2

Žodžių vėjas apie vilkus…

balandžio 11, 2015 Gamta, Gamtosauga, Gyvūnija

Rolandas Petkevičius,etnologas\\

…privalau papasakoti skaitytojams, kuo iš tikrųjų, nuo neatmenamų laikų, baltų kultūrai buvo vilkas.

LABIAUSIAI GERBTAS

Remiuosi pasaulinio garso kultūrologų darbais, surinkta mitologine, tautosakine ir liaudies tikėjimų medžiaga. Pradėti norėčiau žymiausio lietuvių mitologijos specialisto Norberto Vėliaus žodžiais. Kalbėdamas apie vilktakių reiškinį, pateikdamas gausius pavyzdžius, jis konstatuoja: “Kaip jau minėjome, visose pasaulio šalyse tikėta, kad žmogus pasiverčia arba yra paverčiamas labiausiai toje šalyje gerbiamu žvėrim. Vakariniams indoeuropiečiams toks žvėris yra vilkas.” Pirmasis mūsų žmonių istorinis paminėjimas yra tiesiogiai susijęs su vilkais, ir būtent – pasivertimu jais. Herodotas V a. pr. m. e. kalbėdamas apie neurų gentį (mokslininkai jau sutaria, kad tai – senovės baltų gentis), mini, kad šie visi yra burtininkai ir kiekvienais metais kelioms dienoms pasiverčia vilkais. To patvirtinimas – iki XIX a. Latvijoje išlikę tikėjimai, kad vilkais verčiamasi tam tikrą dieną metuose (per kalendorines šventes). Lyviai versdavosi vilkais dvi dienas iš eilės, kartą per metus. Lietuvoje verčiamasi per tam tikrą Mėnulio fazę, pačiam panorėjus, “kai užeina aitra”.

Vilkatais buvo vadinami burtininkai

Iki šių dienų vilko kaukė svarbi kalendorinių švenčių eisenose ir apeigose (latvių Kalėdų – “miežvilkiai”, lietuvių – Užgavėnių persirengėliai), pagrįstose šventais genties tikėjimais. Vilkas sietas su augalų vegetacijos galiomis: Jurgis, Juris [Jorė. aut.] “ nešdamas žemei žalią žolelę, atjoja raitas ant vilko”. Stebuklinėse lietuvių pasakose vilkas padeda herojui, pasižyminčiam burtininko, gydytojo-šamano, savybėmis. “(…) herojaus “ pamislijimas ant vilko” eina toliau, iššaukdamas jo metamorfozę į vilką. (…)


Vilkotakai ar vilkotrasos – tai ypatingi žmonės, kuriems karts nuo karto užeina “ūpas” arba “aitra” “bėgti vilku”, t.y., iš kultūrinio gyvenimo perėjus į laukinį, pasiversti į Žvėrūnos kurtą”,- tvirtina A. J. Greimas. “Į vilktakių ryšį su burtininkavimu per mažai dėmesio kreipė daugelis mokslininkų, aiškinusių šių tikėjimų kilmę, – teigė N. Vėlius. Juk, viso pasaulio tautų (ir lietuvių) tikėjimų duomenimis, pasiversti ir kitus paversti žvėrimis sugebąs burtininkas.
Tokie tikėjimai – šamanistininės kultūros atgarsiai Europoje. Mūsų krašte (ilgametės jo izoliacijos dėka) šie tikėjimai galėjo išlikti ilgiausiai. Senosios religijos tyrinėtojai sutaria, kad burtininkai, raganos ir vilkatai buvę žynių, burtininkų vardai. Etnografas Balys Buračas mini, kad vilkolakius net esą buvo uždrausta šaudyti.
Panašūs papročiai ir tikėjimai kyla iš pirmapradės religijos – animizmo, atspindi jos apeigas ir papročius. Vienas ryškiausių animizmo bruožų – totemizmas – tai visos genties kildinimas iš kokio nors žvėries.

Bataliono kieme esanti geležinio vilko skulptūra. universitetozurnalistas.kf.vu.lt foto

Vilniaus įkūrimo legenda labiau panaši į tikrovę
Etnologas Libertas Klimka “Šiaurės Atėnuose” kalba apie tai, kad “vilkas – lietuvių genties, Vilniaus miestą įkūrusios, Lietuvos valstybę sukūrusios, totemas, t.y. – protėvis. Kitados Vilniaus apylinkėse gyvenusi lietuvių gentis vilką bus pasirinkusi savo mitiniu pranokėju ir globėju. Lietuvoje net dviejų geografiškai artimų miestų – Vilniaus ir Ukmergės [Vilkamergės. aut.] – įkūrimas siejamas su vilkais. Apie Vilnių išties daug vietovardžių, kilusių iš vilko vardo”. Šias mintis pagrindžia garsus rusų akademikas V. Toporovas. Kalbėdamas apie Vilniaus įkūrimo legendą jis pabrėžia, kad “galimos ir visai tikėtinos asociacijos su Kapitolijaus vilke toli gražu neišaiškina “vilko” ir Vilniaus temos, nors XVI-XVII a. metraštininkams, ypač Strijkovskiui, romėniškos analogijos, žinoma, buvo pagrindinės. Mat vilko motyvas glaudžiai susijęs su pačiu Vilniumi ir jo apylinkėmis. Ypač reikia atkreipti dėmesį į tai, kad nors toponimai ir hidronomai su šaknimi vilk- paplitę visoje Lietuvoje, bet būtent rytinė jos dalis išsiskiria pavyzdžių gausa. Nebūtų labai sunku pateikti ir kai kurių kitų argumentų, kad vilko motyvas legendoje apie Vilniaus įkūrimą – ne skolinys”.
Vilkas dalyvauja pasaulio sukūrimo, sunaikinimo ir atsinaujinimo rate Neabejotina yra tai, kad iš visų žvėrių liaudies tradicija daugiausiai mini vilką, kad šaknis vilk – yra vienas labiausiai paplitusių sandų visame baltų vardyne, kad vilkas yra svarbus tiek pasaulio sukūrimo, tiek jo sunaikinimo sakmėse (kaimynų skandinavų Saulę prarysiantis vilkas Fenris, baltų“ vilkas aplink Saulę sukasi, praryti nori” ir t.t.); jis dalyvauja pasaulio sukūrimo, sunaikinimo ir atsinaujinimo rate.. Vilkas svarbus ir liaudies medicinoje (jau minėti vilko taukai, paminėtinas vilko plaukas, dantys), nemaža vaistinių augalų yra pavadinti jo vardu. Taigi neabejotina yra tai, kad vilkas liaudies tradicijoje visapusiškai „populiariausias”, o tai reiškia – labiausiai lietuvių gerbtas žvėris.

 VILKAS – PROTĖVIS

Vilko kaip protėvio statusas suteikia jam dar didesnę kultūrinę vertę ir reikšmę. Vilkas su protėviais siejamas daugelyje Eurazijos ir Šiaurės Amerikos kultūrų, nėra išimtis ir mūsiškė. Mokslininkai yra surinkę daug medžiagos, rodančios neabejotiną vilko kultą tiek senosiose religijose, tiek šių dienų indoeuropiečių tikėjimuose. Vilko kulto liekanų galima aptikti ir šių dienų lietuvių ir latvių etnografinėje medžiagoje.
Vilkas yra kviečiamas prie Kūčių stalo, kad vasarą gyvulių neišpjautų:. „Vilke, vilke, ateik žirnių valgyt, jei neateisi, tai ir nesirodyk visai!” – tokia formule senu papročiu pilkis kviečiamas į Kūčių vakarienę”. Svarbiausia yra tai, kad šiuo atveju vilkas kviečiamas prie stalo drauge su vėlėmis, protėviais, vadinasi ir prilygsta jiems! Taigi, teigti, kad vilkas yra mūsų priešas, būtų tas pats, kas kalbėti taip apie savo protėvius, tėvus.

Foto Sander van der Wel from Netherlands

Foto Sander van der Wel from Netherlands

Pagerbiami ne tik vilkai, bet ir šunys Kaip matome, yra akivaizdžių įrodymų, kad toks požiūris buvo gyvas iki visai nesenų laikų, net krikščionybės nesugebėtas sunaikinti. Mitologijoje vilko ir šuns vaizdiniai dažnai neatskiriamai persipina (pvz. minėti „šv. Jurgio šunys”), eina greta, papildo vienas kitą. Tokie panašumai geriausiai matomi kalendorinių švenčių papročiuose. Vilkas minimas ne tik Kūčių, Kalėdų, Naujų metų, Jurginių, Joninių šventėse, bet ir dar vienoje – Vėlinių. „Žemaičiai [cituojamas XVII a. šaltinis. aut.] kažkokią šventę (ar tik ne Vėlines?) siejo su senąja šunims skirta švente. Kad ši šventė buvo švenčiama rudenį, apie Vėlines, tarsi rodo aplinkraštyje paminėti Visų šventųjų atlaidai ir šunų garbinimo vadinimas atminimais. Kaip žinome, Vėlinių metas daugmaž sutapo su Visų šventųjų švente, o atminimais yra vadinamos mirusiesiems skirtos šventės. Rudenį latviai kaip tik švęsdavo vilkams skirtas šventes ir aukojo jiems aukas”, – pastebi N. Vėlius. Šuo, kaip žinia – mirusių palydovas, sargas..

Mūsų žmonių tikėjimuose, išskirti vilką ir šunį yra itin sunku, ir todėl vilkas dar labiau priartėja prie protėvių, mirusių jų pasaulio. Jėzuitai savo XVII a. ataskaitose mini, kad latviai ir žemaičiai pagalbos kreipiasi į vėles, kurių vienas jie mano pavirtus vilkais, meškomis, kitas – dievais.
Šventasis Jurgis, jojantis ant vilko P. Einhornas (1636 m.) vilką vadina net Miško dievu (Meschadews). „Krikščionybės įtakoje vilkus imta vadinti Dievo arba švento Jurgio šunimis, imta tikėti, kad jie pjauna tik tuos gyvulius ir žmones, kuriuos jiems paskiria šventas Jurgis. Tai atsispindi lietuvių ir latvių sakmėse” (Vėlius).

Laikotarpyje, kuris prasideda trečią dieną po Mykolinių (rugsėjo 29) ir trunka keturias savaites, vilkas galėjęs ėsti kokį tik panorėjęs gyvulį, niekas jam nedraudė –„šias keturias savaites vilku buvo leista griebti ir suėsti bet kurį gyvulį, užtat visu kitu metų laiku tiktai tą gyvulį buvo leista ėsti, kuris paskirtas.. (…)”. Tuo tarpu visu kitu metų laiku vilkui ant nugaros sėdįs raitelis, užmovęs vilkui ant galvos kamanas bei jį pažabojęs ir jojąs kiekvienam nepaskirtam gyvuliui pro šalį. Per Jurgines šventas Jurgis vilku joja per ganyklas ir leidžia jam pagriebti tik tuos gyvulius, kuriuos Jurgis nori”,- baltų tikėjimus apibendrina žymus latvių mokslininkas P. Šmitas.

Vilkas – girios bandos piemuo

Kad geriau suprastume vilko kaip protėvio vaidmenį, būtina pasinerti į sakmių pasaulį ir pasistengti suvokti jų prasmes. Privalau trumpai užsiminti apie vieną baltų sakmę. Senais laikais vilkas nebuvęs toks plėšrūnas kaip dabar, bet žmogus pats jį supykdęs. “
Vilkas tarnavęs už piemenį, ir jam [už tai] reikėję kas rytą šiltą bandelę iškepti. Bet viena šeimininkė per didelį tingėjimą bandelės nedavė, o įkaitino akmenį ir karštą metė vilkui į nasrus. Vilkas nuėjęs pas Dievą skųstis ir maldauti, kaipgi jis dabar duoną užsidirbs. Dievas pasakęs, kad eitų sau ir gyventų, ir ką panorės, tą tegu ėda. (…) ” (Šmitas). Panašią sakmę turi ir lietuviai. Kokia gili įžvalga glūdi šiuose tikėjimuose! Juk vilkas kadaise iš tikro buvo girios “bandos” piemuo, prižiūrėjo ją, laikė ją sveiką ir tuo pačiu – teikė žmogui pastovų pragyvenimo šaltinį, dalinosi maistu. Tokios sakmės – tai pagarbos vilkui ženklas. Tarsi atmindamas tai žmogus jautė vilkui dėkingumą ir dalinosi su juo maistu.

Aukojimas vilkui

“Vienas vyriškis, Joninių rytą eidamas iš naktigonės namo, sutiko priešais ateinant vilką, besivedant gyvą ožką. Jis paprašė: “Vyruti, duok ožką, dalinkimės perpus!” Vilkas paleido ožką ir pats nukūrė miškan. Vyriškis pasigavo ožką, parsivedė namo ir laikė ją ne vienerius metus. Kasmet ožka atsivesdavo po porą ožiukų. Bet po Joninių vis ateina vilkas ir vieną ožiuką nusineša. Vieną kartą vyriškis ėmė ir papjovė Joninių vakarui abu ožiukus. Bet tada netrukus po Joninių vilkas nusinešė ir pačią motiną, didžiąją ožką” (Šmitas). B.Buračas mini, kad lietuviai seniau, “stabmeldystės laikais”, Kalėdų ar Naujųjų metų naktį vesdavo vieškelio kryžkelėn vilkų vaišėms seną ožką. Lietuvių sakmės apie vilkų piemenį, perkantį iš keliauninko karvę savo vilkams pašerti, apie pažadėto geriausio gyvulio atidavimą vilkams ir panašios į jas byloja apie tą patį. Tokia pat tradicija P. Einhorno paliudyta ir Latvijoje (sacrificium lupinum).

Vilkas – sveikos šeimos sargybinis

Įdomų vilko ryšį su protėviais, jų socialine santvarka, atranda A. J. Greimas: „pažymėtina, kad lietuvių mitologijoje vilkas yra arba pats meilužis – gundytojas, įkalbinąs seserį atsisakyti nuo incestinio [kraujomaišos.aut.] gyvenimo su broliu, arba pagalbininkas herojaus, išvykusio ieškoti “panos” arba “karalaitės” svetimoje šalyje ar kitoje karalystėje. Jis pasireiškia kaip endogamijos priešas ir naujos šeimos struktūros, pagrįstos egzogaminiais santykiais ir sutartimi nustatomomis vedybomis, įsteigėjas”.
Koks gilus, visapusiškai pagrįstas, į neatmenamus laikus besidriekiąs buvo mūsų protėvių (o juk XIX a. – tai dar mūsų pačių prosenelių ir proprosenelių laikmetis) ir vilko ryšys! Juk iš esmės tai tas pats reiškinys – pagarba protėviams ir drauge jų “piemeniui”, jų globėjui ir jų pačių protėviui – vilkui.

Geras ženklas sutikti vilką

Kad protėvis (jei yra deramai gerbiamas) negali lemti pikta, rodo ir vilką girioje sutikus tariami žodžiai ir atliekami veiksmai. Vilkas nieko nedarąs, jei sutikęs jį pasakai: “ Tu eik savo keliu, o aš eisiu savo keliu”, “Broli, pusė kelio mano, pusė tavo ” ir pan. Sutiktą vilką latviai dažniausiai vadindavę vyru, broliu, kūmu. Ir lietuviai, ir latviai tikėję, kad pasiseksią, jeigu vilkas perbėgs kelią, o jei mergina sapnuoja vilką – atvyksią piršliai. Net į pamaldas Marijos garbei, rarotus einant, buvo geras ženklas sutikti vilką. “
Geras ženklas sutikti vilką…” Ar galėtų praktiškoje ir drauge itin dvasingoje mūsų protėvių sieloje gimti toks tikėjimas, jei vilkas būtų priešas? Tuomet jis turėtų skambėti “ geras ženklas sutikti priešą…”.

VILKAS – PRIEŠAS?

Žinoma, nedera pamiršti Eurazijoje [pabrėžiu – tik Eurazijoje, aut.] įsišaknijusio įvaizdžio:  žmogaus, padariusio sunkų nusikaltimą (nužudžiusio žmogų, pagrobusio moterį), už tai išvaryto iš savo bendruomenės ir pavirtusio vilku, ar tiesiog vadinamo Vilku. Tai gali būti susiję su ypatingu vilko, kaip karo dievo (ar jo atributo), vaidmeniu indoeuropiečių mitologijoje. Vilkas, kaip karo dievas, pasirodo būtent šių tautų mituose (romėnų – Marsas, skandinavų – Odinas ir kt.). O karo esmė ir yra sunkiausi nusikaltimai – žudynės, prievartavimai ir plėšimai. Tačiau tokie tikėjimai baltų kraštuose nėra gausūs ar, juolab, vyraujantys; „tamsioji“ vilko pusė, beje, pasireiškia vien tik žmonių bendruomenėje, socialinėje sferoje, “demonizavus” vilkatus, naudojant jų vardą, tačiau nebesuprantant mitinės jo prasmės. Vilkas reiškiasi nelabuoju tik per žmogų.

Vilko-priešo įvaizdį sukūrė krikščionybė

Tačiau kaip atsirado šis, dvejopas, požiūris, rodosi, vienalytėje ramios, taikios dvasios žemdirbių kultūroje? Atsiveria gausybė įžvalgų, iš kurių sunku išrinkti teisingą ar bent jau lengvai pagrindžiamą.
Matyt visų tikriausia būtų ta, kad šiandieninė vilko, kaip priešo, samprata, mūsų krašte ėmė plisti tik drauge su krikščionybe, jos skatintu visišku nesiskaitymu su gamta, bei jos Vakarų Europoje suformuotu požiūriu į vilką. Prie to prisidėjo ir plintantys “krikščionizuotos” Vakarų Europos papročiai, gyvenimo būdas. Keiksmai, kuriuose paminimas vilko vardas, pvz.,“ Kad tave kur vilkas [griebtų]”, manytina, atsiradę jau dėl krikščionybės įtakos.

Tradicijų paieška sovietinių premijų laike

Keista, kaip tokioje rimtoje, vilkui gyvybiškai svarbioje diskusijoje, dalyvauja tokie neatsakingi, toliau savo interesų nematantys pašnekovai. Pasisakymai, neva vilkas yra lietuvių niekinamas ir jiems priešiškas žvėris, rodo menką kultūrinį išsilavinimą ir etninę savivoką. Susidaro įspūdis, kad straipsnio “Kur tas striukis beuodegis?” autorius Z. Butkevičius “tradicijų” ieško sovietinių premijų už nužudytus vilkus laike, ar ankstesnių amžių nutautėjusių, savastį iš bėdos ar „zlasties” praradusių, elementų veikloje. O juk kiekvienas toks pasisakymas prisideda prie ir taip jau nuskurdintos lietuvio tautinės savimonės tolesnio naikinimo. Jeigu tai – oficiali “vilkų konkurentų” pozicija, tuomet verta nejuokais sunerimti visoms, ne tik už gamtos paveldą atsakingoms, bet ir kultūros institucijoms.

Vilkas – lietuvių kultūros paveldo brangakmenis

Turėtų būti akivaizdu, kad vilko sunaikinimas reiškia kur kas daugiau, nei mums dažnai atrodo ar yra teigiama „žinovų“. Vilkas yra savotiškas laukinės gamtos “sargas”, nes tam, kad jis išgyventų būtina gyvūnijos įvairovė ir gausa, sengirių, raistų, žmonių nelankomų gamtos kampelių neliečiamybė. Nesirūpinant vilko apsauga nelieka akivaizdaus įrodymo, kad gamta yra tausojama tikrovėje, o ne ataskaitose.
Kaip matome vilkas yra  neatsiejama mūsų kultūros dalis, tam tikra tautos dvasinių vertybių Visuma, savotiškas kultūrinis “herbas”. Viena iš šio “herbo” dalių ir yra vilkas, mūsų stiprybės, glūdinčios protėvių papročiuose ir gyvensenoje, simbolis.
Pats metas vilką paskelbti jau ne tik gamtos, bet ir kultūros paveldo dalimi, nes kaip gamtos paveldas jis vargu ar bus greitu laiku efektyviai saugomas, kuomet taip atsainiai ir metodiškai formuojama visuomenės nuomonė.
Nuo šio „herbo” vientisumo priklauso mūsų tautos gyvybingumas, sugebėjimas išlikti nelengvame mažai tautelei laikmetyje. Jei mes nebeturėsime laisvėje gyvenančio vilko, reiškia, mes kaip lietuviai – jau nebe tie… Jei taip, tuomet vilkas yra ne mūsų Gamtos, o mūsų Tautos spartaus nykimo ženklas.
Negi taps teisūs tie, kurie pranašauja, kad Lietuvoje nebeliks lietuvių, o tik Lietuvos piliečiai? Kokia gi yra vilko padėtis šių dienų Lietuvoje? Akivaizdi: jei tučtuojau, įvairių valstybės institucijų bei nevyriausybinių organizacijų nebus imtasi griežčiausių priemonių, skirtų vilko išsaugojimui, tuomet… Tuomet vilkui išnykimas negresia – jis bus sunaikintas. Tai tik laiko klausimas. Visa kita, kaip sakė Saint-Exupery , „…tėra žodžių vėjas”.

vilkai.lt

© 2015, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (2)

 

  1. Primavera sako:

    Maloniajam Rolandui, Etnologui
    Ačiū už puikų straipsnį apie „Žodžių vėją“, kuris parašytas, kaip reta, profesionaliai. (Ir kurį derėjo komentuoti jau prieš gerą dešimtmetį! Tad šis mano susižavėjimas aiškiai pavėluotas.) Jūs vilką vadinate „lietuvių kultūros brangakmeniu“. Manau, jis nusipelnęs paties aukščiausio įvertinimo. Jį galima lyginti su ištisa senųjų indoeuropiečių deimantų kasykla. Kokie neaprėpiami ir neišmatuojami jos klodai! Ačiū Jums už beatodairišką vilkų gynėjo poziciją. Ji atskleidžia paties rašytojo charakterį ir kilnumą. Tačiau, štai koks klausimas!.. Ar mūsų argumentai gali pakeisti laisvai funkcionuojančią ir nuo mūsų pastangų nepriklausančią vilko sinergetiką? Ar mums saugoti nelaimingą vilką nuo pasipiktinusio kaimiečio šakių, ar, atvirkščiai, jo vargšę vienintelę avį privalome daboti nuo vilko nasrų? Ar vilkas geras ar piktas, šitie dalykai nebeaktualūs įstatymų leidėjams? Jie rūpinasi tik pilietės Agotos gerbūviu. Jeigu avis bus sveika, Agota nukirps jos vilną, parduos ją ir sumokės valstybės mokesčius… Štai, kur esmė! Tačiau, apie ką mes ginčijamės? Vilką ar valstybės politiką?.. O kas per tuos dešimt metų pasikeitė?..
    Jūs nenorite prileisti net minties, kad gali egzistuoti „blogas vilkas“. Nors, jeigu prisieitų jo ieškoti, jį rastumėte Eurazijoje. Nes, anot Jūsų, tik joje įsišaknijęs toks „žmogaus, padariusio sunkų nusikaltimą (nužudžiusio žmogų, pagrobusio moterį), už tai išvaryto iš savo bendruomenės ir pavirtusio vilku, ar tiesiog vadinamo Vilku“, įvaizdis. Ir paaiškinate, jog „Tai gali būti susiję su ypatingu vilko, kaip karo dievo (ar jo atributo), vaidmeniu indoeuropiečių mitologijoje. Vilkas, kaip karo dievas, pasirodo būtent šių tautų mituose (romėnų – Marsas, skandinavų – Odinas ir kt.). O karo esmė ir yra sunkiausi nusikaltimai – žudynės, prievartavimai ir plėšimai. Tačiau – anot Jūsų – tokie tikėjimai baltų kraštuose nėra gausūs ar, juolab, vyraujantys; “
    Šia proga norėčiau atkreipti Jūsų malonų dėmesį į kitą vilkų grupę, kurie nėra nei žudikai, nei prievartautojai. Juolab, kad tais vilkais (ir meška) buvo vadinama gimdyvė ir jaunikis. Anot St. Daunio, gervėtiškės (Astravo r., Baltarusija), pamačiusios ateinant gimdyvę, bėgdamos iš pirties [pavojaus signalas] šaukdavo: „Vilkas ateina, vilkas.“ Ypač saugotasi, kad atėjus gimdyvei pirty neliktų mergaičių. Etnografas prisipažįsta (senosios mokyklos atstovas St. Daunys smulkmenų atžvilgiu buvo atidus ir sąžiningas iki panagių!), kad ligi šiolei nežinąs, kodėl to vilko reikėję saugotis ir kodėl po „pirties dengimo“ (kai išdalinamos dovanos ir vaišės) gimdyvė tapdavusi nebepavojinga. Lietuvių gimdyvė vilke vadinta neatsitiktinai. Pasak Aristotelio, tokia pat vilke, bijodama Heros keršto, iš hiperborėjų krašto į Delfus atbėgusi ir čia pagimdžiusi dvynius Apolono motina Leta. Senieji papročiai byloja, kad ir hetitų jaunikio–pagrobėjo padėjėjai – vilkai; rytinių slavų pajaunys (pabrolys) iš jaunikio pusės taip pat vilkas; mitinėse sakmėse jaujoje prieš besikurenančią ugnį sėdi ir atmetusi vilkės kailį šildosi lietuvių nuotaka. Apie pastarosios grupės pavojingumą byloja kelios detalės – jaunieji liečiami tik su pirštinėmis, sveikinami tik per skverną ir t.t.
    Kiti nebe tokie malonūs vilkų atstovai – kariai ir plėšikai. Pačiame Europos centre vilku lietuviai vadindavę namų vagį, kuris slaptai nuo gaspadoriaus atsirakindavęs ir imdavęs grūdus, kad juos nuneštų smuklininkui: „Vilkas skaičiaus nebijo“; „Vilkas per skaičių ima“ [kad ir viskas suskaičiuota, paženklinta]. Ypač mėgdavę vilkais vadintis, garsėję savo kovingumu, senieji germanai: Adolfas – „kilnus vilkas“, Arnulfas – „aras vilkas“, Radolfas arba Radulfas – „patarimas vilkas“, Rudolfas – „garbė vilkas“. Senuose slavų metraščiuose kariuomenė lyginama su vilkų ruja: „edinoje kak volčje stado“. Kario žvėries ištakas ir šio įvaizdžio susiformavimą tyręs Franko Kardini atkreipia dėmesį į žodžio ulfhedhinn etimologiją. Tai – „vilko kailis“. Karys, apsisiautęs vilko kailiu, „įsikūnijęs į vilką“. Kitais žodžiais tariant, apsėstas vilko, užsimaunąs jo kaukę ir pradedąs staugti. Šalia ulfhedino – kario vilko stovi berserkr, t.y. „lokio kailis“; karys – lokio belaisvis. Giminystės ryšys tarp jų toks tamprus, kad abu pavadinimai atstodavę vienas kitą. Anot šaltinių, ulfhedhnar ir berserkr plėšikavę tiek po vieną, tiek nedidelėmis grupėmis.
    Beveik ir viskas. Šiais kukliais pastebėjimais tiktai norėjau tarti ginamąjį žodį ir pakelti akmenį mestą krikščionybės pusėn. Nes pamaniau, kad skandinavų plėšikai, slavų kariai, Gervėčių ir Delfų gimdyvės, hetitų jaunikio padėjėjai etc. yra senesni už ją. Ir ji už vilko prievardžio atsiradimą tikrai neatsakinga. Ypač, kad atsidūrusį už įstatymo ribų žmogų anglosaksai (tie užsispyrėliai anglikonai) taip pat vadindavę „vilko galva“. Tačiau dėl visų kitų demonizuotų būtybių (vilkatų, vilkolakių, juodaknygių ir panašių į juos burtininkų) atsiradimo ir eskalavimo nesu toks tikras. Vien dėl to, kad Viduramžių vienuoliai ir kunigai buvo išsilavinę žmonės ir nestokojo fantazijos. (Visi pavyzdžiai imti iš Gino Žiemio knygos „Dingęs pasaulis“, Vilnius: Asveja, 2012.)

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.