ką visa ta archeologinė medžiaga byloja? Akivaizdus įrodymas, kad baltai labai aktyviai tuo metu dalyvavo Europos tautų „katilo“ reikaluose Didžiojo tautų kraustimosi metu. Tie tolimiausi prekybos ir karo keliai baltams buvo puikiausiai žinomi. Kariaunos į tas žemes ėjo ne tik per karo žygius, bet, greičiausiai, dalyvavo politinėse ir karinėse sąjungose su kitomis tautomis. Aisčių kariai ne tik išeidavo, bet ir grįždavo, to grįžimo pėdsakus per archeologinius radinius mes aptinkame iki pat Latgalos. Jeigu Vielbarko kultūra būtų buvusi germaniška, tai kaip aisčiai būtų galėję nekliudomi pereiti į Vidurio Europos kraštus, o per juos pasiekti Dunojaus baseiną, Krymą, Juodąją jūrą ir Bizantiją?

Vėluikių karys raitelis pagal 3 vyro kapo medžiagą (E. Jovaišos tyrinėjimai, dail. S. Mikšaitė)
ML. Nebent būtų perskridę oru. Ką vis dėlto atsakytumėte tiems oponentams, pirštu bedantiems kad ir į tuos baltų kalbose perimtus devynis skolinius iš gotų kalbos? Kaip jie pateko baltams?
E. Jovaiša. Tie gotų skoliniai V a. pab.–VI a. į baltų kalbas galėjo patekti per vakarų baltų karinio elito keliones ir žygius Juodosios jūros link, pasiekiant Dunojų, Bizantiją ir net Konstantinopolį.
ML. Iš dalies tai ir atsakymas, kodėl mūsų liaudies dainose neretai sutinkamas Dunojėlis, bent jau dažniau negu Nemunas. Ir ne tiesmukai – Dunojus, bet švelniai, meilingai kaip būdinga liaudies dainoms – Dunojėlis. Sunku patikėti, kad per pusantro tūkstančio metų aisčių palikuonių savimonėje tas kelyje sutiktos plačiausios upės įvaizdis galėjo įsitvirtinti ir išlikti. Bet ką žinai, gal tų karo žygių sėkmės netiesiogiai atsispindi dainuojamoje tautosakoje.
E. Jovaiša. Senuosius gotų kalbos skolinius VI a. galėjo atsinešti ir lietuviai, priklausantys rytų baltų arealui. Jeigu tie gotų skoliniai atėjo per lietuvius, tai netiesiogiai, o per slavus. Pastarieji tų gotiškų skolinių turi apsčiai, nes gotai buvo ankstyvųjų slavų kaimynai. Lietuviams teko trauktis nuo slavų, atėję iš rytų baltų žemių savo buvojimo pėdsakus archeologinėje kultūroje jie įtvirtino per Lietuvių pilkapių kultūrą.
Dar noriu atkreipti dėmesį į lankinių žieduotųjų segių paplitimo žemėlapį, kurį sudariau remdamasis įvairiais autoriais ir archeologų radiniais. Minimos segės yra baltiškas paveldas. Žemėlapyje matyti vakarinė, rytinė ir šiaurinė aisčių (Vakarų baltų) riba po 260 metų. Iš lankinių žieduotųjų segių paplitimo akivaizdžiai matyti aisčių gyventasis arealas, kuriam vakaruose priklausė Vyslos vidurupis ir žemupys, o šiaurėje Dauguvos vidurupis, išskyrus patį žemupį, kuriame gyveno finougrų tauta lyviai. Užtat aiškėja, kodėl Černiachovo kultūroje (III–V a. buvo paplitusi dabartinės Lenkijos pietryčiuose, Ukrainos, Moldavijos, Rumunijos teritorijose) daug baltiškų dalykų.

ML. Ar pakanka remtis vieno tipo archeologiniais radiniais, šiuo atveju lankinėmis žieduotosiomis segėmis, norint daryti tokius plačius geografinius apibendrinimus?
E. Jovaiša. Tiriame labai įvairiapusišką archeologinę medžiagą, savo tyrimuose pirmą kartą pateikiu vakarų baltų karinio elito kapų klasifikaciją, visos išvados paremtos empirine medžiaga. Karinio elito ir aptariamo meto karinės aristokratijos atstovų kapai padeda daryti išvadas ir apie karinių žygių geografiją, ją atspindi ginklai, geriamieji ragai, kariams būdingos specialios sagės, diržai, monetos ir parsigabenti iš žygių daiktai. Norint tuos radinius apibendrinti ir padaryti išvadas reikia specialios studijos, knygoje „Aisčiai“ man teko apsiriboti vienos senojo geležies amžiaus kultūros – Nemuno žemupio plokštinių kapinynų medžiaga.
Aisčių karinio elito svarbūs skiriamieji bruožai atsiskleidžia Sembos aisčių kultūroje 10–200/220 metų palaidojimuose. Tikriausiai aišku, kodėl būtent tuo metu. Klesti prekyba Gintaro keliu, kuriam reikėjo geros sargybinių organizacijos. Ginklų gausa, raitelių aprangos reikmenys, geriamieji ragai atspindi tą karinio elito atsiradimo ir stiprėjimo tarpsnį. Beje, geriamieji ragai buvo naudojami ir įvairiems ritualams, kaip būtinas sutarčių pasirašymo ir užtvirtinimo elementas.
Štai lenkų autoriaus Adamo Ciešlinskio (Adam Cieśliński) paskelbta lentelė, kurioje nurodyti tipiški gotų daiktai: segių tipai, apyrankės, keramikos šukės ir t. t. Išrinkau iš savo tyrinėto Dauglaukio kapinyno seges pagal tipus. Ir štai matau, kad penkių tipų tokias pat seges, kurios Ciešlinskio priskirtos gotams, aš turiu iš Dauglaukio kapinyno. Tai gal tada ir Dauglaukį paskelbkime gotų gyventąja vieta? Beje, ir kai kurie mūsų archeologai tą labai noriai ir daro, kai pradeda naudoti tokį terminą kai polietninės grupuotės. Štai kodėl knygoje paskyriau ištisą skyrių, skirtą polietniškumo kritikai.

Ką sako baltų ginklų analizė?
ML. Kai kurie iš archeologų tvirtina, kad vakarų baltams daug ginklų formų davė germanai. Panašiai teigė ir nevisavertystės kompleksą mums diegė kai kurios kaimyninės šalys: girdi net ir mūrinius pastatus mūsų protėviai pramoko statyti tik XIV a. pab. ir XV a. pradžioje, o ir tuos pačius statė atvykėliai iš kitų šalių, nes lietuviai nemokėjo. Užteko patyrinėti Vilniaus Žemutinės pilies teritoriją ir po žeme buvo rasti XIII a. mūrai. Ar ne panašiai ir su baltų ginklų gamyba? Tik keista, kad savo protėvius taip niekina ne svetimi, o savi tyrinėtojai.
E. Jovaiša. Padariau senųjų baltų ginklų analizę, pasitelkęs Dauglaukio kapinyno rastuosius skydus. Ten aptiktas vienas skydo tipas, kurio nerasime jokioje kitoje Europos šalyje. Ką tai reiškia? Reiškia, kad dirbdinomės savo skydus. Apskritai baltų naudoti skydai labai skiriasi nuo germanų skydų: germanų apskriti, o baltų pailgi, stačiakampiai, užapvalintais galais, kartais į apačią siaurėjantys. Blogai, kai mūsų tyrinėtojai nemato ikikrikščioniškosios kultūros, o regi tik krikščioniškąją. Iš to išvedamas baltų kultūros nevisavertiškumas, kuriam mėginama surasti materialių patvirtinimų. Dažnai nekritiškai pasiduodama išankstinėms, kitų šalių tyrinėtojų suformuotoms nuostatoms, kartais nevalingai pagiriami svetimos istorijos apologetai ir visiems gera gyventi. Baltiškame kapinyne atrandamas daiktas, o jų daug Vielbarko ar Pševorsko kultūroje. Padaroma skubota išvada: štai kokią didelę įtaką baltams padarė Vielbarko ar Pševorsko kultūros… Visai nebandoma kritiškai įvertinti, kad tie nusižiūrėti ar atsivežtiniai dalykai sudaro vos kelis procentus nuo visos baltiškos radinių masės.
ML. Iš atsitiktinumo padaroma sistema?
E. Jovaiša. Manau, kad dar blogiau. Tai akivaizdžiai siejasi su bronzos amžiaus baltų kovos kirviais. Dabartiniai bronzos amžiaus metalurgijos tyrinėtojai a priori teigia, kad baltų kultūra buvo amorfiška (ką tai reiškia žmonių bendruomenės atžvilgiu?), kad baltų meistrai nesugebėjo daryti žalvarinių kirvių, nors visa medžiaga ir kiti jos tyrinėtojai kalba kitaip. Žodžiu, „sunkiai tikėtina, kad bronzinius kirvius gamino vietiniai meistrai“. Nesusilaikysiu nepacitavęs iš knygos „Aisčiai“: „Savotiška bendros baltų–germanų–slavų protėvynės atmaina archeologijoje tapo polietniškumo paieškos vakarų baltų erdvėje. Iš atvežtinių artefaktų išaugusiame įtakos kalne atsirado ir psichologiškai vertinamo nepasitikėjimo baltų kūrybinėmis jėgomis. Tas nepasitikėjimas reiškiasi kai kurių Lietuvos archeologų darbuose, kur jis įgauna Rytų Baltijos erdvėje gyvenusių žmonių orumą įžeidžiantį diskriminacijos atspalvį. Nedidelė atvežtinių ar svetimos kultūros bruožus turinčių artefaktų dalis dažnai sureikšminta ir iškelta virš gausybės neabejotinai vietinės, tai yra vakarų baltų, kilmės artefaktų, ir didelė įtakos dalis konstruojama per tokius dirbinius, kuriuose įžiūrima kitų kultūrų įtaka, ar per tokius, kurie apibūdinami „ nusižiūrėtų ar perimtų“ terminu.“3
ML. Labai stipriai pasakyta. Jau pribrendome stipriam žodžiui savųjų atžvilgiu, bet ar pasiseks sutarti su kitų šalių tyrinėtojais kad ir dėl aisčių-vakarų baltų prigimtinio gyventojo arealo?
E. Jovaiša. Tai ne vien emocijos, pateikiau vakarų baltų kilimo iš jų prigimtosios vietos įrodymus. Mano didžiausias šių tyrinėjimų srities autoritetas yra prof. Mykolas Michelbertas. Jis mano, kad nupiešiau labai tikrovišką ir įtikinamą aisčių – vakarų baltų – vaizdą. Man visiškai pakankama šio senojo geležies amžiaus (romėniškojo laikotarpio) europinio masto žinovo įvertinimo, savo srities profesionalo žodžio. Kiti kolegos, pavyzdžiui doc. dr. Audronė Bliujienė, mano kiek kitaip, tačiau mato, kad mano pateiktas aisčių modelis paremtas logika ir tyrinėjimų duomenimis, o ne pramanais ir kad toks požiūris gali būti. Tai ne iš atsitiktinių žodžių sąskambių ar kitų išvedžiojimų padarytos išvados.

Antikos laikų moters kepuraitės (220–260 m.) iš Dauglaukio plokštinio kapinyno 66 moters kapo trimačio modelio peržiūra: iš kairės – prof. Eugenijus Jovaiša, žiemgalių
tyrinėtoja archeologė prof. Ilona Vaškevičiūtė, archeologas dr. Valdemaras Šimėnas, istorikas Tomas Baranauskas ir Jordano „Getikos“ tyrinėtojas doc. dr. Darius Alekna.
Pasitinkant E. Jovaišos knygą „Aisčiai. Kilmė“ 14-oje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO (2013 m. vasaris)
Gedimino Zemlicko nuotrauka
Faktus pirmiausia reikia matyti
ML. Jei su savaisiais kartais sunku susikalbėti, tai ką besakyti apie kaimyninių šalių archeologus. Ne paslaptis, kad jų idėjiniai mokytojai aisčių žemėse dažnai ieškodavo germanų ir slavų gyvavimo įrodymų, o mažiausiai pačių aisčių.
E. Jovaiša. Tarptautinėje konferencijoje Vilniuje skaičiau pranešimą šia tema, lenkų archeologai jautėsi sumišę ir neabejoju, jie mane smarkiai kritikuos, gal išvadins neišmanėliu, nežinančiu „specifikų“ ir pan. Visa tai labai nesunku numatyti. Ir Lietuvoje tyrinėtojai, veikiami tendencingai suformuotos istorijos, negailės man kritikos. Bet tai iš lietuvių istoriografijos pozicijų parašytas darbas. Nesu baltofilas, tačiau kaip normalus tyrinėtojas negaliu nematyti akivaizdžių faktų – iš jų ir darau išvadas. Jos visiškai aiškios, manau, kad nesikerta ir su kitų objektyvumo siekiančių tyrinėtojų išvadomis. Atsirado germaniškoji erd-vė – kalbėkime apie germanus. Iškilo slavai – kalbėkime apie juos. Tačiau negalima nematyti nuo seniausių laikų tose erdvėse gyvenusių baltų ir jų santykių su kitomis tautomis ir kaimynais. O tuos santykius matykime tada, kai jie išties buvo, o ne nuo tada, kai ideologiškai peršami.

Archeologijos mokslas yra baisi ideologinių reikalavimų rykštė. Knygoje kritikuoju vieną baltarusių tyrinėtojų pateiktą žemėlapį iš „Didžiojo Baltarusijos istorinio atlaso“4. Sunku įsivaizduoti iki kokios mistifikacijos moksle galima prieiti! Viename žemėlapyje pateikti vietovardžiai, vandenvardžiai nuo akmens amžiaus iki dabarties laikų. Tame žemėlapyje baltų nebeliko, visur raudona spalva pateikta slavų teritorija. Kaip galima į vieną žemėlapį įdėti skirtingų laikų, kelių tūkstančių metų pokyčius? O jei tai daroma, koks čia ryšys su mokslu? Tai ideologizuota politika, norint geidžiamą pateikti kaip esamą.
Su Baltarusijos tyrinėtojais kyla daug bėdų, o ateityje neišvengiamai kils dar daugiau. Jau dabar sukurptoje Baltarusijos istorijoje beveik neliko vietos baltams, taip pat lietuviams, o Vilnius figūruoja kone kaip senoji Baltarusijos sostinė.
ML. Bet ir tarp pačių baltarusių tyrinėtojų vyksta karštų diskusijų, kai kurie iš jų jau nelabai nori krivičius skirti prie slavų, jų pavelde ieško baltiškųjų elementų. Gal ne viskas taip vienareikšmiška jų tyrinėjimuose?
E. Jovaiša. Į visa tai žiūriu kaip į žaidimus, ne kažin ką bendro turinčius su mokslu. Siūlau pažvelgti į mano sudarytąjį žemėlapį „Baltai, germanai, finai ir slavai V–VIII a.“, kurį išspausdinote prie pirmos mūsų pašnekesio dalies5. Parodyti vakarų baltai (aisčiai) ir rytų baltai (tarp jų lietuviai), kurių gyvenamosios teritorijos bet jau iki VII a. išvis dar nesusisiekė su slavais. Tą išvadą darome remdamiesi V. Sedovu (1979 m.). Žemėlapyje perteikta situacija iki prasidedant Didžiajai slavų migracijai VII–VIII a. Visi tie krivičiai, dregovičiai ir kiti gentiniai dariniai pasireiškė tik IX–X a. kaip slavų migracijos padariniai. Labai vėlyvas laikotarpis. Ir dar. Tie krivičiai niekur neperžengė lietuvių žemių, nes šie kaip buvo, taip ir liko tose žemėse, apie ką byloja Lietuvių pilkapių kultūra nuo VI a. Krivičiai jau yra slaviškos gentys, taip juos ir reiktų vertinti, bet ne bandyti priderinti prie baltiškųjų realijų. Juk atsiranda protuolių, siejančių Vilniaus Kreivąją pilį su krivičiais, matyt, remiantis į panašų vardų skambėjimą: krivičiai, kriviai, Kreivoji pilis… Štai prie kur veda žodžių sąskambio „teorijos“. Norint sąskambių galima rasti ir su japonų kalba.

IŠNAŠOS

1 Трубачёв О. Н. Ремесленная терминология в славянских языках. Москва: Наука, 1966,  416 с.
2  Būga K. Rinktiniai raštai, 2 t. Vilnius, 1959, p. 96–98.
3  Jovaiša, Eugenijus. Aisčiai. Kilmė. I knyga: monografija. Vilnius: leidykla „Edukologija“, 2012, 305 p.
4  Кузняцоў Г. Вялікі гістарычны атлас Беларусі. T. 1. Мінск: Белкартаграфія, 2009, 48 c.
5 Pribrendo metas tyrinėti aisčių mįslę, Vakarų baltų pasaulį. – Mokslo Lietuva, 2013, Nr. 3 (491), 7 p.

Bus daugiau

mokslasplius.lt

© 2013, viršaitis. All rights reserved.