0

Vydūno „Žmogus ir gyvata“ 3 dalis

spalio 14, 2016 DORA, Moterys ir Vyrai

Ištrauka iš Vydūno knygos „GIMDYMO SLĖPINIAI“

Antra dalis čia

Ne tik gimstančiam, bet ir suaugusiam žmogui gimtis taipogi yra svarbi. Todėl ji nelieka apskritai gyvenimo dalyku, bet tampa žmogaus asmens galia. O tuo būdama, ji taipogi turi du uždaviniu. Kiekvienam atskiram žmogui jo gimtis turėtų derėti ne tik kū­no stiprėjimui, bet ir žmoniškumo auginimui.

Tačiau to, ką čia gana plačiai išguldėme, paprastai nė­ra. Todėl gimtis, iš kurios tikimės daugiausia palaimos, žmonėms atneša daugiausia nelaimių. Ir tuo Apvaizda tarsi primygtinai žmonėms sako, kad jie gimtį naudo­ja ne tam, kam ji yra skirta. Sakoma, kad alkis ir gimtis valdo pasaulį. Bet dėl to, kad gimtis žmones verčia į vargo duobę, kaltas patsai žmogus.

Įprasta sakyti, kad moteris yra atsakinga už žmonijos nelaimes. Net Biblijoj tai aiškiai pasakyta. Tačiau joje parašyta ir tai, kad per moterį žmonija bus ir iš­vaduota, kaip per ją nuodėmė atėjo į žmoniją. Giliai tame glūdi teisybė. Ji labai artimai siejasi su dviem gimties už­daviniais ir su jos tikslais.

Mūsų laikais, suprantama, toji tiesa nesuvokiama. Labai paviršutiniškai kalbama apie moterų ydas, – kad didžiausias jų rūpestis tesąs, kaip sau vyrą sumedžio­jus, kaip tam tikslui vyruose visokiais būdais sukėlus gim­ties troškimus, kaip visą savo aprangą, savo pasipuo­šimą, pagaliau visą savo gyvenimą tam paskyrus.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „prūsų lietuvaitės“

Gustavo Leutčo spalvota litografija reprodukuoja vokiečių dailininko ir istorinio kostiumo specialisto Alberto Kretčmerio (1825–1891) akvarelę, vaizduojančią šventadieniniai drabužiais apsivilkusias prūsų lietuves. Kretčmeris, kitaip nei Eduardas Gizevijus (1798–1880)ldfondas.lt

Iš tikrųjų pradinis moteriškos gimties uždavinys yra gimdyti, o tam būtinai reikalingas vyras. Tačiau šis gimties linkimas yra minėtų moterų visiškai sudarkytas. O net jei kai kurios ir sako norinčios tik vaiko, jų noras aiškiai reiškia gašlumą. Ir todėl anie vyrų kaltinimai nėra be pagrindo.

Vėlgi moterys skundžiasi vyrais. Jos sako, kad vyrai yra kalti dėl gimties gyvenimo pagedimo, kad gimties da­lykuose jie elgiasi beveik kaip gyvuliai, nežino laiko ir nepažįsta sai­ko, neatsižvelgia į moterų ypatybes, į jų padėtį, į gims­tantį kūdikį ir t. t.

Be abejo, ir vienų, ir antrų skunduose yra tiesos. Yra visokių vyrų ir visokių moterų. Bet, kaip rodos, moterys turi daugiau priežasčių kaltinti vyrus negu vy­rai moteris. Vyrai jau iš prigimimo nėra tokio tvirto būdo, kaip moterys. Jie daug greičiau svyruoja doroje. Tai pasišvenčia aukštiems dalykams, tai vėl, visa pamiršdami, braidžioja po purvus. Moterys veikiau pasi­lieka tame, kas joms prigimties, papročių ar šiaip nust­atyta.

Tai, kas apie moteris pasakoma pasmerkiančiai, nekyla iš gilaus išmanymo. Visuomet moteris daugiau apkalba tie vyrai, kurie paleistuvaudami jas žemino, žiūrėdami į jas vien kaip į priemonę savo geiduliams ir troškimams patenkinti. Vėlgi blogai apie moteris kalba ir tvirtos doros neturintys vyrai, kurie ištvirkusios moters buvo sugundyti.

Iš viso to tarp vyro ir moters kyla beveik neapykanta. Ir tai suprantama. Turėdami vienas antram būti paskatinimu tikrajai pažangai, žmogaus vaiskumui auginti, jie vienas kitam buvo arba yra, jeigu ne kūno, tai tikrai dva­sios silpnėjimo priežastimi. Nusižengda­mi prieš gyvenimo dėsnius ir nepa­siekę aukštojo gyvenimo tikslo, kuriam tarnauti kaip tik skirta gimtis, jie kaltina vienas kitą.

9-12-a_-archeologinis-kostiumasLLKC

9-12-a_-archeologinis-kostiumasLLKC

Santykiai tarp vyrų ir moterų, berniukų ir mergaičių visuomet yra kitokie ten, kur žmonės stengiasi būti žmoniš­kais, kur jie gyvena pasinaudodami gimtimi žmoniškumo atsilukštinimui. Tada jie žiūri vienas į antrą kaip į tikriau­sią savo geradarį. Čia moters ir vyro gražumas vienas kitam reiškia visai ką kitą negu priemonę kraujui įkai­tinti.

Antrosios gimties grožė yra ypatingas slėpinys. Ji labiau susieta su pačiu žmoniškumu ir jo augimu, negu su kūniškais gimties tikslais. Vyras ir moteris vienas kitam gražus yra dėl to, kad vienas antram būtų kuo įsakmingesnė žmogaus ap­raiška ir atitinkami žadintų ją antrame žmoguje. Todėl mylintieji regimai vienas kitą grožina. Iš tikrųjų meilė visuomet turėtų žmogų aukštinti.

Yra skirtumas tarp vyriškos ir moteriškos grožės. Kaip jau kartą sakėme, žmonių grožė taip labai sujungta su skaistu­mu, kad negalima jų atskirti. Bet, lygindami mergaitės grožę su vyriškąja, pastebime dar ką kitą. Moteriškoji grožė yra šventa, o vyriškoji kilni. Vyras moteriškąją grožę pilnai tesuvokia pasilikdamas kil­niu, o mergaitė vyriškąjį gražumą, – pasilikdama šventybės jausme. Be kilnumo ir šventumo, gro­žė kaip ir kiti panašūs dalykai, – kūno tikslingumas ar koks išskirtinis požymis, – greitai pritraukia ir labai greitai vėl atstu­mia.

Skaistūs žmonės susitikę tokius dalykus nelabai pastebi. Du skirtingos gimties žmonės pradžioje jaučia vienas antro šventumą arba kilnumą. Todėl paprastai nekaltų jaunųjų meilė yra lydima labai gilaus tikybos pajautimo. Ir tik palengva jis dingsta, abiem daugiau gyvenant kūno lin­kimais.

Tuomet minimas šventumas ir kilnumas apsireiškia tik per drovumą. Moteryje jis yra daug didesnis negu vyre, ka­dangi moteriai jos kūnas, o apskritai gimties ir gyve­nimo klausimas, reiškia daug daugiau negu vyrui. Todėl moteris savo kūną taip saugoja ir nori tik prie to žmogaus prisiglausti ir tik su tuo gimties slėpinius pa­tirti, kurį aukščiausioje garbėje laikytų ir su kuriuo visą amžių praleisti galėtų.

Tekdama tai vienam, tai antram ir dar kitam, ji tarsi praranda savo gimtį. Jos kūnas tarsi dalimis ištąsomas ir išnešiojamas po visas šalis. Ir ji nebegyvena gyvybės gilumoje, bet guli kaip kokia visiems šunims padrėbta mė­sa. O tai jausdama, ji silpsta ir dvasioj-sieloj.

Sveika moteris nujaučia tokią nelaimę ir nenori artimiau susieiti su tokiu, kuris nepasilieka visam amžiui. Draugavimas su kitu vyru jai būtų galimas tiktai kitu kūnu. O tam reikia mirti ir naujai gimti. Mergaitė, tekusi vyrui, paprastai jo nebenori paleisti. Bet ne todėl, kad vyras jai geistinas, bet kadangi ji tam vyrui savo gimtį, tai yra priemonę žmoniškumo auginimui, yra įteikusi.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „prūsų lietuvaitės“

Muziejų nakties renginyje šilutiškius pasveikino Prūsijos karaliai Luizė ir Vilhelmas III, kuriuos įkūnijo dainininkų G. Zeicaitės ir A. Kozlovskio duetas. silutesnaujienos.lt

Atsidavimas vyrui yra didysis moters atsilukštinimo, bet ir jos žlugimo žygis. Ir dabar nuo vyro priklauso, kam tiks jos gyvenimas. Mo­ters gyvenimas daug daugiau negu vyro, priklauso nuo gimties. Kaip gimdymas, taip ir gimtis, yra beveik vien moters dalykas. Nelyginamai daugiau negu vyras, ji yra gimties asmenybė. O, kad vyrai tai nujaustų ir brangintų! Iš to kiltų abiem gimtims gyva galia žmo­niškai gyventi.

Vyrui gimtis visai ką kita reiškia. Jam sueitis yra beveik tik akimirkos patirtis, jeigu jis dar nepaskendęs gašlume. Sveikas vyras jaučia tu­rįs dirbti, veikti, kad daiktams ir visam gyvenimui suteiktų žmoniškumo antspaudą. Drova jam yra ragi­nimas atsilaikyti, kol nėra sutikęs tokios moters, kurios skaistu­mas jame žadintų šventumo pajautimą ir kuri didintų jame pasitikėjimą savo kilnumu. Jis ieško draugės, kuri padėtų jam vykdyti gyvenimo prasmę, kaip moteris sau ieš­ko draugo, kad su juo pasiektų savo tikslą. Visiškai su­silaikyti nuo sueities vyrui reiškia tiek, kiek moteriai pilnasis pasidavimas vyrui, kaip jau tai buvo pasakyta.

Paprastai tikima, kad gimtis yra vien tik giminės ir žmonijos pratęsimui. Iš viso, kas lig šiol pasakyta, rodos, pasidarė nors numanu, koks lėkštas yra toks supratimas. Jis ir pagimdė tą mintį, kad vienintelis moters uždavinys esąs būti motina. Motina netapus, ji nesanti žmona. Bet kodėl nesakoma, kad vyras, netapęs tėvu, nėra pilnas žmogus? Aišku, kad čia glūdi keli nesuprasti dalykai.

Be abejonės, gimties uždavinys tęsti žmonių giminę. Bet patys žmonės beveik nieko nepadaro. Čia veikia vien jų prigimtis. Visa tai atsitiko tarsi toli nuo jų, šalia jų sąmonės skritulio. Gimtis abiems susiėjusiems, būtent moteriai ir vyrui, tapo prasminga tik tiek, kad tarp ju­dviejų stovi kūdikis, kuriam abu turi labai svarbias pareigas, kaip ir jiems gimęs kūdikis, – kurį jie šiam gyvenimui priėmė į savo kraują ir kūną bei savo gyvenimą, – yra dėkingas juodu mylėdamas. Slėpiningieji gimčių santykiai, kurie kartais tampa ir neapykanta, turi gyvenime paaiškėti ir tapti pilnai žmoniški.

Šeimos gyvenime, kaip jis kyla iš gimties, tam yra geriausios sąlygos. Šeimoje susieina žmonės, kurie savo atsilukštinimo laipsniais geriausiai vienas kitam tin­ka. Kiek šeimoj tėvas bei motina gali paaugti žmonišku­me arba ir menkėti, dar paaiškės iš tolimesnių išdėstymų, jeigu kai kurių dalykų dar nesuvokėme iš to, kas jau pasa­kyta. Čia svarbiau yra suprasti, kaip viena gimtis dera ant­rajai gyvenimo prasmei vykdyti.

Iš tikrųjų žmonės su žmonėmis tik tam ir gyvena kartu. Jie vienas kitą aukština ar žemina. Žmonės veikia vienas kitą savo kūnu, būtent jo pavidalu, jo pajautimu, slėpiningo­mis jo galiomis. Jie veikia vienas kitą ir savo jausmais-geismais, savo mintimis, įsivaizdavimais ir kt. Pagaliau vieno žmogaus dvasia-siela žadina kito žmogaus dvasią-sielą.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „prūsų lietuvaitės“

Paskutinysis dalykas yra svarbiausias. Bet jis nevyks­ta, jeigu dvasia-siela mažai iš žmogaus tesireiškia, kaip jau buvo aiškinta. Žmonių su gyvu, aukštu ir ryš­kiu žmoniškumu, ant žemės dar nėra daug. Bet jų dvasia-siela gali veikti tūkstančius tomis apraiškomis, kurios kokio nors meno kūrinio ar rašto pavidalu sklinda tarp žmonių. Kilnaus turinio raštus skaitydami, mes draugaujame su kilnia dvasia-siela. Taip gyvenę ilgesnį laiką, nebegalime drau­gauti su menkesniais. Garsusis vokietis Liudvikas Fojerbachas (Liudwig Feuerbach) sako: „Kuo daugiau susipažįstame su gerais raštais, tuo labiau mažėja skaičius žmonių, su kuriais draugauti yra smagu“.

Žmonių santykiuose, kaip aiškinome, ypatingą vietą užima dviejų gimčių tarpusavio sąveika bei jų sandora. Kad iš tų santykių gana dažnai išeina žmonių menkėji­mas, to priežastis glūdi žmogaus nesusivokime. Gimties už­davinys yra kitas. Žvelgdami į ilgą žmonijos kelią pastebime, kad visa žmoniškoji kultūra yra gimties ga­minta, kilusi iš abiejų žmogaus gimčių santykių.

Yra mąstytojų sakančių, kad žmonių santykiai, jų sandora arba priešiškumas randasi iš daiktų gaminimo ir tų gaminių pasidalinimo. Rimtesnis žmonijos istorijos tyrinėjimas ir gilesnis jos apmąstymas parodo, kad toks manymas nėra užbaig­tas ir nėra pasiekęs esamybės gelmių. Kai tik pradeda­me geriau tyrinėti kultūros klestėjimo kelią, žingsnis po žingsnio vis aiškiau matome, kad gimtis visuomet bu­vo ir yra svarbiausias veiksnys.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „prūsų lietuvaitės“

zam.mch.mii.l paroda „Mažieji spaudos perlai. Senųjų atvirukų rinkiniai Žemaičių muziejuje „Alka” 20 a. I pusė”,

Tai pasidaro aišku vien tik žvelgiant į did­vyrių darbus ir jų veikalus. Visuomet jie yra kilę iš dviejų gimčių sąveikos. Ir tam nebuvo svarbus pats gimties gyvenimas, bet vienos dvasios-sielos apsi­reiškimas antrajai. Kur kalbama apie dvasios-sie­los įsigalėjimą pasaulyje, kūno reikmės atlieka tik patarnautojo vaidmenį. Aukštesnysis gimties uždavinys tegali spręstis, kai žmona (mergelė) žmogui (berneliui) yra grožės-skaistybės-šventumo, o jis jai – kilnumo-manymo-vaiskumo apraiška.

Bendruomeninės sandoros arba tvarkos, iš kurios išaugo didžiųjų valdžių galia, pamatas buvo abiejų gimčių santykiai, kuriuos kūrę moterys stengėsi su vienu vyru visą laiką gyventi. O kad tai kyla ne vien tik iš kūno poreikių, bet ir iš dvasios-sielos galių, matyti jau iš to, kad toji moters pastanga, apsireiškusi žiliausioje senovėje ir nekultūringiausiose giminėse, išliko per visus amžius ir vis iš naujo yra svarbi žmoni­jos klestėjimui. Taip ir mūsų laikais, kai santykiai tarp abiejų gimčių yra labai pakrikę.

Kadangi moteris yra visai kitoks žmogus negu vyras, greičiau galima vienas kitame numanyti žmogų ir jo asme­nybę. Dar garsiau ją išreiškia abiejų gimčių kasdieninės apraiškos. Tuo labiau, jei abu gyvena gyvais žmoniškais pasistengimais. Tuomet tiesiog abiems iš vienas kito skamba žmoniškumo gaidos, kokias tik pačios dva­sios-sielos giedoti gali. Ir žadina kiekvienas kitame kilnųjį atgarsį.

Tam pagrindinė sąlyga yra skaistumas. Nega­lint jo išlaikyti, abiejų gimčių draugavimas pasidaro abiems asmenims tiktai kenksmingas arba, geriausiu atveju, jis virsta pradėjimu ir gimdymu. Tada ir iš šeimos gy­venimo tėvams kyla paskatos žmoniškai gyventi.

Yra žmonių, kurie sako, kad negalima likti skaistume, draugaujant abiems gimtims. Suprantama, kad skaistumu negali tikėti tas, kuris pats nėra skaistus. Todėl tokie žmonės visada pašiepia vyro ir moters draugystę. Bet be reikalo. Reikia gyvenimą ir jo dės­nius gerai suprasti ir nežiūrėti į jį geismingai ir per plačiai paplitusius papročių nešvarumus.

Jau ir kaimo mergaitė bei berniukas gali vienas su kitu draugauti ir sukelti vienas antram visa, kas žmogų daro gražiu, maloniu, išmintingu. Bernelis, draugaudamas su skaisčia mergaite, pasidaro palankesnis, protingesnis, tvirtesnis, švaresnis ir net regimai dailesnės išvaizdos. O mer­gaitė tikrai pražysta kaip koks gražus, kvapus žiedas. Vien tik pasimatymas ir rankos padavimas gaivina ir jųdvie­jų kūnus.

Bet visi tie dalykai yra antriniai. Visų svarbiausia, kad abu nujaustų savo santykių šventumą. Tik tada jų gyvenime sprendžiasi abu gimties uždaviniai. Bereikia gyventi vien taip, kad šis šventumas išliktų, kol juo­du gyvena žemėje. Ir ne tik išliktų, bet ir di­dėtų. Tada iš to išauga žmogus su visomis žmoniškomis galiomis, kaip palaimi­nimas pasauliui.

Bus daugiau.

pagal mintys.lt

© 2016, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.