Baltų žinyčios vartai

0

Lietuvių ir prūsų dievų atvaizdai rašytinių šaltinių duomenimis(3)

viršaitis gegužės 9, 2015 Baltų pasaulėžiūra

RIMANTAS BALSYS\\

Pabaiga\pradžia, spausti čia

2.2. mBychovco kronikos duomenų patikimumas

Bychovco kronikos legendinė dalis bei įvairūs jos sekiniai (11) taip pat sulaukė nemenko įvairių sričių tyrėjų dėmesio. Šioje kronikoje greta kitų įpinta ir Palemono legenda, bylojanti apie kunigaikščio Palemono ir jo palikuonių įsikūrimą Pabaltijyje.

Aptariamai temai ypač reikšminga legendos dalis, pasakojanti, kad po šlovingo gyvenimo ir valdymo mirusiems protėviams Spėrai, Pajautai, Kukovaičiui prie Spėros ir Žaslių ežerų bei Šventosios upės buvę pastatyti antropomorfinio pavidalo stabai, kurie, kaip ir patys protėviai, ilgainiui buvę sudievinti (12). Kad stabai turėję būtent antropomorfinį pavidalą, rodytų metraštininko pastaba, jog Kukovaitis padirbdino savo motinos Pajautos stabą „pagal jos išvaizdą“.
…………………………………….
(11) Turima omenyje M. Strijkovskio kronika ir A. Kojelavičiaus Lietuvos istorija.
(12) „Ir viešpatavo Spėra daugelį metų, ir buvo labai geras savo valdiniams, ir paskui mirė nepalikdamas įpėdinių. Ir jo valdiniai jį mylėjo, ir jo atminimui romėnų papročiu pastatė stabą, ir praminė [jį] Spėra. O paskui tie žmonės, gyvenantys aplinkui, ėmė jam atnašauti aukas ir laikyti jį dievu. O paskui, kai tas stabas sutrūnijo, jie garbino tą ežerą bei vietą ir laikė dievu“.
„…Ir didysis kunigaikštis Kukovaitis, mylėdamas savo motiną, jos atminimui pagerbti pagal jos išvaizdą padirbdino stabą ir pastatė tą savo motinos Pajautos vardo stabą ties Žaslių ežeru. O ta jos stabą garbino ir [Pajautą] laikė deive. O paskui tas stabas supuvo ir toje vietoje išaugo liepos, ir tas liepas garbino ir iki mūsų dienų jas tebedievina minėdami tą Pajautą“.
„O paskui mirė ir pats didysis Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštis Kukovaitis“. Jam, kronikos duomenimis, sūnus Utenis tėvui atminti „padirbdino stabą ir pastatė jį prie Šventosios upės ant vieno kalno, netoli Deltuvos. Ir tąjį stabą garbino ir laikė dievu“ [6, 378–379].
…………………………………….
Analizuojant Bychovco kroniką (ypač legendinę kronikos dalį) pirmiausia svarbu dar kartą išsiaiškinti, kiek patikimu laikytinas baltų mirusių protėvių sudievinimo reiškinys. Teigiamas atsakymas rodytų, jog nėra pagrindo abejoti ir buvusia tradicija statyti mirusiems protėviams stabus.

Legendos apie Palemoną turinys ir kilmė aiškinami skirtingai. Vieni specialistai randa šių legendinių veikėjų istorinius prototipus šio mito atsiradimo metu realiai gyvenusius italus, vienaip ar kitaip susijusius su Lietuva ir turėjusius tuos pačius vardus ir pavardes; kiti linkę manyti, kad šių giminių pavadinimai iš tikrųjų reiškia ne pavardes, o tų giminių turėtus herbus [53]; treti tvirtina, kad tai romantinė kūryba, o pati teorija šiandien kritikuotina ir yra įdomi tik kaip tų laikų istoriografijos pavyzdys [2, 245–275]; ketvirti linkę ieškoti tam tikro kompromiso, teigdami, jog tai realijų reminiscencijomis pagrįstas legendų ciklas [10, 128].

Turint omenyje, kad užuominų apie romėniškąją lietuvių kilmę randama jau Dusburgiečio veikale, o vėliau šios legendos buvo perrašinėjamos, kompiliuojamos, papildomos, pastarasis požiūris laikytinas gana pagrįstu. Ypač patikimais laikytini legendų fragmentai, teikiantys žinių apie ikikrikščioniškosios religijos dalykus – mirusiųjų deginimą, protėvių kultą, dievams paskirtų medžių ir šventų giraičių, upių ir ežerų sakralumą.

Šios mitinės informacijos patikimumą, tikrumą patvirtina tiek kiti rašytiniai šaltiniai, tiek mitologų, folkloristų, archeologų pastaraisiais dešimtmečiais atlikti tyrimai ir paskelbti jų rezultatai [25, 16–17; 29, 16; 58, 225–228; 55, 35–98, 57, 46–48].

Tradicija sudievinti mirusius protėvius (paprastai kilmingus), matyt, buvo žinoma visiems baltams. Apie bendras aukas aukščiausiems dievams ir mirusiems protėviams per svarbiausias metines šventes (pavasarį prieš sėją ir rudenį nuėmus derlių) savo veikaluose yra rašę J. Długoszas, M. Strijkovskis, J. Lasickis, M. Pretorijus ir kiti. J.

Lasickis pažymi, kad Žemaitijoje „kilmingesnės šeimos turi ypatingus savo dievus“, ir nurodo, jog Rietave garbintas Vetustis, Sarake – Guboi ir Tverticos, Plateliuose – Kirnis [37, 21]. Išvardytieji „ypatingi dievai“ greičiausiai yra ne kas kita, kaip sudievinti protėviai. Pastariesiems priklausytų ir to paties J. Lasickio aprašyti Ežiagulis bei Veliona [3, 235–238], S.   Grunau–Wurschay to ir Szwaybrotto[6, 113].

Mirusių protėvių (ypač kilmingų) sudievinimo priežastis, sekant G. Beresnevičiumi ir kitais tyrėjais, – mirusiųjų suartėjimas su grūdų, sėklos mitologema žemdirbių bendruomenėje [13, 154]. Ir vieni, ir kiti užkasami žemėn ir laukia atgimimo. Štai kodėl mirę protėviai ypač prisimenami ir priartėja būtent per žemdirbių kalendorines šventes. Apstu šio suartėjimo pavyzdžių ne tik anksčiau minėtuose XV–XVII a. autorių veikaluose, bet ir XIX–XX a. etnografiniuose aprašymuose. Labai tikėtina, kad ir derliaus dvasios bei įvairūs jų pavidalai, žinomi iš XVII–XX a. pradžios etnografinių aprašymų (paskutinis javų pėdas, javų diedu ar javų boba vadinamas, kuršis, kurie, beje, taip pat dažniausiai yra antropomorfinio pavidalo), sietini su protėvių kultu.

Žinant, kad protėvių kultas yra pakankamai gerai paliudytas tiek ikikrikščioniškojo laikotarpio šaltiniuose, tiek ir po krikščionybės įvedimo, galima prielaida, jog ikikrikščioniškuoju laikotarpiu sudievintiems kilmingiems protėviams (kaip ir aprašyta Bychovco kronikoje) galėjo būti statomi antropomorfinio pavidalo stabai. Christianizacijos proceso metu tokie stabai (kaip ir dievų atvaizdai pagrindinėse šventvietėse), suprantama, buvo nugriauti ir sunaikinti. Įrodymas – vyskupo M. Jungės įsakas prūsams (XV a.), kuriuo draudžiama statyti kryžius (matyt, turima omenyje pagoniškus stulpus, stabus?) ant mirusiųjų kapų, o pastatytuosius liepta nugriauti [5, 125].

2.3. Augustinas Rotundas

Augustinas Rotundas (XVI a. II pusė), kaip jau anksčiau buvo minėta, išsamiai aprašo Perkūno šventyklą: „Vilniuje, kur dabar stovi katedros bažnyčia, augo senas ąžuolynas, pašvęstas stabmeldžių dievaičiams. Toje vietoje, kur mažoji Vilija susilieja su didžiąja upe [Nerimi–R.B.], prie pat miško buvo didelė mūrinė griaudžiančiojo Jupiterio –Perkūno, arba griaustinio dievo, šventykla, įkurta kunigaikščio Geireimundo 1285 metais. Jos ilgis buvo 150 uolekčių, plotis 100 uolekčių, aukštis 15 uolekčių. Bet viršuje ji neturėjo stogo; į ją vedė vienintelis įėjimas nuo didžiosios upės pusės; prie sienos priešais įėjimą buvo koplyčia, kurioje laikytos visokios retenybės ir šventi daiktai. Po ta koplyčia buvo rūsys, kuriame laikyti šventi žalčiai, rupūžės ir pan. Aukščiau koplyčios kilo aukšta altana, kuri 16 uolekčių iškilo virš šventyklos sienos. Pačioje altanoje stovėjo medinis dievaičio stabas, kuris buvo atgabentas iš šventųjų Palangos miškų“ [6, 464–465]

Nepaisant išsamaus šios rytų baltų šventyklos aprašo, istorikai ilgai abejojo A. Rotundo perteiktų žinių tikrumu. Manyta, kad Vilniaus šventyklos aprašymas – romantiškas Lietuvos istoriko, mitologo Teodoro Narbuto fantazijos vaisius [6, 451]. Vis dėlto pastarųjų dešimtmečių archeologiniai tyrinėjimai ir išvados rodo, jog informacija apie Vilniuje stovėjusią šventovę (vadinasi, ir apie joje garbintą bei sunaikintą Perkūno stabą) laikytina patikima. Istorikų ir archeologų duomenimis, Vilniaus katedra iš tikrųjų buvo pastatyta maždaug tarp 1386m. sausio ir 1387m. vasario iki tol buvusios pagoniškos šventvietės vietoje (13). Archeologinių tyrimų duomenys patvirtino ir A. Rotundo kronikoje aprašytas atskiras šventovės detales [6, 455–460], tad nėra pagrindo abejoti ir Perkūno stabo aprašu. Juolab kad panašiai šią šventvietę (galbūt sekdamas tuo pačiu A. Rotundu?) aprašo ir M. Strijkovskis. Skiriasi tik informacija apie patį Perkūno stabą. M. Strijkovskio teigimu, Gediminas pastatė Perkūnui (Perkunowi arba Piorunovi) ne medinį (kaip skelbia A. Rotundas), bet akmeninį stabą – „titnago akmenį didelį, iš kurio kunigai ugnį skeldavo, rankoj laikydami“ [6, 558].

Galbūt archeologai kada nors dar nustatys, koks iš tikrųjų (medinis ar akmeninis) buvo ir kokį pavidalą (antropomorfinį ar kitokį) turėjo Perkūno stabas.

Po krikšto parašyti ir pokrikščioniškąjį laikotarpį vaizduojantys šaltiniai

Šiai grupei priklausytų atskirų XIVa. pabaigos – XVIII a. pabaigos dokumentų fragmentai, iš kurių galima matyti, kaip buvo elgiamasi su senųjų baltų dievų atvaizdais įtvirtinant krikščionybę.

Pirmasis šaltinis – popiežiaus Urbono VI 1388m. kovo 12 d. bulė – siejasi su jau ankstesniame skyriuje paminėtais A. Rotundo ir M. Strijkovskio veikalais, ir tuo dar kartą patvirtinamas juose perteikiamos informacijos apie sunaikintą, išgriautą šventvietę Vilniuje patikimumas.

Vėlesni dokumentai – 1578 m. kunigo W. Boltenijaus raštas, 1583 m. jėzuitų ataskaita tik patvirtina bendrą tendenciją – krikščionybės platintojai, uoliai bei planingai pradėję griauti, naikinti stabus, stovėjusius centrinėse šventvietėse, ilgainiui šį darbą užbaigė ir nuošaliausiose provincijose. Taigi XVI a. Pabaigoje – XVII a. šie „valstiečių turimi dievaičiai iš medžio, akmens ir iš kitko“, „mediniai, moliniai ir akmeniniai stabai“ daugeliu atvejų visiems laikams „pražuvo“, o jų vietą, tikėtina, pamažu užėmė mediniai krikščioniškųjų šventųjų atvaizdai. Šį bent per du ar net tris šimtmečius besitęsiantį procesą ir iliustruoja M. Pretorijaus XVII a. pabaigoje dar aptiktas Vėjopačio atvaizdas bei K. Donelaičio Metuose išlikęs anų dienų (su „dievaičiais iš strampų“) tolimas aidas. Iš XVIII a. pabaigos ar XIX a. mus pasiekę krikščioniškųjų šventųjų atvaizdai, matyt, dar ilgai išliko „dievaičiais iš strampų“, t. liaudiškais arba valstietiškais, ir dėl to kunigų balvonais vadinti. Štai kodėl, Balio Buračo liudijimu, net ir XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje būta balvonų dirbėjais pravardžiuojamų dievdirbių. Jų drožtų statulėlių nešventino kunigai, sakydami, kad tai pagoniški balvonai: „Tas pagonišks, tų neškies bulbom apvirint“ [17, 354].

APIBENDRINIMAS

Apibendrinant pažymėtina, kad, remiantis rašytiniais V a. pr. Kr. – XVII a. šaltiniais, kuriuos daugiausia papildo archeologiniai duomenys, galima teigti lietuvius ir prūsus turėjus antropomorfinio pavidalo garbinamų dievų, mitinių protėvių atvaizdus (stabus).
…………………………………….
(13) Plačiau žr.: [31, 51–55; 30, 115–125; 56, 19–25; 28, 213–215; 57, 209–210].
…………………………………….

Rašytiniuose šaltiniuose dažniausiai minimas Perkūno stabas, dievų – Patrimpo, Patulo, Kurko bei mitinių protėvių – Spėros, Pajautos, Kukovaičio stabai. Tad hipotetiškai galima teigti, kad antropomorfinio pavidalo stabai galėjo būti statomi tik aukščiausiems dievams, ir ne bet kur, o svarbiausiose, centrinėse, tarpgentinėse šventvietėse. Lokaliose (genties, bendruomenės) šventvietėse galėjo būti statomi sudievintus mirusius protėvius vaizduojantys stabai.

Senosios religijos nuosmukio metu (ypač XVI a. pab. – XVII a.) iš inercijos dar galėjo būti namų aplinkoje (valstiečio ūkyje) pagamintų antropomorfinio pavidalo dievų atvaizdų. Tuo pačiu metu „dievaičiais“, „stabais“, matyt, jau galėjo būti vadinami ir įvairūs objektai (akmenys, medžiai, gyvulių kaukolės ar kailiai ir t. t.), į kuriuos, atlikus tam tikras įšventinimo apeigas, buvo perkelti, t. y. paslėpti, dievų pavidalai.

Į klausimą, kodėl neišliko antropomorfinių senųjų dievų atvaizdų, atsakymą randame čia jau aptartuose rašytiniuose šaltiniuose – krikščionybės skelbėjai ir platintojai uoliai naikino visa, kas buvo susiję su senuoju tikėjimu.

Skeptikams belieka priminti, kiek senojo lietuvių genčių tikėjimo objektų (stabakūlių) buvo sunaikinta arba panaudota dvarų, bažnyčių, o tarybiniais metais – kolūkinių kompleksų statyboms; kiek įvairiuose Lietuvos kampeliuose (ir, beje, gana dažnai senųjų šventyklų vietose) dar ir XX a. 6–7 dešimtmečiais būta koplytėlių, koplytstulpių, kryžių ir kiek jų liko dabar. Nemenka dalis išvardytų objektų ir juose (prie jų) buvusių šventųjų skulptūrėlių, kaip žinia, dingo be pėdsako.

Literatūra ir šaltiniai

[1] ALEKNA, Kasparas; ŠABLINSKAITĖ, Violeta. Ar protėviams baltams pagerbti tikrai reikia stabų? [interaktyvus]. 2010 [žiūrėta 20101026]. Prieiga per internetą: www.bernardinai.lt.straipsnis2010-01-22
[2] AVIŽONIS, Konstantinas. Lietuvių kilimo iš romėnų teorija XV ir XVI a. Rinktiniai raštai. T. III. Roma, 1982.
[3] BALSYS, Rimantas. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto l-kla, 2010.
[4] Baltų menas. Parodos katalogas. Sudarė A. Butrimas. Vilniaus dailės akademijos l-kla, 2009.
[5] Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. I. Sudarė N.Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų l-kla, 1996.
[6] Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. II. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų l-kla, 2001.
[7] BASANAVIČIUS, Jonas. Iš krikščionijos santykių su senovės lietuvių tikyba ir kultūra (Prie studijos „Lietuvių kryžiai archaiologijos šviesoje“). Vilnius: M. Kuktos sp., 1913.
[8] BASANAVIČIUS, Jonas. Rinktiniai raštai. Vilnius: Vaga, 1970.
[9] BERESNEVIČIUS, Gintaras. Lietuvių religija ir mitologija. Vilnius: Tyto alba, 2004.
[10] BERESNEVIČIUS, Gintaras. Palemonidai. Lietuvių nacionalinis identitetas ir Palemono „romėniškųjų“ legendų įtaka jo formavimuisi nuo XVI a. Literatūra, 2006, Nr. 48(7).
[11] BERESNEVIČIUS, Gintaras. Pirmoji misija: Šventasis Vaitiekus Prūsijoje. Prūsijos kultūra. Vilnius: Academia, 1994.
[12] BERESNEVIČIUS, Gintaras. Rickoyotto šventykla [interaktyvus] [žiūrėta 20101026]. Prieiga per internetą: http://www.straipsniai.lt/Rickoyotto
[13] BERESNEVIČIUS, Gintaras. Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas. Vilnius: Aidai, 2001.
[14] BEZZENBERGER, A. Bericht über Prähistorische Kultur in Litauen. Mitteilungen der Litauischen Lliterarischen Gesellschaft. Heidelberg, 1893.
[15] BRENSZTEJN, Michał. Krzyże i kapliczki żmudzkie. Materyały do sztuki ludowej na Litwie. W Krakowie, 1906.
[16] BUMBLAUSKAS, Alfredas. Senosios Lietuvos istorija 1009–1795. Vilnius: R. Paknio l-kla, 2005.
[17] BURAČAS, Balys. Lietuvos kaimo papročiai. Vilnius: Mintis, 1993.
[18] BUTRIMAS, Adomas. Human figures in Eastern-Baltic prehistoric art. Prehistoric Art in the Baltic Region. Acta Academiae Artium Vilnensis. T. 20. Red. A. Butrimas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos l-kla, 2000.
[19] BUTRIMAS, Adomas; IRŠĖNAS, Marius. Lietuvos dailės istorija. Piešistorinė dailė. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos l-kla, 2002.
[20] BUTRIMAS, Adomas. The amber ornament collection from Daktariškė 5 Neolithic settlement. Baltic Amber. Acta Academiae Artium Vilnensis. T.22. Red. A. Butrimas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos l-kla, 2001.
[21] DONELAITIS, Kristijonas. Metai. Vilnius: Vaga, 1983.
[22] GALAUNĖ, Paulius. Lietuvių liaudies menas. Jo meninių formų plėtojimosi pagrindai. Kaunas, 1930.
[23] GIRININKAS, Algirdas. Baltų kultūros ištakos. T. II. Klaipėda: Klaipėdos universiteto l-kla, 2011.
[24] GIRININKAS, Algirdas. Lietuvos archeologija. T.1: Akmens amžius. Vilnius: Versus aureus, 2009.
[25] GREIMAS, Algirdas Julijus. Tautos atminties beieškant. Apie dievus ir žmones. Vilnius: Mokslas–Chicago, 1990.
[26] GRIGORIAN, Ana. Dievybių sugrįžimas: iš Drisos upės iškeltas senovinis stabas [interaktyvus]. 2011 [žiūrėta 20110928]. Prieiga per internetą: http://www.patriotai.lt/straipsnis/2011-08-15/dievybiu-sugrizimas-drisos-upes-iskeltas-senovinis-stabas.
[27] JURGINIS, Juozas. Pagonybės ir krikščionybės santykiai Lietuvoje. Vilnius: Mintis, 1976.
[28] KATALYNAS, Kęstutis. Vilnius XIII amžiuje. Mitai ir faktai. Kultūros paminklai. T. 6. Vilnius: Savastis, 2000.
[29] KERBELYTĖ, Bronislava. Lietuvių liaudies padavimai. Vilnius: Vaga, 1970.
[30] KITKAUSKAS, Napaleonas. Vilniaus pilys: statyba ir architektūra. Vilnius: Mokslas, 1989, p. 115–125.
[31] KITKAUSKAS, Napaleonas; LISANKA, Albertas; LASAVICKAS, Sigitas Benjaminas. Perkūno šventvietės liekanos Vilniaus Žemutinėje pilyje. Kultūros barai, 1986, Nr. 12.
[32] KLIMKA, Libertas. Senovės dievai ir mitinės būtybės. Vilnius, 2003.
[33] KRALIKAUSKAS, Juozas. Senovės lietuvių dievija. Aidai, 1973, Nr. 3 (New York).
[34] Kronika Thietmara. Przetłumaczył i wydał M. Z. Zygmunt Jedlicki. Poznań, 1953.
[35] KRZYWICKI, Ludwik. Žmudž starožytna. Dawni Žmudzini i ich warownie. Warszawa, 1906.
[36] KŠIVICKIS, L. Žemaičių senovė. „Dirvos“ b-vės leidinys. Kaunas–Marijampolė, 1928.
[37] LASICKIS, Jonas. Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus. Parengė J. Jurginis. Vilnius: Vaga, 1969.
[38] LAURINKIENĖ, Nijolė. Šventovė Prūsijoje baltų ritualų ir mitologinės tradicijos kontekste. Senovės baltų kultūra. Nuo kulto iki simbolio. Sudarė E. Usačiovaitė. Vlnius: Kutūros filosofijos ir meno institutas, 2002.
39] LOZE, Ilze. Akmens laikmeta māksla Austrumbaltijā. Rīga: Zinātne, 1983.
[40] ŁOWMIANSKI, Henryk. Religia słowian i jej upadek (w VI–XII). Warszawa, 1979.
[41] MANNHARDT, W. Letto-Preussische Göterlehre. Riga, 1936.
[42] Mitai. Mitologinės būtybės Lietuvių tautosakoje. Laisva dailininkų interpretacija. A contemporary expresio of Lithuanian Mytical Beings. The Lithuanian American Women Artists Association (parodos katalogas).
[43] MIERZYŃSKI, A. Romowe: Rozprawa arceologiczna. Poznań, 1900.
[44] Monumenta Germaniae Historica. Т.V. Scriptorum. T. III. Hannoverae, 1839 [žiūrėta 20110624]. Prieiga per internetą: http://mrubenv.ru/article.php?id=1_1.html#3.
[45] Monumenta Germaniae Historica. T. XIV. Scriptorum. 1839 [žiūrėta 20110624]. Prieiga per internetą: http://mrubenv.ru/article.php?id=1_1.html#7.
[46] Monumenta Germaniae Historica. Т. XIV. Scriptorum. T. XII. Hannoverae, 1856 [žiūrėta 20110624]. Prieiga per internetą: http://mrubenv.ru/article.php?id=1_1.html#6.
[47] NARBUTAS, Teodoras. Lietuvių tautos istorija. T. I. Vilnius: Mintis, 1998.
[48] PRETORIJUS, Matas. Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla. T. 3. Parengė I. Lukšaitė kartu su M. Girdzijauskaite, S. Drevello, M. Čiurinsku, J. Kiliumi. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto l-kla, 2006.
[49] PUHVEL, Jaan. Lyginamoji mitologija. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001.
[50] RIMANTIENĖ, Rimutė. Akmens amžiaus žvejai prie Pajūrio lagūnos: Šventosios ir Būtingės tyrinėjimai. Vilnius: Sapnų sala, 2005.
[51] RIMANTIENĖ, Rimutė. Šventoji. Narvos kultūros gyvenvietės. Vilnius: Pergalė, 1979.
[52] ROSTOWSKI, Stanislao. Lituanicarum Societatis Jesu historiarum libri decem. Recognoscente Joane Martinov. Paris–Bruxelles, 1877.
[53] TEMČINAS, Sergejus. Palemono mitas ir keturių tautų Lietuva [interaktyvus]. 2010 [žiūrėta 20111005]. Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-12-17-sergejus-temcinas-palemono-mitas-ir-keturiu-tautu-lietuva/54765.
[54] TELEGIN, D.Ya.; MALIORY,J.P. The Anthropomorphic stelae of the Ukraine: the early iconography of the Indo-Europeans. Journal of Indo-European Studies Monograph. 11. Washington, 1994.
[55] TOPOROV,Vladimir. Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai. Sudarė N. Mikhailov, vertė E. Jakulis. Vilnius: Aidai, 2000.
[56] URBANAVIČIUS, Vytautas. Vilniaus Perkūno šventovės klausimu. Iš baltų kultūros istorijos. Vilnius: Diemedis, 2000, p.19–25.
[57] VAITKEVIČIUS, Vykintas. Alkai. Baltų šventviečių studija. Vilnius: Diemedžio l-kla, 2003.
[58] VĖLIUS, Norbertas. Senovės baltų pasaulėžiūra. Struktūros bruožai. Vilnius: Mintis, 1983.
[59] Гельмольд. Славянская хроника. Пер. Л. В. Разумовской. Москва, 1963.
[60] КАНЦЕДИКАС, A. Литовская народная скульптура. Москва: Советский художник, 1974.
[61] KУЛАКОВ, В. И. История Пруссии до 1283 года. Москва: Индрик, 2003.
[62] Путешествие Ибн-Фадлана на Волгу. Изд. Академии наук СССР. М.-Л., 1939. [Перевод и комментарии А. П. Ковалевского]. Под редакцией И. Ю. Крачковского [žiūrėta 20110928]. Prieiga per internetą: http://www.hist.msu.ru/ER/Etext/fadlan.htm.
[63] РЫБАКОВ,Борис Александрович. Язычество древней Руси [žiūrėta 20110928]. Prieiga per internetą: http://bibliotekar.ru/rusYazRusi/13.htm.
[64]Славянская хроника . Пер. Л. В. Разумовской. М., 1963 [žiūrėta 20110624]. Prieiga per internetą: http://mrubenv.ru/article.php?id=1_1.html#6.
[65] ЧАРНЯЎСКỈ, M. M. Асавец. Энцыклапебыя, Археалогія і нумізмаmыка Беларусі. Мінск, 1993.

Paruošta pagal lituanistica. 2012. t. 58. nr. 1(87), p. 75–88, © ietuvos mokslų akademija, 2012

© 2015, viršaitis. All rights reserved.