Kremlius siūlė klastingą dovaną Lietuvai mitai: ir dokumentai
kovo 25, 2014 Istorija, istorinės žemės
Artūras Jančys//
Kryme šeimininkaujanti Rusija perbraižo Rytų Europos žemėlapį. Ar mūsų šalyje irgi neliepsnotų karas, jeigu pokario metais Maskva būtų ir Karaliaučiaus kraštą prijungusi prie okupuotos Lietuvos?
Įsivaizduokime. Rusijos agentūra „Interfax“ praneša: „Karaliaučiaus ir Klaipėdos autonominių rajonų rusakalbiai gyventojai formuoja savigynos būrius, kreipėsi į Rusijos prezidentą prašydami apginti juos nuo lietuvių nacionalfašistų teroro, rašo „Lietuvos rytas“.
JAV prezidentas perspėjo, kad jei Maskva bandys atplėšti istorines vakarų baltų žemes nuo Lietuvos, Vašingtonas imsis ryžtingų sankcijų – nusavins vieno žymiausių Rusijos oligarchų vasarnamį Floridoje.“
Ar tokie pranešimai galėjo tapti tikrove?
Kai kurie Lietuvos istorikai pripažįsta, kad baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir tuoj po jo buvo atsiradusi galimybė prie Lietuvos prijungti dalį buvusios Rytų Prūsijos.
Tad dabar Rusijai priklausantis Kaliningradas, buvęs Kėnigsbergas, būtų oficialiai pavadintas Karaliaučiumi.
Bet yra ir tikimybė, kad jeigu iš sovietų diktatoriaus Josifo Stalino rankų pokariu tuometė Lietuvos SSR administracija būtų priėmusi klastingą dovaną, ja būtume džiaugęsi tiktai iki Sovietų Sąjungos subyrėjimo.
Vėliau Karaliaučius gal būtų virtęs Putingradu, o Klaipėda, pavyzdžiui, Medvedjevsku.
„Lietuvos rytas“ pabandė pasklaidyti nesenos istorijos puslapius. Juose – ne tik nuogirdos, bet ir faktai, dokumentai.
AFP/„Scanpix“ nuotr./Kaliningradas
Molotovo-Sniečkaus paktas?
Istorikas profesorius Antanas Kulakauskas dar būdamas studentas girdėjo, kad baigiantis Antrajam pasauliniam karui būta planų dalį ar net visą dabartinę Kaliningrado sritį prijungti prie Lietuvos SSR.
Bet Atgimimo laikais tuomet jaunam istorikui pavyko pamatyti ir penkis dešimtmečius įslaptintus dokumentus – buvusio Lietuvos SSR liaudies komisarų tarybos pirmininko pavaduotojo (atitiktų vicepremjero pareigas. – Red.) Juozo Vaišnoro prisiminimus.
J.Vaišnoras rašė, kad 1944-ųjų rudenį SSRS užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas Maskvoje prisiglaudusiai Lietuvos komunistų vadovybei nurodęs pareikšti pretenzijas į Rytprūsių kraštą.
Buvo net sudaryta rusų kalbininko Boriso Larino vadovaujama komisija, į kurią įėjo ir sovietų okupacinės administracijos atstovai lietuviai.
Pagrindinis komisijos tikslas – nustatyti, kiek Rytų Prūsijos teritorijos turėtų būti prijungta prie Lietuvos.
Tam esą iš pradžių pritarė ir Lietuvos komunistų vadas Antanas Sniečkus.
Pagal parengtą pasiūlymą, kuriam pritarė ir sovietinės Lietuvos valdžia, prie Lietuvos SSR turėjo būti prijungta Tilžė (Sovetskas), Įsrutis (Černiachovskas), Gumbinė (Gusevas), Tolminkiemis (Čistyje Prudai, čia gyveno ir kūrė Kristijonas Donelaitis).
Vėliau, iki 1946-ųjų, būta minčių į sovietinės Lietuvos teritoriją įtraukti ir patį Kėnigsbergą, jį oficialiai pavadinant lietuvišku Karaliaučiaus vardu.
Prieštaringi liudijimai
Politikos veteranas Česlovas Juršėnas prisiminė, kaip dirbdamas „Tiesos“ žurnalistu girdėjęs iš redaktoriaus, uolaus komunisto ir A.Sniečkaus bendražygio Genriko Zimano pasakojimą, kaip baigiantis Antrajam pasauliniam karui Kremliuje buvo kurpiami planai prie Lietuvos prijungti iš Vokietijos atplėštas teritorijas, dabartinę Kaliningrado sritį.
„G.Zimanas pasakojo, jog A.Sniečkus gavęs iš J.Stalino nurodymą sudaryti komisiją, kuri parengtų lietuviškų, baltiškų Rytų Prūsijos vietovardžių žemėlapį.
Maskvoje anuomet gyvenę Lietuvos komunistai buvo įsitikinę, kad po karo turėsime ne tik Vilnių, Klaipėdą, bet ir Karaliaučių“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo Č.Juršėnas.
Kodėl planas nepavyko? Yra dvi versijos: pirmoji – J.Stalinas persigalvojo, antroji – Rytprūsių nepanoro A.Sniečkus.
Pastarajam toks projektas esą buvęs nepriimtinas, nes nebūtų užtekę lietuvių nuniokotam kraštui apgyvendinti, ten vis tiek būtų ėmę šeimininkauti rusakalbiai.
Komunistas, bet ūkininkas
Dalis dabartinių Lietuvos istorikų tarsi palaiko sovietų laikais susiklosčiusį mitą apie „tautinį komunizmą“ ir prieštaringą A.Sniečkaus vaidmenį. Jis esą buvo blogas kaip komunistas ir okupantų pakalikas, bet geras ūkininkas ir savaip patriotas.
A.Kulakauskas linkęs manyti, kad A.Sniečkus, norėdamas išlikti vienvaldis sovietinės Lietuvos šeimininkas, nenorėjo įsileisti per daug rusakalbių.
„Taip, jis buvo komunistas iki panagių. Nepaneigsi jo atsakomybės dėl Lietuvos okupacijos, trėmimų. Bet A.Sniečkus išlaikė suvalkietiško racionalumo, sveiko proto. Juk jis buvo gimęs ir augęs turtingų ūkininkų šeimoje“, – sakė mokslininkas.
Sklido kalbos apie žemę
A.Kulakausko manymu, galima kalbėti tik apie bandymą sukurti bendrą Kaliningrado srities ir Lietuvos SSR ekonominę-administracinę erdvę jau postalininiu laiku, kai valdė nesėkmingas reformas pradėjęs sovietų vadovas Nikita Chruščiovas.
Praėjusio amžiaus 7-ąjį dešimtmetį, kaip ir per visą sovietinę epochą, cenzūruotą informacinę erdvę užpildydavo gandai.
Maždaug apie 1962-uosius pasklido kalbos, kad prie Lietuvos SSR bus prijungta Kaliningrado sritis, o ten atsikėlusiems lietuviams valdžia duos žemės.
„Lietuvos ryto“ žurnalistui seni kauniečiai yra prisipažinę, kad net buvo nusižiūrėję pirkti butus Kudirkos Naumiestyje ar net pačioje Kaliningrado srityje ir ūkininkauti.
Kodėl žmonės tikėjo tokiais gandais tuo metu, kai buvo mažinami menki kolūkiečių sklypeliai pačioje Lietuvoje?
Atsakymas gali būti paprastas: visą Vokietiją maitinusios Rytų Prūsijos žemės ūkis buvo taip nualintas, kad kaliningradiečiai miniomis traukė pirkti maisto produktų į Lietuvą.
Pavyzdžiui, todėl anais laikais klestėjo Pagėgiai.
Rado įslaptintus dokumentus
Prieš gerą dešimtmetį istorikai Alvydas Nikžentaitis ir Arūnė Arbušauskaitė aptiko dokumentų, nuorodų, liudijančių, kad tokios kalbos nebuvo visai be pagrindo.
1961-aisiais buvo sudaryta Lietuvos SSR mokslų akademijos komisija, kuri LSSR ministrų tarybai teikė pasiūlymus dėl Kuršių Nerijos ir Nemuno baseino gamtosaugos bei ūkio problemų.
Dokumento išvadose teigiama, kad visą Kuršių neriją iki Kranto (Zelenogradsko), visas Kuršių marias, Nemuno deltą ir teritoriją kitapus Nemuno su Tilžės (Sovetsko), Ragainės (Nemano) ir Gastų (Slavsko) miestais dera „įjungti į Lietuvos SSR“.
Vargu ar mokslininkai tais laikais būtų rengę tokius projektus savo iniciatyva, be Lietuvos SSR administracijos pritarimo ar net skatinimo.
Valdymo svertai – Vilniuje
Bet chruščiovinio atšilimo laikais „Kaliningrado byla“ buvo sprendžiama grynai ūkiniu požiūriu. Apie administracinius ar politinius pertvarkymus nebuvo nė kalbos. Juolab kad tuo metu N.Chruščiovo ir A.Sniečkaus santykiai buvo gana įtempti.
Vis dėlto istorikas Marius Ėmužis mano, kad tylius ano meto LSSR judesius į Vakarų pusę derėtų vertinti rimtai.
N.Chruščiovas ekonomiką valdžiusias ministerijas buvo pertvarkęs į teritoriniu principu veikusias liaudies ūkio tarybas (LŪT).
Kaliningrado srities ūkio šakos, išskyrus žuvininkystę, buvo valdomos iš Vilniaus, įtrauktos į vientisą LŪT.
Jai vadovavo Lietuvos SSR LŪT pirmininkas Povilas Kulvietis (Pavelas Kulvecas). Taigi, labai sąlygiškai tariant, Lietuva ir Kaliningradas turėjo bendrą vyriausybę, reziduojančią Vilniuje.
Nušalinus N.Chruščiovą, Sovietų Sąjungoje baigėsi reformų epocha, drauge liovėsi bandymai sujungti Kaliningrado ir Lietuvos SSR ekonomikos valdymą.
Už Klaipėdą rusams neskolingi
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir iškart po jo antihitlerinė koalicija į būsimą Rytų Prūsijos, Vilniaus ir Klaipėdos priklausomybę žvelgė kaip į vientisą klausimų „paketą“.
Nors JAV ir Jungtinė Karalystė oficialiai nepripažino Baltijos šalių prijungimo prie SSRS, Vakarų valstybių vadovai tyliai sutiko, kad su šiomis teritorijomis Maskva gali elgtis savo nuožiūra.
Tačiau tarptautinės teisės požiūriu Klaipėda vis tiek nebuvo tokio pat statuso kaip Karaliaučiaus regionas – Klaipėdą Lietuvai buvo pripažinusi Tautų Sąjungos ambasadorių konferencija.
Ir šis pripažinimas teisiškai galiojo, nepaisant to, kad 1939-aisiais mūsų uostamiestį hitlerinė Vokietija prisijungė labai panašiu būdu kaip dabar Rusija – Krymą.
– Ar iš tiesų Lietuva skolinga stalininei SSRS už Klaipėdą, kaip yra užsiminęs Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas? – „Lietuvos rytas“ paklausė Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo Algimanto Kasparavičiaus.
– Sovietų armija atkariavo Klaipėdą iš Vokietijos ir prijungė ją prie Lietuvos ne kaip valstybės, o kaip prie savo okupuotos teritorijos, administracinio padalinio.
Beje, tarpukariu SSRS tarptautinės teisės požiūriu Klaipėdos, kaip Lietuvos jurisdikcijai priklausančios teritorijos, nepripažino.
Klaipėdą Lietuvai 1924 metais oficialiai pripažino Tautų Sąjungos ambasadorių konferencija. Rusija neprieštaravo, bet ir neprisijungė prie šios tarptautinės institucijos nutarimo.
– Subyrėjus SSRS pasaulis išsigando, kad gali būti persvarstytos Potsdamo sistemos įtvirtintos Europos valstybių sienos. Rusija šaukė bene garsiausiai, nes bijojo netekti Kaliningrado.
Bet ar ne pati Maskva dabar rodo pavyzdį griauti nusistovėjusią tvarką Rytų Europoje, pamynusi Ukrainos ir Rusijos sutartį dėl Krymo?
– Tiesą sakant, Potsdamo dvasios Europoje neliko jau nuo 1990-ųjų, kai susivienijo Vokietija, į dvi valstybes suskilo Čekoslovakija, vėliau Balkanuose atsirado Kosovo valstybė.
Bet akibrokštas toks, kad Rytų Europa, ypač posovietinė erdvė, dar gyvena pagal J.Stalino nubrėžtų sienų scenarijų.
1954-ieji, kai Ukrainai buvo perduotas Krymas, – jau nebe J.Stalino laikai.
Tačiau tai buvo ne tarptautinės teisės lygiu patvirtinta sutartis, bet administracinis pertvarkymas vienos valstybės viduje.
Tiesa, Ukrainos SSR formaliai buvo tarptautinės teisės subjektas – turėjo savo atstovybę Jungtinių Tautų Organizacijoje.
Tai – subtilybės, dabartinės krizės Rytų Europoje esmė. Rusija vėl perbraižo sienas. V.Putinas daro tai, ką J.Stalinas darė prieš pat Antrąjį pasaulinį karą ir po jo.
Dar viena legenda apie A.Sniečkų
Arvydas Anušauskas
Istorikas, Seimo narys
„Šaltiniai apie tariamus ketinimus prijungti Rytų Prūsiją (Kaliningrado sritį) prie Lietuvos yra nepatikimi. Visa tai primena legendą, o ne faktus.
Nėra rasta jokių dokumentų, tiesiogiai patvirtinančių tokius planus. Remiamasi daugiausia Lietuvos kolaborantų komunistų pasakojimais, kurie tai, ko norima, pateikė kaip esama.
Būtų klaidinga manyti, kad A.Sniečkus bandė apsaugoti Lietuvą nuo rusinimo, ypač J.Stalino laikais. Faktai, dokumentai rodo, jog A.Sniečkus ir jo bendrai uoliai rėmė stalininę rusinimo politiką. Iš Vilniaus krašto išvykus lenkams, iš Klaipėdos išvarius vokiečius, ten plūdo daugiausia ne lietuviai, o atvykėliai iš SSRS.“
Karaliaučiaus gubernatorius siūlė žemės
Romualdas Ozolas
Filosofas, Kovo 11-osios Akto signataras
„Prasidėjus Michailo Gorbačiovo reformoms, Lietuvos kultūros visuomenė aktyviai siekė išsaugoti lietuvišką istorinį paveldą Karaliaučiaus krašte, Mažojoje Lietuvoje.
Buvo deramasi su Karaliaučiaus administracija, kultūros veikėjais grąžinti su Lietuva glaudžiai susijusioms vietovėms lietuviškus pavadinimus.
Karaliaučiaus rusų požiūris į mūsų siekius tada nebuvo iš esmės neigiamas. Net atkūrus Lietuvos nepriklausomybę tuometis Karaliaučiaus gubernatorius Leonidas Gorbenka siūlė lietuviams išsinuomoti žemių, ūkininkauti.
Atgimimo laiku Sąjūdyje buvo žmonių, kurie apgailestavo, kad kadaise nepavyko Karaliaučiaus krašto prijungti prie Lietuvos. Buvo net balsų, raginančių siekti tokio tikslo, jei SSRS subyrės.
m.lrytas.lt
Bet jau ir tada, ir ypač dabar aišku, kad tai būtų apsunkinę žingsnius atkurti nepriklausomybę.“
© 2014, viršaitis. All rights reserved.
Latvijas Dievturu Sadraudze
