0

Elektriškai sinkretiška: pagonių bendruomenė – tai daugiau nei Jūs

rugpjūčio 11, 2013 Pagonybė, PASAULĖŽIŪRA

Julian Betkowski//

Pastaruoju metu kilo nemažai triukšmo ir pasipiktinimo dėl to, kas teisėtai sudaro pagonių tikėjimą. Turiu pripažinti, kad augau vis nusivildamas pagonių bendruomenėse plintančiais nesuskaičiuojamais iškraipymais. Ir žinau, kad aš ne vienas toks. Sugiedojau daug maldų apie pagonių įvairumą ir nevienalytiškumą. Mane taip pat įspėjo dėl didėjančio bendruomenės  irzlumo. Tvirtai tikiu, kad mums reikšminga išsiaiškinti ką bendruomenė reiškia mums, ko mes iš jos norime, o svarbiausia, ką mes į ją norime įdėti. Jeigu, kaip kalbėjau kitame savo poste, viskas, ko mes ieškome, yra abipusis supratimas bendruomenėje, tuomet mes tikrai neturime jokio noro kurti religinės bendruomenės. Savaime suprantama, taip pat svarstau, ar mes visgi tikrai norime religinės bendruomenės.

Dedikacija Bacchus sero Lawrence Alma-Tadema, 1889

Dedikacija Bacchus sero Lawrence Alma-Tadema, 1889

Dabar, modernioji pagonybė sudaryta iš įvairių tikėjimų, kurių dauguma turi panašių idėjų, įsitikinimų ir teologijų.  Nepaisant to, taip pat yra ir saujelė, kuri, regis, kyla iš kitų vietų ir vis tiek primygtinai vadina save pagonimis. Ar norime, kad, kaip pagonių bendruomenei, mums priklijuotų etiketę „pagonys“, kaip kažkokį politinį šūkį ir nieko daugiau? Kai sakome „pagonis“, ar tai darome vien dėl visuomeninių pažiūrų? Ar pagonybė tik būdas politiškai kalbėti apie religinių mažumų teises ir nieko daugiau? Atsižvelgiant į tai, kaip bendruomenė dabartyje save vertina, svarstau ar tai, iš tiesų, nėra vienintelis teisėtas termino vartojimo būdas.

Negaliu negalvoti, kad galbūt žmonių prisirišimas prie žodžio „pagonis“ neturi nieko bendro su tikrąja to žodžio reikšme, o labiau susijęs su pačių individų savęs tapatinimu politikoje. Daugelis pagonių bendruomenėje žiūri iš viršaus į naujojo amžiaus bendruomenę, nepaisydami to fakto, kad tarp šių dviejų judėjimų yra daug panašumų ir kad jie abu atsirado maždaug tuo pačiu metu ir tos pačios kultūrinės aplinkos XX amžiuje. Pašaliečiui gali būti labai sunku įžiūrėti ryšį tarp pagonybės ir naujojo amžiaus bendruomenių, ir vis dėlto mes patys atsargūs, kai reikia brėžti aiškią ribą tarp jų. Daugelis pagonių paprasčiausiai nenori būti susieti su naujojo amžiaus bendruomene, nepaisant to, kiek tarp jų būtų panašumų, dėl jų pačių tapatybės konstrukcijų. Vis pagalvoju, ar tai, kas dabar vyksta pagonybėje, nėra paprasčiausių politinių manevrų rezultatas.

Istoriškai, pagonių bendruomenė buvo labai jautri ir svetinga naujoms ir skirtingoms idėjoms, kurios prijautė pagrindinei pagonių pasaulėžiūrai. Galiu suprasti kodėl žmones, kurie save dvasiškai atranda, traukia pagonybė ir kodėl jie taip jaustųsi įsitraukę į tokią bendruomenę, ypač jei jie išeina iš daug griežtesnės religinės tradicijos. Tačiau žmonės turėtų suprasti, kad pasirinkdami bendruomenę, jie daugiau nebėra visiškai laisvi savo poelgiuose, nes priklauso nuo poreikių, galimybių ir tos bendruomenės spaudimo. Bet kuriai bendruomenei leidžiama nusistatyti savas ribas, taisykles, priėmimo kriterijus. Kol galite save vadinti kaip tik tai norite, neturite garantijų, kad kiti gerbs jūsų tapatumą. Galiu tapatintis su katalikais, bet matydamas, kad niekada nedalyvavau katalikų mišiose, netikiu Trejybe, nepriimu dieviškojo išganymo iš Viešpaties ir gelbėtojo Kristaus, nėra jokios priežasties, kad kas nors gerbtų mano norą būti katalikų religinės bendruomenės nariu.

Teologinės diskusijos vis sunkesnės, ypač kai nesutarimai baigiasi ties fundamentalistiniais ir naikinimo kaltinimais. Dar daugiau pakeitimų vyksta pagonybės vardu, daugelio žiūrimu kaip priešingybė kitų tikėjimui, istoriškai ilgiau naudojančių terminą „pagonis“. Kai nebegalime sutarti dėl to pačio esminio dalyko, kurį vadiname Dievu, tai galbūt turėtume pasitikrinti ar tikrai turime kokią nors priežastį reikalauti narystės toje pačioje religinėje bendruomenėje. Jei vienam asmeniui dievai yra atskiros dvasinės būtybės, egzistuojančios nepriklausomai nuo žmogaus veiksmų, tai kitiems – tiesiog psichikos konstrukcijos ar socialinės energijos susijungimai, ar netgi tik gražūs poetiški žodžiai, tuomet tikram pokalbiui atsirasti labai mažai vietos. Šios idėjos ne tik priešingos, bet opozicija į jas žiūri kaip į eretiškas.

Visuomet bus skirtumas tarp to kuo tikite Jūs ir kuo tikime mes. Tame nėra nieko bloga. Netgi sakyčiau, kad tai sveiko dvasingumo ženklas. Tačiau kažkas yra negerai, kai teigiama, kad mums negalima klausinėti ar kritikuoti to, kuo tikime, ypač jei tai išeina už mūsų tikėjimo ribų. Panašūs pokalbiai yra gerai, nes tai verčia visus mus pasitikrinti savo poziciją ir prielaidas, galbūt net suprasite, kad kažkur apsirikote ir grįšite pas mus, o galbūt mes pamatysime, kad jūs turite svarbių interpretacijų, kurios padidins mūsų tikėjimo ribas. Galbūt mes pajusime, kad jūs esate per daug kitoks, kad vis dar priklausytumėte mūsų bendruomenei, ir jeigu jūs nenorite keisti savo idėjų, tuomet mes turime teisę paprašyti jūsų išeiti. Pagonybė nėra tiktai žodis, tai apibūdina religinių praktikų bendruomenę. Kai vadinate save pagoniu, prašote tos bendruomenės narystės ir klausote jos. Nepriklausomai nuo to, ką pagonybė jums reiškia, ji praplečia jus, ir privalote žinoti tos bendruomenės, kurios siekiate tapti nariu, pareigas.

Pats asmeniškai manau, kad vienas svarbiausių žingsnių, norint suprasti pagonių bendruomenę, tai apmąstyti istoriją, nustatant jėgas, kurios suformavo jos atsiradimą, ir vaidmenį, kurį ji atlieka didesniame socialiniame ir religiniame plane. Įtariu, kad toks tyrimas labai padėtų geriau suprasti, ką pagonybė iš tikrųjų reiškia ir padėtų atskirti šiuolaikinę pagonybę nuo kitų panašių besiformuojančių tikėjimų. …

Šioje diskusijoje svarbiausia suprasti, kad jei nebegalime pasikliauti žodžiais, prie kurių taip stipriai prisirišome, nereiškia, kad prarasime savo tapatumą. Vien dėl to, kad galime save rasti už pagonybės ribų, nereiškia, kad mes nebeegzistuojame, tiesiog turime daugiau darbo, norėdami suprasti savo tapatybę. Dvasingumas niekada neturėtų būti lengvas. Jeigu nerimaujame, tikiu, kad esame teisingame kelyje. Jei ateiname į pagonybę nieko neieškodami, tik paplekšnojimo per petį, tuomet tikrai turime mažai ką pasiūlyti visai bendruomenei. Turime norėti dirbti, ginčytis, kad visi kartu susiprastume ir aukotumėmės, jei tikrai ketiname sukurti religinę pagonių bendruomenę.

Vertė Žydrė A.

Šaltinis patheos.com

© 2013, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.