0

OŽYS BALTŲ PASAULĖJAUTOJE (3)

balandžio 24, 2015 Baltų pasaulėžiūra

Rimantas Balsys\ NUO AUKOS AUKŠČIAUSIEMS DIEVAMS IKI VELNIO GYVULIO\\

Tęsinys\pradžia spausti čia

Kur kas patikimesne (originalia) laikytina kita M. mPretorijaus aprašyta apeiga, kuri atliekama prieš žiemkenčių sėją: Netoli nuo akmens buvo iškelta aukšta kartis – mažiausiai 8 sieksnių, ant kurios buvo ištemptas ožkos kailis, o viršuje pritaisytas didelis įvairiausių javų ir žolių kuokštas. […] Po maldos išgėręs kaušelį, jis (vaidilutis) palietė kartį, tada visi prišokę kartį ištraukė ir griebė už kuokšto; ožkos kailį vaidilutis pasiėmė kaip užmokestį už savo triūsą, o žoles, buvusias ant stiebo, labai taupiai visiems išdalijo. […] sako, kad jie tokį ožkos kailį iškeldavo tada, kai pradėdavo sėti žiemkenčius (78).

Ožio kailis šioje apeigoje galėjo reprezentuoti visą ožį, o pastarasis – dievą Perkūną. Taip manyti leidžia Snorrio Eddoje pavaizduota dievo Toro kelionė ratais, į kuriuos pakinkyti du ožiai. Apsistojęs nakvynei pas valstietį Toras papjauna savo ožius ir išviręs suvalgo jų mėsą vakarienei. Rytą Toras paima savo kūjį, pašventina kailius, ir ožiai atgyja. Tik vienas ožys šlubuoja, nes valstiečio sūnus slaptomis buvo paėmęs vieną ožio šlaunies kaulą ir suskaldęs, norėdamas išsiimti čiulpus (79). Kad ožys galėtų būti Perkūno reprezentantas, rodo ir lietuvių mitologinės sakmės, kuriose velnias atpažįstamas, juo atsikratoma sušėrus,

uždrožus ožio skūra (80). Šis M. Pretorijaus aprašas iš dalies paaiškina, kodėl XVI a. aukojimo apeigų aprašuose ožio kailis nėra nei sudeginamas, nei užkasamas į žemę. Pastaba, kad ožio kailis iškeliamas ant karties rudenį (pradėjus sėti žiemkenčius), sykiu yra ir nuoroda į apeigos tikslą – apsaugoti žiemkenčius, garantuoti gerą jų derlių ateinančiais metais.

tm_s8_std

APIBENDRINIMAS

Atrinkti ir išanalizuoti XIII–XVIIa. rašytinių šaltinių duomenys leidžia formuluoti išvadą, kad ožys XIII–XVII a. ritualuose dažniausiai siejamas su Perkūnu. Tokia išvada galima dėl kelių dalykų:

a) ožys aptariamuoju laikotarpiu aukotas aukščiausiems dievams (tarp jų ir Perkūnui), visiems dievams (tarp jų ir Perkūnui), tik Perkūnui, vaisingumą, derlingumą laiduojantiems dievams, kurie šaltiniuose įvardinti eufemizmais (Nosolum, Nuosetas) arba iš viso neįvardinti;
b) aukojimo siekiai patys įvairiausi – pergalė mūšyje (?), dievų rūstybės atpirkimas, maro (kitų ligų) atitolinimas, sėkmingas gimdymas, bičių spietimas, pasėlių priežiūra ir t. t., o bendra visų šių siekių prasmė – visokeriopas vaisingumas ir derlingumas;
c) šios funkcijos ir dar visų atmosferos reiškinių valdymas, kaip žinoma, priskiriami Perkūnui (81).
Pateiktą išvadą paremia ir XVIII–XX a. pr. tikėjimai, papročiai, tautosaka, net sapnų aiškinimai, kuriuose įžiūrėtinos ožio ir Perkūno paralelės, o ožys neatsiejamas nuo vaisingumo, derlingumo. Ir ne tik lietuviams. Fragmentiškai į tai savo darbuose jau buvo atkreipusi dėmesį M. Gimbutienė, sakydama, kad Lietuvoje ožys buvo smarkus Perkūno palydovas, vyriškos jėgos simbolis (dainų oželis), orą pranašaujantis gyvulys ir auka dievams (82); N.Laurinkienė, pastebėdama, kad tautosakos kūriniuose ožys traukia Perkūno vežimą, o apie Perkūno pasirodymą praneša jo paukštis Perkūno oželis (83). Prie to dar galima pridėti tikėjimą, kad Perkūno sukeltą gaisrą galima užgesinti ožkos pienu (84); vaistažolę Perkūno oželį, kurią degtine apipylę geria nuo pilvo skaudėjimo; mįslę apie perkūniją: Eina ožys rėkdamas, ragu dangų drėksdamas.

Ožio sąsajos su Perkūnu (perkūnija) regimos ir iš latvių tikėjimo: „Kad kazas spiro un bļauj, tad būs pērkona lietus (85). Dž. Frezerio liudijimu, daugelyje Prūsijos valstybės vietų valstiečiai, regėdami vilnijantį javų lauką, sako: Tai ožiai vaikosi vienas kitą; Tai vėjas veja ožius per javus; Tai ožiai ganosi javuose. Toks reiškinys turėjo garantuoti gerą javų derlių. Žemutinėje Bavarijoje, supjovus paskutinį pėdą, į jį įsmeigiami du ragai, ir toks pėdas vadinamas „Raguotuoju ožiu“; Švabijoje, pabaigus javapjūtę, ožys daromas iš medžio, puošiamas gėlėmis, javų kuokštais ir pastatomas nupjautame lauke, Badeno apylinkėse ožiu vadinamas tiesiog paskutinis supjautas ir surištas javų pėdas. Javapjūtės ožiu (ožka) dar vadinamas paskutinįjį pėdą supjovęs pjovėjas, paskutinįjį pėda surišusi rišėja; paskutinįjį vežimą į klojimą parvadeliojęs vežėjas, paskutinis kuliamas pėdas, paskutinįjį pėdą kūlęs kūlėjas ir t. t. (86). Čia žinomas ir paprotys, kai pirmasis pabaigęs kūlę valstietis nešą ožį (t. y. javų dvasią) kaimynui, kuris kūlės dar nėra pabaigęs, šis – dar kitam ir t. t. Regis, kad anksčiau šis paprotys buvo suvokiamas kaip pagarbos, pagalbos kaimynui ženklas, tačiau vėliau tapo kaimyno, vėluojančio su kūle, pajuokos įrankiu (87). Tiek pat reikšmingas ožys ir gyvulių prieaugliui. M. Pretorijaus liudijimu, ožys yra naudingas galvijų gerovei, nes ožio kvapas teigiamai veikiąs galvijų pašarą, dėl to buvo mėgstama ožį laikyti prie arklių ir jaučių, jis nubaidydavo galvijams žalingus žalčius, ypač tada, jei tvartuose buvo smilkoma ožio rago. Jei kuriam gyvuliui atsirasdavo gumbų, beveik niekas nepadėdavo geriau negu ožio mėšlas (88). Beje, šis tikėjimas išliko ir vėlyvojo laikotarpio (XX a.) pasakojimuose: Žmonės laikydavo tvartuose senus ožius – arkliai ir raguočiai nesirgdavo (89).

Visokeriopą sėkmę galėjo garantuoti sodyboje iškelta ožio kaukolė: Manyta, kad arklio (rečiau jaučio ar ožio) kaukolė, iškelta ant stulpo ar padėta kitoje aukštoje vietoje, garantuoja gerą žmonių ir gyvulių gyvenimą, vaisingumą, gausų derlių ir gina žmones bei gyvulius nuo žūties, ligų, parazitų ir blogos akies (90). Tą pačią funkciją, matyt, turėjo atlikti ir ožkų ragai kaupuose (91). Veliuonos bažnytinių žemių kaupuose, kurie supilti Žygimanto I laikais, be kitų su senąja pasaulėžiūra susijusių dalykų (arklio, šuns galva, šerno ar vilko dantys, suverti ant arklio ašutų ir pan.), kaip rodo bažnytiniai fundacijų dokumentai, būta ir ožkų ragų (92).

Iki pat XX a. vaisingumą simbolizuojančią ožio kaukę lietuviai išlaikė ir Kalėdų, Užgavėnių (rečiau – vestuvių) persirengėlių vaikštynėse (93). Dažni ožys ar ožio kaukė ir slavų tautų papročiuose, tautosakoje. Čia ja taip pat išreiškiama vaisingumo, derlingumo idėja (94). Rusai, baltarusiai Kalėdoms ir Naujiesiems metams kepdavo karvutės ar ožkelės sausainius ir dovanodavo kalėdotojams, kad gyvuliai gerai augtų (95).

Prosenovinio aukojimo refleksija, matyt, laikytina ir ožio vedimo apeiga, kurią rudeniui atėjus atlieka piemenys, siekdami prisišaukti sniego ir taip užbaigti ganiavos sezoną. Apie tai jau gana plačiai rašyta (96). Folkloristų taip pat ne kartą atkreiptas dėmesys į apeigų ir papročių virtimo pramogomis, žaidimais procesą (97). Beje, latviams žinomi panašūs tikėjimai: Kad gans gribējis, lai otrā dienā snigtu sniegs, tad bijusi kaza trīs reiz atsprākliski ap akmeni jāapved 98; Kad baltu kazu apvedot ap baltu bērzu, tad esot drīz ziema 99.

0579_n

Neigiamas ožio / ožkos įvaizdis, kaip rodo rašytinių šaltinių analizė, galėjo atsirasti tik su krikščionybe, kai norėta sudemoninti visa, kas susiję su senąja religija. Mat ir Europoje viduramžiais ožio nagai ir ragai buvo laikomi velnio atributais, manyta, kad ant ožio jodinėjančios raganos. Senosios baltų religijos demonizavimo pavyzdžių randama jau nuo XVI a. Johanas Davidas Wunderreris veikale „Kelionė per Daniją, Rusiją ir Švediją“ (1589 m.) rašo, kad žemaičiai … su velnio pagalba pasiverčia vilkais ar meškomis, latviai pasiverčia vilkais ir katėmis, naktimis raiti ant ožių laksto oru, miškuose ir tyrlaukiuose rengia savo sueigas … (100). Iš XVII a. raganų teismų Lietuvoje bylų taip pat matyti, kad senųjų vaisingumo apeigų besilaikantieji būdavo teisiami už raganavimą (101). Šių procesų pėdsakų, kaip jau pastebėta straipsnio pradžioje, liko ir XIX–XX a. pr. užrašytuose tikėjimuose, tautosakoje, frazeologijoje.

ETHNOLOGY. SCIENTIFIC RESEARCH WORK

Rimantas Balsys

GOAT IN THE BALTS’ EMOTIONAL ATTITUDE: FROM THE SACRIFICE TO THE GODS TO THE DEVIL’S BEAST

Summary

In the works of mythologists, folklorists and ethnologists we find conflicting opinions about the image of the goat in the19th–20th-century customs, folklore and beliefs. For some researchers, the goat is the devil’s beast, for others it is inseparable from the Balts’ god Perkūnas (Thunder). Both often base themselves only on the late period, i.e. folklore texts, custom descriptions and beliefs of the 19th and the beginning of the 20th century. However, in order to understand the origin and meaning of the images found in the customs and folklore texts of various genres of this period, it is necessary to investigate the early, i.e. the 13th to the end of the17th-century written sources that provide data about the ancient Baltic religion.

The selected and analyzed written sources of the 13th to the 17th century allow to come to the conclusion that the goat in the 13th–17th-century rituals is inseparable from Perkūnas. Such a conclusion is possible due to several things: a) the goat during that period was sacrificed to the highest gods (including Perkūnas), to all the gods (including Perkūnas), only to Perkūnas, to the fertility gods that in the sources are identified by euphemisms (Nosolum, Nuosetas,) or do not identified at all; b) by the offerings the people wished for a victory in the battle (?), successful childbirth, crop management, to stave off plague (and other diseases), etc., and the total meaning of all these wishes is every kind of fertility; c) these functions and also all atmospheric phenomena management are attributed to Perkūnas.

The conclusion is also supported by the18th century to the beginning of 20th century beliefs, customs, folklore, and even dream interpretations, in which are distinguished parallels between the goat and Perkūnas, but the goat is inseparable from all kinds of fertility.

NUORODOS

78 Ten pat, p. 254.

79 Младшая Эдда, Издание подготовили О. А. Смирницкая и М. И. Стeблин-Каменский. Ленинград, 1970, p.40–41; Laurinkienė N. Senovės lietuvių dievas Perkūnas kalboje, tautosakoje, istoriniuose šaltiniuose, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996, p.104.

80 Kerbelytė B. Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavimai. Legendos, Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. T. III, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002, p. 252; Pasakos. Sakmės. Oracijos. Surinko M. Davainis-Silvestraitis. Parengė B. Kerbelytė ir K. Viščinas, Vilnius: Vaga, 1973, p.80–82.

81 Čia prisimintinas dar iki krikščionybės galimai įvykęs vieno dangaus dievo skilimas, kurio metu atsirado, susiformavo griausmo dievas Perkūnas (plg. skandinavų Toras, pietų germanų Donaras) (žr.: Balys J. Raštai. T. I. Parengė R. Repšienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, p. 258).

82 Gimbutienė M. Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene, Vilnius, 1994, p. 48.

83 Laurinkienė N. Senovė lietuvių dievas Perkūnas kalboje, tautosakoje, istoriniuose šaltiniuose, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996, p.75, p.103; Laurinkienė N. Griaustinio dievas Perkūnas, Tautosakos darbai. T. V (XII), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996, p. 121–123. Tikima, kad „Perkūno oželis esąs Perkūno siųstas žmonėms pranešti apie būsimas audras ir perkūnijas“, „…jis bemekendamas prišaukia audrą su perkūnija“, „…praneša ateinant Perkūną“, o pats „Perkūnas – senis su varine barzda, vienoje rankoje laiko ožį už virvės, o kitoje – kirvį“; „Perkūnas– senis, pasikinkęs į dviratį ožį, ir su juo važinėja po debesis“ (žr.: Balys J. Raštai. T. I, Parengė R. Repšienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, p.47, 53).

84 Ten pat, p. 72.

85 „Kai ožkos spyriojasi ir bliauna, tai bus lietus su perkūnija“, Latviešu tautas ticējumi. 13328. Prieiga per internetą – http://valoda.ailab.lv/folklora/ticejumi/. Žiūrėta 2014 10 p.12. 86 Фрезер Д. Д. Золотая ветвъ. Исследование магии и религии, Москва: Издателъство политической литературы, 1980, p. 502–505.

87 Beje, šiokių tokių panašumų ar bent sąsajų su išvardintais pavyzdžiais galima rasti ir Lietuvoje. Antai Onuškio apylinkėse (Trakųr.) bare paliktas nenupjautas kampas vadinamas ožiu; frazeologizmas ožką padaryti – pjaunant iš paskos aplenkti pirmesnįjį; ožiu, kaip jau minėta, taip pat vadinami javų kūlės metu naudojami daiktai – suolas rugiams blokšti ir suolas kūliams krėsti (Lietuvių kalbos žodynas. T. VIII, Vilnius: Mintis, 1970, p.1028–1029, 1032).

88 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. III. Sud. N.Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003, p.239.

89 Kerbelytė B. Pasakojimai. Anekdotai. Oracijos, Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. T. IV, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2009, p.57.

90 Gimbutienė M. Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene, Vilnius: Mintis, 1994, p.44.

91 Kaupas – tai dirbtinai supiltas kauburys iš žemės, akmenų arba juos maišant, arba dedant pakaitomis. Dauguma jų buvo apvalūs, kartais piramidės formos. Į kaupus dėdavo anglį, plytų, geležies, stiklo gabalų, kalvių gargažų, butelių su simbolika arba dokumentais (žemėlapiais, ribų aprašymais). Darbus atlikdavo matininkas su šaukūnu. Pagrindiniai kaupai vadinami kampiniais. Jie ribodavo kelių šeimų žemes, o tarp jų būdavo įterpiami mažesni, vadinami viduriniais. Kaimo bernus, kurie pildavo kaupus, nuplakdavo, kad atsimintų kaupo vietą (Žr.: Wielka encyklopedya powszechna iliustrowana. T. 37, Warszawa, 1904, p.873–874.)

92 Spurgevčius P. Veliuonos bažnytinių kaupų simbolika, Acta humanitarica universitatis Saulensis. T.6, 2008, p. 45–51.

93 Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės. Tautosakinė medžiaga ir aiškinimai, Vilnius: Mintis, 1993, 61–62; Vaicekauskas A. Lietuvių žiemos šventės, Kaunas, Vytauto Didžiojo universitetas, 2005, p.116.

94 Баибурин А. К. Ритуал: свое и чужое. Фольклор и этнография. Проблемы реконструкции фактов традиционной культуры. Отв. pедактор Б. И. Путилов, Ленинград: Наука, 1990, p. 6; Календарные обычаи и обряды в странах зарубежной Европы. Исторические корни и развитие обычаев. Отв. Редактор С. А. Токаев, Москва: Наука, 1983, p. 71, 75,77, 186, 188, 191. Dar XIX a. pabaigoje spręsdamas gyvulinių kaukių kilmės klausimą, O. Mileris net prieina prie išvados, kad viena įtikinamiausių hipotezių – persikūnijimas į gyvūną susijęs su tikėjimu, kad būtent tokiu pavidalu įsivaizduota dievybė, o gyvūno ar persirengėlio pasirodymas – tapatus dievybės apsireiškimui rituale (žr.: Mиллер О. Ф. Опыт историческог ообозрения русской словесности. Ч. I, Сaнкт пeтepбург, 1865, p.38). Pastarąją hipotezę paremia baltarusių kalėdinė daina: „Pasisukiok, ožy / Ant kanopėlių, / Ant sidabrinių, / Ant tų aukštųjų. / Kur ožys vaikšto, / Ten javai dera, / Kur jis prabėga, / Ten jie išgula. / Kur ožys ragu, / Ten javai guba, / Kur ožys uodega, / Ten javai krūmu. / Kur ožys koja, / Ten javai kapa (Беларуский фальклор. Хрэстаматия, Складали К. Кабашнiкау, Г. Барташэвiч и др. Мiнск, 1985, p.98. Vertimas: Bronislava Kerbelytė. Slavų folkloras, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2012, p.39–40. Apie šią dainą dar žr. Laurinkienė N. Žemyna ir jos mitinis pasaulis, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013, p.177).

95 Kerbelytė B. Slavų folkloras, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2012, p.50.

96 Dulaitienė-Glemžaitė E. Kupiškėnų senovė, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, p. 201; Macijauskaitė-Bonda J. Lietaus ir sniego šaukimas bei nuvarymas lietuvių folklore, Tautosakos darbai. T. XXXI, Vilnius, 2006, p.169–182; Mikštaitė-Čičiurkienė R. Žiemos šaukimo ritualas Aukštaitijoje, Žiemgala. Nr. 1, 2010, p. 28–33. Prieiga per internetą: http://www.ziemgala.lt/saugykla/pdf/4_mikstaite.pdf. Žiūrėta 2014 02 19.

97 Sauka D. Lietuvių tautosaka, Vilnius: Mokslas, 1982, p.93.

98 „Kai piemuo nori, kad kitą dieną snigtų, turi atbulą ožį tris kartus apvesti aplink akmenį“, Latviešu tautas ticējumi, 13330. Prieiga per internetą – http://valoda.ailab.lv/folklora/ticejumi/. Žiūrėta 20141012.

99 Kai baltą ožį apveda aplink beržą, tai netrukus ateis žiema, Latviešu tautas ticējumi, 13331. Prieiga per internetą – http://valoda.ailab.lv/folklora/ticejumi/. Žiūrėta 20141012.

100 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. II. Sud. N.Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001, p. 640.

101 1694 m. rugsėjo 12 d. kaltinimas Šiaulių ekonomijos Mitkūnų kaimo valstiečiui: „Pirmiausia visi viso sodžiaus vyrai pareiškė sąžiningai, kad pats Jonas Ūba išnešęs laukan ožio žarnas pakabino ant sausos obels, o kai jo paklausė, kam jis taip daro, tai jis paaiškino, jog daro tam, kad jam visados rastųsi stiprūs darbui arkliai“ (Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. III. Sud. N.Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003, p. 443).

 MOKSLO DARBAI/ ETNOLOGIJA. ziemgala.lt

© 2015, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.