0

OŽYS BALTŲ PASAULĖJAUTOJE (2)

balandžio 22, 2015 Baltų pasaulėžiūra

Rimantas Balsys\ NUO AUKOS AUKŠČIAUSIEMS DIEVAMS IKI VELNIO GYVULIO\\

Tęsinys\pradžia spausti čia

Viršaičio atliekami apeiginiai veiksmai (rankų uždėjimas ant ožio) aiškintini kaip aukotojo (viršaičio) susitapatinimas su atnašaujama auka. Taip visos apeigos metu dalyvaujančiųjų nuodėmės perkeliamos ant ožio galvos. Dar atkreiptinas dėmesys į vieną ritualo sąlygą – jis turi būti baigtas iki saulės patekėjimo, tad prieš aušrą viskas, kas liko nesuvalgyta apeigos dalyvių, turi būti užkasta į žemę. Regis, kad ši ritualo sąlyga yra viena iš privalomų ir turinti ypatingą svarbą, nes tokie pat ar panašūs reikalavimai minimi ir kituose ožio aukojimo aprašymuose.

Atskirai aptartina dar viena „Sūduvių knygelėje“ paminėta detalė, glaudžiai susijusi su analizuojamąja tema. Knygelės autorius aprašė ne tik ožio aukojimo ritualą, bet ir to meto prūsų vestuvių apeigas, kurios užbaigiamas taip: …atneša jaunajai jaunosios gaidį, keptus ožio arba buliaus pautus…. Dar priduriama, kad vestuvėms negalima skersti jokio skapo (50).

Auka atliekama nuraminti deivę Durgą. Rani Durga šventykla, Rani, Guwahati, Indija. Nuotr. Anu Boro

Auka atliekama nuraminti deivę Durgą. Rani Durga šventykla, Rani, Guwahati, Indija. Nuotr. Anu Boro

Porą šimtmečių vėliau M. Pretorijus teigia, kad XVII a. pab. toks paprotys jau nebuvo žinomas: Aš teiravausi kuo stropiausiai, ar yra kada buvę atvejų, kad jauniesiems duotų valgyti meškino, ožio ar kt. pautelius, tačiau gavau atsakymus, kad tai negirdėtas jų krašte dalykas. Beje, pasitaiko, kad koks nepraustaburnis marčią pakirkina tokiu klausimą: kaip jai patikę ožio pautai (turimas omenyje vedybinis gyvenimas). Tačiau in natura (iš tikrųjų) jauniesiems to patiekalo neduoda, nors šiaip nadruviai mielai valgo eržilų, ožių, bulių pautelius (51). M. Pretorijaus pastebėjimai, kaip matome, gana prieštaringi. Vis dėlto iš etnografinių aprašų matyti, kad iki pat XX a. vid., o pavieniais atvejais ir iki XX a. pab. išliko paprotys paskubomis išsikepti ir suvalgyti skerdžiamų ar romijamų gyvulių pautus. Manoma, kad toks patiekalas neša palaimą, sveikatą, užtikrina vaisingumą, lytinį vyro pajėgumą. Dėl šios priežasties patiekalas yra ruošiamas paties šeimininko (skerdėjo, romytojo), stengiantis neprileisti moterų ir vaikų, kad gaminamas maistas neprarastų savo ypatingų galių (52).

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/1/14/High_Priest_Offering_Sacrifice_of_a_Goat.jpg

Beje, antikos laikais neįstengiant paaukoti gyvulių, dievų garbei buvo statomi akmeniniai paminklai kaip jaučių ir karvių pakaitalai, o nuo II ir III a. itin išplito jaučio sėklidžių aukojimas. Šiuos rinktinius organus tiek vyrai, tiek moterys aukodavo per privačias ir viešąsias apeigas, apie kurias žinoma iš lotyniškų įrašų. Nuo 160 m. po Kr. šie aukojimai labiau siejami su Kibelės, Didžiosios motinos, kultu, taip pat su aukojimais už imperatoriaus saugumą (53). Prisimintinos čia ir romytų galvijų – eržilų, jaučių, ožių pautų aukojimas dievui Ganikliui XVI a. Pabaigoje (54).

Jonas Maleckis-Sandeckis savo 1551m. rašytame laiške Jurgiui Sabinui, kaip žinoma, rėmėsi „Sūduvių knygele“, todėl informacija apie ožio aukojimą perpasakota bemaž pažodžiui (55). Dėl to šiuokart J.Maleckio-Sandeckio darbą paliksime nuošaly. Dėl tos pačios priežasties plačiau neanalizuosime ir J. Strijkovskio bei A. Guagnini kronikose aprašytų ožio aukojimo apeigų (56). Pirmasis rėmėsi ir sekė „Sūduvių knygelės“ autoriumi, o antrasis tą pačią apeigą perrašė iš M. Strijkovskio.

Kur kas svarbesnis aptariamajai temai dar vienas XVI a. Autorius – Lukas Davidas. Tiesa, jis, vaizduodamas senąją prūsų religiją, taip pat naudojosi „Sūduvių knygele“, tačiau ožio aukojimo apeiga, regis, yra aprašyta (ar bent jau iš esmės papildyta), remiantis to laikotarpio amžininkų informacija. Tą rodo visiškai kitoks nei visuose iki tol aptartuose šaltiniuose ožio aukojimo tikslas – atitolinti, nuvyti ligas nuo sergančio žmogaus ar gyvulio.

Taigi Luko Davido kronikoje sakoma: Jie žino taip pat dar kitą ožio garbinimo būdą, ypač tokiais atvejais, kai kas nors suserga ar kam nors kas suskauda, arba kai kam nors suserga gyvuliai, arba jei kas nors turi šiaip kokį reikalą (57). Vaidila, kuris, L. Davido kronikos duomenimis, vadovauja šiam ritualui, nurodo, kas, kaip ir kada turi būti aukojama: Prieš pradedant, turi būti uždegtas didelis laužas; tada šeimininkas turi išvesti tą, ką nutarė paaukoti dievams. Jeigu jis panoro paaukoti dievams ožį, turi to ožio galvą ir ypač snukį laikyti arti ugnies. Šeimininkui laikant ožį prie ugnies, vaidilutis paima iš laužo liepsnojantį pagalį ir, laikydamas jį rankoje, prūsiškai meldžiasi: „O jūs, gerieji dievai, žinote, kad šeimininkas N. N. paskyrė jums šį ožį, kurį jums atneša ir duoda prašydamas būti jam gailestingus jo bėdoje ir liūdesyje, ligoje ir nelaimėje“ (58). Po tokios maldos vaidila nupjauna ožiui galvą ir įmeta ją į ugnį, o paskui nulupa kailį, ožį perpjauna, išima vidurius; širdį, plaučius ir kepenis suriša luobu ir kartu su mėsa įleidžia į katilą, pilną sūdyto vandens (59). Pirmiausia visiems po lygiai padalijami ir suvalgomi širdis, plaučiai ir kepenys, vėliau – po dubenėlį sriubos ir galiausiai kiekvienam paskiria po dalį ožio mėsos. Apeigos pabaigoje (pasak L. Davido, prieš pradedant gerti) vaidila (Waideler) abiem rankomis iš laužo čiumpa žariją ir deda ar meta ją sau ant plikos galvos, paskui vėl ją sugriebia nuo galvos rankomis ir meta į ugnį, pasilenkęs pirštais tveriasi žemės ir sako: „Labba, Labba.“ Taip turi padaryti kiekvienas, kuris valgė garbinamos ožio mėsos (60).

“She who enjoys blood sacrifice”. Foto kalibhakti.com

Be jau paminėtos išskirtinės aukojimo intencijos, iki šiol niekieno neaprašytas, nežinomas dar vienas aukojimo ritualo elementas – ožio galvos laikymas arti ugnies, galvos nukirtimas ir įmetimas į ugnį bei atitinkamas vaidilos elgesys – žarijų dėjimas sau ant galvos. Vaidilai uždėjus rankas ant ožio galvos, visi sergančiojo negalavimai, matyt, yra perkeliami ant aukojamo gyvulio galvos (taip pat, kaip ir nusižengimai), po to galva su visomis ligomis nukertama ir sudeginama. Prisiminus, kad auka ir aukotojas ritualo metu susitapatina, logišku laikytinas ir kitas vaidilos ir visų kitų apeigoje dalyvaujančiųjų veiksmas – apsivalymas nuo negalavimų dedant žarijas iš apeiginio ugniakuro sau ant galvos.

Vaidilos kalbamoje maldoje nuolat pasikartojantis kreipinys „O jūs, gerieji dievai“ rodo, kad kreipiamasi į visus prūsų dievus. L. Davido kronikoje minimi ir aprašyti tik trys aukščiausieji prūsų dievai – Patulas, Patrimpas ir Perkūnas. Išeitų, kad jiems, siekiant pasveikti, išgydyti ligonį, ir yra aukojamas ožys.

Pateikęs šį gana išsamų ožio aukojimo aprašą L. Davidas priduria, kad jie turi dar ir kitų ožio aukojimo būdų, kaip kiekviena proga sugalvoja vaidila (Waideler) (61).

Aptartajam L. Davido aukojimo atvejui gana artimas kitas XVI a. šaltinis – Labguvos Amtmono tarnybinis raštas Oberburggrafui Christophui von Kreytzenui (1571m. lapkričio 26d.), kuriame perpasakota istorija apie Labguvos krašte siautusį marą ir priemones, kurių griebėsi valstiečiai, siekdami atitolinti šią baisią nelaimę. Teigiama, kad Pupkaimiuose gyvenantis valstietis Mikelis išaiškino, jog tai deivė Diedewaithe ant jų visų labai supykusi ir jei su ja nebus susitaikymo, nedaug liksią gyvų. Deivės permaldavimo ėmėsi jau minėtas valstietis Mikelis, sykiu su kaimiečiais atlikęs ožio aukojimo ritualą. Gaila, kad pati aukojimo apeiga aprašyta gana fragmentiškai, paminint tik, kad visi suklaupę meldėsi ir atlikinėjo apeigas bei paaukojo juodą ožį, kuriam ant namų slenksčio nukirto galvą (62). Su ankstesniu aprašu pastarąjį sieja aukojamo ožio galvos nukirtimas (taip atsikratoma maro?), tačiau skiriasi šio ritualinio veiksmo vieta. Šiuo atveju pasirenkamas slenkstis. Tai ypatinga vieta, skirianti savą (saugią) erdvę nuo svetimos (nesaugios), šį pasaulį ir anapusinį. XIX a. pab. – XX a.pr. tautosakoje ir tikėjimuose apstu pavyzdžių, rodančių, kad už durų (slenksčio) kritiniais gyvenimo momentais (gimtuvės, krikštynos, vestuvės) budi mirties deivė Giltinė (Diedewaithe laikytina jos efemizmu) ir laukia savo aukos. Dėl tos priežasties dar ir XX a. žinomas paprotys vežant kūdikį krikštyti ant slenksčio nukirsti gaidžiui galvą, o krikštijamąjį kūmoms paduoti per langą (63).

Aukoti pasirinktas juodas ožys. Ši spalva greičiausiai sietina su maru. Būtent taip XIX a. pab. – XX a. pr. sakmėse vaizduojamos Maro mergos, Maro deivė (64).

VIDEO. Vakarų Bengalijoje ožio aukojimas. Šis vaizdo įrašas gali būti netinkamas kai kuriems naudotojams. Žiūrėtojas patvirtina, kad jam yra 18m. Turinys gali šokiruoti.

Itin originaliu ir reikšmingu aptariamajai temai laikytinas dar vienas XVI a. dokumentas, vadinamasis „Lapelis iš dingusio laiško“. Jame sakoma: Taigi paimkite ožį ir nuveskite jį į trobą, ir paklokite po juo šieno, kad jis ant jo stovėtų, ir paimkite saują šieno, suvilgykite vandeniu, apšlakstykite ožio galvą ir sakykite: mes garbiname tave, žemiškasis dieve, greta dangiškojo, ir paimkite ožį, ir užmuškite jį, ir išvirkite, ir kai jis išvirs, nedėkite mėsos į dubenį, bet padėkite ant stalo, kur turi būti pabarstyta šieno, ir valgykite, ir kai suvalgysite, surinkite visus kaulus į krūvą, kad nė vienas nedingtų, ir sudeginkite juos. Tai turi daryti visi vyrai (65).

Aprašyto aukojimo adresatas – „žemiškasis dievas“ „greta dangiškojo“ gali būti interpretuojamas įvairiai: a) visi žemės ir dangaus dievai (sekant „Sūduvių knygele“); b) dievas Ukopirmas (Occopirnum), kuris J. Maleckio-Sandeckio apibūdinamas kaip dangaus ir žemės dievas (66); c) Puškaitis (Puschaitus) ir Ukopirmas (Ockopirmus), į kuriuos, „Sūduvių knygelės“ duomenimis, labai panašiai kreipiamasi siekiant sugauti vagį (67); d) žemės dievas (Pergrubrius, Puschayts, Ockopirmus?), kuris tik prilyginamas dangiškajam dievui (68). Gretinant su jau aptartais aukojimų aprašais, labiausiai tikėtina, kad auka skirta visiems tuo metu dar žinomiems ir garbinamiems dievams. Juolab kad ritualo eiga arba bent jau kai kurie jos elementai (aukojimo vieta, aukos pakėlimas, bendras mėsos valgymas, kaulų sudeginimas) iš esmės kartojasi, t. y. žinomi iš ankstesniųjų aprašų.

ožio aukojimo ceremonija Dashain festivalyje Katmandu metu, induistai Nepale garbina deivę Durgą ir švęnčia pergalę ptirš blogį. Nuotr. Navesh Chitrakar / Reuters

Atskirai aptartini iki tol nežinomi ritualiniai veiksmai – aukojamo gyvulio šlakstymas vandeniu ir aukos bei jau išvirtos mėsos dėjimas ant šiaudų. Pirmasis veiksmas praktikuotas dar Senovės Graikijos ir Romos pagonių. Pasak R. L. Fox, aukojamas gyvulys būdavo apšlakstomas vandeniu tam, kad imtų drebėti ir taip parodytų sutinkąs būti auka dievams (69). Tokias pat senas tradicijas turi ir šiaudų (šieno) barstymas, klojimas, patiesimas ten, kur bus aukojama, kur bus patiekiamas iš aukojamų kultūrų, gyvulių mėsos ar kitų produktų pagamintas maistas (70). Fragmentiškų duomenų apie ožio aukojimą skirtingomis intencijomis perteikia dar trys XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios šaltiniai. Pirmasis – Jokūbo Lavinskio laiškas Jonui Pauliui Kampanui (1583 m.), iš kurio sužinome, kad ožys kartais aukotas, siekiant sėkmės bitininkystėje (71); antrasis – „Vilniaus kolegijos jėzuitų metinės ataskaitos“ (1583–1611m.), kuriose rašoma, kad ožys aukojamas gimus vaikui ir dievui Nozolui, siekiant gero javų derliaus (72); trečiasis – „Lenkijos jėzuitų istorija“ (1619 m.), kurioje teigiama, kad pasėlių prievaizdui (Nuosetas) aukotas ėriukas ar ožka, arba jautis, gausaus pagonių būrio atsivestas į lauką arba prie upės, o Gausinančiąją Deivę (Aukie) bičių spietimąsi ir jų triūsą paskatinančią, palankią darydavo baltos ožkos arba baltos vištos auka (73).

Didelė tikimybė, kad paskutinysis šaltinis yra kompiliuotas iš pirmųjų dviejų, tačiau ir šių pavyzdžių pakanka, kad galėtume konstatuoti, jog ožio auka buvo žinoma ne tik prūsams, bet ir lietuviams. Tikslai iš pirmo žvilgsnio atrodo skirtingi, tačiau bendresnioji jų prasmė yra ta pati – visokeriopo vaisingumo, gausos siekis, atsilyginimas dievams už visokeriopą gausą ir palaimą.

Atkreiptinas dėmesys į skirtingus aukojimo būdus (ypač į retesnį – auką pavedant dievams per vandenį) ir dievų, kuriems aukojama, įvairovę. Akivaizdu, kad vieningo, unifikuoto aukojimo ritualo XVII a. pr. jau nebėra ir nebegalėjo būti.

Tokią pat išvadą galima padaryti ir pažvelgus į XVII a. pradžios rašytinius šaltinius, kuriuose fragmentiškai užsimenama apie ožio aukojimo refleksijas Livonijoje. Pirmajame šaltinyje – 1606 m. tėvo Erdmano Tolgsdorffo ataskaitoje (žr.: „Rygos jėzuitų kolegijos metinės ataskaitos“) paminima, kad tarp daugybės įvairių aukų skirtingiems dievams dar kitiems miškeliuose aukoja jautį, vištą, paršelį arba ožį, pabrėžiant, kad visi gyvūnai turi būti juodos spalvos (74). Tiesa, toje pačioje ataskaitoje kažkuri dievų dalis ir jų globojamos sferos yra išvardintos: Vienas yra dangaus dievas, o kitas – žemės, kuriems visi kiti yra pavaldūs, kaip antai: žuvų, laukų, javų, sodų, galvijų, arklių, karvių ir kiti dievai. Arklių dievą vadina Ūsiniu (Usching), karvių – Maršu (Moschel), laukų ir javų – Ceruokliu (Cercklicing) (75), tačiau kuriam iš jų galėjo būti aukojamas ožys, taip ir lieka neaišku. Laimei, kitas šaltinis – Dionysijaus Fabricijaus. „Trumpas Livonijos istorijos išdėstymas“ (1611–1620 m.) į šį klausimą pateikia atsakymą: …kai trūkstant lietaus žemė yra labai išdžiūvusi, ant kalvelių miško tankmėje garbina griaustinį ir jam aukoja juodą telyčaitę, juodą ožį ir juodą gaidį; juos papjovus, pagal paprotį, susirenka visi kaimynai ir kartu valgydami bei gerdami šaukiasi Perkūno, tai yra Griausmo dievo, jam visų pirma įpila kaušą alaus, kurį apnešę tris kartus apie ugnį ir ją pakurstę pagaliau išpila jon maldaudami Perkūną siųsti lietaus ir vandens (76).

Wikimedia Commons, the free media repository

Pastarųjų dviejų šaltinių informacija reikšminga dėl dviejų dalykų: a) abiem atvejais aiškiai nurodyta, kad turi būti aukojamas juodas ožys, b) juodas ožys aukojamas ne žemės dievams (kaip įprasta, kaip dažnai akcentuojama tyrinėtojų), bet dangaus, griausmo ir lietaus valdytojui Perkūnui. Galima prielaida – juodas gyvulys pasirenkamas dėl siekiamo tikslo – išprašyti Perkūną juodų lietaus debesų.

Duomenų apie ožio aukojimą randame ir dar bent keliuose XVII a. šaltiniuose. Minėtini Edvardo Vagnerio, Celestino Mislentos, Wolfgango Christophoro Nettelhorsto darbai, tačiau visi jie – tik ankstesnių šaltinių kompiliacijos.

Atskirai aptartinas tik vienas XVII a. pab. Autorius – Matas Pretorijus ir jo aprašytos ožio aukojimo apeigos. Pirmasis fragmentas, kuriame vaizduojamas ožio aukojimas užbaigus mėšlavežį (77), laikytinas „Sūduvių knygelės“ sekiniu, nes visiškai sutampa apeigos eiga. Kita priežastis – labai abejotina, ar XVII a. pab. dar gana viešai galėjo būti aukojamas ožys seniesiems dievams. Per menka bendram kontekste atrodo ir aukojimo intencija – padėkoti už tai, kad davė gerai išvežti mėšlą.

 Bus daugiau

NUORODOS

50 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. II. Sud. N. Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001, p.152.

51 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. III. Sud. N. Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003, p. 317.

52 Lietuvių enciklopedija. T. XXVIII. Redagavo J.Girnius, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1963, p.36.

53 Fox R. L. Pagonys ir krikščionys Viduržemio pasaulyje nuo antro amžiaus iki Konstantino atsivertimo. Iš anglų kalbos vertė M. Adomėnas, Vilnius: Aidai, 2006, p. 60.

54 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. II. Sud. N. Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001, p. 547; Balsys R. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010, p.173–176.

55 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. II. Sud. N. Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001, p. 208.

56 Ten pat, p. 500, 549, 494.

57 Ten pat, p. 281.

58 Ten pat, p.283.

59 Ten pat, p. 283.

60 Ten pat, p. 285.

61 Ten pat, p. 286.

62 Ten pat, p.228.

63 Plačiau žr. Balsys R. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2010, p. 246–247.

64 Ten pat, p. 243.

65 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. II. Sud. N. Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001, p.166.

66 Ten pat, p. 208.

67 Ten pat, p.154.

68 Būtent taip ritualo adresatą linkęs įvardinti N. Vėlius (žr.: Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. II. Sud. N.Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001, p.165).

69 Fox R. L. Pagonys ir krikščionys Viduržemio pasaulyje nuo antro amžiaus iki Konstantino atsivertimo. Iš anglų kalbos vertė M. Adomėnas, Vilnius: Aidai, 2006, p. 59.

70 Plačiau žr. Balsys R. Dievo stalas XVI–XVII a. rašytinių šaltinių duomenimis, Logos. Nr. 69, 2011, p. 150–162.

71 „Dėl bičių gyvavo toks prietaras, kad, sėdint kitiems ratu ir žyniui tariant kažkokius žodžius, aukodavo gaidį bei vištą ir vienu ypu išgerdavo tris bokalus, sumaišytus su medumi. Kiti dėl to paties dalyko turėjo paprotį aukoti ožį“ (Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. II. Sud. N.Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001, p.608).

72 „Kai kurie, kai tik gimsta vaikas, prie ežero nuveda ožiuką; ten nupjovę galvą ir kojas, kūną įmeta į ežerą“; „Kiti dievui, vardu, Nozolas (Nosolum), aukoja ožį ir jo kraują išpila į upę, kad tas dievas duotų gerą javų derlių“ (Ten pat, p.628, 631).

73 Ališauskas V. Dievai po Lietuvos dangumi, 1619 metai… (vienos dėlionės gabalėliai), Naujasis Židinys–Aidai. Nr. 2, 2012, p.101–102.

74 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. III. Sud. N.Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003, p. 557. Ta pati informacija yra ir 1613 m. Livonijos bažnyčių vizitacijos ataskaitose (Ten pat, p. 562).

75 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. III. Sud. N.Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003, p. 556–557.

76 Ten pat, 5 p. 73.

77 „Pavakariais, kai mėšlavežis baigiamas, šeimininkė padengia stalą. Tada į trobą ateina maldininkas, šio nesant, šeimininkas, ožiu vedinas, jam pripilamas kaušelis ir jis dėkoja Dievui, kad davė gerai išvežti mėšlą, saugojo žmones, arklius ir pakinktus. Kol pripila kitą kaušelį, jis pradeda atnašavimą maždaug taip: „Dabar, Dieve, už tavo didį gerumą, kad mums sveikiems davei išvežti mėšlą ir patręšti lauką, mes tau dovanojame šį ožį, kurį tavo garbei papjausim ir apie tave mąstydami suvalgysim. Būk mums malonus, Viešpatie!“ ir t.t.“ <….> „Kol jis taip meldžiasi, kiti laiko ožį iškeltą. Pasimeldęs ir išgėręs ožį papjauna. Kraują surenka. Moterys tuo krauju brauko karvėms, arkliams, kiaulėms per snukius dėl vaisingumo. Kraują laiko ir vartoja gyvuliams ir žmonėms gydyti. […] Kai ožiena jau paruošta valgyti, vėl meldžiamasi ir prašoma, kad Dievas teiktųsi laiminti mėsą, ir pavedamas Dievui šeimininkas“ (Ten pat, p.298.).

 MOKSLO DARBAI/ ETNOLOGIJA. ziemgala.lt

© 2015, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.