0

Auka ir aukojimas senovės Prūsijoje (3)

vasario 28, 2015 Baltų pasaulėžiūra

Elvyra Usačiovaitė\\Straipsnio pradžia čia\

1520 m., kaip rašo L. Dawidas, lenkai užpuolė Prūsijos žemes, užėmė Natangą ir kėsinosi į Karaliaučių. Sembos gyventojai išsigando. Norėdamas išvengti pavojaus prūsų vaidila Baltinas Suplitas viešai aukojo pagonišku papročiu. Tam tikslui buvo parūpintos dvi statinės alaus ir juodas jautis. Prie jūros, Rantau vietovėje, dalyvaujant prūsų kaimiečiams vyrams (moterims buvo uždrausta), vaidila papjovė jautį, kaulus ir vidurius sudegino dievams, o mėsą išvirė aukotojams. Tai darant vaidila atliko kažkokius ritualinius veiksmus. Po to visi valgė ir gėrė.
Lenkų laivai nuo kranto pasitraukė. Tačiau ėmė nebesisekti žvejyba, kadangi aukojimas, kaip tikėta, paveikęs žuvis: jos taip pat atsitraukusios į jūros gilumą. Padėčiai pataisyti prūsai nusprendė toje pačioje vietoje vėl aukoti, šį kartą juodą, gerai nupenėtą kiaulę. Kaimiečiai tam reikalui susidėję pinigų nusipirko dvi statines alaus. Po šio aukojimo 73 prūsai iš aštuonių kaimų buvo nubausti evangelikų vyskupo Georgo von Polenzo 37.
L. Dawidas savo kronikoje pateikė ir privataus aukojimo aprašymą, iš kurio jau galima susidaryti vaizdą apie prūsų aukojimo ritualą. (Prie jo šiame straipsnyje dar sugrįšime.)
Vertingų žinių apie prūsų senovę sukaupta Karaliaučiaus mokslininko Kasparo Henenbergerio 1569 m. pasirodžiusiame veikale „Didžiųjų Prūsijos žemėlapių paaiškinimas“38.
XVI a. prūsų aukas aprašė Nybudžių kunigas Motiejus Pretorijus savo darbe „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“, baigtame 1698 m. 39

Borussia sive Prussia. Amsterdam, I.E. Cloppenburgh, 1630

Borussia sive Prussia.
Amsterdam, I.E. Cloppenburgh, 1630

Šiuo metu veikalą atskirais tomais leidžia Lietuvos istorijos institutas. M. Pretorijus prūsų aukų apžvalgai skiria 17 rankraščio lapų. Nei iki jo, nei po jo apie prūsų aukas taip plačiai niekas nekalbėjo. Pradžioje jis pažymi, jog prūsų aukos buvo įvairios, bet labai slepiamos nuo svetimųjų. Tad nenuostabu, kad priešai užfiksavo vien tokius aukojimus, kurie bylojo prūsų nenaudai (žmonių aukos). M. Pretorijus žinias savo veikalui rinko iš senų kronikų ir dokumentų, tarp jų cituoja ir Jono Bretkūno kroniką „Historia rerum prussicarum“, kurios iki mūsų dienų teliko nuotrupos. J. Bretkūnas, kaip žinia, yra garsus XVI a. lietuvių raštijos atstovas, Biblijos vertėjas, Postilės (1591 m.) autorius. Manoma, kad jis buvo prūsų kilmės, todėl gerai mokėjo prūsiškai. J. Bretkūno vaikaičiui M. Pretorijui buvo prieinami senelio raštai.
Taip pat jis naudojosi Joakimo Rosenzweigo kronika, kurios cituojamos mintys rodo faktų tikslumą ir konkretumą. M. Pretorijus ne tik pateikė naujų žinių apie prūsų aukas, bet bandė jas analizuoti. Pagal aukojimo tikslą jas visas suskirstė į kelias grupes: prašymo, ateities pranašavimo, atgailos, padėkos, atpildo aukos. Kartu aptarė reguliarų atnašavimą Romovėje. Aukodami kruvinas aukas, papjauto gyvulio kraują prūsai pildavę link dievo stabo, kuriam aukoję. Todėl žemė, pasak M. Pretorijaus, ten buvusi labai derlinga. Ąžuolą juosė kabančios drobės, sudarydamos prie medžio uždarą erdvę. Ten degė amžinoji ugnis, nuolat šildžiusi aplinką. Dėl šių priežasčių, kaip mano autorius, toks žiemą vasarą žaliuojantis ąžuolas galėjo augti iš tikrųjų. M. Pretorijus nurodė aukos svarbą pranašavimui, nes prūsai tikėjo, kad aukojimo metu dievas suteikiąs norimą informaciją, todėl stebėdavo aukos ir aplinkos pokyčius.
Kreipė dėmesį į tai, kaip aukojamas gyvulys elgiasi: eina prie aukuro norom ar nenorom; kaip kraujas teka. Kaip ugnis dega: ar yra žiežirbų ir kokių, kur jos šokinėja, kaip spragsi, ar ugnis auką visai, ar tik per pusę sudegina. Stebėjo dūmus: kaip jie kyla į viršų plačia srove, stipriai ar lėtai skyla į kelis pluoštus, susisuka ir grįžta atgal, kokios jie spalvos.
Ar nepakyla stiprus vėjas, netikėtas lietus, sukeliantis dūmus ir trukdantis aukoti. Ar ugnis aukojamąjį daiktą padalija į kelias dalis ir jas meta vieną ant kitos. Aukodami smilkalus ir taukus žiūrėdavo, ar sklinda malonus, ar nemalonus kvapas. Pagal tai spręsdavo: geri ar blogi dalykai nutiks 40\41. Be to, kreipė dėmesį į pelenus ir jų spalvą.
Nemažai vietos prūsų aukoms savo knygoje skyrė žymus XVII a. istorikas, Karaliaučiaus universiteto profesorius K. Hartknochas 42.

Grafinių piešinių kompiliacija iš atskirų šaltinių baltai.lt

Grafinių piešinių kompiliacija iš atskirų šaltinių baltai.lt

APEIGOS

Prūsai manė, jei kito tikėjimo žmogus įžengė į jų šventą vietą, jis ją sutepa, todėl prasikaltusįjį nužudydavo. Tad senovėje prūsiškų apeigų stebėjimas pašaliečiui buvo sunkiai įmanomas. Ankstyvuosiuose istorijos šaltiniuose, kaip matėme, nėra aprašyta prūsų papročių. Juose tik konstatuojama, kad prūsai nesiimdavo jokio rimto darbo, nepasitarę su savo dievais. Taip teigė Petras Dusburgietis. Vadinasi, visi svarbiausi ūkio darbai, taip pat žmogaus gyvenimo tarpsniai (krikštynos, vestuvės, laidotuvės) neišvengiamai turėjo prasidėti aukojimu. Tą, beje, patvirtina ir giminingi prūsams lietuvių senieji papročiai.
Kad prūsai aukojo savo dievams per laidotuves, paliudija jau mūsų minėta Christburgo 1249 m. sutartis. Joje minimos mirusiajam skirtos gausios dovanos: be daiktų, tai paukščiai, gyvuliai ir netgi žmonės. Minimi laidotuvių metu veikiantys žyniai tulišonys ir ligašonys. Apie dideles aukas mirus rašė ir Petras Dusburgietis, tačiau konkrečios aukojimo apeigos tuose šaltiniuose neaprašomos. Mus pasiekusios žinios apie tai yra gana vėlyvos, tai XVI a. vokiečių kronikininko L. Dawido tekstas. Jo aprašymas remiasi autentišku vieno prūso pasakojimu, kuris savo paauglystėje yra dalyvavęs aukojime.

Reikia pastebėti, kad prūsai jau maždaug tris šimtus metų buvo pakrikštyti. Tuo metu jie gyveno vokiškoje Prūsijos kunigaikštystėje. Per visą trijų šimtų metų pavergimo laiką oficialiai buvo draudžiami prūsiški papročiai. XVI-XVII a. I pusėje buvo leidžiami potvarkiai, draudę ožio aukas ir kitus prietarus. (Paskutiniai šios rūšies dokumentai datuojami 1624,1640 metais.) Neturėdami jokių juos palaikančių valstybinių institucijų, prūsai, kaip tautinis vienetas, sparčiai nyko, t. y. buvo germanizuojami. XVII a. Jie jau nebemokėjo prūsiškai. Todėl galima sakyti, kad dar XVI a. praktikuoti prūsiški aukojimai sutampa su prūsų egzistavimo pabaiga. Apie vientisą aukojimo ritualą tuo metu vargu ar begalima kalbėti. Šaltinių teikiama medžiaga veikiausiai atspindi tik jo rudimentus – atskiras apeigas ar jų grupes. Juoba kad prūsai, bijodami valdžios sankcijų, dabar aukojo slapčia ir apie tai niekam nepasakojo.

L. Dawidas pažymi, kad slėpti papročius prūsus vertė ir ištikimybė savo dievams, kadangi, anot jų, didelė negarbė žmogui, išplepėjusiam patarnavimo dievams paslaptis. Todėl svetimtaučiui ką nors iš jų išgauti būdavo labai sunku. Nebent gerokai įkaušę jie pasidarydavo šnekesni arba tuo atveju, kai perėję į krikščionių tikėjimą pripažindavo savo ankstesnius paklydimus. L. Dawidas nurodo, kad prūsai aukojo susirgus žmogui ar gyvuliui, atsiradus kitiems vargams.
Bėdų prispaustasis tada kreipiasi į žynį, kuris pataria dievų pyktį numalšinti ožio auka, o jei žmogus neturtingas keliais paršiukais, žąsimis ar vištomis.
Kai aukojamas ožys, drauge su juo dar reikia skirti ir statinę alaus, o kai menkesni gyvuliai arba paukščiai – ketvirtį alaus statinės ar dvi dideles jo rėčkas.

Aukojama ne gyvenamoje patalpoje, bet jaujoje arba daržinėje. Dalyvauja tik vyrai. Moterys neprileidžiamos. Prieš pradedant aukojimą, patalpoje uždegama didelė ugnis. Įvedus aukojamą gyvulį, jis pastatomas prie ugnies atkištu snukiu. Tai daro šeimininkas. Tuo tarpu žynys, išėmęs iš ugnies degančią pliauską, garsiai meldžiasi tokiais žodžiais: „O, jūs malonūs dievai, žinokite, kad šeimininkas (pasakoma pavardė) skiria jums šį ožį prašydamas, kad būtumėte jam maloningi ir gelbėtumėte varguose“. Keliais žodžiais nusakydamas konkretų aukotojo vargą žynys pabaigia šią trumpą maldą. Po to jis nukerta ožio galvą ir padeda ją prie ugnies. Tada nudiria kailį, išima vidurius, o širdį, plaučius ir kepenis suriša su luobu į krūvą. Visa tai kartu su aukos mėsa deda į katilą, pilną pasūdyto vandens. Ilgą luobo galą pritvirtina prie katilo kablio, kad ryšulėlį lengvai būtų galima ištraukti. Ugnis po katilu tolydžio pakurstoma. Kai žynys nusprendžia, kad išvirę, pirmiausiai ištraukia surištus širdį, plaučius ir kepenis ir padalija juos į tiek dalių, kiek patalpoje yra žmonių. Peilio naudoti negalima. Visas dalis jis sudeda ant žemės, ant kurios iš anksto netoli ugnies būna paskleista šiaudų, ir po to išdalija kiekvienam asmeniui. Tada iš katilo, kuriame dar verda mėsa, pasemia ir į medinį dubenį įpila devynis samčius sriubos. Pirmiausiai iš dubens tris kartus geria jis pats, prieš kiekvieną gurkšnį ir po jo pratardamas „Labba, labba“ (pagal pateiktą vertimą į vokiečių kalbą tai reiškia „gerai“).

Paskui dubuo apeina ratu ir tokiu pat būdu atsigeria kiti. Išvirus likusiai mėsai, žynys ją išima iš katilo, tvarkingai sudeda ant šiaudų ir supjausto porcijomis pagal žmonių skaičių. Prie kiekvieno gabalo prideda duonos riekę. Visa tai išdalija aukojimo dalyviams. Kaulus meta į ugnį, o nesuvalgytą mėsą deda atgal į katilą, kuris su sriuba kabo virš nuolat kurstomos ugnies. Nebaigtą valgyti mėsą atiduoda vaikams (maždaug apie 12 metų amžiaus berniukams, drauge su tėvais atėjusiems į aukojimą). Jeigu vaikai iš karto mėsos nesuvalgo, turi ateiti dar ir dar keletą dienų iš eilės, kol viską suvalgys. Suaugusiems antrą kartą valgyti šventos mėsos nevalia. Pavalgius žynys paima plikomis rankomis iš ugnies žariją, greitai užsimeta ją sau ant galvos, vėl paima į rankas ir meta į ugnį. Tada pasilenkęs paliečia pirštais žemę sakydamas „Labba, labba“. Tai pakartoja visi. Į geriamąjį ragą, kurį visuomet turi prie savęs, žynys leidžia pripilti alaus, kurį laikydamas rankose taria: „O jūs apsaugantys, jūs gailestingi dievai, padėkite šeimininkui, kai jis ryte iš miego pakyla ir kai vakare į namus sugrįžta. O jūs malonūs dievai, padėkite šeimininkei, sūnui, dukteriai, kad juos visur lydėtų sėkmė ir laimė. O jūs malonūs dievai, padėkite, kad to pamaldaus žmogaus tvartai niekuomet nebūtų tušti, kad juose būtų daug sveikų arklių. O jūs malonūs dievai, saugokite jį ir jo namus nuo ugnies, vandens ir t. t. O jūs malonūs dievai, išvarykite visas mūsų nelaimes už jūrų, kur nei dilgėlės auga, nei gaidys gieda“. Po šios maldos žynys išgeria savo alų ir prasideda visuotinis gėrimas, kurį po tam tikro laiko vėl pertraukia žynio balsas, kviečiantis dar kartą kreiptis į dievus. Jis vėl paima savo geriamąjį ragą, jį pripildo ir laikydamas rankoje sukalba jau anksčiau minėtą maldą. Tada visi geria toliau.

Iš pateiktojo aprašymo išryškėja šios aukojimo ritualo fazės: 1) pasiruošimas aukojimui – išrenkama aukojimo vieta (jauja, daržinė) ir būtina auka, parūpinamas reikalingas alaus kiekis, užkuriama ugnis ir kt.; 2) kreipimasis į dievą maldomis, aukojamo gyvulio pašventinimas; 3) aukos nužudymas, jos dalių paskirstymas dievams ir žmonėms; 4) apeiginis ragavimas, valgymas ir gėrimas.

Aukojimo aprašyme yra įdomių detalių: gyvulio širdies, plaučių ir kepenų virimas atskirai, jų valgymas nenaudojant peilio. Skaičių simbolika: sriubos į dubenį įpilama devynis samčius, iš pradžių tris gurkšnius nugeria žynys, po to dubuo apeina ratu, tiek pat kartų atsigeria kiti. Žynys prie savęs turi ritualinį ragą, iš kurio geria alų. Pavalgę visi aukotojai atlieka apeigą su ugnimi: paima žariją į rankas, užmeta ją ant galvos ir vėl grąžina į židinį. Visi šie veiksmai yra archajiniai apeiginiai.

Baigdamas pasakojimą L. Dawidas apibendrina, jog visas prūsų tarnavimas dievams susidarė iš gėrimo ir valgymo. Dar pažymi, kad ožį prūsai aukodavo ir laidotuvių metu, bet su kokiomis apeigomis, jam nežinoma.

web.romoves-azuolas-ir-apeiniai-daiktai

Kitas pasakojimas apie XVI a. prūsų praktikuotus aukojimus išliko S. Grunau kronikoje. Joje rašoma, kad kartą eidamas per prūsų kaimą, užsuko į vieną namą ir išvydo ožio aukojimą. Pamatę nepažįstamąjį, prūsai puolė jį su peiliais, bet šiam prakalbus prūsiškai ir prisiekus nepasakoti apie tai vyskupui, nieko nebedarė ir leido pasilikti. Skirtingai nuo L. Dawido aprašymo, S. Grunau atveju aukojama buvo ne jaujoje, bet gyvenamojoje patalpoje. Pasak autoriaus, stuboje buvę daug vyrų ir moterų, kuriems pamokslavęs senas valstietis – jų vaidilutis.
Jis sėdėjęs ant labai aukštai iškeltos pasostės ir galva net siekęs lubas. Pirmiausia jis papasakojęs apie prūsų kilmę ir ką jie turėtų daryti. Po to išvardijęs dešimt dievo įsakymų ir visi laikydami ožį ilgai meldėsi. Po maldos kiekvienas prieidavęs prie žynio ir išpažindavęs jam savo nuodėmes, jeigu buvo pasielgęs priešingai vaidilučio nurodymams. Vėliau, visiems laikant ožį, žynys nukirsdinęs jo galvą, o kraują jie susėmę ir atidavę savo nesveikiems gyvuliams. Sukapotą į gabalus ožio mėsą moterys iškepusios įkaitusioje krosnyje ant ąžuolo lapų. Po to kiekvienas klaupėsi prieš vaidilutį, o šis patempdavęs klūpantįjį už plaukų ir duodavęs jam gerą niuksą atleisdavo nuodėmes (absoliutio). Vaidilučiui pakilus, visi puolė ir įsikibo jam į plaukus, ir taip pešė, kad šis garsiai rėkė. Buvo galvojama, kad kuo didesnis riksmas, tuo daugiau nuodėmių jam būsią atleista. Taip pat buvusios pamokytos moterys, ką turinčios daryti. Vėliau visi gėrė ir valgė, ir nė vienas neturėjo likti blaivas.

Skirtingai nei L. Dawido prūsų aukojimo aprašyme, čia pateikta naujų duomenų; 1) aukštas žynio sostas, 2) žynio bendravimas su aukotojais – pamokslas apie prūsų kilmę, nurodymai dėl ateities, prasižengimų išpažinimas ir atleidimas, 3) aukos kraujo panaudojimas gyvuliams gydyti, 4) mėsos kepimas, o ne virimas, 5) moterų dalyvavimas aukojime.
L. Dawidas ir kiti mano, kad prūsai, būdami apkrikštyti jau tris šimtus metų, galėjo adaptuoti krikščioniškus elementus 43. Todėl jų aukojimo apeigose atsirado išpažintis, nuodėmių atleidimas, dešimt Dievo įsakymų. Tačiau neatmetama ir kita galimybė.
S. Grunau, būdamas vienuolis, prūsų papročius galėjo įvardyti savais terminais. Reikia pažymėti, kad nuodėmių išpažinimas, apsivalymas nuo jų aukojimo metu nebuvo svetimas pagonybei. Praeityje specialiai aukodavo atgailos aukas už prasikaltimus dievams. (Prūsų žyniai senovėje kaip tik ir susidegindavo dėl žmonių nusižengimų.) Greičiausiai atgailos auka buvo atliekama ir šiuo atveju.

IŠVADOS

1. Aukojimas – pagrindinė kulto forma, kuria sukuriamas šventumas, sutvirtinamas ryšys su dievu ir tarp žmonių. Aukojimo paprotys buvo neatsiejamas nuo prūsų – kol jie egzistavo kaip tauta ir etninė bendrija, tol aukojo dievams.
2. Aukos buvo viešos ir privačios. Atnašaujama prie ugnies šventovėse, ūkyje. Dažniausiai aukas sudegindavo, palikdavo tam tikroje vietoje arba skirdavo dievui dalį aukojamo gyvulio, o kitą dalį suvalgydavo. Pagal tai, ko siekta, aukos skirstomos: a) prašymo pagalbos pavojaus atveju (karo, ligos, dėl
kitų vargų), b) padėkos (po pergalės kare, nuėmus derlių), c) atgailos
(už prasižengimus). Aukodavo žyniai; būta jų hierarchijos ir klasifikacijos.
3. Savo dievams prūsai aukojo įvairius daiktus: naminius paukščius ir gyvulius, karo grobio trečiąją dalį, žemės ūkio produktus ir žvejybos pirmąjį laimikį. Jie tikėjo, kad tik brangi auka veiksminga, todėl ypatingais atvejais aukojo belaisvius, pasiaukodavo patys.
4. Žinių apie aukojimo apeigas išliko nedaug ir jos yra vėlyvos. Tačiau ir iš jų galima spręsti apie aukojimo ritualą, kurį sudarė pasiruošimas aukojimui, auka, jos sudorojimas, žynio malda, pamokslas bei dialogas su aukojimo dalyviais, apeiginis valgymas, gėrimas, ženklų, susijusių su auka, stebėjimas.

Nuorodos

37 M. Töppen, Die letzten Spuren des Heidentums in Preussen. Mit Benutzung einiger handschriftlichen Quellen, Neue Preusische Provinzial-Blätter, 1846, B. 2, S. 213.
38 C. Hennenberger, Erclerung der preussischen größern Landtaffel, Königsberg, 1595.
39 M. Praetorius, Deliciae Prussicae oder Preusische Schaubühne (pagal E. Kraštinaičio iššifruotą tekstą, kuris yra Lietuvos MA Centrinės bibliotekos Rankraščių skyriuje, F 129–1338/5, p. 610).
40 Ten pat, p. 626.
41 Ten pat, p. 717.
42 Ch. Hartknoch, Alt und Neues Preussen, Frankfurt Leipzig, 1684.
43 M. Töppen, Die letzten Spuren des Heidentums…, S.

Elvyra Usačiovaitė
SACRIFICE AND SACRIFICIAL OFFERINGS IN ANCIENT PRUSSIA

Summary
As we know, inhabitants of ancient Prussia were western Balts defeated by the Teutonic order: their land was colonized in the 13th century; most of them were killed, others fled to the adjacent countries and the less fortunate were enslaved. Prussians were akin to Lithuanians through their faith, lifestyle and language. Investigation of this materiál is therefore highly contributive to the understanding of our own past. It is rather more so as the body of evidence about their religion is much more considerable than that of the pre-Christian Lithuania of the same period.
This article thus aims to research into the Prussian sacrifice objects and rituals, and to discuss the sacrifice practice at large.
In the archaic era religion and culture were inseparable. As the centuries passed by, ritual procedures came to be progressively differentiated into several arts: painting, sculpture, poetry, dance, and theatre. But for all of that, to certain extent our present-day creative work still represents a field of spiritual activity that requires some special kind of devotion and even sacrifice. In the past, sacrifice was a religious act. Numerous researchers from different countries (E. B. Tylor, J. G. Frazer, W. R. Smith, H. Hubert, M. Mauss, M. Eliade et al.) focused on its origins and significance. All of them arrived at the same conclusion that sacrifice in the ancient times was the basic form of cult.
Prussian sacrificial offerings were both official and private. The offerings were performed by priests who were classified into different hierarchical levels. In the Romovė temple, the centre of the cult, sacrifices were offered to three main Prussian gods Patulas, Perkūnas and Patrimpas. Other gods were given offerings in other places, near sacred trees and stones. The sacrifices differed by their intention such as a) praying for help, in case of danger (war, disease, other troubles); b) thanksgiving (for victory in the war, harvest); c) repentance (for misdeeds).
The offerings also differed very much according to the things offered: poultry and domestic animals, one third of loots, agricultural products, and the first catch of fishermen. The Prussians believed that only a valuable offering was of significance. Therefore on special occasions they sacrificed prisoners of war or performed self –sacrifice. Dealing with the Prussian sacrificial offerings, this ar-
ticle draws on the th 16th-century German sources. In these sources, the records of sacrifice rituals are rather scarce and represent the late evidence on the matter. Nevertheless they supply data enough to understand how the sacrifice ritual proceeded and what essential stages it consisted of, viz. preparation to sacrifice, the sacrificial offering, its consumption, the priest‘s prayer, his dialogue with the participants of the sacrifice ritual, ritual meals and beverages, and observation of the signs pertaining to the sacrificial offering.

Kultūros ir meno institutas Menotyra.2001. Nr. 1 (22)

© 2015, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.