Baltų žinyčios vartai

0

Kuršiai gyvi mūsų kraujyje

viršaitis gruodžio 21, 2010 Archyvai, Baltų gentys

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros vedėjas profesorius Aleksiejus LUCHTANAS, Lietuvoje pirmiausia žinomas kaip ilgametis Kernavės archeologinių paminklų tyrinėtojas.

Per kuršius galėjome tapti jūrų valstybe.

Gerbiamasis Aleksiejau Luchtanai, Jums archeologinius kasinėjimus tekdavo atlikti tolokai nuo Baltijos pajūrio. Daug metų kasinėjote Kernavėje, pirmojoje iš istorijoje paminėtų Lietuvos sostinių, pastaraisiais metais susidomėjote mažavandeniais Azijos kraštais, su Lietuvos archeologų ekspedicija tyrinėjote Afganistane Goro provincijos kai kurių vietovių archeologinį paveldą. Todėl Jūsų nuomonė labai įdomi: ką manote apie kuršiams skirtą parodą, pristatytą Lietuvos nacionaliniame muziejuje?

Man išties tenka matyti daug archeologijai skirtų parodų, todėl šią parodą vertinčiau pirmiausia kaip reikšmingą kuršiškam kultūriniam palikimui. Kuršiai kaip etnosas, kaip tauta išnyko, bet jie paliko pėdsakus dviejų baltų tautų – lietuvių ir latvių – kraujyje. Taigi genetiškai kuršiai nėra išnykę.

Tai, kad kuršiai vakariniame baltų regiono pakraštyje suformavo tokią savitą civilizaciją, kurią bent iš dalies galime lyginti su vikingų civilizacija, yra be galo įdomus ir reikšmingas dalykas. Buvo laikai, kai kuršiai neabejotinai pirmavo baltiškajame pasaulyje. Jie diktavo visas „madas“ karyboje ir ekonominiame krašto gyvenime. Ši paroda sujungia dviejų kraštų muziejinius rinkinius, ir tai labai įdomu, nes parodo buvus savitą Europos tautą.

Kuršiai pirmavo tarp kitų baltų kraštų, bet valstybės nesukūrė. Kodėl?

Jeigu istorinės aplinkybės kuršiams būtų susiklosčiusios palankiau, gal jie būtų galėję sukurti ir savo valstybę. Tada mes būtume labiau jūrinė, o ne sausumos valstybė. Istorinės aplinkybės susiklostė taip, kad mūsų protėviai patraukė į rytus Dniepro link, į miškų zoną, ir dabar esame paribyje…

Gaila, kad ta vikingų epocha mūsų seniesiems protėviams nutrūko per anksti, nes skandinavų kraštuose ir kitur susiformavo nacionalinės valstybės. Nutrūko vikingų judėjimas, kuris buvo apėmęs visą Europą su Viduržemio jūros regionu ir Šiaurės Afriką, siekė net Šiaurės Amerikos krantus. Vikingai buvo puikūs keliautojai ir kolonizavo nepaprastai dideles bei tolimas teritorijas. Ir Šiaurės Amerikoje, ir Niufaundlende aptinkame vikingų pėdsakus. Jau nekalbu apie Islandijos ar Grenlandijos įsisavinimą. O Prancūzijos teritorijoje, minėtame Viduržemio jūros ir Šiaurės Afrikos regione vikingai labai aktyviai reiškėsi.

X–XI a. klestėjusi vikingų civilizacija užgeso ir, galimas dalykas, su ja užgeso ir kuršiškoji civilizacija.

Vikingai smelkėsi per prekybos kelius

Kai sakoma „vikingai“, galvoje paprastai turimi skandinavai. Juk baltų kraštams vikingų vardas neprigyja.

Vikingų judėjime dalyvavo skirtingų tautybių žmonės. Dominantė bent jau pradiniame to judėjimo etape buvo skandinavai, bet jeigu paanalizuotume vikingų prekybos kelius, jų gyvenimo būdą, pamatytume, kad tai buvo pirkliai ir kartu kariai, kurie kontroliavo svarbiausius prekybos kelius, organizavo bei palaikė ryšius su labai tolimais kraštais. Iš esmės tai procesas, į kurį tuo metu buvo įtrauktos visos Europos tautos. Iš mūsų baltiškojo regiono tame vikingų judėjime dalyvavo kuršiai. Dėl to archeologiniuose radiniuose matome tokią puošnią, prabangią vikingų kultūrą.

Dar XX a. pradžioje iš Peterburgo į Lietuvą atvažiavusį archeologą Aleksandrą Spicyną (1858–1931), labai nustebino, kad šiame Dievo beveik užmirštame krašte, kuris Rusijos imperijoje buvo vadinamas Šiaurės vakarų kraštu, egzistavo tokios puošnios ir savitos kultūros. Ir pirmiausia tas įspūdis A. Spicynui iškilo, kai jis susipažino su kuršiška medžiaga.

Kada kuršiška archeologinė medžiaga patraukė archeologų ir kitų specialistų dėmesį?

Kuršiai pradėjo dominti tyrinėtojus XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. Prisiminkime garsius archeologo Vlado Nagevičiaus-Nagiaus (1881–1954) kasinėjimus įspūdingiausiuose piliakalniuose, tarp kitų ir Apuolėje. Ši vietovė yra pirmoji iš Lietuvos teritorijoje paminėtųjų 853 metais. Tai vieno iš kuršių regiono labai svarbus centras. Visa tai rodo, kad kuršiai tais laikais, vikingų epochoje, pirmavo baltiškajame pasaulyje.

Ar Jums neatrodo, kad mums patiems dar stinga gilesnio vikingų paveldo suvokimo? Jis užfiksuotas taip pat mūsų pajūrio regiono kai kurių vietovių pavadinimuose, bet mes to nežinome ir kartais fantazuojame, iš ko kilęs vienas ar kitas pavadinimas. Jeigu skandinaviškąjį lingvistinį ir kultūros kontekstą giliau žinotume, daug lengviau galėtume atsakyti į daugelį klausimų.

Ko gero, taip ir yra. Bet reikia pasakyti, kad vikingų epochos kultūrai būdingas judėjimas buvo pririštas prie svarbiausių prekybos kelių, pirmiausia prie jūrinės prekybos ir keliavimo didelėmis upėmis. Baltiškąjį pasaulį vikingai bene labiausiai buvo paveikę per kuršius, prūsus ir dalies žiemgalių teritoriją. Toliau į rytus vikingai neįsismelkė.

Dniepro upe gilyn į žemyną vikingai neįsismelkė?

Dniepras yra kitas dalykas. Per Dauguvos upę, taip pat per Nevos upę buvo galima pasiekti Dniepro vandens kelią. Lietuvos regioną, ypač Rytų Lietuvą, vikingai tarsi apeidavo.

Neperspektyvus prekybos regionas?

Gal mažiau perspektyvus, juolab kad stipri žiemgalių gentis nelabai draugiškai juos pasitikdavo. Todėl į Rytų regioną iš vikingų epochos daugiausia patekdavo ginklų. Tai labai charakteringi vikingų ietigaliai su skliautiniu raštu įmovose. Karinė technika visada pirmauja, tai svarbiausias techninės pažangos elementas. Tai štai karinėje technikoje vikingų epochos naujoves perimdavo visos baltų gentys, o kultūrine prasme į tą Circum balticum judėjimą įsitraukė tik kuršiai. Jie buvo lygiaverčiai partneriai kitame Baltijos krante esantiems skandinavams.

Vikingai – tai gyvenimo būdas

Įsiminė knyga „Užmirštieji prūsai“, kurią parašė istorikas Valdemaras Šimėnas su Karaliaučiaus krašto kolega Vladimiru Kulakovu. Jie tyrinėjo kuršių kaimynus sembus, Sembos pusiasalį, iš kurio ir prasidėdavo vadinamasis gintaro kelias, vedęs į pietų Europą. Autoriai, o gal vienas iš jų, teigė, kad sembai kvietėsi vikingus savo miestų ir gyvenviečių apsaugai. Samdomi vikingų kariai rūpinosi svarbiausių miestų ir gyvenviečių apsauga, o sembai galėjo užsiimti prekyba, amatais. Vikingai sudarydavo tam tikras savo kolonijas prie ginamos teritorijos, o sembai gyveno sau būdingą gyvenimą. Gal kiek supaprastinu atpasakodamas, bet įdomi Jūsų nuomonė.

Ne visai norėčiau sutikti, ir štai kodėl. Vikingų svarbiausi prekybiniai centrai, tokie kaip Trusas Prūsijoje (Nogatės upės žemupyje, į pietus nuo dabartinio Lenkijos miesto Elblongo), Volinas dabartinėje Lenkijos teritorijoje, Birka Skandinavijoje, Haidebiu Danijoje buvo polietniniai, juose gyveno įvairiausių tautybių žmonių. Ten rasime ir kuršiškos medžiagos, kad ir Voline, Gotlande ar kitur. Visur, kur buvo įsikūrę vikingai, prekybinės kolonijos buvo daugiatautės. Ten dalyvavo vakarų ir rytų slavai, skandinavai, germanai. Kūrėsi centrai, kurių svarbiausia idėja – dalyvavimas prekyboje, karyboje. Ryšių tarp Rytų ir Vakarų palaikymas buvo visiems priimtinas. Vikingai ir tapo šios idėjos rišamąja grandimi. Vikingu galima pavadinti ir baltą, ir slavą, ir skandinavą.

Vadinasi, vikingas – tai ne etnosas, bet veikiau užsiėmimas, gyvenimo būdas?

Manau, kad taip – gyvenimo būdas.

Ar visi vikingai vienodai užsiimdavo tiek prekyba, tiek karyba? Ar nebuvo ryškesnės diferenciacijos tarp šių dviejų užsiėmimo formų?

Jeigu panagrinėtume sembo, kuršio ar vikingo turtingą kapą, pamatytume, kad ten yra ir kario, ir pirklio atributų. Randamos svarstyklės, svareliai sidabrui sverti ir sukapotos arabiškos monetos dirchemai, taip pat sveikos monetos. Monetos buvo kapojamos, nes reikėjo smulkesnių monetų, jas dalydavo ir sverdavo pagal sidabro kiekį. Aptinkama sidabrinių papuošalų fragmentų, kurie taip pat sukapoti dėl sidabro. Taip pat tose kapavietėse randame ir turtingą kario ginkluotę. Vadinasi, palaidotas pirklys-karys, kuris pats gina savo turtą.

Buvo „natūrinis“ žmogus, kuris pats turėjo apsirūpinti gyvenimui būtinomis veiklos priemonėmis?

Visur, kur prie didesnių prekybos kelių apsistodavo vikingai, jie kurdavo kolonijas, kurios „apaugdavo“ tą koloniją aptarnaujančiais amatininkais – vietiniais gyventojais. Ten vykdavo aktyvūs turgūs, prekės buvo atvežamos iš tolimų Vidurinės Azijos regionų, iš Bizantijos, Šiaurės Europos. Taip formavosi vikingų epochos prekybiniai centrai.

Etnogenezės srityje padaryta nemažai

Nemažai archeologinės medžiagos jau iškelta į žemės paviršių, yra muziejų ir mokslo institucijų nuosavybė. Dažnai praeina metų metai, kol ta archeologinė medžiaga ištiriama, o tyrimų rezultatai paskelbiami mokslinėje spaudoje. Kiek toji dar neskelbta medžiaga prieinama tyrinėtojams, ypač kitų šalių?

Muziejų saugyklos yra tam, kad vertinga medžiaga išliktų ir būtų prieinama tyrinėtojams. Tokios parodos svarbios tuo, kad saugyklose saugoma medžiaga išvelkama į dienos šviesą, parodoma, o mes galime ginčytis, ar gerai parodoma. Svarbiausia, kad vėliau išleidžiami tų parodų katalogai. Kai kurie XIX ir XX a. išleisti parodų katalogai ir šiandien turi didžiulę išliekamąją vertę. Jais mokslininkai gali naudotis, kaip mes, pavyzdžiui, naudojamės baltiškosios medžiagos ir kitų svarbiausių parodų katalogais. Šimtmečiais tokie katalogai turi išliekamąją vertę. Specialistams ta medžiaga prieinama, jie lengvai susigaudo gausioje kuršiškoje medžiagoje, kuri išblaškyta po įvairius, taip pat provincijos muziejus. Į visumą tą medžiagą surinkti nėra paprasta. Nors apie kuršių paveldą parašyta ir apginta ne viena disertacija, bet šioje tyrinėjimų srityje dar yra menkai ištirta erdvė, kurioje galima dar daug ką nuveikti.

Kiek giliai archeologijos mokslas sugebėjo įsiskverbti į senąją ikiistorinių baltų kultūrą?

Kiekvienas šimtmetis atneša naujų atradimų, bet dar prieš 30–40 metų mūsų tos žinios buvo gana menkos. XX a. pradžioje ir viduryje galėjome drąsiai kalbėti tik apie kelias etnines grupes. Dabar jau žinome, kokios gentys buvo, kokia jų istorija, kaip jos atsirado, kaip kito, vėliau, kaip kai kurių tų genčių pagrindu formavosi nacionalinės valstybės. Etnogenezės srityje, kuri, beje, Vakarų Europoje nėra labai populiari politiniais sumetimais, baltų tyrinėtojai yra nuveikę gana daug. Etnogenezės srityje reikšmingiausius tyrimus atlieka mažesnės tautos, kurios ieško savo ištakų, savo praeities. Tad mūsų tyrinėtojų padaryta nemažai.

Ar tai vien lietuvių ir latvių tautų, jaučiančių atsakomybę ir už kitas neišgyvenusias baltų tautas, reikalas? O gal turėtų rūpėti ir visai Europai, nes neišlikusios baltų tautos juk yra bendros Europos praeities dalis?

Dar giliu sovietmečiu keli lenkų archeologai iš Lenkijos muziejų surinktą baltiškosios medžiagos parodą vežiojo po Europą. Pirmą kartą baltiškoji medžiaga buvo parodyta Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Bulgarijoje. Buvo padarytas didžiulis darbas. Būdami Sovietų Sąjungos sudėtyje tada mes neturėjome nei tokių ryšių, nei tokių galimybių, o lenkai pralaužė ledus. Varšuvos nacionalinio muziejaus ir archeologų Jano Jaskanio (Jan Jaskanis), Mariano Kačinskio (Marian Kaczyński) organizuota paroda daugiau kaip dešimtmetį keliavo po Europą. Ji parodė, kas buvo ir yra baltai. Savo metu ir Marija Gimbutienė, parašiusi knygą Baltai, pasauliui parodė, kas jie yra.

Tokie saviti europiečiai – baltai

Kiek tokia paroda po Europos muziejus būtų įmanoma šiais laikais?

Jeigu būtų pamėginta toliau įgyvendinti pradėtą darbą, sujungus Lietuvos ir Latvijos muziejuose visų baltų genčių saugomą archeologinę medžiagą, tokia paroda galėtų būti sėkminga. Man teko kalbėtis su Lietuvos nacionalinio muziejaus direktore Birute Kulnyte ir Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus direktoriumi Arniu Radiniu (Arnis Radiņš). Gal reikėtų Europos šalims rodyti pirmiausia atskirų baltų gentis, o paskui suformuoti viso baltiškojo pasaulio parodą. Kad ir ką sakytume, Lietuvoje ir Latvijoje sukaupti geriausi baltiškojo pasaulio rinkiniai. Manau, kad šį baltiškąjį paveldą parodyti visai Europai būtų labai reikšminga.

Tačiau panašus pasiūlymas Britų muziejui bent kol kas nesulaukė pritarimo.

Britų muziejuje yra viena ekspozicija, kur rodomas baltiškasis pasaulis, ten esama ir šiek tiek kuršiškos medžiagos. Negalima sakyti, kad baltai visiškai apeiti. Britai stengėsi pateikti visumą. Pagaliau juk ne vien Britų muziejuje būtų galima surengti baltams skirtą parodą. Lenkai pralaužė ledus ir parodė Europai baltiškąjį pasaulį. Ne slavų parodą vežiojo, bet būtent baltų. Vadinasi, galima padaryti.

Tada leiskite paklausti: kodėl tokią pagarbą lenkai parodė baltų archeologiniam paveldui?

Todėl, kad lenkai turėjo senąsias baltų praeities tyrinėjimo tradicijas. Dalis Lenkijos teritorijos – tai buvusios baltų (prūsų, jotvingių) žemės. Lenkijos muziejuose yra medžiagos iš senųjų XIX a. ir XX a. pradžios rinkinių, kurie į Lenkijos muziejus pateko iš Lietuvos ir Latvijos. Varšuvos nacionaliniame muziejuje susikūrusio Baltų archeologijos skyriaus darbuotojai matė, kokia tai originali ir vertinga medžiaga. Pagaliau baltai yra labai saviti europiečiai, išlaikę labai daug archaiškų tradicijų, nepaisant visų okupacijų ir istorinių kataklizmų. Todėl lenkams buvo akivaizdu, kaip svarbu šį senąjį paveldą pateikti pasauliui. Lenkai šią užduotį puikiai įgyvendino.

Patys sau galime būti gražūs ir labai reikšmingi, didžiuotis garbingais protėviais ir mūsų muziejuose sukaupta medžiaga, bet viso to gali būti per maža. Dar reikia kitų šalių muziejus sudominti mūsų išskirtine medžiaga. Kaip tas darbas turi būti dirbamas?

Yra nemažai veiksmų, kuriuos būtina atlikti. Į šią veiklą turi įsitraukti mūsų diplomatai ir Lietuvos Vyriausybė. Turi būti atliekamas didžiulis parengiamasis darbas.

Jei būtų gyvi Algirdas Julius Greimas, Marija Gimbutienė, visos šios pastangos galėtų būti sėkmingesnės.

Taip, reikia asmenybių ir jų pastangų, taip pat išeivijos lietuvių. Jie galėtų propaguoti baltiškąjį paveldą. Jeigu būtų judama ta kryptimi net ir propaguojant Lietuvos vardo paminėjimo istorijoje tūkstantmetį, o ne tenkinantis vienadieniais koncertais ar fejerverkais, būtų daug prasmingesnė veikla, nes pasauliui bylotų apie prieš tūkstantį ir daugiau metų Europoje atsiradusios tautos vardą. Būtų didesnės išliekamosios vertės darbas.

Ko nepadarome

O juk Europai turėtų būti svarbu žinoti apie į nebūtį išėjusias tautas. Vis dėlto kažko nepadarome?

Man sunku atsakyti į šį klausimą. Negalėčiau dabar pateikti to vienintelio teisingo recepto. Tai turi būti daroma organizuojant tokias kaip ši parodas šalyse, kuriose yra pakankamai daug gyventojų. Reikėtų pradėti nuo kaimyninių šalių, svarbiausių Vokietijos archeologijos centrų, turinčių senas ir gilias tradicijas. Pagaliau yra Danija ir kitos skandinavų šalys. Baltiškojo pasaulio branda gali būti sėkmingai rodoma Rusijos, Ukrainos muziejuose. Galimybių yra, galima būtų pradėti kad ir nuo mažesnių projektų, o tada eitume toliau. Juk mūsų kaimynai lenkai, rodydami daug kuklesnę medžiagą, sugebėjo pralaužti ledus eksponuodami baltiškąją kultūrą. Kiekvienoje šalyje buvo išleidžiamas tos šalies katalogas nacionaline kalba apie kažkokius nežinomus ir, atrodo, net paties Dievo užmirštus baltus.

Ir iš tikro baltai net didžiajai Europos daliai labai mažai žinomi?

Dažnai susiduriu, kad apie baltus ar lietuvius kitų šalių žmonės išvis nieko nežino. Praėjusiais metais Tunise pasakiau esąs iš Lietuvos, pašnekovai iš pradžių pamanė, kad tai kažkur Lotynų Amerikoje. Kai kurie buvo girdėję, kad tokia tauta yra prie Baltijos jūros. Žodžiu, labai įvairiai reaguojama į Lietuvos vardą. Bet kuriuo atveju mūsų tauta nėra labai gerai žinoma pasaulyje.

Ir pabaigai?

Galiu tik džiaugtis, kad palaikome labai gerus ryšius su kolegomis iš Latvijos. Kai baltų archeologijai skirtos parodos atidaromos Rygoje, aš į jas taip pat važiuoju, kaip ir į Vilniuje atidaromas parodas. Visos šios parodos rodo labai vaisingo bendradarbiavimo galimybes. Kai mano studentai nuvažiuoja į Rygos muziejus, jiems viskas parodoma, visos durys atviros – tai tikras suvienytos Europos kaimyninių šalių bendradarbiavimo pavyzdys. Todėl su kuršiams skirta paroda noriu pasveikinti Birutę Kulnytę ir Arnį Radinį, abiejų mūsų šalių nacionalinių muziejų direktorius.

Beje, su Arniu Radiniu esame pažįstami nuo studijų laikų, taigi jau apie 30 metų. Esu tikras, kad baltams skirtas projektas bus tęsiamas ir baigsis bendra visoms baltų tautoms skirta paroda.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

© 2010, viršaitis. All rights reserved.