Baltų žinyčios vartai

0

Atbėga elnias devyniaragis

viršaitis gruodžio 19, 2020 Archyvai, Šventės, tradicijos ir papročiai

ALDONA RAGEVIČIENĖ\\

Kodėl per šventes į visas kaimo trobas užeidavo vyrai?

Įrudenėjus dar visai neseniai (XIX–XX a.) visoje Europoje per įvairias šventes nuo Šv. Martyno (ir net anksčiau) iki Trijų karalių (ir net po jų) pulkais po namus vaikščiodavo jauni vyrai giedodami senas giesmes, linkėdami gausių šeimų, visokio labo, o išeidami išsinešdavo jiems duodamas šventines vaišes. Daugiausia tokių vaikščiojimų būdavo per Kalėdas. Kai kur pirmosiomis didžiųjų švenčių dienomis užėję vyrai pasakodavo apie Kristaus gimimą, o šventes užbaigdavo aplankydami namus, apsirengę išverstais baltais kailiniais su elnio, lokio, ožio ir kitokiomis kaukėmis. Norėdami išsiaiškinti, kodėl kalėdotojai ir persirengėliai būtinai aplanko visas kaimo trobas, išnagrinėjome Z. Sokolovos (1972) aprašytą lokio vedžiojimą į namus prieš paaukojimą ir padarėme šias išvadas:

1) kalėdotojai yra aukojimo ritualo vedliai, kurie atveda pas tave žvėrį, skirtą ir dievams, ir žmogui;

2) kalėdotojų būrys ir žvėris-auka ateina į kiekvieno namus – į kiekvieno sąmonę – ilgam;

3) į namus atvestas žvėris kiekvienoje šeimoje turi būti deramai sutiktas ir pagerbtas, nes kiekvienuose namuose įvyksta susijungimo su anapusybe aktas: pas tave atėjo žvėris-auka ir tu turi paskutinį kartą pavaišinti jį, žengiantį į amžinybę;

4) rudimentinis ėjimas, dovanų rinkimas ir aukos valgymas būriu – tai pirmykštės bendruomenės įstatymas: neišskirti asmens iš genties – „tu gausi savo dalį“;

5) archajiškos moralės signalas: tik šeimos, genties-kaimo vienybė ir darbas, genties plėtimas ir ritualo atlikimas padės apsirūpinti maistu – išlikti ir pratęsti giminę, neišnykti;

6) vyrų atliekamo archajinio vaisingumo ritualo rudimentai;

7) ritualo esmė – padidinti genties vaisingumą, žvėrių gausumą, lytinį pajėgumą, o vėlesniais laikais – ir laukų derlingumą;

8) atliekant ritualą pagerbiamas žvėris, kad rytojus dovanotų daug žvėrių: duodu tau, kad tu duotum man („do ut des“);

9) žvėries auka sutvirtina gentį;

10) atnaujinamas ryšys su dievais: visi tampa palaiminti – tai maginė apvaikščiojimo prasmė.

Pietų ir rytų Lietuvoje vyrai, per šventes atėję į kiekvienus namus, be kitų giesmių, pagiedodavo ir gražias minorines „elnio“ dainas namų šeimininkėms. Jas ir dabar dar dainuoja močiutės, pridurdamos, kad tai esančios advento giesmės:

Vai ir atbėga baikštus elnelis leliu kalėda, kalėda.
Baikštus elnelis devyniaragis leliu kalėda, kalėda.
An devinto rago kavoliai kalė leliu kalėda, kalėda.
Jūs kavolėliai, mani broleliai leliu kalėda, kalėda.
Vai, jūs nukalkit aukso žiedelį leliu kalėda, kalėda.
Aukso žiedelį, sidabro žirkles leliu kalėda, kalėda.
Aš nukarpysiu pušų viršūnes leliu kalėda, kalėda.
Pušų viršūnes, eglelių šakas leliu kalėda, kalėda.
Aš pamatysiu tėvelio dvarų leliu kalėda, kalėda.
An tėvelio dvaro povas povinėjo leliu kalėda, kalėda.
Povas povinėjo, plunksneles barstė leliu kalėda, kalėda.
Mergelės rinko, kvartūkan dėjo leliu kalėda, kalėda.

LTR 3012 (204)

Dainas apie bėgantį ir tarp ragų esančioje seklyčioje mirusią mergaitę nešantį elnią rumunai vadina laidotuvių giesmėmis. Ukrainiečiai „elnio“ dainas dainuoja per vestuves. Išties visi dainų simboliai tinka tiek vestuvėms, tiek laidotuvėms. Tuo įsitikinsime šias dainas nagrinėdami detaliau. Analizuodami „elnio“ dainas remsimės lyginamąja Europos tautų, taip pat Indijos mitologija ir ypač ugrų tautų religija, didžiųjų medžiotojų archajiškais papročiais ir folkloru, nes ugrai dar neseniai gyveno pirmykštės bendruomenės sąlygomis. XVII a. šias tautas kolonizavo Rusija, priverstinai vertė tapti stačiatikiais, naikino senąją religiją ir pačius žmones. Šiuo metu šios tautos yra ant išnykimo ribos, pavyzdžiui, mansių tėra likę apie 300 šeimų. Skaitydami naikintojų misionierių ataskaitas, pirklių, keliaudavusių į Kiniją, aprašymus, nesenų ekspedicijų surinktą medžiagą, taip pat mokslinių centrų medžiagą, galime nemažai sužinoti apie šias archajiškas tautas. Skaitant literatūrą jaučiamas tautų priešinimasis prievartai, nepasitikėjimas, didžiuliai praradimai surinktoje etnografinėje medžiagoje ir barbariška kolonizavimo įtaka. Štai koks išraiškingas liaudiško gudravimo pavyzdys: nušovęs žvėrį senasis medžiotojas visada atsiprašo už atimtą gyvybę, o evenkai arba chantai, kai nušauna lokį, skubiai sako: „Ne aš tave nušoviau. Rusas tave nušovė.“

Ženklai Motinai Saulei

Elnio aukojimo ritualą pateiksime remdamiesi etnografo B. Dolgicho (1960) surinkta medžiaga. Maginis žvėries aukojimas – tai sėkmingos medžioklės garantas.

Nganasanų ir encų tautų pagrindinis aukojamasis žvėris buvo elnias. Jeigu nesisekdavo medžioklė, medžiotojai Elnių Motinai skubiai aukodavo naminį elnią. Paaukoję žvėrį, kailį pasiimdavo, o mėsą užkasdavo. Aukodami garsiai rėkdavo: Babi – njamy. („Motina Elne! Tavo dalis!“)

Jeigu chantams prireikia medžių, tai atėję į mišką nuduria elniuką, jo krauju ištepa medžius, kuriuos yra numatę kirsti. Ypač rūpestingai tepa tuos medžius, iš kurių darys namelį – lopšelį mirusiajam.

Elnią galima paaukoti ir jo neužmušant: tada jis buvo paskiriamas Mėnuliui arba Saulei. Saulei aukojo taip: prieš saulėtekį žmogus, vesdamasis elnią, užkopia kur nors aukščiau (pavyzdžiui, ant uolos skardžio) ir, kai tik Saulė pasirodo, ranka daro ratą, paskui pasauliui apveda aplink save elnią ir rėkia: „Motina Saule! Tavo dalis!“ Tada ant kairiosios elnio mentės iškerpa arba peiliu išpjauna Saulės ženklą. O encai ženklą pjaudavo ant kairiojo elnio šono.

Aukodami Mėnuliui viską darė taip pat: vedėsi elnią ant kalvos ar skardžio, suko ranka ratą, vedė elnią aplink save ir garsiai rėkė: „Motina Mėnule! Švarus elnias tavo! Švarus elnias tavo. Tau dalis! Imk, imk.“

Gaila, kad aprašymuose nėra duomenų apie Mėnulio fazes. Atrodo, kad buvo aukojama per pilnatį. Kiek mums žinoma, visada buvo aukojama per jaunatį, nes tik jaunaties auka dievų yra priimama. Taigi, sušukęs: „Tavo dalis! Imk, imk!“, žmogus iškirpdavo ar išpjaudavo Mėnulio ženklą – ratą, kurio viduryje buvo žmogus, laikantis būgną. Mėnuliui dažniausiai aukojo prašydami lengvo gimdymo, nes Mėnulis siunčiąs žemėn vaikus ir be Mėnulio pagalbos moterys negalinčios pagimdyti. Pagal Mėnulio fazes moterys skaičiavo ir žinojo savojo kūdikio atėjimo laiką. Ypač dažnai Mėnulio pagalbos prašydavo chantai.

Mėnuliui paaukotą elnią kartais paleisdavo laisvėn be jokių ceremonijų – tik iškerpa ženklą ir paleidžia. Pažymėti elniai jau yra paaukoti ir jų niekas niekada nebekliudo, nebemedžioja, nes tai švarūs, šventi elniai.

Lietuviai, kaip ir kitos tautos, turėjo nemažai įvairių kultinių žvėrių. Keitėsi jų aukojimo tikslai, formos. Aukojo mirus žmogui ir gimus kūdikėliui bei norėdami susilaukti palikuonių.

Mūsų močiučių apdainuoto elnio paprasti siužetai slepia labai sudėtingus klausimus, nes elnias ant savo ragų iškelia skirtingų epochų ir besikeičiančių religijų formų kaitos problemas. Pagal mitologiją elnias veda mirusias sielas į anapusybę, bet taip pat leidžia kalviui ant ragų ar svirnelyje kalti vestuvių simbolius – naują gyvenimą. Dainose elnias atneša santuoką, vaisingumą, o kartu mums pasako, ką jo Šeimininkas ar Šeimininkė globoja. Pažiūrėkite į keltų elnių dievą Kernuną (Cernunnos) su torkvomis – antkakliais, reiškiančiais kilmingumą. Tai keltų vyriškosios jėgos vaisingumo dievas, žvėrių valdovas.

Elnias turi labai plačią mitologinę erdvę: auksu spindintis indų elnias karalius ru-ru, kuris būdavo aukojamas protėviams, kinų elnias ru-ru, kuris spindi devyniomis spalvomis ir byloja apie ypatingą retumą, minėtas keltų elnių dievas, ugrų Elnių Motina ir visų tautų mituose aptinkama auka. Pavyzdžiui, lietuvių dainoje:

Oi ir atlakia du juodu elniu, kalėda.
Oi ir atveja du mudru strielčiu, kalėda.
Bėgat, nebėgat, bet nedabėgsit, kalėda.
Vejat, nevejat, bet nedavysit, kalėda.
Oi ir dabėgo straunių upelį, kalėda.
Vandenį geria, vandenin žiūri, kalėda.
Oi, aš pažiūrau, kalėda.
Ant mano galvos dzideli dzyvai, kalėda.
Dzideli dzyvai – devynios šakos, kalėda.
Devynios šakos, dešimta strėla, kalėda…

LTR 448a (90)

Ženklai Motinai Mėnulei

Kalveliai, mano broleliai

Oi atabėgo baikštosai elnias, leliu kalėda, kalėda.
Baikštosai elnias devyniaragis, leliu kalėda, kalėda.
An devinto rago seklyčia, leliu kalėda, kalėda.
Toje seklyčioj kalveliai kala, leliu kalėda, kalėda.
O jūs kalveliai, mano brolaliai, leliu kalėda, kalėda.
Jūs man nukalkit aukselio žirkles, leliu kalėda, kalėda.
Aukselio žirkles, sidabro žiedą, leliu kalėda, kalėda…

LTR 2396 (37)

Kai kuriose dainose minimoje seklyčioje kalvis kala vienas. Tad ir pradėkime nuo jo. Mitologinis kalvis yra stiprus, gudrus, protingas, dosnus. Išties kalvis yra nagingas, ypatingų gabumų žmogus.

Daugelio tautų tautosakoje Pirmasis kalvis yra žmonijos geradarys. Iš pradžių kalviai dirbo įvairiausius darbus: skobė valtis, darė kaulines pypkes, dengė stogus, siuvo batus, pjaustė ir raižė kaulą. Folklorinėje medžiagoje kalvis po truputį užvaldo viską, nes jis išmokė žmones, kaip išgauti ugnį, žiesti puodus, miegoti po stogu, išmokė vedybų higienos, išmokė, kaip priimti naujagimį ir t. t. Kalvis gentis daka ir čamba išmokė, kaip elgtis su moterimi, kad ji turėtų vaikų. Kalvis išmokė, kad nereikia prapjauti pilvo, kaip anksčiau jie darė, kad atsirastų vaikelis (H. Tegnaeus). Kalvis yra ir žolininkas, ir šamanas. Jis nuo bronzos amžiaus yra paslaptingas naujos pasaulėžiūros pradininkas, gražių ir magišką jėgą turinčių daiktų kalėjas, pasižymintis dieviškomis savybėmis, dievų pagalbininkas ir vestuvių globėjas. Suomiams kalvis bando nukalti Saulę ir Mėnulį, o lietuviams tik Saulę.

Tik kodėl „elnio“ dainose dainuojama daugiskaita – „kalveliai“, kurie sveklyčioje kala svarbiausius vestuvių ar naujo gyvenimo simbolius ir laidotuvių įkapes?

Suprantama, kai kalveliai dainose kala varį, lieja sidabrą ir auksą, kalbama apie kultinį metalų lydymą. Pagal tradiciją kultiniuose reikmenyse būtinai turi būti metalo. Dainose taip ir įvardijama visa atributika Šeimininkės ar deivės, kuri globoja šeimą ir vaisingumą. Visi daiktai turi būti nukalti ir sudėti naujoj seklyčioj. Šis lydymas / kalimas keliauja tūkstančius metų, palikdamas archeologinę medžiagą ir žinią: būsi papuoštas papuošalais, amuletais, būsi „apžieduotas“, todėl džiaukis – būsi ten, kur nori, ir paskutinėje kelionėje turėsi tai, ko tau prireiks. Šie kalviai – tai elnio aukos nešėjai, žmonės, atnešantys dalią ir žinią, o vėlesniais laikais – tai persirengėliai ir kalėdotojai. Mansiai aukojimo dieną (aukojo tik vyrai) paimdavo 2 pagaliukus ir darydavo vieną įpjovą vienam žmogui. Pažymėdavo ir moteris, kurios tądien tupėdavo kaime. Po visų ceremonijų vieną pagaliuką pririšdavo prie tam tikro medžio šventvietėje, o kitą, identišką, eidami pulku nešdavo į kaimą. Pagaliuką nešė tas žmogus, kuris globoja šventykloje esantį genties protėvį – globėją. Į kaimą atnešdavo ir išvirtos paaukoto elnio mėsos.

Kalvė buvo mėgstama moterų gimdymo vieta, Kūčių dieną Lietuvoje ją aplanko ne tik Avilių apylinkės žmonės. Žymus mitologas G. Dumézilis (1990) atpasakojo čerkesų tautų papročius. Čerkesų moterys atnešdavo į kalvę savo vaikus ir prašydavo kalvį juos užgrūdinti, kad būtų sveiki. Kalvis pamerkdavo vaikus į vandens lovį, kuriame grūdindavo geležį, ir prašydavo dievo sustiprinti vaiką. Kitas paprotys: į kalvę ateidavo nėščios čerkesės, o kalvis prisipildavo vandens, negailėdamas įdėdavo kalvės ugnies pelenų, angliukų, gerai viską sumaišydavo ir sakydamas linkėjimus apliedavo nėščiąją. Jeigu būdavo sunkus gimdymas, gimdyvei duodavo gerti vandens, kuriame kalvis iš anksto buvo pamerkęs lenktą kardą ir t. t. Užrašyta įdomi osetinų sakmė, kaip kalvis, atlikdamas pribuvėjos pareigas, žnyplėmis ištraukė herojų ir greitai jį užgrūdino. Bet juk jis turėjo vaikelį už ko nors laikyti. Kalvis žnyplėmis didvyrį laikė už tiesiosios žarnos, tad ši ir liko neužgrūdinta ir pažeidžiama. Vėliau didvyris dėl to ir žuvo. Prisiminkite vienintelę pažeidžiamą Achilo vietą – kulną, į kurį pataikiusi strėlė pražudė herojų.

Močiutės dainuoja, kad kalveliai kala naujame svirnelyje, sveklyčioje ar bažnyčioje. Kas galėtų būti ta paslaptingoji tarp elnio ragų ar ant jų esanti seklyčia, klėtelė ar svirnelis? Šį sudėtingą uždavinį padeda išspręsti mansių didžiųjų medžiotojų papročiai. Mansiai savo šventvietes ypač slėpė praūžus Rusijos kolonizacijai ir šventyklų naikinimui. Šventvietės būdavo įrengtos tarp balų atokiose salelėse (nors, mūsų manymu, jos ten ir turėtų būti pagal garbinamos deivės buveinę), už neperžengiamų krūmynų arba gūdžiuose miškuose, tarpupiuose ir t. t. Šventvietėje ant žemės arba ant nupjautų medžių pastatytas žmogaus ūgio, ant kelių įkastų stulpų iškeliamas mažas rąstų namelis-svirnelis. Svirnelio durys visada atsuktos į pietus arba pietryčius. Žodžiu, pro atdaras dureles iš namelio visada galima matyti aikštėje aukojamus žvėris, laužą, ant kurio verdama aukos mėsa, ir toliau už laužo sėdinčius vyrus. Svirneliai / seklyčios yra labai gerbiami. Svirnelį prižiūri vienas žmogus. Tik jis vienas turi teisę prieš ceremoniją iš apačios aprūkyti svirnelį. Jis paskiria du žmones, kurie nudurs ar pasmaugs elnią, jis svirnelio „kojas“ patepa aukos krauju, užlipa rąstu ir atidaro dureles ir t. t. Šiame svirnelyje, atremtos į šiaurinę sieną, stovi (arba sėdi) figūrėlės-dvasios ar dievukai.

Dievukai daromi taip. Svirnelio globėjas (ar keli vyrai) apdrožia medžio gabalėlį ir padaro tarsi galvą ir kūną (be rankų, be kojų), o paskui tą medžio pliauskelę „aprengia“ daugeliu audeklo skiaučių. Dar XVIII a. figūrėles apvilkdavo kailiais. Be šių dievukų, svirnelyje būna sudėti ir paaukoti daiktai: už gimusius sūnelius – daugybė miniatiūrinių lankų ir strėlių, už dukrytes – adatos, įsmeigtos į skiautes, antpirščiai, medinės žirklės, apkaltos geležimi, verpstukai. Svirneliuose rasta ypač daug monetų puodeliuose ir tarp svirnelio rąstų, zoomorfinių figūrėlių, daug žiedų, strėlių antgalių ir t. t. Nustatyta, kad svirnelių statymas – labai senas reiškinys, nes senojo žodžio tal kilmė sietina su ugrofinų prokalbe, kuri dar egzistavo III tūkstantmečio prieš Kristų viduryje. Be to, reikėtų nepamiršti, kad mansiai, ši ypač archajiškus papročius išlaikiusi tauta, gyveno ne tik už Uralo, bet ir europinėje jo pusėje bei kairiajame Kamos upės krante. Su mansių religija susidurta tada, kai jie dar gyveno pirmykštės santvarkos irimo metu. Kai svirneliai šventvietėse pradėdavo irti, iškart būdavo atnaujinami. Pasenę namukai būdavo keičiami naujais, o senieji kraunami į šventvietės pakraštį. Svirnelio globėjas kasmet atnaujindavo dievukų ir dvasių rūbelius, sutvarkydavo visas „dovanas“ ir rakandus.

Tikriausiai pastebėjote, kad šventvietės svirnelio aprašymas ir jame esantys daiktai tarsi paimti iš lietuviškų „elnio“ dainų. Atbėga elnias, ant jo ragų kabo nauja seklyčia, o joje – kalvių nukalti ir vestuvių, ir įkapių simboliai: žiedas, kubka ir žirklės.

Devyniaragis

Oi, atvažiuoja šventos Kalėdos, vai kalėda, šventos Kalėdos.
Atlakia alnis devyniaragis, vai kalėda, devyniaragis.
Devyniaragis, dešimtašakis, vai kalėda, dešimtašakis.
Ant tų šakelių nauja bažnyčia, vai kalėda, nauja bažnyčia.
Toje bažnyčioj kalveliai kala, vai kalėda, kalveliai kala…

LTR 879 (73)

Taigi, tarp tų ragų ir vyksta visas „elnio“ dainų veiksmas ir atsitinka visi stebuklai. Ką gi slepia dieviškas skaičius 9? Pirmiausia, kad nereikėtų stebėtis ir gręžiotis atgal, iškart prisiminkime, kad jau paleolite žmonės dėliojo 3 kartus po 3. Mamuto kaulo viduryje išskirtoje erdvėje yra iškalta 3´3 grupės skylutės. Iš kurios pusės beskaičiuosi – vertikaliai ar horizontaliai, – vis tiek išeis 3´3, arba skaičius 9. Tai nuo šiaurės elnių laikų likęs skaičiavimo ženklas. Mokslininkus, nagrinėjusius šį fenomeną, stebino dar ir tai, kad prie tų taškelių grupės buvo išraižomi žvėrys, o kartais ir žmogus. Po ilgų ginčų mokslininkai galop sutarė, kad tai yra laiko skaičiavimo pagal Mėnulį ženklas.

Kokiomis aplinkybėmis buvo naudojamas skaičius 9? Šįkart kalbėsime apie devynetą, taikomą tik papročiuose ir apeigose. Apibendrinant skaičiaus 9 medžiagą, šiuo aspektu darosi aišku, kad 9, kaip ir skaičiai 3 bei 10, yra šventas ir magiškas skaičius. Devynetas naudojamas tiek su Saule, tiek su Mėnuliu susijusiose apeigose ir skaičiavimuose. Skaičius 9 naudojamas kruvinuose aukojimuose; kada žvėris yra paženklinamas; gimstant žmogui ir žvėriui, dažnai devynetas naudojamas ir žmogui keliaujant anapusybėn. Skaičių 9 rasime pradedant nuo senovės kinų mirusiųjų pasaulyje tekančių 9 šaltinių, senųjų indų devynių santuokos rūšių, įvardytų Manu įstatymuose, nganasanų 9 požemio dievų iki Europos valstybių, radimosi pradžią kildinančių iš 9 didingų genčių ir kt.

Romėnų kalendoriaus pagrindą sudarė 9 parų Mėnulio savaitė. Be to, jiems ypač svarbios buvo nonos, 9 paros iki priešpilnio (skaičiuojamas paskutinis matomas mėnuliukas, jaunatis ir priešpilnis). Esą nuo priešpilnio prasidedančios laimingos dienos, o kai patekės švytinti Mėnulio pilnatis, tada ir išsipildys visi norai.

Italijoje prieš didžiąsias šventes buvo ypač populiarios devynių dienų pamaldos – novenos bei muzikavimai dūdmaišiais ir dūdelėmis prieš Kalėdas. Tai gražus 9 dienų pasiruošimas Kalėdoms (o pavasarį – Velykoms). Pirmą novenos dieną buvo statomos prakartėlės. Per visą noveną rytais žmonės ateidavo pasimelsti prie prakartėlių. Sicilijoje XIX a. per šį 9 dienų laikotarpį prieš prakartėles degindavo žvakes ir grodavo sonatas, o visus 9 vakarus žmonės melsdavosi ir giedodavo Kalėdų giesmes. Slovėnų persirengėliai, vaikščiodavę per Tris karalius, stengdavosi skirtinguose namuose būtinai suvalgyti 9 pyrago gabalėlius, kad būtų stiprūs ir sveiki.

„Maitinamos“ dievybės atvaizdas ant kedro kamieno. Jos burna ir lūpos pajuodusios nuo aukų kraujo, kuris mediniu vamzdeliu nutekėdavo į žemę

Labai dažnai devynetas buvo naudojamas būrimuose. Net rusų šventikų arkliai dalyvaudavo sudėtinguose būrimuose. Ant žemės rankos ilgio tarpais padėdavo 9 kardus ir per tuos išdėliotus kardus 3 kartus pirmyn ir atgal vesdavo paėmę arklį už žąslų. Jeigu arklys kardų neužkliudydavo, visi džiūgaudavo ir laukdavo sėkmės. Prisiminkite ir lietuvių būrimus su 9. Keli latviški prietarai: per Jurgines šeimininkė tvarte prie slenksčio (per kurį žengia gyvuliai) padeda šermukšnio lazdą su 9 kryželiais. Arba: pirmą kartą išgenant karves piemenėliui įdeda 10 kiaušinių. 9 kiaušinius jis suvalgo, o dešimtą pasiėmęs su savimi tris kartus bėga aplink karves ir tada tą kiaušinį slepia žolėje, kad karvės būtų gražiai įmitusios ir t. t.

Germanų mitologijoje yra duomenų apie dievą Odiną, kuris laukdamas nušvitimo kaip auka iškabojo ant medžio šakų 9 ilgas naktis. Suomių šamanai taip pat, kad pajustų sąlytį su anapusybe, turėdavo pasilikti vieni 9 naktis melstis – medituoti beržo šakose. Nors taip fiksuojama 9 parų Mėnulio savaitė, veiksmų tikslas – susijungti su anapusybe. Prūsai semdavo 9 samčius išvirtos aukos nuoviro ir įpildavo į dubenėlį, o likučius užkasdavo tam tikroje vietoje. Buriatai turėjo dvi aukojimų datas: mėnesio 9 diena buvo aukojimo be kraujo diena, o 19 – kruvina.

Išraiškingas evenkų paprotys: po sėkmingos lokio medžioklės medžiotojai, pasidaliję laimikį, tam tikra tvarka susėda į roges ir rogių virtinė pajuda namo. Miške pasilieka tik lokį nušovęs medžiotojas ir atsitraukdamas atatupstas ant medžių padaro 9 įpjovas. Paskui aštuonių medžių įpjovas patepa nušauto lokio krauju, o priėjęs prie devinto įpjovos netepa, bet sako: „Ateisiu kitą kartą.“ Tada staigiai apsisuka ir nusiveja medžiotojus.

Mongolai, buriatai ir kitos tautos aukai valgyti turėjo specialius medinius šaukštus su devyniais mėnuliukais.

Labai įdomus yra mongolų lamaistų zoometrijos pavyzdys kasmet švenčiant galingą misteriją Cam. Tai poromis einančių išraiškingų kaukių paradas. Ceremonijai prasidėjus į priekį išnešama auka ir dedama ant specialaus staliuko. Įvairiausios kaukės apeina aikštę ratu, pantomima po dvi išreikšdamos personažą, ir išeina iš aikštelės. Visos kaukės vienoje rankoje laiko kardą, kitoje – puodelį / kubkelį. Kai tik pasirodo naujos kaukės, varinės lėkštės tris kartus sudaužiamos, tada kaukes iššaukia dūdelė, padaryta iš žmogaus šlaunikaulio, ir jos eina garbės ratą. Tai trunka ilgai. Ir tada varinės lėkštės trenkia ne 3, bet 9 kartus ir išeina dviese: didžiulė karvės galva ir elnio galva, jos taip pat rankose laiko kardus ir kubkelius. Paskui eina kitos kaukės, bet jos vėl kviečiamos trimis lėkščių dūžiais. Pasirodo baisi raudona kaukė, kurios vienoje rankoje kardas, kitoje – kraujuota širdis. Po šios kaukės visus prajuokindamas eina baltabarzdis krenkščiantis senelis. Pagaliau pasirodo pati baisiausia mėlyna pragaro valdovo kaukė su kaukolėmis ant jaučio galvos. Ragų galuose dega ugnis. Prie šios kaukės prinešama auka ir sukapojama į gabalus. Tada visos kaukės sueina į aikštę, daromi 2 ratai po 2 kaukes. Visi siautulingai šoka. Staiga viskas nutyla. Auka išnešama už vienuolyno ir sudeginama. Išskirtinis elnio kaukės pristatymas devyniais vario lėkštės dūžiais ir elnio skulptūrėlės pavyzdys pagal Cam kaukę, kurioje aiškiai matoma tarp elnio ragų įsmeigta kardo rankena, visi kaukės rūbeliai pabrėžtinai ištepti kraujo dėmėmis ir lašais, ant jo prijuostėlės išpieštas raudonos kaukės atvaizdas su kaukolėmis. Tai elnio – aukos kaukės – simbolis.

Be devyneto reikšmių „daug“, „geriausias“, „gražiausias“, rasime ir žaismingą posakį, įrašytą „Lietuvių kalbos žodyne“: „Po 9 mėnesiukų bus bobutei darbo.“ Na, čia jau medžiagos daug ir ji visiems žinoma – šeimoje laukiama kūdikėlio atėjimo. Šamanės prisikabindavo prie diržo 9 pakabučius, prie antkaklio arba krūtinės apdangalo po 3 virvutes su kuteliais 3 kartus, prie prijuostės prisiūdavo po 3 virveles 3 kartus, kai kur ne 9, bet 10 virvelių su kuteliais, nes nėštumą skaičiavo ir pagal 10 Mėnulio mėnesių. Prie diržo kabindavo 9 arba 10 pakabučių ir t. t.

Visose aptariamose lietuvių liaudies dainose elnias yra devyniaragis („pačiame gražume“), o ir kalveliai dažnai kala ant devinto rago (apie 40% dainų). Kartais jie kala ant pirmo, antro rago arba ant ragų šakelių. Tačiau svarbiausia žinia „elnio“ dainose yra ši: pamatyk ant elnio ragų seklyčią, kurioje yra brolių nukaltas žiedas, kubka ir žirklės.

Tad kokios atsiskleidė pagrindinės devyneto reikšmės mūsų minėtoje medžiagoje? Tai būtų:

1) skaičiaus archajiškumas;

2) dienų, savaičių, mėnesių skaičiavimas ir pagal Mėnulį, ir pagal Saulę;

3) aukos priėmimo skaičius; anapusybės, dievų ir protėvių mėgstamas skaičius;

4) gyvybės subrendimo trukmė;

5) pajėgumo, retumo ir ypatingumo reikšmė;

6) skaičius, kuris atneša gausą ir sėkmę: mistiškas ir didingas burtų „mazgas“.

Apibendrinant ir vertinant mitologiškai, tai reiškia nesibaigiantį aukos siuntimą ir dovanos laukimą. O tai yra ta pati, tik vėlesniais laikais nauju pavidalu susiformavusi anksčiau mūsų minėta formulė – „do ut des“ (duodu tau, kad tu duotum man).

Tėvulio dvaras perlais barstytas

Lietuvių advento „elnio“ dainos užbaigiamos labai mistiškai:

Aš nukarpysiu pušių viršūnes. Lėliu kalėda, kalėda.
Pušių viršūnes, eglių šakeles. Lėliu kalėda, kalėda.
Aš padabosiu tavon šalalėn. Lėliu kalėda, kalėda.
Tavon šalalėn – tėvulio dvaran. Lėliu kalėda, kalėda.
Mano tėvulio dzidzi dvareliai. Lėliu kalėda, kalėda.
Kalnais stacyta, gonteliais dengta. Lėliu kalėda, kalėda.
Tėvulio dvaras perlais barscyta. Lėliu kalėda, kalėda.
Perlais barscyta, vynu laiscyta. Lėliu kalėda, kalėda.
Po tėvulio dvarų povai povinėja. Lėliu kalėda, kalėda.
Povai povinėja, pana varinėja. Lėliu kalėda, kalėda.
Pana varinėja, plunksnelas renka. Lėliu kalėda, kalėda.
Plunksnelas renka, kvartūkėlin deda. Lėliu kalėda, kalėda.
Kvartūkėlin deda, paduškėlas daro. Lėliu kalėda, kalėda.

LTR 912 (267)

Mir-susne-chum

Yra pavienių šių dainų variantų, kurių pabaigoje ryški vestuvinė svajonė: matau šešuro dvarą, kuriame panos renka povų plunksnas, patalus kloja, į juos bernelį guldo, o aš jauna prie šalelės (LTR 2560 (11)). Tačiau beveik visos dainos užbaigiamos tolimu ilgu pažiūrėjimu į tėvelio dvarą.

Į vyriausiojo mansių dievo Torum-kan šventyklos atnaujinimą vyrai susirinkdavo 2 kartus per metus (iškart po Naujųjų metų ir rugpjūčio 2-ąją). Tačiau šventyklą iš pagrindų atnaujindavo tik kas 3–5 metai. Tai jau būdavo įvykis ir jam imdavo ruoštis prieš metus: medžiodami miškuose medžiotojai išsirinkdavo pačią aukščiausią ir gražiausią eglę. Vasarą, prieš atnaujinimo šventę, mansiai rengdavo kelių kaimų savaitės trukmės irklininkų varžybas ir nugalėtojui visada įteikdavo tą patį prizą – elnią ir jį valtimi nugabendavo į šventvietę paaukoti. Kartais aukodavo 2–3 elnius arba elnią, karvę, arklį ir gaidį ir t. t. Ceremonijos kulminacija tapdavo didžiosios eglės pakeitimas nauja ir dievuko atvaizdo rišimas prie jos. Pirmiausia nukapodavo naujos eglės šakas ir palikdavo tik viršūnę – tai galva: „Kad dievas Torumas žiūrėtų.“ Aukščiau kamieno vidurio palikdavo nenukirtę 2 ilgas šakas, kurios styrojo tarsi Torumo rankos, ir šioje sankirtoje tarp kamieno ir šakų iš audeklų darydavo tarpininko tarp dievo ir žmonių atvaizdą (Mir-susne-chum). Ant šakų, Torumo rankų, kabindavo moterų atsiųstas dovanas – baltas audeklų juostas, ant tarpininko krūtinės – sidabrinę lėkštę, kurios dugne būdavo išgraviruotas elnias (arba raitelis ant žirgo). O šventą eglę statydavo taip: trys vyrai atsiguldavo prie eglės kamieno skersai ir stipriai įsitvėrę laikydavo eglę, o kiti penkių metrų aukštyje pririšę „šventą virvę“ keldavo eglę aukštyn. Kai eglė jau stovėdavo vertikaliai, vienas žmogus užlipdavo ant viršutinės atramos skersinio ir nurišdavo šventą virvę. Paskui jis eglės kamieną tvirtindavo prie trijų skersinių. Mažesnius medžius taip pat tvirtindavo prie skersinių, tik nuo jų jau būdavo nukapotos ir viršūnės, ir šakos. Ant šių keturių medžių keldavo keturis vyriausiojo dievo sūnus. Pastatę dievų atvaizdus, visi dalyviai eidavo prie jų ir pagarbiai lenkdavosi. Elnius aukodavo atsuktus į eglę. Už elnių degdavo laužas, o toliau už laužo ant rąstų sėdėdavo vyrai ir stebėdavo visą ceremoniją. Aukodami elnio neuždengdavo audeklu, bet ant kaklo pakabindavo balto audeklo juostas. Elnių kailius kabindavo ant gretimų medžių už seklyčių. Išvirtą mėsą dėdavo į kubkelius ir statydavo prieš dievus. Kol mėsa garuodavo, tol visi savo mėsos dalies nevalgydavo. Kai auka prie dievų nebegaruodavo, tik tada prasidėdavo „puota“.

Kaip pastebėjote, dainose pažodžiui atkartojamas eglių ir pušų genėjimas. Toliau dainuojama: aš pamatysiu tėvulio dvarą, o po tėvulio dvarą povai povinėja. Lietuvių raudose mirusiojo ėjimas į anapusybę – tai susitikimas su tėvais, mirusiaisiais ir visa gimine. Senųjų indų laidotuvių himne taip pat sakoma, kad miręs žmogus eina „pasimatyti su tėvais“. Pateiksime ištrauką iš chantų sakmės, kuri yra tarsi jau viską supratusio žmogaus himnas (sakmė sutrumpinta).

Mirė chanto dukterys. Bet tėvas keliauja toliau kaip tarpininkas tarp žmonių ir mirusiųjų pasaulio. Ilgai trunka jo kelionė. Galų gale ieškantis žmogus pasiekia vyriausiojo dievo Torumo šventyklą. Joje tėvas sužino, kodėl žmonės miršta ir kaip jie turėtų elgtis gyvendami. Štai nuostabioji ištrauka: „…Šventasis Tėve, […] kadaise davei lėlių amžių ir lėlių laiką pasauliui. Šventasis Tėve, turintis jurtoj auksinį išėjimą pro dūmų angą, tu nueini į šventą iškyšulį-ragą, kuriame pavasario ir rudens kurtinys mėto plunksnas ant švento rago, kad nesibaigiančią auką nuo strėlės paimtum, kad nesibaigiančią auką nuo lanko priimtum.“

Aišku, kad kurtinio įvaizdis yra archajiškesnis už povo, tačiau idėja yra ta pati: pamatysime Dievo – Tėvo dvarą. O Tėvo dvare – rojus: kurtiniai ar povai vaikšto ir plunksnas paaukojus elnią tavo laimei ir džiaugsmui barsto.

Dalis mitologinio elnio gyvenimo tapo aiškesnė. Elniui dainose suteiktos nuostabios savybės: jis švelnus (nes elniai neturi tulžies), nekaringas (todėl nelabai tinka Europos patriarchatui), nors elnio ragų miltelius baltai barstė ant žemės, kad apsigintų nuo priešų. Daugelio tautų folklore elnias suvokiamas su pagarba ir susižavėjimu; savo aukso ragu jis vestuvininkams nušviečia visą būsimą gyvenimą.

Mitologinių žvėrių kelias visada turi tą pačią formulę: iš pradžių jis garbinamas kaip žvėris (ar žvėrė), paskui įgauna vis daugiau žmogiškų bruožų, net ir žmogaus išvaizdą, galop susidvejina į žvėrį ir dievybę žmogaus pavidalu – tampa dievybės buveine ir jos palydovu.

Minėjome, kokias pagrindines mitologines funkcijas globojo mūsų elnio Šeimininkė ir kokius atributus ši dievybė turėjo. Šeimininkės vardas – Žvorūna arba Žvėrė, bet apie tai kitą kartą.

Šiaurės Atėnai.  nr. 873

© 2020, viršaitis. All rights reserved.