Baltų žinyčios vartai

Ramūnas Gerbutavičius, Sandra Buzaitė\\

Jie piešia ant sienų. Bet jų piešinius greičiausiai mėgsta net Algis Greitai. Tūkstančiai žiūrovų mobiliaisiais telefonais filmuoja ir fotografuoja jų kūrinius. Bet visai ne tam, kad įduotų policijai.

Jie dar jauni. Bet ambicijų turi daugiau už patyrusius vilkus. Jie moka pakinkyti technologijas. Ir tai suteikia džiaugsmo tūkstančiams akių, stebinčių kaip šviesa keičia pastato fasadą – iškreipia jį, pagyvina splavingu personažu ar apskritai sugriauna.

Tradiciniame šviesų festivalyje „Staro Riga“ šiais metais dalyvauja ir keli lietuvių projektai. Smagu, kad jų neužgožė ryškūs ir ambicingi kolegų iš užsienio kūriniai.

Donato Norušio instaliacija „Veidų fragmentai“ įsikūrė aikštėje prie Vecpilseto gatvės. Magiškas skirtingų rasių, kultūrų ir amžiaus veidų kaleidoskopas tarsi liudija, kad žmogaus požiūrį į pasaulį galima perskaityti ir veide. Tam nereikia balso.

Daug ambicingesnis kompanijos iš Lietuvos „Gluk Media“ kūrinys „Kelionė į spalvingų pasakų pasaulį“. Šis vienas techniškai sudėtingiausių kūrinių visame festivalyje įsikūręs Rygos katedros aikštėje. Jis projektuojamas net ant trijų pastatų – pagrindinis vaizdas puošia Rygos radijo pastatą.

„Projektą kūrėme beveik tris mėnesius. Norėjosi išnaudoti visos aikštės erdvę, todėl nusprendėme naudoti net 9 itin galingus projektorius, projektuojančius vaizdą iš įvairių pusių ant kelių pastatų.

Pabandėme sukurti iliuziją, kad visas veiksmas vyksta erdvėje, o architektūra lyg bendrauja su žiūrovais“, – pasakojo vienas projekto autorių 32 metų Bartošas Polonskis.

Žiūrovai ant sienų mato įspūdingai besisukančius mechanizmus, nuo vienos ant kitos sienos šokančią lapę, ritmingą spalvų valsą ir fokstrotą. Tačiau kaip pasiekiamas toks rezultatas?

„Viskas prasideda nuo architektūros – nuo pastatų matavimo. Ieškome pastato brėžinių, skenuojame pačius pastatus lazeriais. Tada skaičiuojame, kokio stiprumo šviesą projektuosime ant sienų. Pagal tai suskaičiuojame, kokius projektorius naudosime. Suplanuojame, kaip jie bus išdėstyti.

Tada nusprendžiame, kiek laiko truks pati animacija ir šou. Vėliau kuriame šou, projektuojamo vaizdo ir garso scenarijus. Siekiame, kad tai nebūtų tiesiog filmas su siužetu – tiek vaizdą, tiek garsą, tiek šou scenarijų stengiamės priderinti prie architektūros ritmo.

Tai skiriasi nuo filmo rodymo ant pastato. Čia žaidžiama ne tik su animacija, bet ir su architektūra“, – kalbėjo B.Polonskis, vienas iš poros dešimčių kūrėjų, dirbusių prie šio projekto.

Nors „Kelionė…“ vieningo siužeto neturi, tačiau tūkstančiai latvių veidų išduodavo, kad jie, stebėdami lietuvių projekciją, atpažįsta kažką sau labai artima. Mat animacinė lietuvių šviesos instaliacija sukurta pagal itin garsaus ir mėgstamo latvių vaikų rašytojo Imanto Ziedonio knygą „Spalvotos pasakos“.

„Tas rašytojas rašo psichodelines pasakas apie spalvas. Tos pasakos kultinės, visi jas Latvijoje skaitę. Latviai sumanė, kad reikėtų nauju būdu prikelti tas pasakas. Tad mes parašėme scenarijų ir šviesos pagalba atgaivinome tuos kūrinius ant trijų pastatų sienų.

Kokios nors logiškos įvykių sekos lyg ir nėra, bet jei esi skaitęs tas pasakas, stebint projekciją galvoje atsigamina jų motyvai“, – sakė B.Polonskis.

– Ką žmogus turi išmanyti, kuo domėtis, kad galėtų kurti tokias vaizdo projekcijas ant pastatų? – Lrytas.lt paklausė B.Polonskio.

– Menu. Ypač šiuolaikiniu. Architektūra. Animacija. Programavimu.

– Kada „Gluk Media“ sukūrė pirmąją instaliaciją ant sienos?

– 2009 metais ant Vilniaus Rotušės. Tai buvo „Sony Ericsson“ reklama – pirma didžiulė vaizdo projekcija Baltijos šalyse. Nuo tada tokios projekcijos Lietuvoje ėmė populiarėti, atsirado ir konkurentų.

– Dažniau kuriate komercines projekcijas ar kultūriniams renginiams?

– Penkiasdešimt ant penkiasdešimt. Tokios projekcijos ryja labia daug finansų, tad paprastai jas užsako pinigų nestokojančios įmonės, norinčios būti pastebėtos, siekiančios padidinti savo prekės ženklo vertę.

– Jūsų projektai vienkartiniai ar juos rodote ir kitose vietose?

– Ir taip, ir ne. Kai kuriuos galima rodyti įvairiose vietose, o kiti pritaikyti konkrečiam pastatui, tad jo kitur pritaikyti neįmanoma.

– Kai rodoma projekcija, ar einate pabendrauti su žiūrovais? Ar jums rūpi jų reakcija?

– Asmeniškai aš stengiuosi visada pabūti tarp žiūrovų ir pajusti jų reakcijas. Dažniausiai jie telefonais filmuoja, kad vėliau galėtų parodyti artimiesiems. Kai kurie puola skambinti motinai, draugei ar bičiuliui ir kviečia atskubėti pažiūrėti nematytų stebuklų.

Labai dažnai žiūrovai negali patikėti, kas čia vyksta. Tad pats dažniausias – nuostabos efektas. Kita vertus, tai priklauso nuo projekcijos temos. Jei joje liečiama kokia nors socialinė tema, žiūrovus tai vis dėlto verčia ir susimąstyti.

– Kokios temos patinka jums asmeniškai?

– Meninės ir filosofinės. Nebanalios. Džiugu, kad nemažai įmonių irgi nori, kad kurtume nenuvalkiotas projekcijas nebanaliomis temomis.

– Kokie tai klientai? Kultūros sostinės, savivaldybės? Ar milijonieriai, kurie nori pasigrožėti projekcija ant savo namo sienos?

– Dažniausiai didesnės kompanijos, kurios įveda naują produktą į rinką ir nori tą produktą deramai pristatyti žmonėms. Vis dėlto šitas malonumas nemažai kainuoja. Kita vertus, jis yra pastebimas, daro įspūdį.

– Per kiek laiko sukuriama viena vaizdo projekcija?

– Rygos projekciją kūrėme apie 2-3 mėnesius. Minimalus laikas, per kurį įmanoma įgyvendinti projekciją ant sienos – pusantro mėnesio.

– Ar Rygos projektas – didžiausias jūsų įmonės projektas?

– Vienas didžiausių. Panašaus dydžio buvo gal tik Gruzijoje – ant Gruzijos banko pastato.

Aš vieną savo projekciją esu dar Amerikoje pristatęs. Tai buvo interaktyvus projektas, kur patys žmonės galėjo keisti vaizdą įvairiais judesiais.

– Kiek jūsų komandoje žmonių?

– Apie dešimt. Bet šiam projektui teko samdyti daug neetatinių bendradarbių. Tad iš viso prie jo dirbo maždaug 25 žmonės.

– Kiek ilgiausiai truko jūsų sukurta projekcija?

– 15 minučių. Latviškoji trunka 8-10 min.

– Koks jūsų kelias iki projekcijų ant pastatų kūrėjo?

– Aš studijavau Vilniaus dailės akademijoje audiovizualinius menus. Iš pradžių kūriau videoinstaliacijas, susijusias su technologijomis. Filmuose būna svarbus siužetas, o man svarbus kontekstas – kurioje vietoje kūrinys rodomas, kaip jis projektuojamas.

Vėliau susidomėjau projektavimu viešose erdvėse. Ši sritis ėmė populiarėti visame pasaulyje, mes pataikėme ant tos bangos. Tai pasiteisino, nes skatina žmones apskritai domėtis miestu, architektūra, dalyvauti, išeiti iš namų.

– Ar jaučiatės laimingas kurdamas vaizdo projekcijas ant pastatų?

– Taip.

– Vis dėlto pats projekcijas laikote labiau darbu ar menu?

– Labiau darbu ir komercija. Jei aš tokiuose projektuose propaguočiau savo idėjas, tokias projekcijas pirktų daug rečiau, nes jos ne kiekvienam tiktų.

VIDEO  PERŽIŪRA

Lrytas.lt