0

ŽALTYS LIETUVIŲ TAUTOSAKOJE (2)

gegužės 2, 2015 Gyvūnija, TAUTOSAKA

Rita Balkutė\\

Pradžia, spausti čia

Paprastasis žaltys (Natrix natrix) nuo seno paplitęs visoje Lietuvoje. Publikacijoje pateikiami tekstai užrašyti per pastaruosius du dešimtmečius Molėtų, Varėnos, Lazdijų rajonuose, taip pat už Lietuvos ribų – Seinų krašte. Šiuo tekstų rinkinėliu norėtume papildyti bei pratęsti negausias, tačiau labai svarbias tradicinės kultūros tyrimams skirtas šaltinių, susijusių su ropliais, publikacijas. Šiame Tautosakos darbų tome skelbiami pasakojimai apie žalčius glaudžiai siejasi ir su 2003 metais šio leidinio XIX (XXVI) tome (p.150–214) publikuota taip pat šių eilučių autorės parengta publikacija „Gyvatė lietuvių tautosakoje“.

mamyte :)

23.
– Kaip ten Labaiciškėse su tais žalčiais buvo?
– [Rudenį] mėšlus vežė, išvertė – ir tvarte [rado žalčio] gūžtą, lizdą. Paėme jie an šakių tenai, šonan padėjo. Na, a jis atšliaužė, nerado vaikų šitų. Tai atidarytas buvo namas tenai, užlipė, a tenai pienas stovėjo ant spintutės. Nu, išsimaude piene ir iššliaužė vėl’. Nu, kaip jie išveže mėšlą, nu, ir padėjo an vietos šitus jo vaikus. Patys atėjo [ir pamatė grąžintus vaikus]. Ir vėl įlindo į šitą puodynę, išsimaude, apsivertė, išvertė šitą puodynę ir nušliauže. Ką jis buvo [pienui] padaręs, tai čiortas jį žino!
– Nuodų gal prileidęs buvo?
– Nu gal… A taip tai, jei jie būtų nepadėję ant vietos [vaikų], nu, tai jis nebūtų išvertęs puodynės. Ir būtų žmonėm kas tenai atsitikę.
– Tai jie kaip ir protingi padarai tie žalčiai?
– A tai kodėl nebus jie protingi?! Kožnas gyvulys protingas.
– Tai sakėt, teta, nelabai gerai mušt žaltį?
– Nu, taigi sako, kad negerai. Bet užmušiau, ir viskas. Toks baisus…
– A tai dėl ko negerai?
– Sako, kad gyvuliai neina rankon, bet… [nežinau].
Stanislava Kairienė Masevičiūtė, g. 1921 m. Vilniuje, gyv. Molėtų r., Joniškio apyl.,Gačkiškių k. U. R. Balkutė 1995. LKAR 15(214), LKAG 66(56).

Wikimedia comons nuotr.

24.
A kur geltoni va yra jos paausiai, tai žinok, kad tynai žalktys. Anas mėgsta, saka, žemavuoges. Anais metais nuvejau žemavuogių rinkte… Anas mėgsta kvapų jų, žemavuogių… Tai susraičius, susraičius, tris šakelas va šite va ir turi va. Anūkui sakau: „Padabok, kokia viešnia sėdi.“ Tai ažumušiau. Ale jau jai raikia sakyte, [kitaip] ana kavojas, reikia sakyt': „Puntis, puntis, puntis…“ Tai ana bėga vis in daikta.
Ana aina – ir in daikta. „Puntis, puntis…“ – tai ana tadu dar nepaskavoja.
– Kaip sakote?
– Puntis, puntis…
– Tai ana negali pabėgti?
– Ana bėga būktai, ale in daikta vis bėga, bėga – ir vis in daikta.
– Ažumušėt?
– Ažumušiau.
– O galima gyvatę užmušt?
– A kol’? Da niekas nemuša, bija kitas. Ažumušiau. Lazdu. <…>
Teklė Lipinskienė Godaitė, g. 1911 m., g. ir gyv. Švenčionių r., Labanoro mstl. U. R.
Balkutė 1999. LKAR 90(14), LKAG 355(39).

Foto Jonas Barzdėnas. efoto.lt

25.
Tai va aš pasakysiu, čia, nu, seniau kaip buvo. Nelabai seniai. Va, tos Alechnavičienės motinos sesuo gal taip padarė. Ji ten gyvena už Arnionių, prie miško paskutinis namas. Nu, paėme ji pasėja kopūstus, rasodą. Nu, ir jinai apydengė šitu tinklu. Jis ateina ir ateina an to tinklo gulėt’, žaltys. Ateina ir ateina. Nu tai ką, jin papyko, bobutė jau sena buvo, nunešė karštu vandeniu ir apipyle. Nu, ir jis ten jau vargšas ir nusigalabija. Tai paskui kaip įsižeide jai kojas – tiesiai visa skūra nusilupe nuo kojų. Nuo to žalčio!!! Pasidare žaizdota koja už tai, kad jinai [žaltį] apšutino karštu vandeniu!!! Nuo kojų skūra, pūslės, oda nuėjo, nusilupė nuo kojų. Tai čia teisybė, nelabai čia seniai [buvo]. Tai šita Alechnavičienės duktė pasakojo. Tai čia tikra teisybė!!! Apšutino, a kas paskui su kojom pasidarė jiej, Dieve saugok!
Jadvyga Petkevičienė Vyšniauskaitė, g. 1930 m. Molėtų r., Dubingių apyl., Bulaučiznos k., gyv. Molėtų r., Joniškio apyl., Maldžiūnų k. U. R. Balkutė 1993. LKAR 19(103), LKAG 44(23).

26.
Žalčių nemušdavo, ne. Jei [jis] palaižo (o kur yra įdraskyta ar kas), tai tada negyja žaizda. O taip tai nieka nedaro. Nu, toks nuodingas jau.
Salomėja Grigelevičienė Vimuntytė, g. 1924 m. Molėtų r., Joniškio apyl., Dagiškių k., gyv. Molėtų r., Joniškio apyl., Sutrėnų k. U. R. Balkutė 1995. LKAR 18(311), LKAG61(49).

27.
Žalčio ausytes yra geltonos. Gyvate tai, sako, kanda, o žaltys tai ne, jis tik laižo va šiteip va. Sako, jeigu žaizda būna rankoj, bet kur jeigu būna žaizda, jis palaižo, paskui neužgyja, daugiau da jinai eina ta žaizda.
Konstancija Grigelevičienė Žukauskaitė, apie 50 m., g. Molėtų r., Joniškio apyl., Sutrėnų k., gyv. Molėtų r., Joniškio apyl., Cegelnės vnk. U. R. Balkutė 1993. LKAR 19(185).

28.
Anksčiau gi kas [vaikus prižiūrėdavo]. Dabar tai prižiūri – lovelės… ir tas, ir tas. Anksčiau an padlagos (tada buvo padlagos šitos) išlenda iš papečiaus žaltys. Vaikai valgo, ir tas žaltys [valgo]. Jis nekenkia žmonėm. Jis niekam nekenkia. Jis jeigu pradeda laižyt’, kur [yra] žaizda, tai kenkia. Reiškia, pradės pūt’ žaizda. Žaizdos tai jau [negerai]. Jis laižo.
Vincas Radzevičius, g. 1921 m. Molėtų r., Joniškio apyl., Pašulniškių k., gyv. Molėtų r., Joniškio apyl., Savidėnų k. U. R. Balkutė 1994. LKAG 75(11).

29.
Nuodėmė mušt žaltį. Jis nekanda žmogaus. Jie ir namuose būdava. Čia mano dėde buva Jutonyse (Jutonys yra toks kaimas). Tai ten pas dėdę, sako, žalčiai šliaužioja. Vaikai valgo, ir jis iš bliūdelio valgo, tas žaltys. A jis nieka nedara žmogui. Pas dėdę buvo. Vieną kartą mama buvo nuvažiavus. Žalčiai, sako, šliaužioja, vaikai sėdi un žemės, valga iš bliūdelia, atšliaužia žaltys – ir jis iš bliūdelio valgo.
Tik jis kaip supyksta ir palaiža, ar kaip ten, tai koks plėmas pasdaro, [šiaip] jis nenuodingas.
Vladas Šavelis, g. 1929 m. Molėtų r., Joniškio apyl., Rasteniškių k., gyv. Molėtų r., Joniškio apyl., Kertadalės k. U. R. Balkutė 1993. LKAR 19(110), LKAG 44(26).

serpent-gif

30.
Tai aš, va, vaikam sakau: „Vaikai, neikit ana sodelin, tynai žalcys vaikščioja.“
Tai dar juokiasi <…>. Sako: „Močiute, – sako, – taigi žalcys gerai, jisai testa vaikščioja, jisai gi apsaugoja visus.“ Tai kų gi jis apsaugoja?! Jis kap inkųs, tai pūslė bus juoda.
Vladzia Kisielienė Gaidytė, g. 1925 m. Varėnos r., Marcinkonių apyl., Musteikos k., gyv. Varėnos r., Marcinkonių apyl., Šklėrių k. U. R. Balkutė 1999. LKAR 75(358), LKAG 266(121).

31.
Aš ir žalčių labai bijau. Nors jie nieko blogo nedaro. Bet jau bijau tai nežmoniškai. Jau pas mus jeigu tik kur papuola, tai užmušinėjam.
Ne [žaltys vaistams netinka], tik labai bjaurus toks kaip šliaužia. Ir [vis] dėlto gal ir žaltys turi nuodų kokių.
Man’ čia vienas kaimynas pasakojo. Sako, pasidariau dalgiakotį epušinį. Sako, baltas toks. Nuėjom pjauti pievų, sako, žiūrim – žaltys susirietęs ir guli. Aš, sako, su šitu kotu jį [pabaksnojau]. Kaip pradėjo pykti, sako, paėmė ir įgėlė į šitą epušinį kotą. Nu, tai ir matai taip: mėlynuoja, mėlynuoja ir aina, aina toliau [mėlynumas kotu]. Sakau: „Jau gal ir į rankas bijojai paimt’ šitą kotą?..“
Nu, tai vis tiek jis jau turi kokių nuodų. Sako, nuo gyvačių įkandimo tai užkalbėjimas padeda ar ten kas, o nuo žalčio, sako, nieko nepadeda. Geltonos ausytės šito žalčio – tai skirtumas, o taip tai tokia pat gyvate.
Čia, Labaišiškėje, netoli miško, tai, sako, kad žalčių labai daug būdavo. Vo, vaiką pasodina… Seniau tai vaikus pasodina ant grindų, ir viskas. Tam vaikui valgyt’ paduoda, tai, sako, ateina [žalčiai], laka pieną nuo šitų vaikų. O dabar tai jų mažiau yra, bet pasitaiko.
Čia pas mus prie miško yra toks vienkiemiukas, Tiunaitis toks gyveno. Sako, vieną kartą nuėjau ant pievos atsiguliau vidudienį ir guliu, sako, kvėpuoju, man’ taip sunku kvėpuoti, kad prabundu, sako, – žaltys ant krūtinės susirėtęs ir guli! Jau, sako, kaip šokau! Nu tai o! O jei man’ šiteip, tai aš vietoj negyva gal’ būčiau…
Ir, sako, būna, kad į spenį įsikabinęs ir čiulpia pieną nuo karvių žaltys. Tai, sako, būna labai dažnai tvartuose. [Karvė] atsigula, tai, sako, prišliaužia ir čiulpia pieną, bet [nekanda].
– Kas pasakojo?
– Vienas nuo kito.
Malvina Marcinkevičienė Žvikevičiūtė, g. 1922 m. Molėtų r., Joniškio apyl., Bendžiukų k., gyv. Molėtų r., Joniškio apyl., Žydavainių k. U. R. Balkutė 1995 m. LKAG 43(23).

32.
Tai, atsimenu, karves ganiau. O pirma mados nebuvo apsiauc, ale basi. Ir tį pievon klonelė buvo, ir inkando žalcys. Kap pradėjo… Kur [inkando], va cia va, po pirštu, kap pradėjo man sukc, paskorė tokia pūslė didziulė, nepadabniausia. Aš mamai sakau: „Sopa man, – sakau, – pirštai.“ Pažūro – juoda pūslė. Sako: „Tai bus žalcys inkandis.“ Aš jo nematiau. Nu. Tai rūgštu pienu [dėjo]. Kol prisuka, tol skauda, labai skauda, jį suka, gumbas būna, tį ovaš tokia pūslė. Rūgštu pienu deda ir deda. Ir paskui jau jį praduria, trūksta, išeina tį kas, visas brūdas, ir pradeda gyc.
– Kap prato, kad žalcys inkando?
– Nu, kų aš žinau. <…>
Julė Kielienė Kibirkštytė, g. 1924 m. Varėnos r., Marcinkonių apyl., Šklėrių k., gyv. Varėnos r., Marcinkonių apyl., Dubininkų k. U. R. Balkutė 1999. LKAR 75(253), LKAG 265(11).

Foto Tomas Barzdėnas. efoto.lt

Foto Tomas Barzdėnas. efoto.lt

33.
– Ką darydavo, kai įkandus žalčiui likdavo juoda dėmelė? Nedėdavo ko nors?
K. Ne, nieko.
K. Rūgštum pienu.
K. A, prauda, rūgštu pienu [dedam], kap žalcys inkanda.
Simonas Kisielius, g. 1929 m., g. ir gyv. Varėnos r., Marcinkonių apyl., Šklėrių k.;
Vladzia Kisielienė Gaidytė, g. 1925 m. Varėnos r., Marcinkonių apyl., Musteikos k., gyv. Varėnos r., Marcinkonių apyl., Šklėrių k. U. R. Balkutė 1999. LKAR 75(360), LKAG267(1).

34.
Žalcių tai pas mus jų yr tį kap kur.
– Žaltys kanda?
– Jeigu jį supykdo.
– Ir kas tadu daryc, kap inkanda žalcys?
– Žalcys kap inkanda, tai, sako, rūgštum pienu reikia dėc, rūgusiu pienu. <…>
– O kap atrodo, kap žalcys inkanda?
– Juoda pūsłė, sako, randas. <…>
Bronė Svirnelienė Kalantaitė, g. 1930 m., g. ir gyv. Varėnos r., Marcinkonių apyl., Mardasavo k. U. R. Balkutė 1999. LKAR 75(533), LKAG 271(27, 29).

Wikimedia Commons nuotr. / Lygiažvynis žaltys (Coronella austriaca)

35.
Inkando žalcys pirštan kojos. Braidziojau po balų, šienų kadaise invažiavi [iš balų vežėm]. [Braidziojau] po balų, nu, ir užsistojau. Ir pirštan didziulian, va šitan va, ir inkando. Kap dziubterėj, tai kap rozas… Kap jau pakeliu kojų, tai o šite va okrugla [= apvaliai] kap jos inkųsta. Ir sucinė koja kap kaladė. Tai kas man daryc?
Pienu rūgštum dėjau. Dėjau, dėjau, dėjau – ir nieko, ir atslūgo.
Julia Stoškienė Stoškutė, g. 1913 m. Varėnos r., Perlojoje, gyv. Varėnos r., Marcinkonių apyl., Paulių k. (užrašyta Lavyso k.). U.
Balkutė 1999. LKAR 75(586), LKAG 273(19).

36.
K. Žalcys žmogų saugoja.
– Saugoja? O kaip?
K. Kap? Vienas žmogus pasakojo (jau jis miris). Mes ganėm karves miškan ir suvejom. Jis pasakojo: žalcio nigdi nemušk. Žalcys, sako, saugo. Aš an gelžkelio dirbau ir, sako, tep pailsau, pavargau ir, sako, atsisėdau ir sėdziu an bėgių. Ir šitas žalcys priešais, sako, in mani švykšterėjo ir jau kųs. Aš jį pravyt, o jis in mani vis.
Paskiau, sako, atsigrįžtu – kad gyvatė šonan jau, sako, [taikosi kirst].
K. Perspėjo matai…
K. Sako, aš tadu nuo tos gyvatės pastraukiau ir [neįkando].
K. Tai va ir aš jau seniau girdėjau, kad, sako, žalcys, sako, apsaugojo žmogų.
Simonas Kisielius, g. 1929 m., g. ir gyv. Varėnos r., Marcinkonių apyl., Šklėrių k.; Vladzia Kisielienė Gaidytė, g. 1925 m. Varėnos r., Marcinkonių apyl., Musteikos k., gyv. Varėnos r., Marcinkonių apyl., Šklėrių k. U. R. Balkutė 1999. LKAR 75(359), LKAG 266(122).

37.
Jiej [žalciai] gyvendavo [su žmonėmis]. Jiej labai geri. Sako: „Laimingi namai, kad žalcys gyvena“, – tai jau šitep sako. Oj, sako, mačiau žalcį, jau tį ar tvarti, ar kažkur tai jau tį, tai, sako, laimingi namai… Nu, būdavo, ir seniau sako:
„Tai laimingai išgyveno, kad užbaigė amžių ir nepalaidojo nei vieno vaiko.“ Nu, tai skaicydavo laimingiausiu žmogumi.
Petronė Krasauskienė Minkevičiūtė, g. 1928 m. Lazdijų r., Teizų apyl., Staigūnų k., gyv. Lazdijų r., Teizų apyl. ir k. U. R. Balkutė 1999. LKAR 89(53), LKAG 315(17).

Wikimedia comons nuotr.

38.
Tenai už Joniškio – Malūnėlis, toks kaimas vadinasi, tai tenai labai daug žalčių yra. Jie ten namuose su vaikais kartu [gyveno]. Vaikai valgo, ir jie kartu.
[Būdavo, jų ir] lovoj randa.
Vanda Kivilšienė, g. 1936 m. Molėtų r., Joniškio apyl., Kumonių k., gyv. Molėtų r., Joniškio apyl., Šakališkių k. U. R. Balkutė 1993. LKAR 17(171), LKAG 40(101).

39.
Kalbėjo, čia, Baluošoj, keturi ten vaikai buvo ar kiek. Nu, tai motina išeis į lauką dirbt, o jie palieka. Tenai pakloja ką nors [jiems], paklodį. O jie [žalčiai] turi kur išlįsti – tų grindų nebuvo, nieko. Sako, paliko mama [vaikams] valgyt, tai atėję šitie žalčiai suvalgė, nu, kas ten buvo paduota vaikams. Vaikams jie nieko nedarydavo. Su vaikais lenda, sako, į bliūduką tenai valgyt’. Sako, vaikas šaukštu užplos, cha cha cha, [žalčiui] per galvą. Baluošoj tenai pas žmogų [taip buvo].
Konstancija Grigelevičienė Žu­kauskaitė, apie 50 m., g. Molėtų r., Joniškio apyl., Sutrėnų k., gyv. Molėtų r., Joniškio apyl., Cegelnės vnk. U. R. Balkutė 1995. LKAR 19(186), LKAG 66(39).

40.
Žalčio mušti negalima. Jis blogo nieko nedaro. Mama sakė, kai ji [sesutė] mažytė buvo, tai ne­turėjo su kuo palikti. Tai ją palikdavo vieną. Pakloja an žemės ir išei­na į daržus. Pastato jai valgyt’, tai, sako, papečky kažkur buva tas žaltys. Tai, sako, įeina, tai laižo lėkštutę ir nieko jai nedaro. [Sesuo] mano dar mažytė buvo. Kaip tyku [namie], tai [žaltys] išlįsdavo, pavalgydavo kartu su ja, ir viskas!!! Cha cha cha… Negalima žalčio mušt’.
Melanija Aleksandravičiūtė, g. 1924 m. Molėtų r., Joniškio apyl., Slabados k., gyv. Vilniuje. U. R. Balkutė 1993. LKAR 20(213).

41.
Kalbėjo žmonės, kad daug jau buvo šitų žalčių. Tai čia buvo miški… toks Laukis gyveno, jis turėjo vaikų. Tai [žmonės pasakojo, kad žalčiai gulėjo su vaikais] lovutėj. Ras – prie vaiko guli žaltys. O kaip buvo!!!
Levutė Masalienė Jančiūraitė, g. 1926 m., g. ir gyv. Molėtų r., Joniškio apyl., Jutonių U. R. Balkutė 1994. LKAR 21(59), LKAG 70(25).

42.
– A žaltys nuo gyvates skiriasi?
– Skirias. Nelabai. Žaltys pre galvos geltonas gi. Žaltys anas nekunda. <…>
– Seniau, saka, žalčiai su žmanėm gyvendava…
– Nu tai sakydava. Vaikam paduoda ėst’, tai ir anas prišokįs ėda iš viena bliūda. Guli po padušku.
– O žaltį užmušti galima?
– Muši, tai užmuši. Anas nekanda.
Bronius Andreikėnas, g. 1902 m. Švenčionių r., Labanoro apyl., Palsodės k., gyv. Švenčionių r., Labanoro apyl., Parašės k. U. R. Balkutė 1999. LKAR 90(228), LKAG 362(27.13).

43.
Tai būdavo [seniau], sakydavo, kad [žalčiai gyvena su žmonėm], bet nežinau. Sakydavo, kad su vaikais jie ten šliaužia, ir pieną laka, sako. Aš tai nežinau. Man tai taip neatsitiko. P. Bronė Petrauskienė Andriulėnaitė, g. 1930 m., g. ir gyv. Molėtų r., Joniškio apyl., Andrulėnų k. U. R. Balkutė 1995. LKAR 20(168), LKAG 69(43).

Lietuvos dailės muziejaus nuotr. / Albina Makūnaitė. „Martelė“. Iš ciklo „Žalčio pasaka“. 1962.

44.
Buvo viena mergaitė, sirata, ir vis karves melžė. Tarnavo pas tokių šeiminykį, o toj baisiai jų skriaudė. Kap nuvė melžt, apsikabinus [karvę] verkė verkė:
– Kap aš iškįsiu, karvuke brangioji!?
Pamelžė karvį, pastatė viedrų ir vėl verkia. Atsigrįžta – kad pieno nėra, žaltys tupi viedri! Da labiau ėmė verkt.
– Neverk, aš tau padėsiu. Aik namo, padėk viedrų priemenėj.
Nuvė namo, pastatė viedrų – neramu! Praregės šeiminykė, kad nėr pieno, baus.
Žiūri šeiminykė – kad ne cik tas vienas kibiras, o daugiau kibirų stovi. Mušt našlaitį, tųsyc! Kodėl ciek kibirų? Iš kur!? Vė in karvutį nuvė, verkia, sako:
– Išplakta už to pieno buvau.
Atsigrįžta – vėl pieno nėr, žalcys tupi.
– Išeik.
– Ne, aš neišeisiu.
– Išeik, vėl bars šeiminykė per tavi!
– Nešk mane namo.
Nu, kų darys, neša. Pastatė tų viedrų, šeiminykė laukia. Pradė rėkt, žalcys sto an uodegos, sako:
– Apmokėk, kų jinai tarnau!
Krestėjo nuo galvos – ir stojo jaunas karalaitis! Atsigręžia – karieta stovi. Nu, ir visa. Tai ma močiutė da pasakojo.
Ona Misiukonienė Kasakauskiūtė, g. 1931 m., g. ir gyv. Lenkijos Respublikoje, Seinų apyl., Ramoniškių k. U. R. Balkutė, G. Plytnikas 1989. LTR 5865(42).

45.
Pas mus, Krūminiuos, tai nežnau [nebuvo girdėt, kad žalčiai su žmonėmis būtų]. O dar va nelabai seniai irgi dar ateidavo [prie namų]. Tai žalciai gyvena su žmonėm, jiej ataina. Va, iš mūs kaimo [viena mergina buvo išėjusi tarnaut]. [O] kap buvo vainos, tai [vežė, jei didelė šeima buvo]. Tai viena merga buvo pas [ūkininkus išvežta]. Nežnau, kur joj buvo išvažiavus, Lietuvoj tį kur. Tai tynai joj kavojos ar kap, tai nežnau. Tai nuveidavo gulc svirnan. Nu, ir tį buvo jaunų panų, mergų pas tą žmogų. Tai nuveinam, sako, gulc, tai kap prieina, sako, žalcių! Ir jiej, sako, guli rozu su tom mergom.
Antosia Tolvaišienė Antulytė, g. 1919 m. Varėnos r., Valkininkų apyl., Krūminių k., gyv. Šalčininkų r., Pabarės apyl., Mištūnų k. U. R. Balkutė, D. Dargytė 1992. LKAR 1(1276).

46.
T. Tai naminiai žalciai yra. Yra. Ot, Voriškėj pas jos [žmonos] tetų [buvo]. Ji man paci bajino. Tį pievos dzidelės yra. Ir, sako, paskeliam ryti – kad žalcys guli po slanksciu. Sako, šuva būdoj loja, – kas cia tokis? O tį balos buvo, ir atšliaužis. Tai va jos dėdė paėmė nunešė į balų ir vėl palaido. Jis nekanda tas žalcys. Kad naminis žalcys, [tai] ir nekanda.
– O galima buvo žaltys užmušti?
T. Kad jis nemušė jo. Dar pirma [pasakojo], jei žalcys namuose, tai raganiai nieko nepadaris!
U. Dar negirdėjom, kad kas nors užmušt žalcį! T. O jų nemuša, jiej naminiai buvo. O kitų rado an kiemo. Šuva loja ir loja, sako, ir tų nunešė – palaido vėl.
– Sakydavo kažkap, kad ir pieną su vaikais geria…
T. Nu, tai sakydavo žmonės…U. Juos prijunkia. T. Juos specialiai žmonės seniau junkino dėl raganių.
– A tai kaip jie geria tą pieną?
T. Nu, jam gałėc inpila. Ale o kaip šitos gyvatės dzidełės, tai jos gi nedasvis grobio savo, ale jos guli an vietos. O jos žvilgsnis uždaboj [varlę], ir ji spiriasi, ir ji čypia… Ji nieko nedaro, o ji [varlė] va šite va traukisi in jų. A joj išsižiojus [laukia], ir ji [varlė] gražiausiai burnon jai [įlenda].
Va, ma sūnus kap buvo MTSe, mokės an traktoro, tai jiej Belovežskon puščion [= Belovežo girion] nuvažiavo rąstų. Ir ataj dziedas dar kokia šimto metų. Basas, su baltom kelnėm, kap seniau vaikščiojo. Ale nelabai seniai [tas ir buvo]. Ir virvełi susjuosis. Sako, dabojam, kad jo užancij kas sukrutėj. „Tai, – sakom, – dziedai, kas tį pas tavi yr?“ Tai tas dziedas ir sako: „Ar norit padabot?“ Jis, sako, inkišo rankų, ištraukė matravų [= metro ilgio] gyvatį iš užancio. „Tai kuo tu, – sako, – jų peni?“
– „Nu tai,
– sako, – pagaukit varłį.“ O jų gi tį šaika buvo. Varłį sugau, ir varłį padėj šitam šoni kelmo, o gyvatį paguldė kitam šoni kelmo. Ir joj ciktai dairės, dairės, kolai gyvatės žvilgsnis an jos pasiekė. O kap pasiekė, tai joj išskėtus nagus čypia ir kap primanydama, a joj in kelmų važuoja gražausiai. Ir davažau, ir kap duobėn ten [gyvatės gerklėn] nuvažau!
– A tai prieš kiek metų taip buvo?
T. Va, sūnus ma mokės, kap rusai užėj, kokiais 1958 metais.
– Tai tį gyvatė buvo ar žaltys?
T. Gyvatė. <…>
– Ar jos būna skirtingos?
T. Jų kelios rūšys yra. Yra žilvitinė, joj va šitep va kukšterėj – ir subyrėj an kųsnelių visa. Yra margułė, ale toj labai graži, o… Viršus, pečiai va šitokie va – juoda juosta, o šonai kai geltoni. Toj graži! O yra raudona. Žmonės pasakoja, joj an metų vienąkart išlanda iš žemės. Ale, jei inkųs, nuog jos daktaro nėr! Toj raudonoji.
– A tai jeigu gyvatė žmogų uždaboj, irgi gali taip pat prisitraukti in savi?
T. Kapgi ji žmogų pritrauks?! Žmogus – tai jėga ir stambumas, tai jo negali pritraukt!
Stasys Taraila, g. 1904 m., g. ir gyv. Varėnos r., Matuizų apyl., Daržininkų k.; Salomėja Tarailienė Uždavinytė, g. 1912 m., g. ir gyv. Varėnos r., Matuizų apyl., Daržininkų k. U. R. Balkutė 1994. LKAR 119(15), LKAG 55(15).

Kaunietė klozete aptiko žaltį

Kukurūzinis žaltys. Šie ropliai, užaugantys iki pusantro metro, paplitę Šiaurės ir Centrinėje Amerikoje, Azijoje, Pietų ir Centrinėje Europoje

47.

– A dėde, žalčius mušt ar galima?
– Būktai negalima. Nemuša. Pirma ūkininkai kai buva, [jie] nemušė žalčių, nes nesiseka, gyvuliai nesiseka. Anys nieka [bloga] nedirba. Aš nemušu nigdi.
– A saka, kad seniau tai anys ir su žmonėm gyvendava…
– Gyvendavo. Čia kai buvo policininku, čia gi, Labaišiškij, toks Stasiūnas, sakydavo, ir moma [jo pasakodavo], saka, valgom, sako, tas žaltys bliūdelin [lenda], tai, sako, šaukštu [kaukšterim]. Anas nieka nedirba.
– A tai kas atsitiktų, jei užmuštum?
– Nu, nesiseka gyvuliai. Gaspadoriai nemušdavo – nesiseka gyvuliai. Kur gaspadorius protingas. Čia kaip ataja tas… Išvažava Lenkijon [ankstesnis ūkininkas], ataj [jo vieton] toks… Jis mira jau. Ajej! Pas jį jų buva daug, tai jis mušdava ir mušdava.
Ale daug jo ir gyvulių krita, paršų taip va… Jau paskiau nemušė.
Jonas Mitalas, g. 1923 m. Molėtų r., Joniškio apyl., Alkos k., gyv. Molėtų r., Joniškio apyl., Jutonių k. U. R. Balkutė 1994. LKAR 21(81, 82), LKAG 70(47, 48).

48.
Čia tai pas Kutulską [buvo atšliaužę žalčiai]. Jos, Kutulskienės, kaip jau pasakyt’… [Tėvai numirė.] Jie ten pradėjo dalintis jau po tėvų mirties [turtą], tai, sako, ne gyvatės, bet rodos, kad žalčiai. Du žalčiai atėjo per duris ir žiūrėjo. A jie ten ką kalbėjo, ką, nežinau, jie ten dalinosi, aš nežinau, taip buvo. O aš tiksliai jau, žinote, ir neatsimenu. Ot negaliu pasakyt’. Jie, atrodo, į butelį pagavo, nemušė, pasakė: „Gal tėvai čia mūsų atėjo.“
O! Nu, aš nežinau [kada taip buvo], gal apie dvidešimt metų jau arba daugiau.
Levutė Masalienė Jančiūraitė, g. 1926 m., g. ir gyv. Molėtų r., Joniškio apyl., Jutonių U. R. Balkutė 1994. LKAR 21(60), LKAG 70(26).

49.
Gyvatė [sapne] – tai jau cia bus kokis žmogus. Skaitosi, gyvatį, žalcį sap­nuok, tai jau kas prikibs, priskrus, kas nor kų jau padaris.
Ona Volungevičienė Baublytė, g. 1933 m. Varėnos r., Marcinkonių apyl., Norulių k., gyv. Varėnos r., Marcinkonių apyl., Trasninko k. U. R. Balkutė 1999. LKAR 75(106), LKAG 262(31).

ISSN 1392–2831 Tautosakos darbai XXXVII 2009

Tai įdomu

2009-aisiais Lietuvoje ligoninėse gydyti 37 gyvačių įgelti žmonės, 2010 m. – 21, 2011 m. – 28. Mirtinų atvejų dėl angies įkandimo neregistruota.

Pasaulyje yra apie 450 rūšių nuodingų gyvačių, tačiau realų pavojų žmogaus sveikatai kelia tik apie 19 proc. visų gyvačių rūšių.

Daugiausia nuodingų gyvačių veisiasi atogrąžų ir paatogrąžių regionuose, JAV, Australijoje. Lietuvoje gyvena tik viena nuodingų gyvačių rūšis – angys.

Gyvatės nuodai – tai pakitusios seilės. Jos susideda iš 26 rūšių baltyminės kilmės fermentų. Nuo jų priklauso gyvatės nuodingumas bei nuodų poveikio pobūdis: vieni nuodai žalojamai veikia kraują ir kraujagysles (hemotoksinai), kiti turi nervus paralyžiuojantį poveikį (neurotoksinai). Lietuvoje gyvenančių nuodingų gyvačių nuodų didžiąją dalį sudaro hemotoksinai.

Nuodingiausia gyvatė

Naudinga žinoti

Nuodingos gyvatės galva plati, dažniausiai trikampė, nenuodingos apvali.

Nuodinga gyvatė turi geluonį (2 ilgus iltinius dantis), nenuodinga neturi.

Nuodingos gyvatės vyzdžiai elipsės formos (pailgi), nenuodingos apvalūs.

Nuodingos gyvatės įkandimo žymės – dvi šalia esančios nuodingų dantų paliktos žaizdelės, įkandus nenuodingai gyvatei matyti daug mažų žaizdelių, kurias palieka smulkūs dantys.

Pirmoji pagalba įkandus gyvatei

Gyvatės sužalotą galūnę reikia stengtis kuo mažiau judinti, nes nuodai greičiau išplis organizme.

Jei yra galimybė, žaizdą patartina kuo greičiau nuplauti švariu vandeniu: tai padeda sumažinti nuodingų medžiagų poveikį organizmui. Tuomet įkandimo vietą reikia kuo skubiau šaldyti. Galite pridėti butelį su šaltu vandeniu, ledą, šaldytų daržovių pakuotę ir pan. Šaltis sutraukia kraujagysles ir neleidžia nuodams sklisti.

Derėtų nusimauti žiedus, apyrankes, nusisegti laikrodį (veržia tinstant pažeistai vietai). Galūnę rekomenduojama imobilizuoti ir kuo skubiau važiuoti į artimiausią gydymo įstaigą.

Jokiu būdu negalima įkąstos galūnės užveržti diržu, skarele, raiščiu ar timpa, nes tai gali sukelti gangreną. Taip pat nevalia žaizdelės pjaustyti peiliu – nuodų iš organizmo nepašalinsite, o tik dar labiau pabloginsite būklę.

Medikai perspėja nemėginti iščiulpti gyvatės nuodų: jei dantys nėra visai sveiki arba pažeista gleivinė, per juos nuodų pateks į kraują. Angies nuodai gali sukelti kraujo krešėjimo, kraujagyslių praeinamumo sutrikimų.

© 2015, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.