Baltų žinyčios vartai

– Galime panagrinėti, iš kur kilo, tarkime, pamėgtos manipuliacijos, esą didieji kunigaikščiai Algirdas, Vytautas, net Gediminas ir Mindaugas iš tiesų buvo „rusai“, šiandien – gal „baltarusiai“. Kai XVI amžiuje, mirus Žygimantui Augustui, baigėsi Jogailaičių-Gediminaičių dinastija, Maskvą tuo metu valdęs Ivanas Rūstusis siekė Lietuvos sosto. Vienam vienuolynui jis užsakė metraštį, kuriame buvo parašyta, kad didžiųjų kunigaikščių dinastijos pradininkas Gediminas – rusas, Riuriko (Rusijos carų protėvio) palikuonis, kaip ir Ivanas Rūstusis. Vadinasi, dinastija ta pati, Maskvos valdovas gali pretenduoti į Lietuvos sostą. Tiesa, tuo metu sumanymas nepavyko, nes Lietuvos ir Lenkijos bajorai nusprendė, kad karalius bus renkamas, bet metraštis liko. Juo, kaip „autentišku“ šaltiniu, sukurtu XVI amžiuje, tačiau kalbančiu apie XIII-XIV amžiaus įvykius, rėmėsi Rusijos, o pastaruoju metu – ir Baltarusijos istoriografija.

– Teritoriniai klausimai yra politiniai ir labai aiškiai apčiuopiami, o per istoriją jais lengvai galima manipuliuoti. Informacines operacijas paprastai stengiamasi grįsti ne argumentais, bet emocijomis, nes didžioji dalis visuomenės per jausmus labiau paveikiama.

Jei kalbėtume apie teritorinių pretenzijų konstravimą per istoriją (tvirtinant, kad dabartinių lietuvių protėviai niekaip nesusiję su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, nes ją sukūrė ne jie, o baltarusiai), Vilnius dabar turėtų priklausyti ne Lietuvai, bet Aliaksandro Lukašenkos režimui. Beje, šitaip šneka daug kas Baltarusijoje, taip pat ir kai kurie Rusijos veikėjai. Tai leidžia daryti prielaidą, kad, nepaisant dabartinėje politikoje konstruojamos situacijos, esą A. Lukašenka neva šiek tiek oponuoja Kremliui, vis dėlto veikiama ranka rankon, sukuriant kitokią regimybę ir paliekant Maskvai diplomatinio manevro laisvę. Tai pastebima nagrinėjant, kaip derinami tam tikri istorijos naratyvai. Pavyzdžiui, Vladimiras Žirinovskis – rusų politikas nacionalistas – teigia, jog Vilnius turėtų priklausyti A. Lukašenkai, nes tai istorinės baltarusių žemės. Rusų nacionalistų pozicija sutampa su baltarusių nacionalistų pozicija: nors kartais jie turi ko nepasidalyti ir konfliktuoja, tokiais strateginiais klausimais sutaria.

Kitas teritorinis klausimas irgi grindžiamas pseudoistorijos teiginiais, tai – Klaipėda. Kaip Rusijos viešojoje erdvėje deklaruoja tam tikri „autoritetai“, istoriškai Klaipėda neva niekada nepriklausė Lietuvai, nes ten – vokiečių žemės. Per Antrąjį pasaulinį karą rusai savo kareivių krauju ją užkariavo – vadinasi, tai trofėjus. Konstruojamas naratyvas, esą Lietuva turėtų būti dėkinga Stalinui. Neva jis taip mylėjo lietuvius, kad tuomet, kai Lietuva „laisvanoriškai“ įstojo į Sovietų Sąjungą, lyg kokią vestuvių dovaną įteikė ir Vilnių, ir Klaipėdą. Kremliaus propaganda tvirtina, jog iki tol Klaipėda niekada Lietuvai nepriklausė, ignoruojamas faktas, kad Lietuvai Klaipėda priklausė nuo 1923 metų.

Labai gaila, bet istorijos, kaip užsienio politikos sverto, naudojimas Rusijoje tapo labai populiaria ir plačiai taikoma priemone, nors demokratinėse valstybėse to seniai nebedaroma.

Nauja idėja

– Ar kelio manipuliuoti istorija kartais neatveria patys lietuviai, pavyzdžiui, neretai neigiamai kalbantys buvusios sąjungos su Lenkija, savo strategine partnere, atžvilgiu, gana priešiškai vertinantys lenkus istoriniame kontekste ir panašiai?

– Žvelgiant globaliai, pagoniška Lietuva vargiai galėjo, lyg kokia Japonija, išlikti kultūriškai autentiška. Pagaliau vis tiek būtų tekę rinktis Rytus arba Vakarus. Lenkija – tas šaltinis, iš kurio mes, kaip istorijos subjektas, pasisėmėme vakarietiškumo: atmetėme jį, kai buvo jėga kišamas kryžiuočių-kalavijuočių, bet savo valia perėmėme iš kaimynų. Nuo to laiko lenkai Lietuvos istorijoje pradėjo vaidinti sąjungininkų vaidmenį. Santykiai buvo ir geresni, ir blogesni, kartais iš tiesų grėsė Lietuvos valstybingumui, bet tai buvo susivienijimas prieš didesnį pavojų, kuris, po Žalgirio mūšio epochos, visada kildavo iš Maskvos.

Nuo to laiko visais atvejais, kai su Lenkija būdavome nevieningi, tai tapdavo paranku Rusijai. Ši tendencija išlikusi iki šiol. Ir šiandien siekiama priminti buvusius konfliktus, kai kuriuos – net dirbtinai eskaluoti, kad, viena vertus, nebūtų bendros Lenkijos ir Lietuvos pozicijos, kita vertus, būtų skaldoma mūsų visuomenė.
– Ar visuomenė gali atsispirti taip konstruojamai propagandai?
– Mums tikslingiausia būtų prisiminti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę tuo jos gyvavimo etapu, kai kūrėsi multi etninė valstybė, kurią vienijo bendra idėja. XVI amžiuje lietuvių katalikų kaip titulinės nacijos buvo mažuma. Didžiąją dalį sudarė stačiatikiai rusėnai. Tačiau visus vienijo laisvės suvokimas. Įsivaizduokime XVI amžiuje galėjusį vykti pokalbį tarp dviejų bajorų – stačiatikio ir kataliko, tik turėkime omenyje, kad tais laikais tikėjimas buvo saviidentiteto pagrindas. Katalikas stebisi: „Ar tu gerai jautiesi būdamas Lietuvos kariuomenėje ir kariaudamas prieš savo tikėjimo brolius iš Maskvos?“ Stačiatikis atsako: „Svarbiausia tai, jog čia yra laisvė, o ten jos nėra.“ Apie tokias realijas ir vyravusias nuotaikas liudija to meto šaltiniai.

Ši idėja galėtų suvienyti įvairių tautų atstovus dabartinėje Lietuvoje. Šiandien mums reikia idėjos, kuri vienytų visus Lietuvoje gyvenančius žmones, reikia „didžiojo istorijos pasakojimo“, kuris padėtų mūsų valstybei ir jos žmonėms susidėlioti vertybes, pagrindinius akcentus. Jokiu būdu nevalia siekti, kad tai taptų vieninteliu „teisingu“ naratyvu, nes tai nepriimtina demokratinei visuomenei. Tačiau jis turi atspindėti pagrindines mūsų vertybes, visiems Lietuvos piliečiams padėti susivokti, kas yra Lietuva ir kodėl ji būtina mums, jos žmonėms. Jis turėtų būti konstruojamas ne per tai, kas nesame, bet būtent akcentuojant tai, kas esame. Žmones, silpnai išmanančius savo istoriją, lengva paveikti, nes jie nežino, kuo tikėti. Kita vertus, visuomenės, kuri žino apie savo praeitį, yra motyvuota turėti ir pati kurti savo valstybę, beveik neįmanoma nugalėti. Jei nori, kad kelionė būtų sėkminga, privalai žinoti, kur keliauji, iš kur išvykai ir koks tavo kelionės tikslas. Priešingu atveju tai – beprasmiškas blaškymasis tarsi pasiklydus miške naktį.

lzinios.lt