Baltų žinyčios vartai

0

Arijų religija. 1 dalis

viršaitis lapkričio 23, 2014 Istorija, istorinės žemės

O. Schrader//
Istorija.
Kai A. Kuhn’as 1845 m. išleido savo garsųjį veikalą „Zur altesten Gesch. der indogerm. Volker“, kuriuo davė pirmąjį postūmį Arijų*) (indo- germanų) archeologijai, jis tebelaikė, kad yra geros perspektyvos tolimesniam tyrinėjimui:
„Tebėra gausu medžiagos palyginimui, nes tebėra ištisa religijos sritis, žadanti rezultatų gausą ir tuo pačiu metu suteikianti, iš intelektualiosios pusės, būtinybę užbaigti vaizdą, kurį apibrėžėm. Jei turėsime ne kartą tuose puslapiuose padaryti išvadą remiantis Vedų kalba, tai nutiks dažniau, jei nagrinėsime tų raštų mitus ir religiją sąryšyje su kitomis tautomis.“

[*) Šiame straipsnyje terminai „arijų“ ir „arijai“ naudojami tai kalbų grupei, buri paprastai filologijos tyrinėtojų vadinama „indo-germanų“. Terminas „teutonų“ naudojamas kaip bendrinis terminas, apimantis visas germanų rasės atšakas; žr. str. Teutonai]
A. Kuhn’o mokslinė viso gyvenimo veikla buvo beveik ištisai pašvęsta šių žodžių patvirtinimui. Šalia jo randame Max’ą Muller’į, turintį tokį pat tikslą ir pradėjusį iš to paties taško, „Rigvedos“, kurios klausimais buvo vienas geriausių autoritetų.

Tuodu mokslininkus galime pavadinti tikrais lyginamosios arijų mitologijos, kurios rėmuose ilgą laiką „arijų religijos“ sąvoka turėjo formą, įkūrėjais. Bendras požiūris, kurio abu laikėsi, glūdi įsitikinime, jau paskelbtame brolių Grimų, kad mitologijos, kaip ir kalbos, šaknys randasi giliai žmonių širdyse, ir kad ji nėra aukštesnių sluoksnių, tokių kaip šventikų ar poetų luomo, kūrinys – teorija, kurią tėvas Creuzer’is savo „Symbolik“ bandė įrodinėti amžiaus pradžioje. Jos aiškinimas remiasi išimtinai gamta ir jos reiškiniais, ypač kovos idėja, kaip kad mums atrodo griaustinis ar dienos ir nakties kaita. Šis natūralistinis požiūris į mitologiją aiškiausiai perteiktas Rigvedos posmuose – iš kur mes galime lengvai suvokti, kaip susiformavo panašūs mitai tautose, kurių pagalba galime suprasti senuosius arijų mitinius ciklus. Tai A. Kuhn’as pabandė padaryti savo straipsniuose „Gandharven und Kentauren“ (Kuhn Ztechr. I), „Sanos, Saranyu“ (Sanos, Saranyu) (ib.), „Manus, Minus, Mannus“ (Manus, Minus, Mannus) (ib. iv.), „Srmos, Sarama, Sarameya, Wuotan“ (Srmos, Sarama, Sarameya) (ZDA vi.), o ypač savo didžiajame veikale Uber die Herabkunft des Feuers und des Gottertranks (Berlynas, 1859). Max’as Muller’is, kurio „Indėlis į lyginamąją mitologiją“ (rinkinys 2 t., 1897). „Paskaitos apie kalbos mokslą“ (1861- 64), kartu su „Esė“, „Vokiškų seminarų fragmentai“ (1867-75), „Religijos kilmė ir vystymasis“ (1878), „Žodžių biografijos“ (1888) ir t.t. yra plačiai žinomi visame išsilavinusiame pasaulyje, natūralistiniame mitinių vardų aiškinime pažengė netgi toliau už A. Kuhn’ą. Kaip ypač būdingas abiem mokslininkams, paminėtinas faktas, kad jie nepasitenkino arijų mitų aiškinimu, o taipogi bandė išvesti jų kilmę iš žmogaus kalbos pobūdžio, jos gebėjimo Spėjama arijų migracija: Arijai poetinėms interpretacijoms, jos daugiaprasmiškumui ir homoniškumui ir pan. Tokia glaustai yra Kuhn’o ir Muller’io mitologijos ir religijos koncepcija, kurias pilnam apibūdinimui turime taip pat pastebėti abiejų autorių veikaluose skirtą skurdų dėmesį svarbiai religinių apeigų ir garbinimo sričiai. Ši koncepcija tebebuvo dominuojanti praeito šimtmečio 80-aisiais, nors nuo pat ankstyvojo periodo buvo juntamos srovės, kilusios iš įvairių mokslo sričių, kurios, kaip atrodo, klibino Kuhn’o-Muller’io teorijos pagrindus.

Kadangi ši teorija, rekonstruodama arijų religiją, kilo nuo seniausių literatūrinių arijų rasių reliktų (Vedos, tada Avesta, Homeras ir Edda), o iš kitos pusės, mokslo, tapusio žinomu „folkloro“ pavadinimu, kurio tikslas buvo rinkti legendas, pasakas, papročius ir įpročius, vis dar sutinkamus tarp žmonių, nukreipė dėmesį į taip vadinamosios žemesniosios mitologijos formas ir siekė įrodyti, kad pati seniausia medžiaga sutinkama kitur, tarkim kaip graikų driadės su vokiečių pelkių ir miškų laumėmis, ciklopais ir kentaurais, kartu su laukiniais ir t.t. Bandyti parodyti, kad iš to rato kilo daugelis garbių dieviškųjų ir herojiškųjų veikėjų. Šį požiūrį atstovaudamas daugiausia pasiekė W. Mannhardt’as savo dviejuose pagrindiniuose veikaluose „Der Baumkultus der Germanen und ihrer Nachbarstamme“ (Berlynas, 1875, 2 patais. leid. 1904) ir „Antike Wald- und Feldkulte, aus nordeuropaischer Uberlieferung erlautert“ (Berlynas, 1877, 2 patais. leid. 1905). Tada, papildant tai, etnologijos studijos ir jas lydinti universalioji lyginamoji religijos istorija nurodė neginčijamai primityvių universalių religinių idėjų eilę žmonijos istorijoje, kurių pėdsakai taip pat sutinkami ir arijų rasėse, ir kurios, kaip atrodo, nelabai telpa į Kuhn’o ir Muller’io pateiktą sistemą. Ypač protėvių teorija, pagal kurią visos religijos kilo iš mirusiųjų garbinimo, kuri buvo paimta pagrindu iš antropologijos ir J. Lippert’o pritaikyta arijų rasėms veikale „Die Religionen der europaischen Kulturvolker, der Litauer, Slaven, Germanen, Griechen und Romer in ihrem geschichtlichen Ursprung“ (Berlynas, 1881) bei Anglijoje H. Spencer’io „Sociologijos principuose“ (1976-96), su vėlesne Grant’o Alien’o „Dievo idėjos evoliucija“ (1897). Panašiai Elard’as Hugo Meyer’is savo „Indogermanische Mythen“ (Berlynas, 1883, 1887) išskyrė tris pagrindinius mitų susidarymo periodus: tikėjimas sielomis, dvasiomis ir dievais, pirmąjį kurių laikė esant iki arijų, antrąjį – arijų ir trečiąjį – po arijų.

Kartu nuomonė, kad Rigvedos eilės (iš kurios, kaip sakėme, išsirutuliojo Huhn’o-Muller’io teorija, ypač mitų aiškinimo atžvilgiu) mus įtraukia tiesiai į naiviosios gamtos poezijos sritį, susvyravo ir daugelis įžvalgių aiškintojų tvirtina aptikę, seniausiose vedų dalyse, pažeidimų pėdsakų ir šventikų pataisymų. Šis prieštaravimas Kuhn’o-Muller’io mitų aiškinimui ypač argumentuotas O. Gruppe knygoje „Die griech. Kults und Mythen in ihren Beziehungen zu den orient. Religionen, i“ (Leipcigas, 1887) ir Anglijoje A. Lang’o „Paprotys ir mitas“ (1884), „Mitas, ritualas ir religija“ (1899) bei „Šiuolaikinė mitologija“ (1897). Gruppe nurodo, kad daug mitinių veikėjų „Rigvedoje“ paaiškintini ne gamtos reiškiniais ir nutikimais, o tam tikromis šventikų kultinėmis manipuliacijomis. Jis pats tiki, kad primityviųjų laikų arijai turėjo visiškai neturėti religijos ir jų mitų bei garbinimų vienodumą priskiria, visai kaip Creuzer’is, daugybei religinių formų, kurias jie pasiskolino ir Vakarų Azijos ir Egipto ir perdavė Graikijai, Indijai ir Vidurio bei Šiaurės Europai.

Pagaliau, 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, Lyginamoji filologija, kurią galima laikyti arijų lyginamosios mitologijos dukterimi, taipogi perėjo į naują vystymosi fazę ir nuo tada poreikis garsų atitikimo kaip etimologiniam žodžių ir formų palyginimo tiksliai sistemai buvo didesnis. Aišku, ta pretenzija buvo padaryta ir identifikacijos srityje, pasiūlytoje religijų istorijos tyrėjų; ir tapo aišku, kad didžioji tų identifikacijų dalis, o tarp jų ir daugelis, kurios iki šiol laikomas kaip patikimiausias mitinių-istorinių hipotezių pagrindimas, buvo fonetiškai netvirtos: pvz., sanskr. gandharva = gr. kentauros (kentauros) (‘Gandharven und Kentauren’); sanskr. marutas (marutos) = lot. Mars; sanskr. Varuna = gr. Ouranos (Ouranos); sanskr. Manu = gr. Minus ir daugelis kitų (žr. A. A. Macdonell „Vedų mitologija“ Buhler’io „Grundriss der Indo-Arischen Philologie und Alterthumskunde“, 1897).

Esant tokioms aplinkybėms, nenuostabu, kad abejonė Kuhn’o-Muller’io aiškinimo korektiškumu didėjo sulig metais ir kad galiausiai žmonės pasiekė tokį skepticizmo lygį, kad ėmė tvirtinti, kad negalimai tikrai nieko teigti apie seniausias arijų religines idėjas ir papročius. (žr. pvz. E. Zupitza „Ztachr. Des Vereins fur Volkskunde“, 1901, p. 343, ff). Tik gerokai vėliau (žr. pvz. M. Winternitz’o išskirtinų straipsnių seriją apie „Was wissen wir von den Indogermanen?“ iš „Beilage zur Munchner AZ“, 1903 m. spal. ir lapkr.) žmonės vėl ėmė klausti, ar būtina skelbti tokių išskirtinių tyrinėtojų kaip A, Kuhn’o ir Max’o Muller’io viso gyvenimo darbą nuliniu ir tuščiu, ir ėmė bandyti išsaugoti bent kokius nors jų rezultatus. Visa tai leidžia mums pamatyti, kaip sunku šiuo metu pateikti arijų religijos santrauką; ir prieš pradedant šį sunkų užsiėmimą būtina, visų pirma, paliesti svarbiausius aspektus dėl metodo, kurį naudosime tolimesniuose aptarimuose.
Versta iš „Encyclopedia of Religion and Ethics“, 1908, spauda.lt

Laukite tęsinio

© 2014, viršaitis. All rights reserved.