0

Ar 1009 metais Lietuva buvo laukinis kraštas? (2)

birželio 18, 2014 Archyvai, Istorija, istorinės žemės

Romėnų įtaka ir legenda apie Palemoną

A.Medalinskas. Kaip atrodė Lietuva romėnų įtakos laikais, kai pasaulis buvo suskirstytas į Romos pasaulį ir barbarų pasaulį (Barbaricum), jam priskiriant net išsivysčiusias Graikijos bei Persijos civilizacijas, jau nekalbant apie germanus, keltus ir galbūt aisčius? Ką gali archeologai pasakyti, ar buvo pagrindas Palemono legendai?

V.Šimėnas. Egzistuoja išankstinė nuostata, kad ši legenda – tik lietuvių politinis noras pasididžiuoti prieš lenkus. Iš tikrųjų tam nėra jokio pagrindo. Ši nuostata ryški daugelyje istorikų darbų. Aš žiurėdamas į savo archeologinę medžiagą ir lygindamas ją su visa Europa, ieškodamas analogijų, matau, kad geriamųjų ragų apkalai, gamybos technologija, ornamentika yra kaip romėniška. To nerasime nei Lenkijoje, nei Vokietijoje, nei Rusijoje, nei Ukrainoje.

A.Kuncevičius. Bet įrodymo, kad koks nors romėnas buvo atplaukęs laivu nėra. Šiaip legenda apie Palemoną atsirado XVI amžiuje. Tam gal ir yra koks nors pagrindas, bet iš tiesų tai bandymas įrodyti, kad lietuvių didikai yra ne ką prastesni negu lenkų.

V.Šimėnas. Kai kalbame apie kitus kraštus, kurie buvo Romos provincija, ten romėnišką įtaką patvirtina ir rašytiniai šaltiniai, ir žemėlapiai.

E.Jovaiša. Mes viso to neturime.

A.Medalinskas. Ar jums neatrodo keista, kad jau antrą įdomų faktą esame linkę interpretuoti tik per lietuvių pasididžiavimo prieš lenkus prizmę. Iš pradžių sarmatai, dabar ir Palemono legenda. Gal tokia interpretacija buvo naudinga ir kitai pusei? Ar vis dėlto galėjo būti pagrindas tam, kas sakoma legendoje? Ar archeologai tai tyrė?

V.Šimėnas. Vidugiriuose yra palaidoti kunigaikščiai, jų kapai rodo buvusios civilizacijos lygį. Literatūroje gali rasti, kad čia palaidoti atvykę didikai. Ten yra dirbiniai, kurie neturi analogų romėnų pasaulyje ir rodo buvus aukštą kultūrą.

Lankinės segės.V-VI a. Sidabras, auksas. Vidgirių kapinynas, Pagėgių savivaldybė. K. Demerecko nuotr.

Lankinės segės.V-VI a. Sidabras, auksas.
Vidgirių kapinynas, Pagėgių savivaldybė.
K. Demerecko nuotr.

E.Jovaiša. Žinoma, tos legendos apie Palemoną kažkada turėjo konkretų pamatą, vėliau buvo transformuotos. Plinijus rašo, kad Neronas išsiuntė pasiuntinybę, vadovaujamą kilmingo raitelio, į šiuos kraštus pargabenti gintaro, tačiau kas gali paneigti, jog to pačio Nerono aplinkoje prasidėjus jo surengtiems siaubams kas nors nepatraukė ten, kur buvo daug ramiau.

A.Medalinskas. Kita vertus, būtų nuostabu, jeigu ši kultūra, ką rodo Vidugirių kunigaikščio kapas, būtų ir pačios Lietuvos išsivystymo išraiška tais laikais. Ką mes žinome apie to romėniško valdymo laikotarpio Lietuvos išsivystymą?

A.Kuncevičius. Tai yra archeologinė kultūra, kur svarbiausia vietinė geležies dirbinių gamyba. Galime identifikuoti to meto gyventojus su gentimis. Tą laikotarpį daugiausia pažįstame tik iš kapų, kurie liudija aukšto lygio baltų kultūrą visame Barbaricum regione. Ir tik ją suvokę galime suprasti, kaip išaugo mūsų valstybė.

E.Jovaiša. Galime pripažinti ir romėnų civilizacijos įtaką Barbaricum pasauliui. Ji reiškėsi ne tik per prekių mainus, bet ir per nuolatinį bendravimą. Mūsų prekijai vyko į Karnuntumą prie Vienos. Prekiavome, palaikėme santykius, daug ko išmokome iš jų socialinio gyvenimo, susipažinome su jų rašytine teise, lyginome su savo paprotine teise, apie kurią gražiai atsiliepė Tacitas, sakydamas, kad aisčių paprotinė teisė kartais yra daug geresnė. Tai mums suteikė labai daug patirčių.

A.Kuncevičius. Jau žinoma, kad senieji baltai mokėjo gaminti geležį, vadinasi, galėjo būti nepriklausomi. Turėjo išvystytą ne tik gamybą, bet ir kalvystę. Kapuose randama puikių juvelyrinių dirbinių. Šie kapai rodo, kad atsirado ir akivaizdus turtinis pasiskirstymas. Yra juk ir tikrai baltiški kunigaikščių kapai. Tai liudija, kad ne tik vikingų laikotarpiu, bet ir daug anksčiau Lietuvoje vyko visuomenės struktūrizavimasis, atsirado ne tik dideli, bet ir mažesni piliakalniai. Vienas galėjo pastatyti sau pilį, o kitas buvo ne toks turtingas ir, mūsų žodžiais sakant, galėjo pasistatyti tik kotedžą. Visas šitas kontekstas buvo gana artimas germaniškajam ar vikingiškajam ir nepaprastai svarbus mūsų valstybei

Keliai

A.Medalinskas. Buvo sakoma ir rodoma, kad tų laikų Lietuva – tai gūdus, nepereinamas miškas, pelkės, kuriose, žinoma, negali būti jokios civilizacijos.

E.Jovaiša. Paklauskime, kas į Europos sąmonę įdiegė tuos „pelkių žmones“?

A. Medalinskas. Bet ar buvo kelių? Ar kur nors rasta medinio kelio pėdsakų?

V.Šimėnas. Romėniškuoju laikotarpiu Vyslos žemupiu driekėsi mediniai keliai. Ir tiltus reikėjo pasistatyti, kad persikeltum per Vyslą. Hunai Dniepro irgi ilgai negalėjo įveikti, bet kai įveikė, perėjo visą Europą.

A.Medalinskas. O kas tada toliau buvo mūsų Lietuvoje? Neįžengiami miškai, lyg kokia tamsi žemė Europos žemėlapyje? Ar vis dėlto tai tik mitas, sukurtas tų, kurie norėjo parodyti, kad patys yra išsilavinę, o čia gyveno atsilikusi tauta? Apie turtingą baltų dvasinį palikimą, sudėtą dainose ir raštuose, jau nekalbu.

A.Kuncevičius. Ir Lietuvoje buvo kelių. Bent jau yra jų aprašymų kryžiuočių laikais. Tačiau pagrindinis kelias tais laikais buvo upė. Maršrutai į Lietuvą nutiesti dar bronzos amžiuje. Žinoma, būta ir nepraeinamų vietų, kaip ir visur kitur. Bet tokių kelių kaip Romos imperijoje – su tiltais, akvedukais – nerasime.

V.Šimėnas. Mūsų kūlgrindos ir medgrindos yra lokaliniai takai, skirti pabėgti tik per vienos pilies apsuptį. Tai nėra sistema.

A.Medalinskas. O kada atsiranda kelių sistema?

V.Šimėnas. Kryžiuočiai rašo apie gerą kelią palei Nemuną.

E.Jovaiša. Lietuvoje nevertėtų ieškoti tipinių Romos imperijos kelių. Kas tokiame pelkių krašte kaip Lietuva buvo pagrindinė statybinė medžiaga? Medis. Polinė statyba Lietuvoje žinoma nuo neolito laikų. Tai, kad lietuviai mokėjo statyti tiltus, liudija Rytų Lietuvos brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalnių tyrinėjimai. Čia ištisa įtvirtintos gyvenvietės fortifikacijos sistema susigulėjo dar V amžiuje prieš Kristų.

A.Medalinskas. Ką rodo kelių sistemos buvimas? Tai, kad esame atviri. Bendrauta ne tik su išoriniu pasauliu. Keliai leido gentims, bendruomenėms bendrauti ir tarpusavyje. Vadinasi, jau buvo ryšys, kuris galėjo išaugti į genčių sąjungą. Tada galbūt ir vyskupą Brunoną pasitiko ne šiaip kokia gentis, bet jų sąjunga, o vėliau tai susiformavo ir į Mindaugo laikų Lietuvą. Todėl ir klausiu jūsų apie kelius, kaip apie civilizuotos valstybės užuomazgos požymį.

A.Kuncevičius. Kelių buvimas tų laikų Lietuvoje jau rodo, kad egzistavo toks suvokimas kaip „mes“. O keliai iš tikrųjų yra centralizuotos valstybės požymis.

Tęsinys sekančioje dienoje

 Parengė Alvydas MEDALINSKAS

lzinios.lt

© 2014, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.