Baltų žinyčios vartai

0

Lietuvių ir prūsų dievų atvaizdai rašytinių šaltinių duomenimis(2)

viršaitis gegužės 7, 2015 Baltų pasaulėžiūra

RIMANTAS BALSYS\\

Tęsinys\pradžia, spausti čia

Ikikrikščioniškuoju laikotarpiu parašyti šaltiniai

Šiai grupei priskirtini keturi rašytiniai šaltiniai: Herodoto „Istorija“, Šv.

Adalberto gyvenimo aprašymas, Magdeburgo analai, Kristburgo sutartis ir Eiliuotoji Livonijos kronika. Juose kalbama apie turėtus stabus, jų statymą šventyklose (šventvietėse?) ir garbinimą, tačiau kaip tie stabai atrodė, t. y. ar jie buvo antropomorfinio pavidalo, minėtuose šaltiniuose duomenų nėra. Tačiau atskirų šio laikotarpio rašytinių šaltinių perteikta informacija gretintina su atitinkamo laikotarpio archeologijos duomenimis.

Herodoto Va. pr. Kr. aprašyti mediniai budinų dievai bent iš dalies sietini su R. Rimantienės Šventosios gyvenvietėje rastu mediniu stabu, datuojamu IV tūkstantmečio pr. Kr. I ketvirčiu, taip pat kitais kiek vėlesnio laikotarpio antropomorfinio pavidalo stabais, rastais Latvijoje (Sārnate, Malmuta), Baltarusijoje (Acaвец), taip pat Lietuvoje ir Latvijoje aptiktomis antropomorfinio pavidalo figūrėlėmis iš kaulo, gintaro, molio [51, 106–109; 39, 49–51; 65, 59–60; 24, 239–242]. Visi išvardytieji dirbiniai archeologų priskiriami vėlyvojo neolito laikotarpiui [18, 7–29; 20, 7–19; 19, 24–27]. Vyrauja požiūris, kad Šventosios stulpinė skulptūra tai – ritualinis stabas, turėjęs užtikrinti sėkmingą žvejybą ir medžioklę, arba kad tai žvėrių viešpaties, t. y. Dievo, stabas, totemizmo atspindys [50, 99–121; 24, 242].

Panašiai, sekant A. Becenbergeriu, galėtų būti interpretuotinos ir Lietuvos (Juodkrantė, Kretuonas) bei Latvijos teritorijose rastos antropomorfinio pavidalo figūrėlės. Tiesa, A. Girininkas linkęs šias figūrėles/amuletus sieti su protėvių kultu [24, 246–247; 23, 162], tačiau tai nekeičia dalyko esmės. Protėvis, kurio atvaizdas skaptuojamas, gremžiamas, lipdomas ar kaip kitaip išgaunamas, jau yra sudievintas protėvis, t. y. tapatus dievui (dar žr. sk. 2.2).

Kiti ikikrikščioniškuoju laikotarpiu (X–XIII a.) parašyti šaltiniai (Šv. Adalberto gyvenimo aprašymas, Magdeburgo analai, Kristburgo sutartis, Eiliuotoji Livonijos kronika) taip pat teikia informacijos apie prūsų turėtus ir garbintus dievų stabus, kuriuos krikščionys „veržėsi nugalėti“ arba vertė jų atsižadėti. Nors dievų atvaizdai juose ir nedetalizuoti, tačiau aprašomojo laikotarpio atžvilgiu rašytinių šaltinių informacija gretintina su antropomorfinio pavidalo statulomis, rastomis buvusiose prūsų žemėse (4). Šios (dar kitaip „prūsų bobomis“ vadinamos) skulptūros priskiriamos XI–XII a. [4, 113–116]. Tiesa, dėl jų kilmės ir paskirties vis dar diskutuojama. Manoma, kad šios figūros galbūt sukurtos poloviečių arba skitų [16, 96; 54, 80] ir laikytinos prūsų sakraliniais riboženkliais [61, 37] ir pan. Tačiau nereikėtų visiškai atmesti ir prielaidos, jog tai senųjų prūsų dievų, apie kuriuos rašoma jau paminėtuose šaltiniuose, atvaizdai. Juolab kad prūsiškos skulptūros turi išskirtinį bruožą – vaizduojamos su ritualiniu geriamuoju ragu, kuris gerai žinomas iš prūsų aukojimo ritualų, aprašytų Sūduvių knygelėje, J. Maleckio-Sandeckio ir kitų autorių. Kalbant apie Kristburgo sutartyje (išvardytos Pamedės, Varmės, Notangos gentys) paminėtą Curche stabą pažymėtina, kad šio prūsų dievo šventvietės, remiantis toponimų analize, galėtų būti lokalizuojamos pietvakarinėse prūsų žemėse Pamedėje, Pagudėje, Bartoje ir Varmėje [3, 143]. O juk būtent Pamedėje ir Bartoje rasta daugiausia (net devynios) akmeninių „prūsų bobų“ [16, 97].

…………………………….
(4) Šiandien „prūsų bobų“ galima rasti Lenkijos ir Rusijos muziejuose (net keturios statulos eksponuojamos Olštino (Lenkija) pilies teritorijoje, viena – Karaliaučiaus istorijos ir buities muziejuje. Gimininga prūsiškoms, bet priskiriama poloviečiams akmeninė figūra stovi ir Vilniaus nacionalinio muziejaus kieme.
……………………………

2. Po krikšto parašyti, bet ikikrikščioniškąjį laikotarpį vaizduojantys šaltiniai

Lietuvoje ir Žemaitijoje įvedus krikščionybę, duomenų apie ikikrikščioniškuoju laiko tarpiu garbintus senųjų baltų dievų atvaizdus randame keliuose šaltiniuose. Informacijos požiūriu reikšmingiausiais laikytini trys veikalai – S. Grunau ir Bychovco kronikos bei Augustino Rotundo aprašas. M. Strijkovskio kronikos duomenys iš esmės yra kompiliuoti iš ankstesniųjų autorių.

Kadangi S. Grunau ir Bychovco kronikos autorius yra vieninteliai, aprašę antropomorfinio pavidalo baltų dievų ar sudievintų mitinių protėvių atvaizdus, šiuos šaltinius ir juose perteiktą informaciją tikslinga aptarti išsamiau. Tokio pat išskirtinio dėmesio nusipelno ir A. Rotundo Vilniaus Perkūno šventyklos aprašas.

2.1. S. Grunau kronikos duomenų patikimumas

Grunau kronika parašyta XVI a., bet joje pavaizduoti VI–XVI a. Prūsijos teritorijoje vykę procesai. Ši kronika, kurioje, be visų kitų prūsų religijos elementų, aprašyta ir svarbiausioji prūsų šventvietė bei joje stovėję trijų aukščiausiųjų prūsų dievų atvaizdai (5), sulaukė prieštaringo įvairių laikotarpių tyrėjų dėmesio. Dar W. Mannhardtas pažymėjo, kad S. Grunau pavaizduota šventykla yra labai panaši į Adomo Bremeniečio aprašytąją skandinavų šventyklą Upsaloje (6), tad nuo to laiko vis dar tebemanoma, kad S. Grunau nusižiūrėjo arba pasinaudojo A. Bremeniečio medžiaga.
………………………………….
(5) „…ąžuolas buvo padalintas į tris lygias dalis, kurių kiekvienoje, nelyginant tam tyčia padarytame lange, stovėjo dievaičio stabas ir priešais save turėjo ženklą. Vieną dalį turėjo Perkūno stabas, kaip anksčiau sakyta, ir jo ženklas buvo, kad be paliovos kūrenosi ąžuolinių malkų ugnis, dieną naktį, ir jeigu ji per apsileidimą užgesdavo, tai kaltasis vaidilutis būdavo nužudomas – ant tos ugnies pats paaukojamas. Antrą dalį turėjo Patrimpo stabas, ir jo ženklas buvo gyvatė, ji dideliame puode buvo vaidilučių penima pienu ir visada laikoma uždengta javų pėdais. Trečiasis, Patulo, stabas turėjo trečiąją dalį, o jo ženklas buvo žmogaus, arklio ir karvės kaukolė, ir kartkarčiais, jų šventėse, būdavo deginamas lajus jų garbei…“ [6, 104].

(6) A. Bremeniečio teigimu, Upsalos šventykloje, kuri visa spindėjo auksu, stovėjo trijų dievų stovylos: Toras (Thor) valdęs orą, žaibus, griaustinį, vėją ir debesis; Vodanas (Vuodan) vadovavęs karams, o Frikas (Fricco) globojęs vaisingumą. Pirmasis turėjęs skeptrą, antrasis pavaizduotas su Marso insignijomis, trečiasis – su falo simbolika. Dar teigiama, kad prie šventyklos augęs žiemą vasarą žaliuojantis ąžuolas, prie kurio būdavę aukojami žmonės [41, 217–218].
………………………………….

Tačiau yra ir kitaip manančiųjų. S. Grunau kronikoje teikiamos informacijos autentiškumu neabejojo N. Vėlius, J. Puhvelas, N. Laurinkienė, G. Beresnevičius ir kiti tyrėjai. N. Vėliaus manymu, S. Grunau užfiksavo prūsų legendas, kurios, rekonstruojant religinius prūsų procesus, laikytinos pakankamai patikimais šaltiniais [58, 235]. Pasak J. Puhvelo, „stilizuoto trinario indoeuropietiškojo pagonių panteono egzistavimas prieš pat krikščionybės įvedimą čia lygiai toks pat įmanomas, kaip ir pačioje Upsaloje keletu šimtmečių anksčiau“ [49, 225]. N. Laurinkienė, išskaidžiusi S. Grunau perteiktą informaciją apie prūsų šventyklą į atskirus elementus ir juos išsamiai išanalizavusi, prieina prie išvados, kad aptariamoji šventovė – „tiek specifinė jos įranga, tiek joje garbinti dievai, tiek jiems skirti ritualai“ – sudaro vientisą kompleksą, kuris ir savo visuma, ir atskiromis detalėmis akivaizdžiai siejasi su „prūsų ir apskritai baltų mitologijos bei ritualo sistema“ [38, 45–46].

Panašiai savo tyrimą apibendrina ir G. Beresnevičius. Jis gana argumentuotai atremia visus W. Mannhardto kaltinimus S. Grunau ir jo aprašytosios šventvietės adresu ir pagrįstai klausia, kodėl S. Grunau kaltinamas „nusirašymu“ nuo A. Bremeniečio, tačiau visiškai nesvarstomos galimos S. Grunau kronikos ir Helmoldo 1156 metų kelionės aprašymo sąsajos [12; 59]. Dar daugiau remdamasis H. Lovmianskio įžvalgomis [40, 169–199], jau minėtu Helmoldu bei kitais XII–XIII a. slavams priskiriamais šaltiniais, kuriuose aprašomos Provės šventykla Vagrijoje (čia aukojama Provei, Sivai ir Radigastui) ir Peruno šventvietė palei senąjį Naugardą (čia stovėjo antropomorfinis Peruno ir dar dviejų dievų stabai [34]), G. Beresnevičius iškelia hipotezę, kad S. Grunau aprašytas Rikojotas (Romovė) sykiu su Pamario slavų bei Upsalos šventvietėmis galėjo sudaryti „vieningą religinį istorinį kontinuumą“, egzistavusį, funkcionavusį krikščionybės įvedimo išvakarėse. Būdingi tokių šventviečių bruožai, jos „be stogo, jose kūrenama šventoji ugnis, kurią prižiūri specialūs šventikai, stovi dievų, dažniausiai trijų, stabai“ [12, 4; 11, 172–197; 9, 52–53].

Šią hipotezę svariai paremia ir kiti rašytiniai šaltiniai. Antai 921–922 m. medinius slavų dievų stabus, kurių veidai panašūs į žmonių, aprašė Ibin Fadlanas [62, 79–80]; Tytmaras Merseburgietis XI a. pradžios kronikoje perteikia įspūdžius apie 1005 m. balandžio17 d. regėtą Radigasto (Радигост) miesto šventyklą (7); Gerbordas 1121m. tvirtino, jog Ščecino mieste buvusioje šventykloje stovėjęs trigalvio dievo stabas [45, 781–816]; jam antrina Ebonas, 1126 m. aprašęs tą patį Ščecine stovėjusį stabą ir dar pridūręs, kad trys dievo galvos patikimai stebi dangų, žemę ir požemį [46, 842–865].
………………………………….
(7) Teigiama, kad šiame trikampio formos ir trejus vartus turinčiame mieste stovi tik medinė šventykla, pastatyta ant žvėrių ragų pamato. Šventyklos sienas iš lauko pusės puošia dievų atvaizdai, o šventyklos viduje stovi šarvais aprėdyti dievų stabai. Autoriaus teigimu, šventykloje dar kabėjusios vėliavos su dievų atvaizdais, kurias kariai imdavo su savimi į žygį, o ypatingi tarnautojai, matyt, žyniai, reikiamu laiku atlikdavo aukojimo apeigas, siekdami numaldyti dievų pyktį, arba burdavo, norėdami sužinoti dievų valią [44, 812, 857–858]. Kiek kitaip tą pačią šventvietę 1066 m. aprašo Adomas Bremenietis. Jo teigimu, stabmeldžių centras esąs gilaus ežero apsuptas Retra (Rethre) miestas, į kurį galima patekti pro devynerius vartus ir kuriame stovi didelė šventykla dievams, o svarbiausias iš jų esąs Radigastas (Redigast). Dievo Radigasto stabas, kronikos autoriaus duomenimis, padarytas iš aukso, jo guolis – purpurinis. Ypatingą dievo Radigasto statusą rodo faktas, jog šiam dievui kaip auka buvusi atnešta nužudyto vyskupo Jono galva, pamauta ant ieties [64, 37–77].
………………………………….

Atkreiptinas dėmesys ir į šventyklose stovinčių dievų atvaizdų (dievo veidų) skaičių. Trejetas, suprantama, labiausiai atitinka G. Diumezilio išpopuliarintą trinarę indoeuropietiškąją panteono struktūrą, tačiau, nereikėtų pamiršti, kad trinaris panteonas yra tik vienas iš galimų. Kaip kitaip galėtume paaiškinti keturių dievų Zbručio stabą, kuris gretintinas su lietuvių dievų ketvertu, išvardytu Ipatijaus metraštyje [5, 261]. Tam tikra paralelė įžiūrėtina ir tarp kunigaikščio Vladimiro garbintų dievų šešeto, kurių stabai buvo pastatyti Kijeve, bei S. Grunau išvardytų šešių svarbiausių prūsų dievų. Paminėtieji faktai dar labiau sustiprina baltų ir slavų religijos bendrysčių, atitikmenų tikimybę, o atsižvelgus į G. Beresnevičiaus įžvalgas, nuo baltų bei slavų neatskirtini ir germanai, bent jau kalbant apie aukščiausiųjų dievų antropomorfinius pavidalus.

Rašytinių šaltinių duomenų patikimumą patvirtina archeologiniai radiniai. Be jau ankstesniame skyriuje išvardytų Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos teritorijose rastų dievų (mirusių protėvių?) atvaizdų, dar minėtini mediniai Šigirsko (Vidurio Uralas) (8) ir Drisos (Baltarusija) stabai (9), akmeninis Zbručio stabas (10), Stavchany ir Kaliuso (Ukraina) vietovėse rasti akmeniniai antropomorfinio pavidalo stabai [54, 80], taip pat jau aptartos akmeninės antropomorfinio pavidalo „prūsų bobos“ [4, 113–116].
………………………………….

(8) Didysis Šigirsko stabas – archeologijos paminklas, seniausia medinė skulptūra, kurios amžius siekia 9,5 tūkstančio metų. Stabas rastas XIX a. viduryje Šigirsko durpyne, plytinčiame į šiaurės vakarus nuo Jekaterinburgo (Vidurio Uralas); saugomas Jekaterinburgo muziejuje (prieiga per internetą: http://oldslav.chat.ru/Site/html/diff/idol.htm.; žiūrėta 20110928).

(9) 2011 m. vasarą Vitebsko srities Rasonų rajone rastas stabas, kurio amžius (preliminarūs duomenys) gali siekti VI–XII a. [26]. Tiesa, ši informacija mokslininkų dar neverifikuota, tad kol kas neatmetama ir falsifikavimo galimybė.
(10) Zbručio stabas – viena iš retų X a. skulptūrų, rastų 1848 m. Zbručio upėje netoli Gusiatino kaimo (Vakarų Ukraina). Zbručio stabas šiandien saugomas Krokuvos muziejuje, o natūralaus dydžio kopija – Istorijos muziejuje Maskvoje. Stabas, kurio aukštis 2,67 metro, yra keturkampis stulpas iš pilkos klinties, padalytas į tris sferas: apatinėje dalyje pavaizduotas požemis ir jo dievybės, vidurinėje – žemė ir žmonės, viršutinėje – dangus ir jame reziduojantys dievai [63].
………………………………….

Bus daugiau

Literatūra ir šaltiniai

[1] ALEKNA, Kasparas; ŠABLINSKAITĖ, Violeta. Ar protėviams baltams pagerbti tikrai reikia stabų? [interaktyvus]. 2010 [žiūrėta 20101026]. Prieiga per internetą: www.bernardinai.lt.straipsnis2010-01-22
[2] AVIŽONIS, Konstantinas. Lietuvių kilimo iš romėnų teorija XV ir XVI a. Rinktiniai raštai. T. III. Roma, 1982.
[3] BALSYS, Rimantas. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto l-kla, 2010.
[4] Baltų menas. Parodos katalogas. Sudarė A. Butrimas. Vilniaus dailės akademijos l-kla, 2009.
[5] Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. I. Sudarė N.Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų l-kla, 1996.
[6] Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. II. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų l-kla, 2001.
[7] BASANAVIČIUS, Jonas. Iš krikščionijos santykių su senovės lietuvių tikyba ir kultūra (Prie studijos „Lietuvių kryžiai archaiologijos šviesoje“). Vilnius: M. Kuktos sp., 1913.
[8] BASANAVIČIUS, Jonas. Rinktiniai raštai. Vilnius: Vaga, 1970.
[9] BERESNEVIČIUS, Gintaras. Lietuvių religija ir mitologija. Vilnius: Tyto alba, 2004.
[10] BERESNEVIČIUS, Gintaras. Palemonidai. Lietuvių nacionalinis identitetas ir Palemono „romėniškųjų“ legendų įtaka jo formavimuisi nuo XVI a. Literatūra, 2006, Nr. 48(7).
[11] BERESNEVIČIUS, Gintaras. Pirmoji misija: Šventasis Vaitiekus Prūsijoje. Prūsijos kultūra. Vilnius: Academia, 1994.
[12] BERESNEVIČIUS, Gintaras. Rickoyotto šventykla [interaktyvus] [žiūrėta 20101026]. Prieiga per internetą: http://www.straipsniai.lt/Rickoyotto
[13] BERESNEVIČIUS, Gintaras. Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas. Vilnius: Aidai, 2001.
[14] BEZZENBERGER, A. Bericht über Prähistorische Kultur in Litauen. Mitteilungen der Litauischen Lliterarischen Gesellschaft. Heidelberg, 1893.
[15] BRENSZTEJN, Michał. Krzyże i kapliczki żmudzkie. Materyały do sztuki ludowej na Litwie. W Krakowie, 1906.
[16] BUMBLAUSKAS, Alfredas. Senosios Lietuvos istorija 1009–1795. Vilnius: R. Paknio l-kla, 2005.
[17] BURAČAS, Balys. Lietuvos kaimo papročiai. Vilnius: Mintis, 1993.
[18] BUTRIMAS, Adomas. Human figures in Eastern-Baltic prehistoric art. Prehistoric Art in the Baltic Region. Acta Academiae Artium Vilnensis. T. 20. Red. A. Butrimas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos l-kla, 2000.
[19] BUTRIMAS, Adomas; IRŠĖNAS, Marius. Lietuvos dailės istorija. Piešistorinė dailė. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos l-kla, 2002.
[20] BUTRIMAS, Adomas. The amber ornament collection from Daktariškė 5 Neolithic settlement. Baltic Amber. Acta Academiae Artium Vilnensis. T.22. Red. A. Butrimas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos l-kla, 2001.
[21] DONELAITIS, Kristijonas. Metai. Vilnius: Vaga, 1983.
[22] GALAUNĖ, Paulius. Lietuvių liaudies menas. Jo meninių formų plėtojimosi pagrindai. Kaunas, 1930.
[23] GIRININKAS, Algirdas. Baltų kultūros ištakos. T. II. Klaipėda: Klaipėdos universiteto l-kla, 2011.
[24] GIRININKAS, Algirdas. Lietuvos archeologija. T.1: Akmens amžius. Vilnius: Versus aureus, 2009.
[25] GREIMAS, Algirdas Julijus. Tautos atminties beieškant. Apie dievus ir žmones. Vilnius: Mokslas–Chicago, 1990.
[26] GRIGORIAN, Ana. Dievybių sugrįžimas: iš Drisos upės iškeltas senovinis stabas [interaktyvus]. 2011 [žiūrėta 20110928]. Prieiga per internetą: http://www.patriotai.lt/straipsnis/2011-08-15/dievybiu-sugrizimas-drisos-upes-iskeltas-senovinis-stabas.
[27] JURGINIS, Juozas. Pagonybės ir krikščionybės santykiai Lietuvoje. Vilnius: Mintis, 1976.
[28] KATALYNAS, Kęstutis. Vilnius XIII amžiuje. Mitai ir faktai. Kultūros paminklai. T. 6. Vilnius: Savastis, 2000.
[29] KERBELYTĖ, Bronislava. Lietuvių liaudies padavimai. Vilnius: Vaga, 1970.
[30] KITKAUSKAS, Napaleonas. Vilniaus pilys: statyba ir architektūra. Vilnius: Mokslas, 1989, p. 115–125.
[31] KITKAUSKAS, Napaleonas; LISANKA, Albertas; LASAVICKAS, Sigitas Benjaminas. Perkūno šventvietės liekanos Vilniaus Žemutinėje pilyje. Kultūros barai, 1986, Nr. 12.
[32] KLIMKA, Libertas. Senovės dievai ir mitinės būtybės. Vilnius, 2003.
[33] KRALIKAUSKAS, Juozas. Senovės lietuvių dievija. Aidai, 1973, Nr. 3 (New York).
[34] Kronika Thietmara. Przetłumaczył i wydał M. Z. Zygmunt Jedlicki. Poznań, 1953.
[35] KRZYWICKI, Ludwik. Žmudž starožytna. Dawni Žmudzini i ich warownie. Warszawa, 1906.
[36] KŠIVICKIS, L. Žemaičių senovė. „Dirvos“ b-vės leidinys. Kaunas–Marijampolė, 1928.
[37] LASICKIS, Jonas. Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus. Parengė J. Jurginis. Vilnius: Vaga, 1969.
[38] LAURINKIENĖ, Nijolė. Šventovė Prūsijoje baltų ritualų ir mitologinės tradicijos kontekste. Senovės baltų kultūra. Nuo kulto iki simbolio. Sudarė E. Usačiovaitė. Vlnius: Kutūros filosofijos ir meno institutas, 2002.
39] LOZE, Ilze. Akmens laikmeta māksla Austrumbaltijā. Rīga: Zinātne, 1983.
[40] ŁOWMIANSKI, Henryk. Religia słowian i jej upadek (w VI–XII). Warszawa, 1979.
[41] MANNHARDT, W. Letto-Preussische Göterlehre. Riga, 1936.
[42] Mitai. Mitologinės būtybės Lietuvių tautosakoje. Laisva dailininkų interpretacija. A contemporary expresio of Lithuanian Mytical Beings. The Lithuanian American Women Artists Association (parodos katalogas).
[43] MIERZYŃSKI, A. Romowe: Rozprawa arceologiczna. Poznań, 1900.
[44] Monumenta Germaniae Historica. Т.V. Scriptorum. T. III. Hannoverae, 1839 [žiūrėta 20110624]. Prieiga per internetą: http://mrubenv.ru/article.php?id=1_1.html#3.
[45] Monumenta Germaniae Historica. T. XIV. Scriptorum. 1839 [žiūrėta 20110624]. Prieiga per internetą: http://mrubenv.ru/article.php?id=1_1.html#7.
[46] Monumenta Germaniae Historica. Т. XIV. Scriptorum. T. XII. Hannoverae, 1856 [žiūrėta 20110624]. Prieiga per internetą: http://mrubenv.ru/article.php?id=1_1.html#6.
[47] NARBUTAS, Teodoras. Lietuvių tautos istorija. T. I. Vilnius: Mintis, 1998.
[48] PRETORIJUS, Matas. Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla. T. 3. Parengė I. Lukšaitė kartu su M. Girdzijauskaite, S. Drevello, M. Čiurinsku, J. Kiliumi. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto l-kla, 2006.
[49] PUHVEL, Jaan. Lyginamoji mitologija. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001.
[50] RIMANTIENĖ, Rimutė. Akmens amžiaus žvejai prie Pajūrio lagūnos: Šventosios ir Būtingės tyrinėjimai. Vilnius: Sapnų sala, 2005.
[51] RIMANTIENĖ, Rimutė. Šventoji. Narvos kultūros gyvenvietės. Vilnius: Pergalė, 1979.
[52] ROSTOWSKI, Stanislao. Lituanicarum Societatis Jesu historiarum libri decem. Recognoscente Joane Martinov. Paris–Bruxelles, 1877.
[53] TEMČINAS, Sergejus. Palemono mitas ir keturių tautų Lietuva [interaktyvus]. 2010 [žiūrėta 20111005]. Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-12-17-sergejus-temcinas-palemono-mitas-ir-keturiu-tautu-lietuva/54765.
[54] TELEGIN, D.Ya.; MALIORY,J.P. The Anthropomorphic stelae of the Ukraine: the early iconography of the Indo-Europeans. Journal of Indo-European Studies Monograph. 11. Washington, 1994.
[55] TOPOROV,Vladimir. Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai. Sudarė N. Mikhailov, vertė E. Jakulis. Vilnius: Aidai, 2000.
[56] URBANAVIČIUS, Vytautas. Vilniaus Perkūno šventovės klausimu. Iš baltų kultūros istorijos. Vilnius: Diemedis, 2000, p.19–25.
[57] VAITKEVIČIUS, Vykintas. Alkai. Baltų šventviečių studija. Vilnius: Diemedžio l-kla, 2003.
[58] VĖLIUS, Norbertas. Senovės baltų pasaulėžiūra. Struktūros bruožai. Vilnius: Mintis, 1983.
[59] Гельмольд. Славянская хроника. Пер. Л. В. Разумовской. Москва, 1963.
[60] КАНЦЕДИКАС, A. Литовская народная скульптура. Москва: Советский художник, 1974.
[61] KУЛАКОВ, В. И. История Пруссии до 1283 года. Москва: Индрик, 2003.
[62] Путешествие Ибн-Фадлана на Волгу. Изд. Академии наук СССР. М.-Л., 1939. [Перевод и комментарии А. П. Ковалевского]. Под редакцией И. Ю. Крачковского [žiūrėta 20110928]. Prieiga per internetą: http://www.hist.msu.ru/ER/Etext/fadlan.htm.
[63] РЫБАКОВ,Борис Александрович. Язычество древней Руси [žiūrėta 20110928]. Prieiga per internetą: http://bibliotekar.ru/rusYazRusi/13.htm.
[64]Славянская хроника . Пер. Л. В. Разумовской. М., 1963 [žiūrėta 20110624]. Prieiga per internetą: http://mrubenv.ru/article.php?id=1_1.html#6.
[65] ЧАРНЯЎСКỈ, M. M. Асавец. Энцыклапебыя, Археалогія і нумізмаmыка Беларусі. Мінск, 1993.

Paruošta pagal lituanistica. 2012. t. 58. nr. 1(87), p. 75–88, © ietuvos mokslų akademija, 2012

© 2015, viršaitis. All rights reserved.