0

A.Patackas: Lietuviai nėra gentis, lietuviai – aukštesnė kategorija

kovo 11, 2017 Įžymūs žmonės, Kova už tautą, Kūrėjai ir kūryba

Anapilin įšėjusio Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro pranašingos įžvalgos paskutinėje jo knygoje „Litua“

Prisimenant įžymius žmones

Rimantas Varnauskas \\
Algirdas Patackas savo knygos „Litua“ sutiktuvėse sakė: „Ši knyga ne vien mano, aš tik sugebėjau geriau užrašyti tai, ką su bendraminčiais jaunystėje, per daugelį metų, išmąstėme, susidėliojome, kas atlaikė metų krūvį“,

A.Patackui neramu dėl sovietinių kolaborantų reabilitavimo („Lietuvos žinios“)

A.Patackui neramu dėl sovietinių kolaborantų reabilitavimo („Lietuvos žinios“)

Esmės

„Pirmiausia pabandėme įspėti lietuviškų kalendorinių švenčių sistemą, apžvelgti jas, suvokti kaip visumą, sistemą, nes kiekviena kalendorinė šventė yra virsmas. Tai nėra nieko ypač naujo, etnologai tuos dalykus žino, bet pabandėme tai susisteminti, – kalbėjo A. Patackas, pabrėžęs, kad svarbiausia šventė yra Rasos. – Knygoje yra naujas tekstas, kur Rasos siejamos su Šventojo Gralio legenda. Įsivaizduokite, mūsų šventės, vykstančios čia pat, žolynuose, per patį vidurvasarį, sąsajas su viena svarbiausių ikikrikščioniškų legendų, kuri susieja pagoniškus ir krikščioniškus laikus. Rasos šventėje tas sąsajas galima apčiuopti.“

Pasak autoriaus, ši tema tik užkabinta, ja reikėtų daug giliau domėtis, nes lietuviai apie Šventąjį Gralį gali pasakyti daug daugiau negu keltai, kurie su šia legenda turėjo tiesioginį ryšį.
Dar viena pamatinė sąvoka, kuri aptariama knygoje, yra „girios“ sąvoka. „Esame girios žmonės, visa, kas susieta su giria, kas susieta su jos ypatingu pasauliu, paslaptingu, gaubiančiu tarsi motinos įsčios, iš kurių mes gimėme, yra giria, – teigė A. Patackas. – Ne lygumos, ne kalnai, o būtent giria. Giria yra mūsų motina.“

Tose giriose gyvenusios gentys, kurios ypač domino A. Patacką. Galindai, jotvingiai, aisčiai, apie kurias autorius, jo žodžiais, „bandė kažką pasakyti“. Pavyzdžiui, apie jotvingius iš rasto jų žodynėlio, kuris Lietuvos mokslininkų beveik nesudomino, nors jame esą yra sudėlioti ištisi lobiai. Galindus A. Patackas apibūdino kaip vienintelę nesėslią baltų gentį, kuri paskui gotus nukeliavo net iki Ispanijos.

„Įsivaizduokite Ispaniją, o ten už Kantabrijos kalnų dulkia lietutis, rūkas, vėsu, gana vėsus Atlanto vandenynas, ekologinė niša, kurią galų gale po ilgo bastymosi, eidami Paukščių Tako keliu, surado mūsų protėviai galindai“, – savo teoriją aiškino A. Patackas. Ispanų herojinio epo „Giesmė apie mano Sidą“ vienas veikėjų Galindas Garsija esą yra pirmas aistis, kuris paminėtas XII a. literatūriniame veikale.

„Norėčiau paklausti mūsų ispanistų, kodėl iki šiol nėra išverstas į lietuvių kalbą šis veikalas, kiek mes pakęsime šią gėdą?“ – piktinosi A. Patackas.

Knygoje daug dėmesio skiriama ir baltų religijai, kuri buvo monoteistinė – buvo vienas Dievs, o tik žemiau laipteliu ėjusi kitų dievų triada – Perkūnas, Patrimpas, Pikolis. Ir tai yra vieno žymiausių pasaulio baltistų Vladimiro Toporovo atradimas, ne lietuvių mokslininkų. Tai, pasak A. Patacko, prielaida, kurią reikėtų giliau analizuoti, ją plėsti.

Lietuvos vardo etimologija

Pasak A. Patacko, Lietuvos vardas yra kilęs ne iš Lietaukos upelio pavadinimo, o iš lietos, leičių, o tai reiškė valdžią, karių grupę. „Po daugelio metų tuščių diskusijų buvo atrasta, kad leičiai yra lietuviai kariai, žandarmerija, kuri tvarkydavo visus kunigaikščio reikalus ir profesionaliai kariaudavo, – aiškino A. Patackas, pabrėždamas, kad šis žodis, terminas turi ir europinį kontekstą, jį vartoja ir kaimynai latviai. – Gal jau artėjama prie išvados, kuri gal atsiras ir vadovėliuose, kad Lietuva tiesiog valstybė, o lietuviai tos valstybės gyventojai. Lietuviai nėra gentis, lietuviai – aukštesnė kategorija. Tai aukštesnio, provalstybinio darinio, Lietuvos gyventojai, piliečiai, jie vadinasi lietuviais.“ Jis vylėsi, kad jo sukurtos prielaidos suras savo vietą istorijos moksle.

Lithua

Nepagailėta kritikos Lietuvos mokslininkams

Renginio pradžioje Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė knygos autorių pristatė ne tik kaip kolegą, bet ir 1965–1966 m. Lietuvos ir Baltijos šalių kultūrizmo čempioną, nenuoramą, asketą, neėmusį priklausiusios signataro rentos, o ėjusio dirbti į krašto apsaugą už gerokai kuklesnį atlygį.
„Prieš 40 metų Algirdas man „užsėdo“ ant sąžinės ir sėdi iki šiol“, – apie bendražygį kalbėjo Europos Parlamento narys, signataras Algirdas Saudargas, pripažindamas, kad A. Patackas daugeliu atvejų buvo pagrindinis įvairių procesų „stūmoklis“. A. Saudargas pripažino, kad jo kolega turi tam tikrų „nuodėmių“ – baltiškąjį mesianizmą ir savotišką santykį su kalba.

Apgailestaudamas, kad akademinė bendruomenė atmeta A. Patacko darbus, įžvalgas, A. Saudargas šalies filologus išvadino provincialais. „Nebijokime nuoširdžiai skaityti šią knygą. Tai ne mokslinė knyga, bet tai yra kelias į mokslą, o ne nuo mokslo“, – tvirtino A. Saudargas.

Kitas signataras ir buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas Mečys Laurinkus tikino, kad „Litua“ verta nacionalinės premijos. „Tai savotiškas Lietuvos atgimimo, prasidėjusio ne su pirmaisiais mitingais, intelektualinis žinynas. Stengiantis atsakyti į didžiuosius tautos egzistencijos klausimus, mokslas pynėsi su romantika, sakralumas su profaniškumu. Tačiau niekas nepaneigs viską persmelkiančio nuoširdumo ir autentiškumo. Dabartinė valdžia neturėtų pamiršti, ant kokių pagrindų ji išaugo, – teigė M. Laurinkus. – Atskirai minėtina dar viena tema, kuri iš tikrųjų yra ir knygos esminė intriga, tai bandymas baltiškoje kultūroje susieti pagonybę ir krikščionybę. Ir ta organinė jungtis randama ne analizuojant papročius, apeigas ar religinius mokymus, o lietuvių kalbą kaip esminį baltų kultūros savitumo pažinimo šaltinį.“

Signataras Bronislovas Genzelis, džiaugdamasis naujai pasirodžiusia knyga, prisiminė neseną susitikimą su Lietuvos istorikais, kurie jam priminė „agresyvių jedinstveninkų būrį“. Istorikai, kai neigia L. Želigovskio įvykdytą Vilniaus okupaciją, niekina Vasario 16-osios aktą, pataikauja dabartiniams Lenkijos istorikams ir politikams. B. Genzelis tvirtino, kad aršokas Lenkijos užsienio reikalų ministras Radekas Sikorskis yra prasitaręs, kad jam džiugu, kad kai kurie Lietuvos istorikai galvoja taip, kaip jis pats. B. Genzelį nuliūdino tik A. Patacko knygos pabaigos žodis, kuriuo autorius lyg ir atsisveikina su skaitytojais. B. Genzelis ragino nesustoti ir rašyti.

„Versmės“ leidyklos redaktorius Petras Jonušas, apibūdinęs autorių kaip taurų, drąsų, teisingą žmogų, kuris nekeliaklupsčiavo jokioms valdžioms, sakė norėjęs knygos viršelį papuošti nuotrauka, kurioje A. Patackas lyg vėliavnešys laiko Trispalvės stiebą. A. Patackas nesutikęs, tad viršelyje – jo anūkėlės Viltės nuotrauka.

Algirdas-patackas-alkas.lt-j-vaiskuno-nuotr-e1380466521648

Šaltinis: | Alfa.lt

Prierašas. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Patackas mirė 2015 metų balandžio 3, būdamas 71 metų amžiaus.

© 2017, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.