Besidomintieji senųjų baltų istorija puikiai žino pajūrio kuršių gentį. Dabartinėje Vakarų Lietuvos ir Latvijos teritorijoje kadaise gyvenę be galo narsūs ir nuolat su skandinavais kariavę kuršiai ilgainiui tapo latvių ir lietuvių tautos dalimi, tačiau dar prieš tai ši gentis susidūrė su vokiečių kalavijuočių riteriais ir po virtinės kovų bei sukilimų buvo priversti pripažinti jų valdžią savo žemėje.

XVI a. šaltiniuose aptinkama pasakojimų apie vadinamuosius kuršių karalius, kurie ordinui pradėjus ekspansiją į baltų žemes savanoriškai priėmė krikštą ir perėjo vokiečių pusėn. Už lojalią tarnybą šių giminių atstovams buvo skirta žemės, o patys jie atleisti nuo bet kokių mokesčių ir prievolių. Taip prasidėjo paslaptinga ir mūsų dienomis mažai kam žinoma kuršių karalių (latv. kuršu ķoniņi) istorija…

1320 m. Livonijos ordino magistras Gerhardas fon Jorkas pasirašė žemės dovanojimo ir teisių suteikimo dokumentą, jis buvo įteiktas vienam iš tuometinių kuršių didikų Tontegodei. Dokumente sakoma, kad, pasitaręs su kitais ordino broliais, magistras Gerhardas perduoda Tontegodei teisę į žemes, kurias valdė jo pirmtakas Kristijonas: „Visa tai [Tontegodė ir jo palikuonys] gali valdyti amžiais remdamiesi tokia pat teise, kuri suteikta visiems ordino vasalams Kuršo žemėje.“

Vėliau tokios pačios teisės ir žemės valdos buvo suteiktos ir kitoms ordinui ištikimoms kuršių didikų giminėms: Penikiams, Sirkantams, Šmėdiniams, Dragūnams (nuo XIX a. vidurio – Vidiniams), Bartoltams, Kalėjams (nuo XIX a. vidurio – Šmitams).

Daugiausiai žemių 1439 m. valdė Penikių giminė – 6 hakenus (1 hakenas – apie 200 ha), visos kitos giminės gavo dviejų ar pusantro hakeno dydžio valdas Kuldygos (tuomet – Goldingeno) apylinkėse Vakarų Latvijoje.

Kaip jau buvo minėta, tokį dosnumą lėmė ordino tarnybon perėjusių paskirų kuršių giminių ištikimybė ir lojalumas. Šių giminių atstovai nuo seno palaikė ordiną visuose karuose, tarnavo jo kavalerijoje, o taikos metu saugojo Kuršo kelius ir atliko raitų ordino paštininkų funkcijas.

XVI a. šaltiniuose aptinkamos pirmosios užuominos apie paslaptingus kuršių karalius (vok. aukšt. Cursken konyngh), tačiau visiškai tikėtina, kad pasakojimai apie juos liaudyje plito ir anksčiau. Pasak šių legendų, kai kurie aukščiausi kuršių kunigaikščiai padėjo krikštyti savo gentainius ir įsitvirtinti Livonijoje, perėjo ordino tarnybon ir už tai gavo privilegijų bei žemių. Kiek šiose legendose istorinės tiesos – nežinia, tačiau atskiros ordino globojamos ir žemėmis apdovanotos kuršių giminės bematant buvo susietos su tais senaisiais kadaise pagoniško krašto valdovais.

„Kuršių karalių“ Penikių giminės herbas

Livonijos ordino magistro sekretoriaus Johanno Renerio „Livonijos istorijoje“ (XVI a.) apie Livonijos karą su Maskva rašoma: „Priešai narsiai gynėsi ir nubloškė nuo žirgo kuršių karalių, tačiau jis su vėliava pasislėpė miške, o kitą dieną sugrįžo sveikas į stovyklą. Šis karalius – Kuršo valstietis, kurio protėviai pagonybės laikais buvo vietos valdovai. Karaliavimas pasibaigė, kai į šią žemę buvo atnešta krikščionybė, tačiau jų palikuonys buvo atleisti nuo visų prievolių, gyvena prie Goldingeno, o jų giminės vyriausiasis iki šiol vadinamas kuršių karaliumi. Jis – Kuršo valstiečių vadas karo metu.“

Garsiausia kuršių karalių giminė buvo Penikiai, kuriems šis savotiškas titulas buvo suteiktas 1504 m. magistro rašte. Vienas iš giminės atstovų, Andrejas Penikis, pasižymėjo daugelyje mūšių, o jo ainiai paprastai vadovavo lengvųjų Livonijos raitelių būriams.

1585 m. Penikių tėvonijoje, laisvajame Kuoninciemo (Karalių kiemo) kaime, lankėsi Karaliaučiaus vaistininkas Reinholdas Lubenau, vėliau savo įspūdžius jis aprašė šiais žodžiais: „Šis kuršių karalius apdovanotas ypatingomis privilegijomis; visi jie gyvena didelėje erdvioje sodyboje, santuokas sudaro tik tarp savų giminių; kiemo viduryje stūkso didelis namas, kuriame jie priglaudžia svetimuosius ir kiekvieną savaitę paeiliui kuris nors iš jų rūpinasi ūkiu. Aplinkui daug mažų namelių, kuriuose, kaip mažame mieste, gyvena šeimos. Jie visiškai laisvi nuo mokesčių, kartu dirba žemę ir viskas pas juos bendra.“

Įdomu tai, kad 1874 m. Kuoninciemo kaime kuršių karalių giminėje gimė Martinis Penikis – būsimasis carinės Rusijos kariuomenės pulkininkas ir nepriklausomos tarpukario Latvijos kariuomenės vadas. Priešingai nei vokiečius visuomet palaikę protėviai, Martinis Penikis kovojo prieš juos Pirmajame pasauliniame kare, o Antrojo pasaulinio karo metais atsisakė siūlomo aukšto posto vokiečių suformuotame latvių SS legione. Matyt, šis žingsnis padėjo jam išvengti rimtesnių sovietų represijų ir senos kuršių karalių giminės palikuonis likusį gyvenimą nugyveno Rygoje (mirė jis 1964 m.). Penikių tėvonija – Karalių kiemo kaimas – beveik visiškai sudegė 1948 m.

Istorikai teigia, kad kuršių karalių giminės, nors ir buvo gerbiamos visame krašte, pagal savo socialinį statusą buvo laisvieji valstiečiai (vok. Freibauern). Tačiau šios giminingų valstiečių bendruomenės turėjo savo ženklus ir herbus, tai skyrė juos nuo paprastų laisvųjų valstiečių ir darė artimesnius dvarininkų sluoksniui, nors iš esmės dvarininkai jie nebuvo.

Pasak kuršių karalių klausimą nagrinėjusio latvių istoriko Agrio Dzenio, šių bendruomenių valdos buvo laikomos beveik visiškai nepriklausomais krašto vienetais, kuriuos sudarė atskiri kiemai (vienkiemiai). Visi bendruomenės klausimai buvo sprendžiami kiemų vyresniųjų – atskirų šeimų galvų sueigoje, o visam laisvajam kaimui vadovavo burmeisteris (latv. burmeistars), kuris dar buvo vadinamas seneliu (latv. vecais tēvs). Kaimo galva tvarkė visus bendruomenės reikalus už jos ribų, kaimo vardu sudarydavo sandorius, saugojo bendruomenės tradicijas ir buvo laikomas laisvosios gyvenvietės teisėju. Po vyresniojo mirties jo pareigos paprastai pereidavo vyriausiam sūnui.

 1788 m. statyta klėtis „kuršių karalių“ kaime

Visa kaimo žemė buvo dirbama kartu ir kiekvienas kuršių karalių giminės narys galėjo laisvai naudotis bendruomenės turtu – jos miškais, upėmis, laukais ir pievomis. Tačiau žemdirbystė nebuvo vienintelis pragyvenimo šaltinis, jie nuo seno prekiavo medumi, vašku, mediena ir kalvių gaminiais.

XIX–XX a. sandūroje Rusijos imperijoje išleista Jefrono ir Brokhauzo enciklopedija kuršių karalius apibrėžė kaip atskirą latviams giminišką etninę grupę. Enciklopedijoje rašoma, kad šioji istorinė laisvųjų valstiečių bendruomenė yra neraštinga, tačiau labai išdidi ir pasiturinti, o santuokas stengiasi sudaryti tik tarp savo atstovų. Iš kitų vietos gyventojų šie žmonės išsiskiria savitu apdaru ir renkasi liuteronų bažnyčioje, ant kurios varpinės galima pamatyti jų herbą – kuršių karalių ant žirgo su kalaviju ir vėliava.

Agris Dzenis savo apybraižoje papildo, kad kuršių karaliai ne tik buvo išdidūs ir vertinantys savo kilmę, bet ir garsėjo vaišingumu, svetingumu. Būdami krikščionys, jie išsaugojo daugybę senųjų pagoniškų protėvių papročių, pavyzdžiui, šventė senovines šventes, garbino protėvių ir šventus medžius. Garsėjo šie žmonės ir savomis kelias dienas besitęsiančiomis puotomis (dzīras) krikštynų ar vestuvių proga, jas rengė visa bendruomenė ir į jas suvažiuodavo daug bendruomenei nepriklausančių svečių. Istorikas mano, kad tokios puotos padėdavo sutelkti bendruomenę ir stiprinti giminystės saitus.

1558 m. prasidėjo Livonijos karas, į jį įsitraukė visos regiono šalys, įskaitant Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Livonijos kariuomenė pasirodė per silpna kautis su ją puolančiais maskvėnais, Livonijos konfederacija subyrėjo, vakarinėje jos dalyje susiformavusi Kuršo ir Žiemgalos hercogystė tapo Lietuvos, o vėliau ir Žečpospolitos vasale. Livonijos riterių ordinas buvo išformuotas, o pas-kutinis jo magistras Gotardas fon Ketleris iš katalikybės perėjo į liuteronų tikėjimą (beje, vėliau nei nemaža dalis Livonijos gyventojų) ir tapo Kuršo hercogu.

Šiuo istorijos laikotarpiu kuršių karalių teisės ir privilegijos buvo vis rečiau atsimenamos ir vis dažniau paminamos. Vietos valdžia nuolatos stengėsi priversti laisvųjų bendruomenių narius mokėti mokesčius ir atlikti įprastas valstietiškas prievoles. Kuršių karaliai buvo nušalinti ir nuo tradicinės karo tarnybos.

1860 m. „kuršių karalių“ krėslas

Maždaug nuo XVIII a. vidurio visos kuršių karalių bendruomenės pradėjo ilgą bylinėjimąsi dėl prarastų teisių iš pradžių su Kuršo, o paskui ir su Rusijos imperijos valdžia. Galutinė pergalė buvo pasiekta tik 1884 m., kai buvo atkurtos visos senosios kuršių karalių privilegijos. Laisvosios valdos faktiškai tapo nepriklausomomis valstybėmis Rusijos sudėtyje, o jų gyventojai vėl buvo atleisti nuo mokesčių ir karo prievolės. 1860 m. autonomiškuose Kuldygos kaimuose gyveno 790 šios bendruomenės narių ir dar apie 500 nepriklausančių bendruomenei gyventojų. Pastarieji, daugiausiai latviai ar vokiečiai, nuomojo kuršių karalių žemę savo veiklai arba dirbo jų ūkiuose.

1918 m. Latvijos Respublikos valdžia panaikino visas kuršių karalių privilegijas ir kaimų nepriklausomybę, priskirdama juos vietos valsčių administracijai. 1929 m. jų bendruomenės valdos buvo padalintos į įstatymu apibrėžtus atskirus žemės sklypus. Galutinai šią senąją tradiciją sunaikino sovietų okupacija, nors buvusių kuršių karalių palikuonių galima sutikti ir mūsų dienomis.

Nuo pat seniausių Livonijos riterių laikų kuršių karalių palikuonys tikėjo savo išskirtinumu, saugojo tam tikrą „kraujo grynumą“ ir puoselėjo giminės tradicijas. Tačiau ar iš tiesų jų protėviai buvo senieji pagoniško Kuršo valdovai? Į šį klausimą sunku atsakyti. Tikėtina, kad nelygioje kovoje su ordinu kilmingiausi kuršiai žuvo arba buvo germanizuoti, galbūt gavo vokiškus titulus, vardus ir realią valdžią krašte. Vadinamieji kuršių karalių protėviai galėję būti vidurinės grandies kuršių didžiūnai, kurių nesistengta nei germanizuoti, nei patraukti į savo pusę dalinant reikšmingas pareigas ir titulus. Feodalinėje Livonijos sanklodoje jie taip ir liko tarpinė grandis tarp laisvųjų žmonių ir kilmingųjų – aukščiausias to meto visuomenės laiptelis, kurį galėjo pasiekti nesuvokietėjęs baltas. Ir šiuo požiūriu jie buvo tikrieji kuršių karaliai, nors kadaise ir plačiai atvėrę vokiečiams duris…