0

Lietuviai kitataučių akimis

spalio 14, 2016 Archyvai, Baltų gentys

Gražina JUODYTĖ\\

Ši „Akvarelė“, kaip ir praėjusioji, iškris iš ciklo „formato“, nes nepanaudoti lobių, atkastų tarptautinėje istorikų konferencijoje „Identiteto lūžiai: Rytų Prūsija – Prūsų Lietuva – Mažoji Lietuva“, tiesiog neleidžia sąžinė.

Hamburge gyvenanti Eva Pluharova-Grigienė, kaip ir kiti konferencijos pranešėjai, pažėrė įdomių istorinių faktų.

Kai Jūs pradėjote raustis istoriniuose šaltiniuose, kas pirmiausiai krito į akis?

Iškart teko pastebėti, kad baigiantis devynioliktajam amžiui Rytprūsių lietuvių įvaizdį vokiečių akyse buvo suformavusi virtinė stereotipų. Žodinė jų išraiška man priminė kolonizuotų Amerikos ar Afrikos tautų charakteristikas…

Pavyzdžiui, 1898 metais pasirodžiusioje Adalberto Zvecko knygoje „Lietuvos geografija ir etnografija“ rasime populiariausius neigiamus lietuvių charakteristikų štampus: „Lietuviai yra tvirto sudėjimo, tinkančio sunkiam darbui. Kalba jie gudriai ir suktai. Užtat jų veido spalva šviežia. Savo kalba jie bendrauja garsiai ir daug. Tačiau tie lietuviai, kurie vaizduojasi jau esą iš diduomenės, būdami tarp vokiečių, vengia lietuvių kalbos, netgi jos gėdijasi.“

Vardan estetikos lietuvaites, dirbančias kaimo darbus, R. Minzlofas aprengė gražiais, tačiau darbui visai netinkančiais tautiniais drabužiais.

Pabrėžiama, kad kai lietuviai kalba vokiškai, pavyzdžiui, teisme, jie atrodo labai buki. Gudrūs lietuviai esą apsimesdavo nesuprantantys vokiškai ir reikalaudavo vertėjo. Dar lietuviams buvo priskiriamas polinkis į apgaules, į alkoholį ir į kūniškus geidulius. Tačiau šiaip jie „malonūs ir moka pareikšti pagarbą, nepasirodydami, kaip lenkai, vergiškai nuolankūs.“ Lietuvės mergaitės aprašytos kaip anksti subręstančios ir jaunų kaimo vyrų viliojimams nelabai besipriešinančios. Moteriškės brandžiame amžiuje esą „greit išblanksta, telieka išsišiepusi grimasa“.

Savo pranešime citavote ir Jurgio Zauerveino komentarus 1894 metais išleistam albumui „Bilder aus Litauen“ su šešiolika Roberto Minzlofo fotografijų. Kuo ypatingas šitas albumas?

Pats Tilžėje išleistas albumas mūsų nepasiekė, tačiau apie jo motyvus ir atsiradimą galima spręsti iš palydimojo Jurgio Zauerveino žodžio, kurį jis pasirašė lietuvišku pseudonimu Girėnas ir pateikė kaip „istorinį kultūrinį pokalbį tarp ponų Germanus ir Lituanus“. Šis tekstas leidžia spręsti apie tai, kaip buvo matomi ir vertinami Prūsijos lietuviai devynioliktojo amžiaus pabaigoje.

Roberto Minzlofo fotografijos išleidus albumą vėliau pasklido kaip iliustracijos įvairiuose spaudiniuose, pakliuvo ir į minėtą knygą „Lietuvos geografija ir etnografija“.

Nuotraukoje „Lietuvės ant arklių“ įamžintos dvi jaunos moterys su tautiniais apdarais. Viena mergina ir jos žirgas matomi iš priekio, o kitas arklys pasuktas šonu, raitelė atsisukusi į žiūrovą taip, kad matytųsi prie diržo nešiojamas delmonas. Nuotraukoje „Lietuvės kaimo merginos prie šulinio“ nufotografuotos trys jaunos moterys su tautiniais drabužiais prie paprasto šulinio žole apžėlusiame kieme. Šioje nuotraukoje į akis krenta akinančiai balti moterų marškiniai pūstomis rankovėmis ir baltos, mezginiais puoštos prijuostės, kurios neatrodo tinkamos kaimiškiems darbams. Aiškiai matyti, kad šios nuotraukos yra surežisuotos ir supoetintos.

lietuves-ant-zirgu_

Tilžės fotografo Roberto Menzlofo ant žirgų susodintos lietuvaitės.

Zauerveino pasirinko dialogo forma leido imtis visų galimų vokiečių šovinistinių kritikos momentų ir juos nuginkluoti. Zauerveino kritika buvo nukreipta prieš vokiečių nacionalistinius homogenizavimo siekius, pasireiškusius germanizuojat, gujant lietuvių kalbą iš viešojo Rytų Prūsijos gyvenimo.

Lithuanus žodžiuose galima atpažinti paties Zauerveino – kalbos tyrinėtojo ir pacifisto, besižavinčio lietuvių kultūra – poziciją. „Mažos gentys reikšmingesnės estetikai, negu mūsų dienų „didžiųjų nacijų“ daug tūkstančių, šimtų tūkstančių, galų gale, milijonų. Jie tik tvarkingai žąsele prisijungia prie naujausios Paryžiaus mados, užuot išsaugoję savo tautinį kostiumą arba būtinai visa klasė mokykloje dainuoja „Lorelei“, užuot laisvai traukusios savo krašto dainas“, – konstatuoja Lituanus. Fiktyvios diskusijos pabaigoje Germanus ima vertinti individualumą, kuris glūdi mažose tautose.

Tekstas atvirai pripažįsta, kad fotografijos yra surežisuotos. Ne vienoje vietoje lietuviškoji realybė apibūdinama kaip liūdna, kadangi germanizavimo metu buvo apleista daug jos tarmių ir senų papročių. Todėl ir lietuviškas tautinis rūbas imtas vertinti pavėluotai, jau sunku buvo rasti autentiškų drabužių. Tad Minzlofo fotosesijas Zauerveinas pavadino „lietuvių kostiumo šventės surengimu“.

Iš komentarų galima suprasti, kad daugumoje nuotraukų įamžintos tos pačios jaunos statistės, dirbančios namie ir ūkyje, tačiau vilkinčios visai darbams nepritaikytus gausius apdarus. Zauerveinas pabrėžė, kad Minzlofas yra menininkas, kuris fotografijose išreiškia „tikrąjį mažos lietuvių tautos estetinį taurumą“.

Minzlofo nuotraukos lietuvius tam tikra prasme padarė matomus Rytprūsiuose, o Zauerveinas savo komentaru pasistengė suteikti jiems ir balsą.

.ve.lt archyvas

© 2016, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.