Baltų žinyčios vartai

0

Pirtis –XIV–XVIII a. Valstiečių „mažoji bažnyčia“ (1)

viršaitis kovo 3, 2015 Architektūra, Baltų gentys, Istorija

Rimantas Balsys\\

<…> Pirtis … laikytina ne tik ūkinės, higieninės paskirties statiniu, bet ir mažąja XV–XVII a. valstiečio „bažnyčia“, t. y. vieta, kurioje buvo atliekami dievams, mirusiems protėviams pagerbti skirti ir kitokie ritualai.

Annotation: One of the previous articles describes the ritual purpose of one of the peasant’s buildings – the drying barn. It was concluded that in the 16th and 17th centuries the drying barnwas the place in which the Lithuanian peasants widely practiced sacrifices to old gods. This is shown not only by the 16th–17th-century written sources, but also by the stories and beliefs of the beginning of the 19th and 20th centuries keeping the traces of sacrificing in the drying barn tradition. However, the drying barn was not the only building of the peasant homestead at that time, in which with the old religion related rituals were performed. The bathhouse is also regarded as not only a building of economic and hygienic use, but also a small peasant’s “church” of the 15th–17th centuries, i. e. the place where various rituals to the gods, dead ancestors, etc. were performed.

Pastato pavadinimas, samprata ir paskirtis

Pirtys ir jų nauda žmogaus organizmui, jo sveikatai gerai buvo žinomi egiptiečiams, graikams, romėnams, kaimynams slavams 2.

Apie pirtį – jurtą, kurioje, matyt, perdavosi klajojančios gyvulių augintojų skitų gentys, informacijos randame jau Herodoto istorijoje 3.

Senovės graikų mokslininkas ir gydytojas Hipokratas savo pacientus gydė pirtyje, nes pirties poveikį žmogaus organizmui laikė dieviškos prigimties (beje, ir bendrinis žodis higiena radosi iš graikų švaros ir sveikatos deivės Higėjos 4, kuri taip pat glaudžiai susijusi su pirtimi), na, o rytų slavų mituose pirtis tiesiog laikoma dievų ir žmogaus gimimo vieta 5. Baltams istoriniais laikais pirtis yra buvęs dūminis namas su krosnimi, kurioje mūsų protėviai ne tik perdavosi, bet ir gyvendavo. Tą, Augusto Bilenšteino, Kazimiero Būgos ir juo sekusio Prano Skardžiaus teigimu, rodo baltiški skoliniai suomių ir jų giminaičių (karelų, lapių, lyvių, estų) kalboje.

Suomių pirtti išlaikė senesnę baltiškos pirties– dūminės trobos– reikšmę 6.

Susiformavus visam valstiečio trobesių kompleksui (atsiradus pirkiai, jaujai), pirtis iš dalies pakeitė savo funkciją. Iš įvairių rašytinių XVI–XVII a. šaltinių žinoma, kad pasiturinčio lietuvio valstiečio sodyboje tuo metu jau būta nuo kelių iki keliolikos įvairios paskirties pastatų.

Kasparas Henenbergeris (Caspar Hennenberger) 1595 metais rašo, kad Prūsijos lietuviai, be senojo namo ir naujos stubos, dar turėjo kelias klėteles, taip pat pastatų grūdams džiovinti, javams kulti, duonai kepti, alui daryti, drabužiams skalbti, maudytis ir t. t. 7

Belieka apgailestauti, kad K. Henenbergeris nesuminėjo visų sodybose stovėjusių pastatų ir nenurodė daugelio jų pavadinimų. Bemaž šimtmečiu vėliau, t. y. 1690 metais, Teodoras Lepneris, be jau paminėtųjų dviejų gyvenamųjų namų (namo ir stubos), dar išvardina tokius sodyboje buvusius pastatus: maltuvę (maltuwe), su keliomis rankinėmis girnomis klėtį (klete, kleth, klethe); jaują (jaugen, jauge), kurioje džiovinami ir kuliami javai (kūrenamoji jaujos patalpa drauge buvo ir pirtis); daržinę (scheune) javams ir pašarui sukrauti 8.

M. Pretorijaus duomenimis, turtingo nadruvos valstiečio sodyboje XVII a. pabaigoje buvo apie dvidešimt pastatų. Be jau išvardintųjų, dar minimi tvartai ir lininė (brachstube) 9.

Išsamiausio XIX a.valstietiškos sodybos su joje esančiais pastatais aprašo autoriumi laikytinas S.Daukantas. Pastebima, kad tuo metu Žemaitijos sodybose būdavo dešimt pastatų: namas (noms, nomas, nomaitis), troba arba seklyčia (trobas arbo swetlicze), kūtė (kutie), reja (reji) su kluonu (kłounu) ir duoba (douba), ant kurios įrengtas doris arba salyklininkas, ubladė (ubłade)su duonkepe ir kamarėle girnoms bei namų ruošos rykams laikyti, stoginė arba daržinė (stogini ar daržini), pirtis (pirti), kalvė (kalwę), ublas (ubłas) dervai ir degutui degti 10.

Apžvelgus XVII a. Pabaigos – XXa. pirmosios pusės etnografinę medžiagą, pastebima, kad skirtingu laiku skirtinguose Lietuvos regionuose pirtis turėjo ryškių savitumų, todėl teisus buvo J. Mickevičius, dar XXa. ketvirtame dešimtmetyje sakydamas, kad visi pirtį pažįsta, bet ne visi vienodai tą sąvoką supranta 11. Maždaug nuo XVIa. žemaičiai ir lietuvininkai pirtimi vadino ir jaują kluone (kluono dalis, kur džiovinami linai arba javai), ir pastatą, kuriame prausiasi (tiesa, pastarąjį kai kurie žemaičiai– dar ir perene, pakrosne 12). Užnemunės zanavykams ir kapsams pirtis – tai specialus pastatas linams džiovinti ir minti. Dzūkijos pirtys buvo skirtos vanotis, bet prireikus jas panaudodavo ir linams minti 13. Ir tik rytų aukštaičiams pirtis – statinys, kuriame vien periamasi ir prausiamasi 14.

Lietuvininkų ir žemaičių pirties sampratą gana išsamiai perteikia T.Lepnerio ir S.Daukanto aprašai. XVII a. pabaigoje Teodoras Lepneris, vaizduodamas Prūsijos lietuvių gyvenimą ir papročius, teigia, kad grūdus jie kulia jaujose (jaugen), kuriose yra pirtis <…>.

Šioje iš visų pusių įtaisytos kartys, ant kurių dedami javai ir džiovinami, nes ji kaitinama ir kartais naudojama kaip jauja, o kartais kaip pirtis (pirt) 15. Šioji vieta yra maždaug vyriškio ūgio, ir ja pasinaudoja kaip pirtimi. Prie durų yra iš lauko akmenų ir molio išmūryta ugniavietė, kuri vadinama krosnimi, iš abiejų šonų yra suolai, padaryti iš keturių karčių, ant kurių paprastai jie džiovinasi javus 16.

Bemaž tas pats XIXa. viduryje S.Daukanto pasakyta apie žemaičių jaujose (rėjose) esančias pirtis: … jawus sausus isz doubos iszindamijs, ant kłounu pakłojusis kulę. Toie rejoie buoketwirtajnis rentinys auksztesnis ož rejos sijnas doubo wadinams mažne posę rėjôs pžemous so kakalo, korioie jawus dziowino, ąnt to doubo buo dôrys arba saliklinikas, koremi buo łąngalis garwiłko wadinamas kame salykłą dziovino, paźastiesi tôs doubos buo pełudes kor pełus pylę. Pas netortingusius toie doubo pieries, nesgi ąnt kakalu buo krosnes sokrauta 17.

Tiesa, duomenys apie lietuvininkų ir žemaičių pirtis įvairuoja. Štai Otto Glagau, rašiusio XIXa. pabaigoje, duomenimis: seniau lietuvininkai kiekviename kieme turėjo atskirą trobesį maudytis, vadinamąją pirtį. Tai būdavo tamsi, vos žmogaus ūgio aukštumo patalpa su krūva lauko akmenų viduryje ir mediniais suolais aplink pasieniais. Akmenys buvo įkaitinami požemine ugnim ir paskui užpilami vandeniu. Visa stubikė prisipildydavo karštų garų, Tada žmonės nuogi sueidavo į vidų, išsitiesdavo ant suolų ir plakdavo vienas kitam kūną beržinėmis trumpų rykštelių vantomis <…> išbėgdavo į lauką ir, kad atsivėsintų, puldavo čia pat į kūdrą arba išsivoliodavo sniege. Vaizdingą pasakojimą apie lietuvininkų pirtis ir pėrimąsi O. Glagau užbaigia pastebėjimu, kad ta pati pirtis dar buvo naudojama grūdams ir salyklui džiovinti, ir apgailestaudamas, kad šita garinės pirties rūšis, kuri dar šiandien (suprask, XIXa. pabaigoje) visuotinai tebėra rusų kaime, lietuvininkuose išnyko 18.

Beje, tokių pirčių išnykimo priežastis buvo ne dabartinės kartos lepumas, kaip teigia O. Glagau, o dažni gaisrai. Prūsijos valdžios įsakai, kuriais buvo stengiamasi apsaugoti valstiečių gerovę nuo gaisrų,– pagrindinė pirčių išnykimo lietuvininkuose priežastis. Štai kodėl, 1931 metų duomenimis, Užnemunėje bebuvo likę vos šimtas pirčių, o tuo pat metu Aukštaitijoje dar stovėjo apie dvidešimt šešis tūkstančius, Vidurio Lietuvoje – septynis, Žemaitijoje – keturis tūkstančius pirčių19. Apibendrinant informaciją apie pirtis įvairiuose Lietuvos regionuose, dar kartą atkreiptinas dėmesys į išsakytą pastabą, kad ir Žemaitijoje, ir Mažojoje Lietuvoje būta dviejų rūšių pirčių (atskiri pastatai ir pirtis jaujoje). Žinoma,etnografiniuose aprašuose šie du pirčių tipai paprastai yra skiriami, tačiau kuri pirtis turima omenyje, kai kalbama apie tautosaką ar tikėjimus, ne visuomet įmanoma nustatyti. Tas pats, beje, pasakytina ir apie XIV–XVII a. rašytinius šaltinius.

 Bus daugiau

NUORODOS:

1. Balsys r. Jauja– XVI–XVIIa. valstiečių „bažnyčia“. sakralieji baltų kultūros aspektai, Senovės baltų kultūra, t. 9, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 191–205.

2. Iš slavams priskiriamų rašytinių šaltinių minėtinas apaštalo andriaus kelionės aprašymas, kuriame sakoma: mačiau pirtis medines, kurios stipriai prikūrenamos, tad visi nusirengia, kaitinasi iki raudonumo, plaka save jaunų medžių šakelėmis; vos gyvi išlindę iš pirties apsipila lediniu vandeniu ir taip atsigauna. Ir daro tai nuolat niekieno neverčiami…“ (Диво видел я в Славянской земле на пути своем сюда. Видел бани деревянные, и натопят их сильно, и разденутся и будут наги, и обольются квасом кожевенным, и поднимут на себя прутья молодые и бьют себя сами, и до того себя добьют, что едва вылезут, чуть живые, и обольются водою студеною, и только так оживут. И творят это постоянно, никем же не мучимые, но сами себя мучат, и то творят омовенье себе, а не мученье). Prieiga per internetą: http://www.old–russian.chat.ru/01povest.htm. atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek pirtys, tiek pėrimosi tradicija nuo to laiko iš esmės nė kiek nepasikeitė.

3. Prieiga per internetą: http://www.vehi.net/istoriya/grecia/gerodot/01.html. Žiūrėta 2013 06 10.

4. Prieiga per internetą: http://banya.konotop.biz/?tag=%d0%B3%d0%B5%d1%80%d0%Be%d0%B4%d0%Be%d1%82. Žiūrėta 2013 06 10.

5. Prieiga per internetą – http://www.ostashovo.narod.ru/banya/history/rus.htm. Žiūrėta 2013 06 10.

6. Bielenstein a. J. G. Die Grenzen des lettischen Volksstammes und der lettischen Sprache in der Gegenwart und im 13, Jahrhundert, eggers, Peterburg, 1892, 494; Būga k. Rinktiniai raštai, t. III, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1961, 494; Skardžius P. Pirties žodžio sąvoka ir kilmė, Gimtasai kraštas, nr. 2, 1934, 74.

7. Hennenberger C. Der See, Ströme und Flüsser Namen, welche in d. Preuschen Mappen verzeichnet sind u. Wie solche auff fürgehende weis leichtlich zu finden sein, Königsberg: Osterberger, 1595, p. 161.

8. Lepneris T. Prūsų lietuvis. Parengė Vilija Gerulaitienė, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2011, p. 182–183.

9. Prätorius M. Deliciae Prussicae oder preussische Schaubühne, herg. Von dr. Pierson, Berlin, 1871, p. 107–110, 114.

10. Budą senowęs – Lëtuwiû kalnienû ir Ƶámajtiû iszrazzę. Pagal senowes rasztû Jokyb‘s Laukys. Petropilies pausdinie pas C. Hintze 1845 (prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/birecord.do?submit=Per%C5%a1okti+%C4%aF&biexemplarId=933&psl=34; žiūrėta 2012 05 30.

11. Mickevičius J. senovės žemaičių pirtis, Gimtasai kraštas, nr. 9–10, 1936, 470.

12. Mickevičius J. senovės žemaičių pirtis, Gimtasai kraštas, nr. 9–10, 1936, 470; Butkevičius I. Lietuvos valstiečių gyvenvietės ir sodybos, Iš Lietuvos kultūros istorijos, Vilnius: Mintis, 1971, p.248; Lietuvių kalbos žodynas, t.X. Vyr. redaktorius J. kruopas, Vilnius: mokslas, 1976, 34; Lietuvių kalbos žodynas, t. IX. Vyr. redaktorius J.Kruopas, Vilnius: Mintis, 1973.13Ten pat, p. 33–34.14Skardžius P. Pirties žodžio sąvoka ir kilmė, Gimtasai kraštas, nr. 2, 1934, 74.

15. Lepneris T. Prūsų lietuvis. Parengė Vilija Gerulaitienė, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2011, 183.

16. Ten pat, p. 224–225.

17. Budą senowęs – Lëtuwiû Kalnienû ir Ƶámajtiû iszrazzę. Pagal senowes rasztû Jokyb‘s Laukys. Petropilie spausdinie pas C. Hintze 1845, 25–26 (prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/birecord.do?submit=Per%C5%a1okti+%C4%aF&biexemplarId=933&psl=34; žiūtėta 2012 05 30.

18. Lietuvininkai. Apie Vakarų Lietuvą ir jos gyventojus devynioliktajame amžiuje, Paruošė Vacys Milius, Vilnius: Vaga, 1970, p. 244–245.

ziemgala.lt/ mokslo darbai / etnologija

© 2015, viršaitis. All rights reserved.