0

Baltų karyba viduriniame ir vėlyvajame geležies amžiuje(1)

gruodžio 29, 2010 KARYBA

BALTAI.LT straipsnį rekomenduoja baltų karybos rekonstrukcija užsiimantiems karybos klubams*

Dr. Manvydas VITKŪNAS (VPU)

Dniepro baltai*

Įvadas*

Šio  trijų  dalių  straipsnio  tikslas  –  kompleksiškai  aptarti  baltų  karybos  bruožus viduriniame ir vėlyvajame geležies amžiuje (V a.– XIII a. pirmoji  pusė) remiantis archeologinių tyrimų ir rašytinių šaltinių duomenimis.
Jame  pristatoma  labai plati didžiulio baltų  genčių arealo, aptariamojo laikotarpio pradžioje plytėjusio nuo Baltijos jūros iki dabartinės Maskvos apylinkių, karybos (fortifikacijos, ginkluotės, karinės organizacijos, ginkluotų konfliktų) problematika. Šis darbas yra tarsi kito straipsnio, skirto baltų karybai senajame geležies amžiuje, tąsa(1).

1 pav. Baltai VI–VII a. (Visuotinė lietuvių enciklopedija. ii t. Vilnius, 2002, p. 518)

Dėl didelės apimties jis suskirstytas į tris dalis. Pirmojoje straipsnio dalyje pateikiama įžanga, aptariamos chronologijos ir periodizacijos problemos,  pagrindinė literatūra, apžvelgiamas Dniepro baltų genčių arealas, antrojoje  – rytų baltų (lietuvių, sėlių, latgalių, žiemgalių, aukštaičių, žemaičių) sritis,  trečiojoje – vakarų baltų (prūsų, jotvingių, nadruvių, taip pat vakarų baltams  dalies  tyrinėtojų  priskiriamų  skalvių,  lamatiečių  ir  kuršių)  genčių  arealas,  pateikiamos baigiamosios išvados.

Chronologija ir periodizacija

Dėl  geležies  amžiaus  ir  atskirų  laikotarpių  chronologijos  ne  tik  Lietuvos, bet ir kaimyninių kraštų archeologai diskutuoja jau kone šimtą metų. I  tūkstantmetyje po Kristaus Europoje vyko globalūs procesai (visų pirma –  Didysis tautų kraustymasis), turėję įtakos ir baltų genčių raidai. Todėl neatsitiktinai geležies amžiaus periodams suteikti ne tik iš archeologijos mokslo  sąvokų sudaryti (senasis, vidurinis, vėlyvasis geležies amžiai), bet ir (lygiagrečiai) istorines to meto aktualijas įvardijantys pavadinimai. Todėl senasis geležies amžius (I–IV a.) dar vadinamas ir romėniškuoju (romėnų įtakos),  o  vėlyvasis  geležies  amžius  –  VIII  (IX,  X)–XII  (XIII  a.  pirmoji  pusė)  a.(2) –  vikingų  laikotarpiu.  Pastarajam  taip  pat  taikoma  „baltų  genčių  konsolidacijos laikotarpio“ sąvoka. Tarp senojo ir vėlyvojo geležies amžių įsiterpęs vidurinis geležies amžius. Dažniausiai jis dar vadinamas ir tautų kraustymosi  laikotarpiu. Pastaruoju metu, apibūdinant vidurinį geležies amžių, dar bandoma vartoti ir „baltų genčių sklaidos laikotarpio“ sąvoką(3).

vstt.lt Foto. baltų kovos klubų pasirodymas Lietuvos karybos istorijos festivalyje

Vėlyvojo geležies amžiaus periodizaciją pastaraisiais metais taip pat mėginama persvarstyti. Lietuvoje tradiciškai vėlyvasis geležies amžius ilgą laiką buvo datuojamas IX–XII a. A. Tautavičius pabandė išplėsti vidurinio geležies amžiaus ribas iki IX–X a. sandūros, kartu pavėlindamas vėlyvojo geležies amžiaus pradžią(4). Tačiau naujausiuose Lietuvos ir Latvijos archeologų parengtuose darbuose vėl linkstama IX a. priskirti vėlyvajam geležies amžiui(5). Naujausias periodizacijos modelis, siūlomas Lietuvos istorijos instituto leidžiamos  daugiatomės „Lietuvos istorijos“ autorių, leidžia vėlyvąjį geležies amžių skirstyti į du etapus: pirmąjį vėlyvojo geležies amžiaus etapą, arba vikingų ir baltų genčių konsolidacijos laikotarpį (IX–XI a.), ir antrąjį vėlyvojo geležies amžiaus etapą, arba ikivalstybinį ir baltų genčių sąjungos laikotarpį (XI a. antroji pusė–XIII a. vidurys ar net antroji pusė, kalbant apie atskiras baltų gentis)(6).

Lenkijoje ir Rusijoje vidurinio ir vėlyvojo geležies amžiaus sąvokos nevartojamos. Laikotarpis nuo Didžiojo tautų kraustymosi laikų iki valstybių susidarymo laikomas ankstyvaisiais viduramžiais. Lenkijoje kartais kaip atskira epocha  dar išskiriamas Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpis (IV a. pab.–VI a.).

Baltarusijoje geležies amžius skirstomas į ankstyvąjį (VII–VI a. pr. Kr.– IV a.) ir vėlyvąjį (V–VIII a.)(7).
Šio straipsnio autorius nesiekia gilintis į aptariamo plataus laikotarpio  chronologijos ir periodizacijos problemas. Bus stengiamasi pateikti kiekvienos baltų genties (archeologinės kultūros) karybos raidos pjūvį nuo vidurinio  geležies  amžiaus  pradžios  (V  a.)  iki  šių  kultūrų  sunykimo  (Dniepro baltai), kryžiuočių užkariavimų (prūsai, latgaliai ir kt.) arba įtraukimo jų į  Lietuvos valstybės sudėtį (žemaičiai, aukštaičiai ir kt.).

Svarbiausia literatūra

Specialių publikacijų, skirtų viso plataus baltų arealo karybos (ginkluotės, fortifikacijos, karinių konfliktų) raidai, iki šiol nėra. Tačiau turime keletą reikšmingų darbų, kuriuose tam tikri baltų karybos aspektai nagrinėjami išeinant už vienos genties ar archeologinės kultūros ribų. Ginkluotės tyrimams išskirtinai svarbūs V. Kazakevičiaus darbai (8).

Straipsnių  apie  Lietuvoje  rastus  vidurinio  ir  vėlyvojo  geležies  amžiaus ginklus paskelbė ir R. Volkaitė-Kulikauskienė (9). Latvijoje svarbų darbą apie  vėlyvojo geležies amžiaus baltų ginkluotę parašė M. Atgazis(10). Taip pat paskelbta keletas Lietuvos ir kaimyninių šalių autorių publikacijų, kuriose atskiri baltų ginklų tipai nagrinėjami viso baltų arealo archeologinių radinių  kontekste(11). V. Perchavko konkretų klausimą apie pentinų atsiradimą ir paplitimą nagrinėjo dar platesniame – Rytų Europos – kontekste(12).

A. Malonaitis skyrė nemažai publikacijų siauraašmenių pentinių kirvių tyrimams13.
Žirgo  ir  raitelio  aprangai  skirtas  R.  Volkaitės-Kulikauskienės  nedidelės apimties darbas pasirodė beveik prieš keturis dešimtmečius(14). Šia tema  reikšmingi ir J. Antanavičiaus bei V. Kulakovo darbai(15).

Vidurinio ir vėlyvojo geležies amžiaus fortifikaciją Lietuvos teritorijoje išsamiai nagrinėja G. Zabiela(16). Iš vyresnės kartos Lietuvos archeologų didelį indėlį kaupiant žinias apie senuosius gynybinius įtvirtinimus įnešė V. Daugutis(17).  yra  apibendrinamųjų  publikacijų,  skirtų  Latvijos  piliakalniams(18).

Paskelbta  ir  dešimtys  kitų  autorių  darbų,  kuriuose  pateikiami  Lietuvos  ir  kaimyninių kraštų piliakalnių tyrimų rezultatai. Šios publikacijos bus išsamiau aptartos kiekvienoje iš trijų straipsnio dalių.
Atskiri  skyriai  fortifikacijai,  ginkluotei,  raitelio  ir  žirgo  aprangai  skirti monografijose, kuriose apibendrinami ilgi Lietuvos bei kaimyninių kraštų teritorijoje gyvenusių baltų priešistorės laikotarpiai(19).
Gana reti, tačiau labai įdomūs bandymai tyrinėti baltų karinės organizacijos aptariamuoju laikotarpiu bruožus(20). Taip pat yra pavienių bandymų rekonstruoti karinius veiksmus baltų genčių areale(21).

A. Kuncevičius yra paskelbęs apžvalginį straipsnį apie baltų karybą nuo seniausių laikų iki Lietuvos valstybės susidarymo(22).
Lietuvos  archeologų  darbai,  skirti  baltų  karybos  klausimams,  išsamiai aptarti M. Vitkūno(23). Nuodugni tyrimų istoriografinė apžvalga pateikiama  atskirai prie kiekvienos straipsnio dalies.

Dniepro baltai ir jų karybos tyrimai

Baltų gentys skirstomos į tris grupes – vakarų, rytų ir Dniepro. Pastarajai grupei priskiriamos baltų kultūros, kurių arealas apėmė Dniepro aukštupį, Dauguvos vidurupį ir Okos aukštupį. V. Sedovas siūlo laikyti Dniepro baltų kultūromis  ankstyvajame  geležies  amžiuje  susidariusias  Dniepro–Dauguvos, Okos aukštupio, Juchnovo ir Milogrado kultūras bei šių kultūrų areale susiformavusias vėlesnes, I tūkstm. viduriu–antrąja puse datuojamas, Bancerovo-Tušemlios, Koločino, Moščino kultūras(24). Su tokiu labiausiai į rytus nutolusių baltų kultūros išskyrimu sutinka daugelis šiuolaikinių tyrėjų, nors dėl kai kurių kultūrų (pvz., Koločino) baltiškumo neretai abejojama.
Dniepro  baltų  kultūros  palaipsniui  sunyko  I  tūkstm.  antrojoje  pusėje,  palei Dnieprą į baltų arealą pradėjus skverbtis slavams. Baltų bendruomenės buvo asimiliuotos, o kai kurios veikiausiai sunaikintos karinių veiksmų  metu. Ilgiausiai (iki XI–XII a.) Okos aukštupio baseine slavų apsuptyje išliko Moščino kultūros baltų salos.
Dniepro baltų karyba ištirta dar gana epizodiškai. Tyrėjai daugiausia dėmesio  skyrė  šių  kultūrų  etnogenezei,  ją  padedantiems  atsekti  archeologiniams radiniams (keramikai, papuošalams), kur kas mažiau – fortifikacijai ir  ginkluotei. Paskelbta daug pavienių piliakalnių, laidojimo paminklų tyrimų  medžiagos,  tačiau  apibendrinamųjų  publikacijų  yra  vos  keletas.  Fortifikacijai  skirtas  solidus  darbas  –  P.  Tretjakovo  ir  E.  Šmidto  monografija  apie  Smolensko krašto piliakalnius(25). Taip pat E. Šmidtas yra paskelbęs straipsnį  apie Bancerovo-Tušemlios kultūros žmonių ginkluotę, žirgo ir raitelio aprangos elementus(26). A. Mitrofanovas monografijoje „Geležies amžius Vidurio Baltarusijoje (VII/VI a. pr. m. e. – VIII a.)“ taip pat gana daug dėmesio skyrė fortifikacijai ir ginkluotei(27). V. Perchavko apžvelgė dalyje Bancerovo-Tušemlios kultūros arealo aptiktus darbo įrankius ir ginklus(28). Taip pat gana daug duomenų apie Dniepro baltų genčių ginkluotę ir fortifikaciją randame leidinio „Baltarusijos archeologija“ antrajame tome(29).

Dar viena archeologinė kultūra, artimai susijusi su Dniepro baltais, buvo ilgųjų pilkapių kultūra. Šios kultūros žmonės gyveno dabartinės Baltarusijos šiaurinėje dalyje, taip pat gretimose Rusijos srityse (Pskovo ir Smolensko).

Skiriami  trys  jos  variantai  –  ilgųjų  pilkapių  kultūros:  Šiaurės  Baltarusijos,  Smolensko ir Pskovo. Ši kultūra priskiriama slavų genčiai – krivičiams, nors kartu teigiama, kad ilguosiuose pilkapiuose palaidoti slavų įtaką patyrę baltai arba stiprią baltų materialinės kultūros įtaką jutę slavai(30). Šios kultūros žmonių ginkluotei, raitelio ekipuotei ir žirgo aprangai skirtas M. Kazanskio straipsnis(31). Jame teigiama, kad tiriant ilgųjų pilkapių kultūros žmonių ginkluotę rasta panašumų tiek į baltiškų Moščino, Bancerovo-Tušemlios, tiek į  slaviškų Penkovo ir Prahos kultūrų žmonių ginkluotę. Ilgųjų pilkapių kultūros genezės klausimai iki šiol lieka atviri, todėl savo straipsnyje šios kultūros žmonių karybos plačiau nenagrinėsime.

Atskirų Dniepro etnokultūrinių sričių baltų karybos bruožai

Archeologiniai duomenys mums leidžia kalbėti apie atskirų baltų genčių ginkluotę, gynybinius įtvirtinimus, karybą vidurinio ir vėlyvojo geležies amžiaus laikotarpiu.

(Laukite tęsinio)

Išnašos
Michelbertas M., Vitkūnas M. Baltų karybos senajame geležies amžiuje (I–IV a.) bruožai,
karo archyvas, 18 t., Vilnius, 2003, p. 8–64.
2  Skirtingų autorių nuomonė dėl vidurinio ir vėlyvojo geležies amžių ribos bei vėlyvojo geležies
amžiaus pabaigos nesutampa.
3  Lietuvos istorija, t. 2, Geležies amžius, Vilnius, 2007.
Tautavičius A. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (V–IX a.), Vilnius, 1996.

5  Lietuvos istorija, t. 2, Geležies amžius, Vilnius, 2007; Latvijas senākā vēsture. 9 g. t. pr. Kr.-1200. g., Rīga, 2001.
6  Lietuvos istorija, t. 2, Geležies amžius, Vilnius, 2007, p. 417–418.
7  Вяргей   В.,   Егарэйчанка   А.     Жалезны   век  –   Aрхеалогiя   i   нумiзматыка   Беларусi,  энцыклапедыя, Мiнск, 1993, c. 250–252.
Kazakevičius V. Ietigaliai Lietuvoje V–VIII a. (1. Įtveriamieji), Lietuvos  tsR mokslų akademijos darbai, A serija (toliau – MADA), t. 4, Vilnius, 1978, p. 37–45; Kazakevičius V. Ietigaliai  Lietuvoje V–VIII a. (2. Įmoviniai), MADA, t. 2, Vilnius, 1979, p. 63–65; Kazakevičius V. Vienašmenių  kalavijų  atsiradimas  ir  raida  Lietuvoje, Lietuvos  archeologija,  t.  2,  Vilnius,  1981,  p. 43–58; Kazakevičius V. Geležies amžiaus baltų genčių ginkluotė. Habilitacinis darbas: humanitariniai mokslai, 05H Istorija, Vilnius, 1998; Kazakevičius V. Iš vėlyvojo geležies amžiaus baltų ginklų istorijos (Kalavijų makštų apkalai), Lietuvos archeologija, t. 15, Vilnius, 1998, p. 287– 332; Kazakevičius V. Geležies amžiaus strėlės Lietuvoje (II–XII/XIII amžius), Vilnius, 2004;
Казакявичюс В. Боевые топоры на територии Литвы и Белоруссии в I тысячелетии  н. э., Древности Белоруссии и Литвы, Минск, 1982, с. 39–42; Казакявичюс В. Оружие балтских племен II–VIII вв. на територии Литвы, Вильнюс, 1988.

Volkaitė-Kulikauskienė R. IX–XII a. kalavijai Lietuvoje, iš lietuvių kultūros istorijos, t. 4, Vilnius, 1964, p. 197–226; Volkaitė-Kulikauskienė R. Kovos kirviai Lietuvoje ankstyvojo feodalizmo laikotarpiu, MADA, t. 1, Vilnius, 1964, p. 101–114; Volkaitė-Kulikauskienė R. Ankstyviausių šalmų Lietuvoje klausimu, MADA, t. 2, Vilnius, 1965, p. 59–71; Волкайте-Куликаускене  Р. По вопросу самых древнейших шлемов в Литве, Liber iosepho kostrzewski octogenario
a veneratoribus dicatus, Wroclaw, 1968, p. 475–483; Volkaitė-Kulikauskienė R. Ginklai, Lietuvių  materialinė kultūra iX–Xii a., t. 2, Vilnius, 1981, p. 6–47.
10 Atgazis M. Tuvcinas ieroči senaja latvija 10.-13, Gadsimta, Riga, 1998.
11  Kazakevičius  V. IX–XII  a.  baltų  kalavijai,  Vilnius,  1996;  Šimėnas V. Smailieji kovos peiliai-durklai  baltų  kraštuose  I  m.  e.  tūkstantmečio  viduryje,  Vidurio  Lietuvos  archeologija:  Etnokultūriniai ryšiai, Vilnius, 1996, p. 27–71; Шименас В. Боевые ножи-кинжалы в Балтийском ареале в V–VI вв., Археология и история Пскова и Псковской земли, Псков,  1992, с. 96–100; Антейн А. Наконечники копии из сварочной узорчатой (Дамасской)  стали в древней Прибалтике,  Советская археология, №. 4, Москва, 1963, с. 167–178;
Anteins    A. Im  Ostbaltikum  gefundene  Schwerter  mit  damaszierten  Klingen,  Waffen  und kostumkunde,  Munchen,  Berlin,  1966,  s.  111–125; Антейн  А. Наконечники  копии  с  посеребреными втулками в древней Прибалтике и исследование дамаскирования их перев, studia archeologiczne (Wroclaw), t. 1, 1967, p. 289–305; Антейн А. Дамасская сталь в  странах Балтийского моря, Рига, 1973.
12 Перхавко В. Появление и распостранение шпор на територии Восточной Европы,  Советская археология, Москва, 1978, № 3, с. 113–126.
13  Malonaitis   A. Siauraašmeniai  pentiniai  kirviai  Lietuvoje  (tyrinėjimų  metmenys), istorija,  t. 35, Vilnius, 1997, p. 48–77; Malonaitis A. Ornamentuotieji siauraašmeniai pentiniai kirviai Lietuvoje, istorija, t. 38, Vilnius, 1998, p. 3–11; Malonaitis A. Geležiniai siauraašmeniai kirviai Lietuvoje,Vilnius, 2008.
14 Volkaitė-Kulikauskienė R. Lietuvio kario žirgas, Vilnius, 1971.
15 Antanavičius J. Geležiniai žirgo aprangos dirbiniai, kraštotyra, Vilnius, 1975, p. 188–194; Antanavičius J. X–XIII a. balno kilpos Lietuvoje, MADA, t. 1, Vilnius, 1976, p. 69–81; Кулаков  В. И. Конское снаряжение в X–XI вв. (проблемы относительной хронологии деталей оголовия), Lietuvos archeologija, t. 9, Vilnius, 1992, p. 137–144.
16  Zabiela G. Piliakalnių likimas Lietuvos valstybės susidarymo išvakarėse, Lituanistika, t. 4 (18), Vilnius, 1991, p. 22–42; Zabiela G. Lietuvos medinės pilys, Vilnius, 1995; Zabiela G. Piliakalniai-slėptuvės, Lietuvos archeologija, t. 21, Vilnius, 2001, p. 399–412.
17 Daugudis V. Aukštadvario piliakalnio pastatai ir įtvirtinimai, MADA, t. 1(12), Vilnius, 1962,  p.  43–69;  Daugudis  V.  Seniausieji  mediniai  pastatai  ir  įrengimai  Lietuvoje, MADA,  t.  2(75), Vilnius, 1981, p. 61–73; Daugudis V. Senoji medinė statyba Lietuvoje, Vilnius, 1986; Daugudis V. I tūkstantmečio pr. m. e. Šiaurės Žemaitijos piliakalniai (1. Būdingesnieji piliakalnių bruožai ir jų įtvirtinimai), MADA, t. 2 (95), Vilnius, 1986, p. 31–42.
18 Brastiņš E. Latvijas pilskalni: Kuršu zeme, Rīga, 1923; Brastiņš E. Latvijas pilskalni. Zemgale un Augšzeme, Rīga, 1926, p. 9–42; Kalnā bija stalta pils. Latvijas pilskalni un to teikas (Sast. J. Urtāns, I. Pīgozne, R. Treija, I. Vītola), Rīga, 2009; Latvijas pilskalni (Eiropas kultűras mantojuma dienas „Latvijas pilskalni“ 1998. gada 12.-13. septembris), Rīga, 1998.
19 Tautavičius A. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (V–IX a.), Vilnius, 1996; Volkaitė-Kulikauskienė R. Lietuviai IX–XII a., Vilnius, 1970; Volkaitė-Kulikauskienė R. Lietuva valstybės priešaušriu, Vilnius, 2001; Latvijas senākā vēsture. 9 g. t. pr. Kr.-1200. g., Rīga, 2001; Latvijas PSR archeologija, Rīga, 1974.
20 Šnē A. Warfare and Power in Late Perehiastoric Societes in the Territory of Latvia (tenth to 12th Centuries), Archaeologia Baltica , t. 8,  Weapons, Weaponry and Man, Klaipėda, 2007,  s. 254–262; Vaitkunskienė L. The formation of a varrior elite during the Middle Iron Age in Lithuania, Archaeologia  Baltica ,  Vilnius,  1995,  p.  94–106;  Вайткунскене  Л.  К  вопросу  о  начале дружины в Литве,  Задачи советской археологии в свете решений XXVii сезда  КПСС:  Тезисы докладов (Суздаль, 1987 г.), Москва, 1987, с. 56–57; Кулаков В. И. Начало  дружины  пруссов,  Всесоюзная  конференция  по  изучению  истории,  археологии,  экономики, литературы и языка скандинавских стран и Финляндии:  Тезисы докладов, Москва, 1986, с. 188–190; Кулаков В. И. Дружинные элементы в могильниках пруссов VII–начале XI в., Археологческие памятники Европейской части РСФСР: Погребальные памятники, Москва, 1988, с. 119–145; Кулаков В. И. Знамена дружин балтского региона, Советская археология, Москва, 1989, № 4, с. 61–70; Кулаков В. И. Погребения военaчалников прусских дружин, Краткие сообщения Института археологии Академии наук СССР, Москва–Ленинград, 1989, вып. 198, с. 35–44.
21 Лухтан А. Война V века в Литве, Гiстарычна – археалагiчны зборнiк, т. 11, Беларусь у сiстэме Еурапейскiх културных сувязяу, Мiнск, 1997, с. 15–20.
22 Kuncevičius A. Baltų karyba, istorija, t. 50, Vilnius, 2001, p. 66–76.
23 Vitkūnas M. Archeologijos mokslo vaidmuo Lietuvos karo istorijos tyrimuose, karo archyvas, Vilnius, 2003, t. 38, p. 296–306.
24 Седов В. Днепровские балты, Проблемы этногенеза и этнической истории балтов, Вильнюс, 1981, c. 20–30.
25 Третьяков П., Шмидт Е. Древние городища Смоленщины, Мocквa–Лeнингрaд, 1963.
26 Шмидт  Е. Вооружение  и  снаряжение  войнов-всадников  тушемлинских  племен  Поднепровия, Гiстарычна – археалагiчны сборнiк, т. 6, Мiнск, 1995, с. 105–115.

27 Митрофанов А. Железный век средней Белоруссии, Минск, 1978.
28  Перхавко В. Классификация орудий труда и предметов вооружения из раннесредневековых памятников      междуречья Днепра и Немана, Советская археология, Москва, 1979, № 4, с. 40–55.
29 Археалогiя Беларусi, т. 2, Мiнск, 1999.
30  Археалогiя  Беларусi,  т.  2,  Мiнск,  1999,  c.  376–384;  Штыхаў  Г. Доўгих  курганоў Паўночнай Беларуси культура, Aрхеалогiя i нумiзматыка Беларусi. Энцыклапедыя, Мiнск, 1993, c. 230.
31 Kazanski M. The Armament, Horsemen’s Accoutrements, and Riding Gear of Long Barrow Culture (Fifth to Seventh Centuries), Archaeologia Baltica , t. 8, Weapons, Weaponry and Man,  Klaipėda, 2007, s. 238–253.

BALTAI.LT paruošė pagal GENEROLO JONO ŽEMAIČIO LIETUVOS KARO AKADEMIJA, KARO ARCHYVAS XXIV, Vilnius 2009
iliustracijos iš

© 2010, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.