Vydūno „Žmogus ir gyvata“ 2 dalis
spalio 12, 2016 DORA, Moterys ir Vyrai, Sveika gyvensena
Ištrauka iš Vydūno knygos „GIMDYMO SLĖPINIAI“
Gamta, kaip ir žmogaus prigimtis, randasi iš materijos, kuri beveik neapčiuopiama ir vadinama eteriu. Jis yra jūra, iš kurios kyla augančioji gyvybė.
Visai kitoks visumos skyrius yra geismų pasaulis. Iš jo kuriasi geismingoji žmogaus gyvybė arba vėlė. Žmogui apleidus kūną, tai yra jam pasimirus, vėlė tampa jo pavidalu, kurį kai kas gali pajausti ar net pamatyti. Todėl žmonės ir kalba, kad kartais vėlės pasivaidenančios.
Dar kita visumos sritis yra minčių pasaulis. Jame žmogus gyvena mąstydamas.
Visi šie trys pasauliai glūdi toje vos suvokiamoje Didybėje, kurią galėtume vadinti Amžina Šviesa arba Pačia Gyvata. Apie ją negalima pasakyti, kad ji kur nors arba kada nors yra. Tiktai gimdami mes patenkame į erdvės ir laiko pasaulį ir būdami kūne tampame erdvinėmis ir laikinomis asmenybėmis.
Bet tai paprastam žmogui išmanyti nėra lengva ir nelabai reikalinga. Daug svarbiau yra tuo tarpu suprasti, kad minimi visumos skyriai arba lygiai nėra vienas šalia kito, bet vienas kitame, kad jų kiekvienas yra tiktai kita esėjimo (buvimo) rūšis, ir kad žmogus nuolat gyvena kartu visuose tuose visumos lygiuose. Bet jis gali kartais gyventi tai daugiau kūnu, tai vėl daugiau jausmais-geismais, tai daugiau mintimis. Žmogus savo pasijautimu kilnojasi iš vieno gyvenimo skyriaus į kitą. Bet apie tai rašyta daugiau kitur.
Patsai žmogus, tai yra jo dvasia-siela, yra Šviesos Pasaulio gyventojas. Iš jo jis niekada neišeina. Tik jis to nesuvokia ir gyviau gyvena žemesnėse srityse: minčių, geismingoje bei kūno. Mirdamas jis palieka kūną regimame pasaulyje, dar po kiek laiko palieka ir savo vėlę – geismingumo gyvatoje, kol pati nuoga dvasia-siela susivokia šviesos Gyvatoje.
Iš ten žmogui krypstant į erdvės ir laiko sritis, jam iš lengvo randasi minčių gyvybė iš atitinkamo didžiojo visumos skyriaus, tada geismingoji gyvata ir pagaliau kūnas – iš regimosios gamtos. Taip atskiros asmens gyvatos susipina į vieną asmenį, ir žmogus gyvena erdvėje ir laike.
Nesuardomi dėsniai valdo žmogaus atėjimą į šį pasaulį ir jo išėjimą iš jo. Matome, kaip gamtoje nuolatos randasi gyvi pavidalai ir vėl dingsta iš jos, o vietoj jų nauji ateina. Taip yra ir atsitinka augmenijoje, gyvijoje ir žmonijoje.
O žmonijoje ypač aiškiai regime, kaip viena karta seka paskui kitą. Tėvai pradeda vaikus, vaikai užauga ir vėl pradeda savo pasekėjus, ir taip gyvybė ir gyvenimas eina per amžius. Tai nuostabus ir neišmąstomas dalykas!
Patsai žmogus yra tarsi sėkla, sodinama į gamtą. Bet jis pats nėra gamta, kaip ir grūdas, dėtas į žemę, nėra žemė. Tačiau dirva parenkama priklausomai nuo to, koks yra grūdas. O tą parinkimą valdo esaties dėsniai. Koks yra patsai žmogus, tokie jam tenka tėvai ir iš jų jo prigimtis. Esaties dėsnių vedamas, žmogus tampa gyvas tai viename, tai kitame visumos skyriuje, kol pagaliau pasiekia erdvės-laiko gyvenimą, tai yra regimąjį pasaulį. Jame jis gimsta ten, kur žmonės, aplinkybės ir visos erdvės pasaulio aplinkybės jam geriausiai tinka.
Jeigu gyvybę pradedantiems žmonėms nėra jiems giminingos asmenybės, kuri iš jų galėtų gimti, tai apsivaisinimo nebūna, nors tie žmonės ir būtų visiškai sveiki ir be jokių trūkumų. Jie nesusilaukia vaikų. Kur jų yra, čia jie visuomet prilygsta tėvams, o labiausiai pagal savo vėlės-dvasios-sielos būtį. Iš to išeina prigimties panašumas. Išmintingieji sako, kad vaikai ne todėl panašūs į tėvus, kadangi jie yra jų vaikai, bet kad jie tapo jų vaikais, būdami panašūs į tėvus.
Tačiau atsitinka ir taip, kad vaikai yra visiškai kitokie, negu jų tėvai. Tai galima taip paaiškinti. Kur žmonės vien prigimtimi gyvena ir nieko šiaip neapreiškia, ten nėra didelių skirtumų. Tiktai, kaip jau sakyta, kartais vaikuose pasireiškia tai, kas tėvuose buvo paslėpta. Didesnis skirtumas būna ten, kur geismų gyvata stipriau apsireiškia. Vaikai dažnai turi kitus geismus ir norus. Bet iš tikrųjų čia nėra skirtumų, nes geismus reikia skirstyti ne pagal tai, ko jie trokšta, o tik pagal tai, kiek jie yra stiprūs ir kiek jie valdo žmogų. Geismų galingumas beveik visuomet bus toks, kaip ir tėvų.
Ar vienas yra vagis, ar kitas apkalbinėtojas, iš esmės yra tas pats. Vis vien jie abu yra plėšikai. Jei tėvai yra piktaliežuviai, o vaikai – vagys, jie labai gerai vieni kitiems prilygsta. Tikslus geismai pasirenka pagal aplinkybes. Iš tėvų paveldime vien tik geismus. O kaip yra bloguose, taip yra ir geruose dalykuose.
Pagaliau būna ir taip, kad vaikai parodo ypatingus gabumus, kurių nėra tėvuose. Tai yra suprantama žinant, kad visi dvasiniai gabumai yra žmogaus asmenybės ypatybės. Kiekvienas žmogus, kaip jau turbūt suvokėme, yra dieviškos kilmės ir todėl genialus. Tik nėra vienodi žmonių atsilukštinimo* laipsniai. Ir dėl tos priežasties žmonės yra nelygūs. Bet sveikos ir skaisčios prigimties tėvams, kurie dorai gyvena, veikiau gali gimti genialūs vaikai, juose rasdami tinkamas ir reikalingas sąlygas savo gyvenimui. Atrodo, kad tuomet vaikai neprilygsta savo tėvams. Tačiau jie vieni kitiems bus giminingi. Giminingumas randasi iš skaistybės. Ji yra būtina, kad genijus galėtų apsireikšti.
* Atsilukštinti, atsilukštinimas – neįprastas, bet vykęs Vydūno žodis, tačiau iš pradžių sunkiai suprantamas. Norint jį suprasti, reikia žmogų suvokti vydūniškai. Jo paaiškinimui gerai tinka, berods paties Vydūno naudotas vaizdinys – lazdyno riešutas. Riešutas susideda iš lukšto, kevalo ir branduolio. Taip, kaip lukštas, kevalas ir branduolys yra tarpusavyje vieningai suaugę, taip susiję yra ir žmogaus kūnas (lukštas), jausmų-minčių gyvybė arba vėlė (kevalas) ir dvasia-siela (branduolys). Riešutui augant pirmiausia jame pamatome lukštą vėliau, kevalą, o vėliausiai branduolį. Augdamas ir bręsdamas riešutas pamažu atsilukština. Jei vasaros viduryje perkąsime riešutą, tai minėtos trys dalys bus neatskiriamai suaugę, o branduolys tebus mažytė užuomazga. Tačiau rudenį kevalas jau pats iškrenta iš lukšto, o branduolys lengvai atsiskiria nuo kevalo. Taip ir žmogus pamažu pribręsta atsilukštinimui (atsiskyrimui) nuo kūno, vėliau nuo vėlės, kad pilnai susivoktų savo branduolyje – dvasioje-sieloje. Galima būtų vietoj šio žodžio vartoti subręsti, subrendimas, tačiau tai būtų siauresnė prasmė, nes brendimą paprastai suvokiame gerokai siauriau.
Taip mąstant tampa aišku, kad gyvenimas turi gilią prasmę. Pabandykime dabar, po visų šių išguldymų, ją trumpai nusakyti. Žmogaus apraiškos yra įvairios. Per jį reiškiasi kūno gyvybė su visais jo poreikiais ir linkimais, toliau – įvairiais jausmais, geismais ir pasibjaurėjimais, mintimis ir mąstymu. Ir dažniausiai visose šiose apraiškose mažai tėra žmoniškumo.
Be abejonės, žmogus gimsta tam, kad neštų žmoniškumą į šį pasaulį. Kiekvieno žmogaus gyvenime turi reikštis žmoniškumas ir tapti galingiausiuoju veiksniu tarp visų regimosios gamtos skyrių, būtent naugijos*, augmenijos ir gyvijos. * Tai, kas neauga, t. y. negyvoji gamta. Tuo tarpu žmoniškumo dar mažai tematyti. Kur žmogus mūsų laikais ištiesia ranką, ten jis beveik visuomet padaro žalos. O žmoniškumas, kaip žinoma, turėtų pasauliui atnešti tikrą palaiminimą.
Iš viso to išeina, kad žmogus gimsta šiam pasauliui dėl to, kad žmogumi taptų, kad jo žmoniškumas stiprėtų bei didėtų, ir kad jis juo apšviestų, skaidrintų ir grožintų visą gamtą, visą pasaulį.
Šiai gyvenimo prasmei vykdyti kaip tik dera gimtis. Dėl to gyvenimo prasmė yra tampriai susieta su gimtimi. Ir todėl gimtis taip labai traukia žmogų. Ji rodosi kupina slėpinių, kadangi joje slypi ir paties gyvenimo prasmė.
Du gimties uždaviniu
Pradžioje sakėme, kad per pradėjimą ir gimdymą žmogus gauna kūną ir ateina į regimąjį pasaulį. Iš gimties randasi žmonių kartos. Ir taip tęsiasi žmonijos gyvenimas ant žemės. Žmonija išnyktų, jei žmonės nepratęstų gyvybės. Bet žmonės dažnai nenoromis tai daro. Tačiau juos verčia kūrybos galios. O ir jie patys, augindami savo geidulius, dar stiprina paskatas, paeinančias iš tų galių.
Norėdami gyvybės ir sąmoningumo, žmonės yra geidulingi. Sakoma, kad jie ieško palaimos. Ji yra visų gyvų būtybių siekinys, tai, ko visi ilgisi. Palaimos trokšdami, visi gyviai vargsta, gyvena ir miršta. Bet palaima nepasiekiama. Todėl daug apie tai yra dejavę mąstytojai ir dainiai raudoję! Tačiau jiems taip ir nepasidarė aišku, kas toji taip labai geidžiama palaima būtų.
Paklausus apie ją atskirų žmonių, tenka net stebėtis. Vienam palaima atrodo tai, kas kitam yra tikra nepalaima. Mat žmonės nelygūs. Jų skirtumai matyti kūno, geismų ir minčių gyvybėse. Bet rūpimam dalykui už visus svarbesnis yra tas skirtumas, kuris kyla iš didesnio arba mažesnio žmogaus dvasios-sielos budrumo. Todėl palaima rodosi esanti tai viename, tai kitame dalyke.
Bet gerai apmąstant pasaulio kūrimo laipsnius ir žmonijos gyvenimą bei atsilukštinimą, aiškėja, kad palaima visuomet patiriama, kai daugiau sušvinta sąmonė ir skaidrėja sąmoningumas. Trumpai sakant: palaima yra sąmoningumo giedrėjimas, gilesnis gyvybės pajautimas. Kas sąmonę niaukia, yra nepalaima, o kas ją šviesina – palaima.
Deja, labai dažnai žmonės kažin kur nuklysta, norėdami skaidrinti sąmoningumą, gyvybę giliau pajausti. Jie tikisi palaimą patirsią labai užkaitindami kraują ir sudirgindami geismingąją savo gyvatą arba sužadindami daug minčių. Berods sąmonė tada labai sušvinta ir atrodo, tarsi daugiau šviestų. Bet netrukus žmoguje darosi tamsiau negu pirma buvus. Vos pakenčiama tada yra tuštuma, kuri jaučiama kartu su tamsa.
Tikrasis sąmonės giedrėjimas įvyksta tiktai žmogui savo asmenybės branduolyje kaupiant visas dvasios-sielos galias ir jas reiškiant linkimais, manymu, mintimis, žodžiais ir veiksmais. Pavyzdžiui, žmogaus sąmonė skaidrėja, kai žmogus sako tiesą, kaip jis tą ar kitą dalyką supranta. Taipogi žmogaus sąmonė šviesėja, kai jis yra skaistus, teisingas, tvirtas, kilnus. Bet pirmiausia reikia susivokti savo asmenybėje, būti pilnai vientisu.
Palaima, kuri tuomet jaučiama, pradžioje yra visai švelni ir trapi, tokia, jog vos jaučiama kaip palaima. Tačiau pranykusi ji niekuomet nepalieka tuštumos, tamsos ir nuobodumo. Priešingai, ji gyvai atsimenama ir atrodo buvusi tikroji palaima. Ji iš lengvo didėja ir pasidaro aiškesnė. Tada jokia tariama palaima negali lygintis su ja. Tikrąją palaimą pažinęs, žmogus negali abejoti tuo, kas yra palaima, o kas tik jos šešėlis.
Ypač svarbu žinoti, kas yra palaima, atsižvelgiant į abiejų gimčių santykius. Niekas tiek palaimos nežada žmogui, kaip antroji gimtis. Tačiau niekas kitas jam nesuteikia tiek kančių ir skausmo bei liūdesio. Kodėl taip yra, pasidaro aišku apmąstant, kam gimtis skirta ir koks yra jos uždavinys šiame gyvenime.
Turėkime omenyje tai, kad žmogus yra dvasia-siela, tai yra sąmoningas Aš, kuris į šį pasaulį ateina, taip sakant, dviem žingsniais. Pirma, tėvams padedant pradėjimu, žmogus rasdina savo kūną šiame pasaulyje. O toliau pasaulyje jis įsigali su savo žmoniškumu. Taip turėtų būti.
Pirmasis jo žingsnis atsitinka tarsi be jo noro, vien valdant kūrybos dėsniams. Antrasis, rodos, teįvyksta tik jo paties pasiryžimu. Bet taip nėra. Ir pirmasis žingsnis kyla iš žmogaus asmenybės. O antrąjį ruošia ir likimas, tai yra kūrybos dėsniai. Reikia tik atsiminti, kad žmogaus asmenybė kyla iš esaties gelmių, kad ji yra, kaip rašyta, Dievo alsavimas. Iš kitos pusės matome, kaip žmonės, rodos, ir be savo noro verčiami žmoniškais būti. Tik žmogus, kurs iš laisvos valios žmoniškai gyvena, yra kitoks. Regimai iš jo spindi vaiskumas ir apšviečia visą jo gyvenimą.
Minėtus du žingsnius žengti žmogui padeda gamtos galios ir priemonės bei įtaisai, iš kurių pirmiausia minėtina gimtis.
Aišku, kad iš jos randasi žmogaus kūnas. Jį pradėti kaip tik yra jos uždavinys. Bet su žmogaus kūno užgimimu žemėje plečiasi, daugėja sąmoningumo. Žmogaus Aš paprastai susietas su savo kūnu. Todėl dažnai gimimas atneša tiek palaimos. Ir toji palaima, kurios tikisi dvi gimtys viena iš kitos, yra, be abejonės, iš pat pradžių nujautimas to, kad iš jųdviejų gali daugėti sąmoningumo.
Tačiau reikia ir dar kai ką išmanyti. Ir augmenijai, kaip ir gyvūnijai, veisiantis randasi daugiau gyvybės. O gyvybė yra sąmonė. Bet vien žmonės pilnu gyvumu jaučia palaimą, kai jiems gimsta kūdikis. Nes taip ne tik žemėje padaugėja sąmoningumo, bet jis tampa ir giedresnis, kadangi žmogus pradeda reikštis gyvenime.
Iš viso to jau galima spręsti, kad gimties uždavinys gyvenimo kūrime nėra tiktai paviršinis dalykas ir nėra vienas. Būdama priemone žmogui ateiti į šį pasaulį, gimtis skirta dar ir tam, kad jis galėtų pasauliui teikti žmoniškumą.
To uždavinio sprendime dalyvauja ir vyras, ir moteris. Apie tai jau gana aiškiai buvo pasakyta. Tačiau svarbu pastebėti dar ir kitus abiejų gimčių skirtumus bei ypatingumus.
Moteris savo kūno gyvenimu yra daug tvirčiau surišta su erdve ir laiku ir daug giliau panirusi gamtos galių srovėse negu vyras. Tos padėties niekas negali pakeisti. Todėl ir gimstančiam žmogui iš moters tenka daugiau kūniškumo negu iš vyro. Moteris yra tiesiog gyvenimo vartai, pro kuriuos žmogus turi praeiti, ateidamas į šį pasaulį. Šiuose vartuose jam nuaudžiama priemonė, būtent kūnas, dėka kurio jis gali gyventi ant žemės.
Vyras su visomis savo ypatybėmis stovi daugiau gyvenimo paviršiuje ir verčiamas kreiptis į dvasinę gyvenimo pusę. Nebūdamas taip tampriai kaip moteris sujungtas su gamtos gyvenimu su jos veiksmais ir jos bangomis, jis neturi ir tiek rimtumo savyje, kol nėra pasiekęs tikrosios žmogaus kilnybės. Todėl paprastai jis linksta tai daugiau į kūniškus, tai daugiau į dvasinius dalykus.
Todėl moteris gyvenimo srovėje yra patvaresnė už vyrą. Joje ryškiau matoma ne tik giminė, tauta bei padermė, tai yra žmonių kūno ypatingumas, bet ir vėlės srityje bei minčių gyvenime ji yra vidutinė arba ramioji padėtis, kitaip sakant, visuotiniškumas. Visame žmonijos gyvenime ji yra ta, kuri sulaiko, kaupia turtus ir juos dalina. Vyras paprastai juos daugina arba eikvoja.
Dėka gimties skirtumų, du gimties uždaviniai padalinti abiems. Iš moters būsimasis žmogus gauna didžiąją dalį kūno ir jausmų-geismų bei minčių gyvybės. O tai reiškia, kad ji suteikia vaikui visą savo giminės, tautos ir padermės praeities turtą. Vyras gi žadina esamas galias veikimui ir turėtų budinti vaikų pastangas žmoniškumui auginti, o motina – išlaikyti vaikus skaistybėje.
Taip turėtų būti. Bet gaila, kad mūsų laikais to beveik nebėra. Iš to, kas jau pasakyta, turbūt aišku, kaip labai moteris, nesaugodama žmonijos turto ir nykdama doroje, nutolo nuo savo uždavinio. Ir vyras didžiai nusikalsta, nesistengdamas auginti tikro žmoniškumo. Abiejų palaimos stoka yra geriausias jųdviejų nusidėjimo matas.
Su šiomis mintimis jau priėjome vietą, iš kurios kitu kampu reikia žvelgti į du gimties uždavinius. Gimstančiam žmogui gimtis teikia kūną bei gyvenimą, tuo pačiu ir galimybę atsilukštinti*.
Bus daugiau.
pagal mintys.lt
© 2016, viršaitis. All rights reserved.