0

Lietuvių ir prūsų dievų atvaizdai rašytinių šaltinių duomenimis(1)

gegužės 5, 2015 Baltų pasaulėžiūra, Pagonybė, PASAULĖŽIŪRA

RIMANTAS BALSYS\\

Remiantis rašytiniais baltų religijos ir mitologijos šaltiniais, kurie teikia duomenų apie lietuvių ir prūsų galimai turėtus dievų atvaizdus, taip pat pasitelkiant archeologijos duomenis, siekiama nustatyti, ar ikikrikščioniškuoju laikotarpiu lietuvių ir prūsų gentys turėjo antropomorfinio pavidalo dievų stabų.

Rašytiniuose šaltiniuose dažniausiai minimas Perkūno stabas, taip pat dievų Patrimpo, Patulo, Kurko bei mitinių protėvių Spėros, Pajautos, Kukovaičio stabai. Hipotetiškai galima teigti, kad ikikrikščioniškuoju laikotarpiu antropomorfinio pavidalo stabai galėjo būti statomi tik aukščiausiems dievams ir tik svarbiausiose, centrinėse, tarpgentinėse šventvietėse. Lokaliose (genties, bendruomenės) šventvietėse galėjo būti statomi sudievintus mirusius protėvius vaizduojantys stabai.

Senosios religijos nuosmukio metu (ypač XVIa. pab. – XVII a.) iš inercijos dar galėjo rastis namų aplinkoje (valstiečio ūkyje) pagamintų antropomorfinio pavidalo dievų atvaizdų. Tuo pačiu metu „dievaičiais“, „stabais“, matyt, jau galėjo būti vadinami ir įvairūs objektai (akmenys, medžiai, gyvulių kaukolės ar kailiai ir t. t.), į kuriuos, atlikus tam tikras įšventinimo apeigas, įsikelia dieviškosios galios.

Antropomorfinio pavidalo dievų atvaizdus įvairiais amžiais turėjo egiptiečiai, graikai, romėnai, keltai, germanai, slavai ir kitos tautos.

Senųjų baltų dievų atvaizdus šiandien skaptuoja, drožia, tašo, piešia, lipdo ir profesionalūs dailininkai, ir tautodailininkai. Iš medžio, akmens, molio, metalo ir kitų medžiagų sukurtų senųjų dievų pavidalų galime rasti muziejuose, miestų ir regioniniuose parkuose, kaimo turizmo sodybose; dievų atvaizdais iliustruojamos knygos ir albumai. Minėtinas dailininkės Genovaitės Jacėnaitės ir etnologo Liberto Klimkos bendras projektas [32], Elenos Bradūnas išeivijoje surengta paroda „Mitologinės būtybės lietuvių tautosakoje“ [42]; kelerius metus prie senųjų lietuvių ir prūsų dievų atvaizdų albumo darbuojasi kėdainietis Robertas Markevičius su pagalbininkais; bemaž trisdešimt iš medžio tašytų senųjų dievų ir mitinių būtybių skulptūrų puošia Dūkštų ąžuolyną; bičių ir bitininkystės dievybės saugo muziejų Stripeikiuose ir t. t.

Tokie darbai primena ikikrikščioniškąją mūsų tautos religiją, skatina domėtis senąja pasaulėjauta, ieškoti jos ženklų šiandienos gyvenime, tad visuomenės dažniausiai toleruojami ir vertinami palankiai (bene vienintelė išimtis – ketinimas statyti deivės Veliuonos stabą Veliuonoje 2009 m. Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga, padalijęs veliuoniečius į dvi priešiškas stovyklas [1]).

Gedimino nuotrauka. Velionos stabas Veliuonoje

Gedimino nuotrauka. Velionos stabas Veliuonoje

Besigėrint pastaraisiais dešimtmečiais talentingų menininkų sukurtais senųjų mūsų dievų atvaizdais natūraliai kyla klausimas, kokia tradicija seka šiandienos kūrėjai, kas lemia tokį (dažniausiai antropomorfinį) dievų pavidalą, koks šiandienos dievdirbių santykis su XVIII–XIX a. dievdirbių kūryba ir ikikrikščioniškąja pasaulėjauta. Atsakymas į išvardytus klausimus, regis, įmanomas tik išsprendus pagrindinę problemą – išsiaiškinus, ar ikikrikščioniškuoju laikotarpiu lietuvių ir prūsų gentys apskritai turėjo dievų atvaizdus (stabus).

Problema nėra naujaja daugiau ar mažiau domėjosi etnografai, mitologai, istorikai, archeologai, kalbininkai. Minėtini M. Pretorijaus, T. Narbuto, J. I. Kraszewskio, L. Krzywickio, M.Brenšteino, A.Bruknerio, P.Klimo, J.Basanavičiaus, P. Galaunės, A. Miežinskio, K. Būgos, J. Balio, J.Jurginio, R. Rimantienės, P. Dundulienės, J. Kralikausko, A. Kancediko, M. Gimbutienės, V. Urbanavičiaus, G. Beresnevičiaus, D. Vaitkevičienės, A. Širmulio, A. Butrimo, J. Zabulytės ir kitų tyrėjų pasisakymai bei hipotezės.

Tyrimų istorija

Pretorijus pirmasis kėlė klausimą, kokio pavidalo galėjo būti Romavos ąžuole stovėję dievų stabai – „iškalti, išskaptuoti ar tik piešti?“ Pažymėjęs, jog nė vienas kronikininkų, jo žiniomis, tikslios informacijos apie tai nepateikė, M. Pretorijus buvo linkęs manyti, kad tai galėjo būti tiesiog gumbuotos, keistai suaugusios seno ąžuolo šakos, iš kurių „krivio ar šiaip kokio nors menininko ranka galėjo padaryti tokią figūrą“ [48, 181]. Panašiai, regis, mąstė ir T. Narbutas, teigdamas, kad dauguma lietuvių dievų ir deivių greičiausiai iš viso neturėjo jokių stabų, o turėjusiųjų atvaizdai galėjo būti paprasčiausi nedailaus medžio gabalai ar keistos formos akmenys [47, 243]. A. Becenbergeris laikėsi nuostatos, kad baltų dievų atvaizdai buvo antropomorfiniai. Taip tvirtinti jį paskatino Kuršių įlankoje rastos gintarinės statulėlės, kurios, jo manymu, ir yra senųjų dievų atvaizdai [14, 550] (1).
………………..
(1) Greičiausiai sekdamas A. Becenbergeriu A. Kancedikas vieną tokių gintarinių skulptūrėlių linkęs laikyti deivės Žemynos atvaizdu [60, 10]. Deja, ši hipotezė jokiais rimtesniais argumentais neparemta.
……………………
Krzywickis nesigilina į klausimą, kaip galėjo būti vaizduojami senieji dievai, tačiau įsitikinęs, kad šiandieninių koplytėlių vietoje ikikrikščioniškuoju laikotarpiu turėjo stovėti kuriai nors dievybei skirtas altorėlis [35, 7–8; 36, 6–8]. Jam antrina M. Brenšteinas, sakydamas, kad ant kalnų ir prie upių vietoj senųjų dievų buvo pastatyti Kristaus ir Dievo Motinos atvaizdai, o medžiuose prikabinėta kryžių [15, 1–16]. J. Basanavičius, remdamasis Lietuvos metraščių informacija, teigė, kad ant „dievų ir galiūnų kapų būdavusios statomos stovylos“, vadinasi, taip pat neabejojo senųjų dievų atvaizdų buvimu [7, 68, 73].

Kur kas pesimistiškiau baltiškų dievų atvaizdų egzistavimą vertina A. Miežinskis. Jo manymu, lietuvių ir prūsų religija apskritai nebuvo pasiekusi dievų antropomorfizmo lygio. Baltų dievų pavidalai, A. Miežinskio manymu, tai tik koks nors akmuo, aukojamų gyvulių kailiai, javų arba žolynų kuokštai [43, 379–380]. Panašūs ir P. Galaunės pasisakymai. Teigiama, kad „iki šiandien dar neįrodyta, jog lietuvių religija buvo priėjusi antropomorfizmo“ ir kad autoriai, neabejojantys mūsų protėvių dievų antropomorfiškumu, savo prielaidų „jokiais rimtais argumentais neparemia“. Tiesa, ir paties P. Galaunės argumentai nėra itin svarūs rašytiniai šaltiniai, kurie liudija buvus dievų atvaizdus, P. Galaunės vadinami pramanais arba klaidinančiais „mokytų krikščionių“ pasakojimais, o XVII a. viduryje žemaičių vyskupo Tiškevičiaus aprašytos kaimiečių drožtos šventųjų statulėlės, kurios buvusios tokios bjaurios, kad žeminusios „šventųjų garbę“, leidžia P. Galaunei daryti prielaidą, kad „tos formos neseniai tebuvo atsiradusios ir jos nespėjo pasiekti aukštesnės išsiplėtojimo stadijos“ [22, 155–201].

Galaunei oponuoja J. Kralikauskas: „Girdi, mūsieji senoliai dar nebuvo priėję antropomorfinių dievų. Jie dar neturėję iki pilnybės išaugusių dievų, išskyrus nebent tik vieną Perkūną. Jeigu per tris tūkstančius metų (nuo pat laivinių kovos kirvių, arba virvelinės keramikos, eros) „dar nebuvo priėję“, tai kada gi jau ir bebūtų priėję? Vėl gi, kas tai yra „antropomorfinis dievas“? Kada jis išriedėjęs jau iki pilno asmeniškumo bei aiškumo? Iki kokio konkretybės laipsnio? Perkūnas – juk, be abejonės, antropomorfinis dievas…“ [33, 125].

Skeptikams linkęs pritarti J. Jurginis. Remdamasis A. Tautavičiaus mintimis jis rašo:
„Jeigu lietuviai būtų turėję pagoniškų dievų stabus, tai, įvedant krikščionybę XIV ir XV amžiais, kada buvo naikinama pagonybė bei jos likučiai, krikštytojai būtų daužę ar kitaip naikinę jų stabus ir šventyklas ir didžiuodamiesi tai aprašę“. Apžvelgęs vieną kitą rašytinį šaltinį ir itin kritiškai įvertinęs S. Grunau, L. Davido kronikose pateiktą informaciją, J. Jurginis tvirtina, kad lietuviai „stabmeldiškų šventyklų su stabais ir kunigais neturėjo“ [27, 60, 73].

Kitų čia dar nepaminėtų XX a. tyrėjų darbuose nebepateikiama naujų ir svarių argumentų kuriai nors pozicijai palaikyti, o pastaraisiais dviem dešimtmečiais šia problematika, galima sakyti, iš viso nebesidomima. Taigi vienos nuomonės dėl to, ar lietuviai ir prūsai turėjo antropomorfinio pavidalo dievų stabų, kol kas neprieita. Pripažįstantiems, kad tokių stabų būta, iš dalies pritrūkdavo svaresnių argumentų (ypač archeologijos radinių), nepripažįstantiems buvo keblu nuneigti rašytinių šaltinių perteikiamą informaciją.

Atkreiptinas dėmesys, jog nė vienas iki šiol kritiškai pasisakęs antropomorfinio pavidalo dievų egzistavimo klausimu nepasirūpino susisteminti rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotą informaciją ir visapusiškai įvertinti tuos šaltinius.

Rašytiniai šaltiniai

Nuo Va. pr. Kr. iki XVIII a. pabaigos suskaičiuojama keturiolika rašytinių šaltinių, teikiančių duomenų apie lietuvių ir prūsų galimai turėtus dievų atvaizdus. Pradžioje suminėsime juos chronologiškai.
1. Herodotas V a. pr. Kristų rašytoje „Istorijoje“ aprašo budinų tautą (2), kurių namai ir šventyklos buvę mediniai, o šventyklose apstu medinių dievų atvaizdų [5, 125].
………………………….
(2)  Dar J. Basanavičius manė, kad šie mediniai budinų dievų stabai gali būti sietini su ikikrikščioniškojo laikotarpio baltų dievų atvaizdais [8, 152–153]. Žinoma, panaši prielaida įmanoma tik tuo atveju, jei Herodoto paminėtus budinus laikysime kuria nors baltų gentimi. Vyrauja požiūris, kad budinai greičiausiai bus buvę Dono vidurupio gyventojai. Tačiau yra ir kitokių nuomonių. Viena jų budinai buvo slavų protėviai, gyvenę ir dabartinėje Lietuvos teritorijoje [5, 128].
…………………………..

2. Šv. Adalberto gyvenimą aprašantis autorius (998–999 m.) teigia prūsus turėjus dievų ir stabų (deus et idola), kurių šv. Adalbertas ir vyko nugalėti [5, 174].

3. Magdeburgo analuose rašoma, kad 1147 m. per Šv. Petro šventę krikščionys, įsiveržę į „kelias pagoniškų žemių sritis“, padegė pilis bei miestus, o „šventyklą, kuri buvo prieš Malcho (Malchon) miestą, sugriovė su visais stabais (cum idolis) ir sudegino kartu su pačiu miestu“ [5, 195].

4. Užuominų, kad baltų gentys turėjo dievų atvaizdų, randame ir Eiliuotoje Livonijos kronikoje, kurioje aprašomi XII a. vidurio – 1290 m. įvykiai:
…Kai apaštalus pamatė,
Trupinančius jų dievaičius <…>

Kad žmogus daugiau jau jųjų
Niekuomet sau nebedirbtų [5, 295, 305].

5. 1249 m. Vokiečių ordino ir prūsų taikos sutartyje (dar vadinama Kristburgo sutartimi) įrašytas skirsnis, įpareigojantis prūsus atsižadėti atnašavimo dievo Curche stabui [5, 240].

6. S. Grunau kronikoje (taip pat ir E. Stellos, L. Davido kronikose) gana išsamiai aprašyta, kaip atrodė aukščiausiųjų dievų Patulo, Patrimpo ir Perkūno stabai [6, 104]. Tos pačios S. Grunau kronikos duomenimis, 1113 m. „mozoviai ir lenkai“, vedami Boleslovo Narsiojo, Rikojote, arba Romuvoje, sudegino Perkūno, Patulo bei Patrimpo stabus, tačiau prūsai „atstatė Rikojotą, arba Romuvą, parūpino stabus ir darė vėl viską kaip ir anksčiau“ [6, 105–106].

7. Bychovco kronika (XVI a. 3-iasis dešimtmetis, bet aprašomi XII–XIII a. įvykiai) suteikia duomenų apie legendiniams kunigaikščiams/mitiniams protėviams Spėrai, Pajautai, Kukovaičiui pastatytus medinius stabus, kuriuos „lietuviai ir žemaičiai“ garbino iki pat Jogailos laikų [6, 378–379].

8. Augustinas Rotundas aprašo šventyklą Vilniuje ir joje stovėjusį medinį Perkūno stabą, kuris buvęs atgabentas iš šventųjų Palangos miškų [6, 464–465]. Sekdamas A. Rotundu panašiai Perkūno šventyklą aprašo ir M.Strijkovskis [6, 563].

9. Popiežiaus Urbono VI 1388 m. kovo 12 d. bulėje sakoma, kad karalius Vladislovas Vilniuje išgriovė šventyklą, kurioje kažkada „prietaringai garbino išgalvotus dievus ir stabus…“, pačius stabus sudaužė į gabalus, o toje vietoje liepė pastatyti bažnyčią [5, 447].

10. Bemaž ta pati informacija atkartojama ir M. Strijkovskio kronikoje, kur aprašomi XIV a. įvykiai [6, 563].
11. 1583 m. jėzuitų pranešimas: „Kai mūsų pamokslininkai pradėjo kovą prieš tokias apeigas, kai jie gyvulių kaulus ir kitus šio jų grubaus tikėjimo ženklus nuo adverijų ir sienų nuplėšdavo, juos kojomis mindžiodavo ir į laužą mesdavo <…>, tada šaukdavo pagonys, kad jų šventenybės yra išniekinamos, kad jų mediniai, moliniai ir akmeniniai stabai bei įrankiai pražūna…“ [52, 112]. Panašios informacijos randama ir jėzuitų 1600 m. ataskaitoje: „… daugelyje vietų panaikinti stabai, prietarai“ [6, 62].

12. Bauskės apskrities Rahden parapijos kunigo Wilhelmo Boltenijaus 1578 m. rašte, rašytame parapijoje atliktos vizitacijos pagrindu, prašoma, kad per vizitacijas būtų paskirtas „seniūnas arba, kur galima, teisėjai ar koks kitas pareigūnas“. Jie, rašto autoriaus teigimu, reikalingi tam, kad, „remiantis pagirtinais Bažnyčios įsakymais, valstiečių turimi dievaičiai iš medžio, akmens ir iš kitko kuo uoliau, rimčiau, vadovaujantis Biblijos pamokymu, galėtų būti sudeginti ir visiškai sunaikinti“ [6, 675].

13. Vienas paskutiniųjų apie galimai turėtus dievų atvaizdus XVII a. pabaigoje rašė Pretorijus. Jis teigė regėjęs pas vieną Karklės (dabar Mysovka – R.B.) kaimo žveją Vėjopačio stabą, kur vietoj vėliavos ant stiebo buvo pritvirtinta iš žievių padaryta žmogaus figūra, turinti du veidus su išpūstomis lūpomis. Vienas veidas žvelgė pirmyn, kitas – atgal. Ant pečių – dideli sparnai. Dešinė ranka ištiesta į viršų, kairė – į apačią. Kairėje rankoje jis laikė žuvį, dešinėje – statinaitę, o ant galvos stovėjo gaidys. Vėjopatis ypač garbintas esant audringam orui.
M. Pretorijus dar pridėjo plunksna pieštą Vėjopačio atvaizdą ir spėjo, kad tokia skulptūra senaisiais laikais galėjo vaizduoti prūsų dievą Perdoitą (Perdoytas) [48, 279–281].

14. Prie šaltinių priskirtini (jei manysime, kad tai žmonėse užsilikusios tradicijos atgarsiai) ir Kristijono Donelaičio Metai (XVIII a. 7–8 dešimtmetis):
Kai pirm to lietuvninkai dar buvo pagonai
Ir savo dievaičius iš strampų sau pasidarę
Ir, po medžiais ant virvių pasikorę, gyrė,
Tai jie rods dar taip, kaip mes, nepažindami dievą
Daug nešvankių ir durnų daiktų prasimanė [21, 74].

Išvardytieji šaltiniai, atsižvelgiant į jų parašymo laiką ir vaizduojamąjį laikotarpį, skirstytini bent į tris grupes: a) parašyti ikikrikščioniškuoju laikotarpiu; b) parašyti po krikščionybės įvedimo, bet vaizduojantys ikikrikščioniškąjį laikotarpį; c) parašyti po krikščionybės įvedimo ir fiksuojantys to meto įvykius.

Bus daugiau

Paruo6ta pagal lituanistica. 2012. t. 58. nr. 1(87), p. 75–88, © ietuvos mokslų akademija, 2012

Literatūra ir šaltiniai

[1] ALEKNA, Kasparas; ŠABLINSKAITĖ, Violeta. Ar protėviams baltams pagerbti tikrai reikia stabų? [interaktyvus]. 2010 [žiūrėta 20101026]. Prieiga per internetą: www.bernardinai.lt.straipsnis2010-01-22
[2] AVIŽONIS, Konstantinas. Lietuvių kilimo iš romėnų teorija XV ir XVI a. Rinktiniai raštai. T. III. Roma, 1982.
[3] BALSYS, Rimantas. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto l-kla, 2010.
[4] Baltų menas. Parodos katalogas. Sudarė A. Butrimas. Vilniaus dailės akademijos l-kla, 2009.
[5] Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. I. Sudarė N.Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų l-kla, 1996.
[6] Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. II. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų l-kla, 2001.
[7] BASANAVIČIUS, Jonas. Iš krikščionijos santykių su senovės lietuvių tikyba ir kultūra (Prie studijos „Lietuvių kryžiai archaiologijos šviesoje“). Vilnius: M. Kuktos sp., 1913.
[8] BASANAVIČIUS, Jonas. Rinktiniai raštai. Vilnius: Vaga, 1970.
[9] BERESNEVIČIUS, Gintaras. Lietuvių religija ir mitologija. Vilnius: Tyto alba, 2004.
[10] BERESNEVIČIUS, Gintaras. Palemonidai. Lietuvių nacionalinis identitetas ir Palemono „romėniškųjų“ legendų įtaka jo formavimuisi nuo XVI a. Literatūra, 2006, Nr. 48(7).
[11] BERESNEVIČIUS, Gintaras. Pirmoji misija: Šventasis Vaitiekus Prūsijoje. Prūsijos kultūra. Vilnius: Academia, 1994.
[12] BERESNEVIČIUS, Gintaras. Rickoyotto šventykla [interaktyvus] [žiūrėta 20101026]. Prieiga per internetą: http://www.straipsniai.lt/Rickoyotto
[13] BERESNEVIČIUS, Gintaras. Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas. Vilnius: Aidai, 2001.
[14] BEZZENBERGER, A. Bericht über Prähistorische Kultur in Litauen. Mitteilungen der Litauischen Lliterarischen Gesellschaft. Heidelberg, 1893.
[15] BRENSZTEJN, Michał. Krzyże i kapliczki żmudzkie. Materyały do sztuki ludowej na Litwie. W Krakowie, 1906.
[16] BUMBLAUSKAS, Alfredas. Senosios Lietuvos istorija 1009–1795. Vilnius: R. Paknio l-kla, 2005.
[17] BURAČAS, Balys. Lietuvos kaimo papročiai. Vilnius: Mintis, 1993.
[18] BUTRIMAS, Adomas. Human figures in Eastern-Baltic prehistoric art. Prehistoric Art in the Baltic Region. Acta Academiae Artium Vilnensis. T. 20. Red. A. Butrimas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos l-kla, 2000.
[19] BUTRIMAS, Adomas; IRŠĖNAS, Marius. Lietuvos dailės istorija. Piešistorinė dailė. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos l-kla, 2002.
[20] BUTRIMAS, Adomas. The amber ornament collection from Daktariškė 5 Neolithic settlement. Baltic Amber. Acta Academiae Artium Vilnensis. T.22. Red. A. Butrimas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos l-kla, 2001.
[21] DONELAITIS, Kristijonas. Metai. Vilnius: Vaga, 1983.
[22] GALAUNĖ, Paulius. Lietuvių liaudies menas. Jo meninių formų plėtojimosi pagrindai. Kaunas, 1930.
[23] GIRININKAS, Algirdas. Baltų kultūros ištakos. T. II. Klaipėda: Klaipėdos universiteto l-kla, 2011.
[24] GIRININKAS, Algirdas. Lietuvos archeologija. T.1: Akmens amžius. Vilnius: Versus aureus, 2009.
[25] GREIMAS, Algirdas Julijus. Tautos atminties beieškant. Apie dievus ir žmones. Vilnius: Mokslas–Chicago, 1990.
[26] GRIGORIAN, Ana. Dievybių sugrįžimas: iš Drisos upės iškeltas senovinis stabas [interaktyvus]. 2011 [žiūrėta 20110928]. Prieiga per internetą: http://www.patriotai.lt/straipsnis/2011-08-15/dievybiu-sugrizimas-drisos-upes-iskeltas-senovinis-stabas.
[27] JURGINIS, Juozas. Pagonybės ir krikščionybės santykiai Lietuvoje. Vilnius: Mintis, 1976.
[28] KATALYNAS, Kęstutis. Vilnius XIII amžiuje. Mitai ir faktai. Kultūros paminklai. T. 6. Vilnius: Savastis, 2000.
[29] KERBELYTĖ, Bronislava. Lietuvių liaudies padavimai. Vilnius: Vaga, 1970.
[30] KITKAUSKAS, Napaleonas. Vilniaus pilys: statyba ir architektūra. Vilnius: Mokslas, 1989, p. 115–125.
[31] KITKAUSKAS, Napaleonas; LISANKA, Albertas; LASAVICKAS, Sigitas Benjaminas. Perkūno šventvietės liekanos Vilniaus Žemutinėje pilyje. Kultūros barai, 1986, Nr. 12.
[32] KLIMKA, Libertas. Senovės dievai ir mitinės būtybės. Vilnius, 2003.
[33] KRALIKAUSKAS, Juozas. Senovės lietuvių dievija. Aidai, 1973, Nr. 3 (New York).
[34] Kronika Thietmara. Przetłumaczył i wydał M. Z. Zygmunt Jedlicki. Poznań, 1953.
[35] KRZYWICKI, Ludwik. Žmudž starožytna. Dawni Žmudzini i ich warownie. Warszawa, 1906.
[36] KŠIVICKIS, L. Žemaičių senovė. „Dirvos“ b-vės leidinys. Kaunas–Marijampolė, 1928.
[37] LASICKIS, Jonas. Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus. Parengė J. Jurginis. Vilnius: Vaga, 1969.
[38] LAURINKIENĖ, Nijolė. Šventovė Prūsijoje baltų ritualų ir mitologinės tradicijos kontekste. Senovės baltų kultūra. Nuo kulto iki simbolio. Sudarė E. Usačiovaitė. Vlnius: Kutūros filosofijos ir meno institutas, 2002.
39] LOZE, Ilze. Akmens laikmeta māksla Austrumbaltijā. Rīga: Zinātne, 1983.
[40] ŁOWMIANSKI, Henryk. Religia słowian i jej upadek (w VI–XII). Warszawa, 1979.
[41] MANNHARDT, W. Letto-Preussische Göterlehre. Riga, 1936.
[42] Mitai. Mitologinės būtybės Lietuvių tautosakoje. Laisva dailininkų interpretacija. A contemporary expresio of Lithuanian Mytical Beings. The Lithuanian American Women Artists Association (parodos katalogas).
[43] MIERZYŃSKI, A. Romowe: Rozprawa arceologiczna. Poznań, 1900.
[44] Monumenta Germaniae Historica. Т.V. Scriptorum. T. III. Hannoverae, 1839 [žiūrėta 20110624]. Prieiga per internetą: http://mrubenv.ru/article.php?id=1_1.html#3.
[45] Monumenta Germaniae Historica. T. XIV. Scriptorum. 1839 [žiūrėta 20110624]. Prieiga per internetą: http://mrubenv.ru/article.php?id=1_1.html#7.
[46] Monumenta Germaniae Historica. Т. XIV. Scriptorum. T. XII. Hannoverae, 1856 [žiūrėta 20110624]. Prieiga per internetą: http://mrubenv.ru/article.php?id=1_1.html#6.
[47] NARBUTAS, Teodoras. Lietuvių tautos istorija. T. I. Vilnius: Mintis, 1998.
[48] PRETORIJUS, Matas. Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla. T. 3. Parengė I. Lukšaitė kartu su M. Girdzijauskaite, S. Drevello, M. Čiurinsku, J. Kiliumi. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto l-kla, 2006.
[49] PUHVEL, Jaan. Lyginamoji mitologija. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001.
[50] RIMANTIENĖ, Rimutė. Akmens amžiaus žvejai prie Pajūrio lagūnos: Šventosios ir Būtingės tyrinėjimai. Vilnius: Sapnų sala, 2005.
[51] RIMANTIENĖ, Rimutė. Šventoji. Narvos kultūros gyvenvietės. Vilnius: Pergalė, 1979.
[52] ROSTOWSKI, Stanislao. Lituanicarum Societatis Jesu historiarum libri decem. Recognoscente Joane Martinov. Paris–Bruxelles, 1877.
[53] TEMČINAS, Sergejus. Palemono mitas ir keturių tautų Lietuva [interaktyvus]. 2010 [žiūrėta 20111005]. Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-12-17-sergejus-temcinas-palemono-mitas-ir-keturiu-tautu-lietuva/54765.
[54] TELEGIN, D.Ya.; MALIORY,J.P. The Anthropomorphic stelae of the Ukraine: the early iconography of the Indo-Europeans. Journal of Indo-European Studies Monograph. 11. Washington, 1994.
[55] TOPOROV,Vladimir. Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai. Sudarė N. Mikhailov, vertė E. Jakulis. Vilnius: Aidai, 2000.
[56] URBANAVIČIUS, Vytautas. Vilniaus Perkūno šventovės klausimu. Iš baltų kultūros istorijos. Vilnius: Diemedis, 2000, p.19–25.
[57] VAITKEVIČIUS, Vykintas. Alkai. Baltų šventviečių studija. Vilnius: Diemedžio l-kla, 2003.
[58] VĖLIUS, Norbertas. Senovės baltų pasaulėžiūra. Struktūros bruožai. Vilnius: Mintis, 1983.
[59] Гельмольд. Славянская хроника. Пер. Л. В. Разумовской. Москва, 1963.
[60] КАНЦЕДИКАС, A. Литовская народная скульптура. Москва: Советский художник, 1974.
[61] KУЛАКОВ, В. И. История Пруссии до 1283 года. Москва: Индрик, 2003.
[62] Путешествие Ибн-Фадлана на Волгу. Изд. Академии наук СССР. М.-Л., 1939. [Перевод и комментарии А. П. Ковалевского]. Под редакцией И. Ю. Крачковского [žiūrėta 20110928]. Prieiga per internetą: http://www.hist.msu.ru/ER/Etext/fadlan.htm.
[63] РЫБАКОВ,Борис Александрович. Язычество древней Руси [žiūrėta 20110928]. Prieiga per internetą: http://bibliotekar.ru/rusYazRusi/13.htm.
[64]Славянская хроника . Пер. Л. В. Разумовской. М., 1963 [žiūrėta 20110624]. Prieiga per internetą: http://mrubenv.ru/article.php?id=1_1.html#6.
[65] ЧАРНЯЎСКỈ, M. M. Асавец. Энцыклапебыя, Археалогія і нумізмаmыка Беларусі. Мінск, 1993.

© 2015, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.