Baltų žinyčios vartai

0

Senovės tikėjimų fragmentai: gyvatė – daugiaprasmis skandinavų mitologijos simbolis(2)

viršaitis sausio 6, 2011 mitologija, PASAULĖŽIŪRA

(pradžiaNr.1)

GRO MANDT

Gyvatės motyvas prieš rašto atsiradimą

Ankstyviausios gyvatės motyvo apraiškos skandinavų areale priskiriamos neolitui, maždaug 4000–3000 m. pr. Kr. Toks motyvas pirmiausia buvo aptiktas uolų piešiniuose, pavyzdžiui, ant dviejų didelių uolų vakarų Norvegijoje, Ausevike ir Vingene. Šiuose piešiniuose dominuoja kilnusis elnias, bet dažnai pasitaiko tiek natūralistinis gyvatės piešinys, tiek abstraktus gyvatės vaizdavimas spiralėmis, vingiuotomis juostomis ir zigzagais. Net žmogaus figūros piešiamos zigzagais, dauguma atpažįstamos kaip moterų atvaizdai.

Panašiai dekoruojami ir to meto žmogaus rankų darbai, pavyzdžiui, žvaigždės pavidalo skydai ir molio statulėlės, suvokiamos kaip „stabai“. Skydai, manoma, buvo naudojami kaip svarmenys lazdoms įbesti į žemę, jie taip pat galėjo būti naudojami moterų maisto atsargoms rinkti. Be gyvatės vaizdavimo, tiek skydų dekoravimas, tiek uolų piešiniai turi ir kitų motyvų, kurie, anot M. Gimbutienės, galėjo būti susiję su moteriškų simbolių, tokių kaip augalas ar akies motyvai, trikampiai, kutai, voratinklio raštai, lankai ir kilpos, sistema. Aptikta motyvų, aiškinamų kaip išoriniai moters lyties organai.

Daugybė uolų piešinių kilniųjų elnių atvaizdų (kurių dauguma yra be ragų, todėl, atrodo, vaizduoja pateles, būtent elnes) taip pat gali būti aiškinami vaisingumo simbolika. Visos Europos folklore, legendose ir dainose aptinkama senovės ritualų, kurių centre yra raguoti gyvūnai, daugiausia elniai, ypač elnės, pėdsakų. Europos elnių tradicija yra atspindėta dainuojamuosiuose žaidimuose, tokiuose kaip „Elnias”; pagrindinės jų temos yra gyvenimas ir mirtis, seksualinė meilė, antgamtiškai herojiški moterys ir vyrai bei elnio asociacijos su vandeniu, medžiais ir gyvatėmis.

Bronzos amžiuje (maždaug 1800–500 m. pr. Kr.) gyvatės motyvas dažnai pasitaiko įvairiuose kontekstuose – nuo spiralių ir meandrų, puošiančių juvelyrikos dirbinius ir ginklus, iki natūralistinių ir abstrakčių gyvatės atvaizdų uolų piešiniuose. Gyvatės motyvas dažnai pasitaiko kartu su laivo motyvu, ir M. Gimbutienė pasiūlė, kad net išlenkti laivų foršteveniai turėtų būti aiškinami kaip gyvačių galvos. Spiralės, meandros ir zigzagai yra pavaizduoti ir atvirose vietose.

Natūralistinių gyvatės atvaizdų pasitaiko žymiausio bronzos amžiaus pabaigos Fordalo (Danija) lobio radiniuose. Be daugybės moteriškų juvelyrikos dirbinių, rasta ir bronzinių statulėlių, tarp jų ir klūpanti moteris, susirangiusi gyvatė bei dvi – viena vienaragio, kita dviragio – gyvūnų galvos, pastaroji sujungta su vandens paukščio atvaizdu. Manoma, kad moteris valdė gyvatę, ir ji yra laikoma „Gyvatės deive“. Gyvatės ryšys su raguotu gyvūnu (kilniuoju elniu?), kaip įtikinamai parodo Auseviko ir Vingeno uolų piešiniai, yra vertas dėmesio; tai taip pat aptikta kur kas vėlesnėje senovės skandinavų kosmologijoje.

Geležies amžiaus pradžioje (maždaug 500 m. pr. Kr.–600 m.) gyvatės simbolikos pėdsakų galima atpažinti juvelyrikos dirbinių ir ginklų puošybos motyvuose ir labiau natūralistinių formų paminkliniuose akmenyse, kurių didelė sankaupa rasta Švedijos Gotlando saloje. Tačiau akivaizdžių ryšio tarp gyvatės motyvo ir moteriškos simbolikos įrodymų šiuo laikotarpiu negausu. Geriausias pavyzdys būtų vienas iš Gotlando paminklinių akmenų, vadinamasis Smiso akmuo, datuojamas 400–600 m. Puošybą sudaro pasilenkusio žmogaus figūra, aiškinama kaip moters, kuri abiejose rankose laiko po besirangančią gyvatę. Ji yra siejama su „Gyvatės ragana“. Figūra yra stebėtinai panaši į motyvą, kurį M. Gimbutienė sieja su varle ir aiškina kaip Didžiosios Deivės arba jos įsčių garbinimą. „Gyvatės ragana“, manoma, kartu yra laidotuvių ir gyvenimo simbolis; tai sustiprinama dviem gyvatėmis.

Natūralistiniai gyvatės atvaizdai dviejuose unikaliuose radiniuose iš Danijos yra neabejotinai susiję su apeigų praktika. Abu yra papuošti scenomis, laikomomis mitų iliustracijomis, tarp jų yra žmonių (dievybių?) atvaizdų ir daugybė gyvūnų rūšių, tarp kurių yra gyvačių. Vieną radinį sudaro du auksiniai gėrimo ragai iš Galehaus, datuojami 400–450 m., ant jų išlikę tik piešiniai. Kitas radinys yra didelis sidabro katilas iš Gundestrupo, datuojamas I a. pr. Kr. Ir vėl gyvatės ir raguoto gyvūno (jaučio ir / ar elnio) giminingumas katilo puošyboje yra patvirtinamas.

Gyvatės simbolio kaita

Nors empirinė informacija, į kurią kreipiau dėmesį, čia yra palyginti negausi, ji nurodo, kad gyvatės simbolika galėjo pasikeisti geležies amžiaus pradžioje (maždaug tarp 500 m. pr. Kr. ir 400 m.). Neolito laikotarpiu ryšys tarp gyvatės ir moters yra pažymėtas tiek uolų piešiniuose, tiek dekoruotuose skyduose. Bronzos amžiaus Fordalo lobio „Gyvatės deivė“ taip pat rodo ryšį tarp gyvatės ir moters. Gyvatės motyvo pasirodymas bronzos amžiaus laidojimuose pabrėžė ryšį tarp gyvačių ir mirties / atgimimo simbolikos. Tačiau pereinamuoju laikotarpiu tarp bronzos ir geležies amžiaus ryšys tarp gyvatės ir moters tampa padrikas. Viena žymi išimtis yra Smiso akmens „Gyvatės ragana“. Jo paskirtis – atminimo akmuo mirusiam asmeniui – pabrėžia gyvatės mirties / atgimimo simboliką. Senovės skandinavų mitų gyvatės, jei jos nurodo kokią nors lytį, pasirodo, yra vyriškosios lyties. Tačiau gyvatės motyvas to meto materialinėje kultūroje neatrodo išsaugojęs vieną ar kitą giminę; jis vienodai pasitaiko tiek moterų, tiek vyrų daiktuose. Viduramžių laikotarpiu yra akivaizdžių ryšio tarp gyvačių ir moterų nuorodų. Legendose yra pasakojimų, kuriuose vaizduojamos šventosios, kovojančios su drakonais ir juos nugalinčios. Nugalėjusios drakonus šventosios įgyja galią padėti moterims per gimdymus.

Manau, deformacijos, kurios atsiranda gyvatės simbolikoje, gali būti aiškinamos religinio tikėjimo sistemos pokyčiais. Kultūrai pereinant į krikščionybę yra pavyzdžių, kai senosios dievybės buvo neatpažįstamai pakeistos į demonus arba asimiliuotos naujų tikėjimų. Simboliai, susiję su ankstesne religija, toliau egzistavo naujame tikėjime, bet jų reikšmės buvo pakeistos. Vizualiniai simboliai gali išlaikyti morfologinį pavidalą, nors pakitusios reikšmės aiškiai pasirodo naujuose kontekstuose, kuriuose reiškiasi simboliai. Ankstesnės religinės tradicijos gali egzistuoti kaip oficialios tikėjimo sistemos povandeninės srovės ir tik atsitiktinai išnirti materialinėje kultūroje ar mituose.

Gyvatės ir elnio derinys yra tokios galimos ilgai trunkančios simbolių simbiozės pavyzdys. Tai matyti neolito uolų piešiniuose iš Auseviko ir Vingeno, bronzos amžiaus pabaigos Fordalo lobyje, priešromėniniame katile iš Gundestrupo, senovės skandinavų Igdrasilo mite ir viduramžių pradžios paminkliniuose akmenyse bei medinių bažnyčių puošyboje. Simbolių degradavimas galimas ir tuo požiūriu, kad kadaise reikšmingi simboliai ilgainiui gali netekti savo reikšmės ir pavirsti tik amuletais, nešančiais sėkmę ar apsaugančiais nuo blogio.

„Religijos pasikeitimo“ modelis gali paaiškinti kitus susipynusius gyvatės simbolikos bruožus senovės Skandinavijos kultūroje. Kitais atžvilgiais piktų gyvačių globėjiškas vaidmuo senovės skandinavų mituose lengviau suprantamas, jeigu į gyvatę žiūrima kaip į kadaise galingą šventą vaizdinį, tapusį tik sėkmę nešančiu ir nuo blogio apsaugančiu simboliu. Šventosios, tapusios gimdyvių padėjėjomis po to, kai užmušė drakonus, gali atspindėti simbolius, kilusius iš senovės mitų, kurie gyvates sieja su visu derlingumo, kūrybos, mirties ir atgimimo ciklu. Norisi paklausti, ar tada, kai drakonas tapo valdžios atvaizdu, puošiančiu galingus vikingų kovos laivus, vyrai kariai pakeitė senovės moterų dievybių personifikacijas. Galbūt net gyvatės mirties valdymo aspektas – taip pat kaip ir saugojimo bei dvasinio atgimimo – buvo perkeltas į vikingų kovos laivų simboliką.

Pabaiga

Sudėtingiems skandinavų gyvatės motyvo reikšmės lygiams patvirtinti pateiksiu istoriją apie Torą, Griaustinio dievą, ir Midgardsormą, pasaulio slibiną. Tai viena iš populiariausių to laiko pasakų, skirtingais variantais perpasakota rašytiniuose senovės paminkluose, ta scena yra pavaizduota keliuose paminkliniuose akmenyse.

Kartą Toras išplaukė žvejoti su vienu iš milžinų. Kai juodu nusiyrė toli į vandenyną, Toras išmetė jauką, jaučio galvą (dar vienas raguotas gyvūnas), ir ją prarijo ne kas kitas, o būtent pasaulio slibinas Midgardsorma. Mėgindamas slibiną ištraukti iš vandens, Toras taip stipriai atsispyrė į valties dugną, kad jį sulaužė ir abiem kojomis tarsi įdiegtas atsistojo ant jūros dugno. Kai pakėlė kūjį, kad užmuštų pabaisą, milžinas pagriebė peilį ir nukirto lyną, tad slibinas sveikas gyvas paniro atgal į vandenyną.

Kai kurie mokslininkai siūlo prielaidą, kad šis mitas yra kur kas senesnis nei vikingų amžius ir pradžioje galėjo būti dalis pasaulio sukūrimo mito, kuriame dievai suvaržo įvairias pabaisas. Kitas paaiškinimas būtų tas, kad mitas nurodo tam tikrą krizės tipą. Tiek Griaustinio dievas, tiek pasaulio slibinas yra Kosmoso saugotojai, bet savo pastangomis ištraukti slibiną iš gelmės Toras sukelia pavojų pasaulio stabilumui. Slibinas nugrimzta į vandenį ir neilgam palieka saugų pasaulį – tik laukti galutinės nelaimės, pasaulio pražūties ragnaroko.

Mano akimis, šis mitas iliustruoja dviejų konkuruojančių tikėjimų sistemų konfliktą, perteiktą simboline forma. Į slibiną galima žiūrėti kaip į amžių senumo galingą gyvenimo, mirties ir atgimimo simbolį, galbūt reiškiantį dvasinį atgimimą, įskaitant ir visas moterų dievybes. Šį aiškinimą sustiprina glaudus ryšys tarp gyvačių ir raguotų gyvūnų, patvirtintas nuo neolito. Vikingų amžiaus androcentrinė ideologija slibiną neatpažįstamai pakeitė į piktą pabaisą, kurią naujosios religijos dievai supančiojo ir ištrėmė, nes baiminosi dėl savo saugumo. Senasis simbolis buvo labai stiprus, todėl kai kurios teigiamos jo savybės buvo išsaugotos, ir slibinas kaip dinamiškos pusiausvyros gynėjas išlaikė savo kosminę funkciją. Galingo vyriškosios giminės Griaustinio dievo pastangos sunaikinti slibiną gali simbolizuoti kovą tarp senųjų moteriškų kūrimo, griovimo ir atgimimo simbolių, vaizduojančių Kosmoso didįjį ciklą, ir naujos androkratinės tvarkos. Mite Toras turėjo pasiduoti. Galbūt tai duoda ženklą, kad senoji tikėjimo sistema neprarado galios ir dar neatėjo laikas naujajai pasaulio tvarkai. Tik paskutinėje ragnaroko kovoje Toras tikrai nužudo slibiną – taip kartu sunaikinamas ir visas žinomas pasaulis.

Pagal „ReVision“ (2000, Nr. 23) parengė Juozas Šorys

Šiaurės Atėnai. 2007-10-27 nr. 866

© 2011, viršaitis. All rights reserved.