0

Runų akmenys (II dalis)

birželio 21, 2017 Istorija

Antroji dalis. Pirmoji dalis čia.

Röko akmuo ir skaldų tradicija

Tarp visų runų akmenų išsiskiria Röko akmuo (apie 800 m.?), kurio tekstas laikomas seniausiu švedų literatūros paminklu. Šis istorinis akmuo tokios puikios būklės, kad kurį laiką netgi manyta, kad tai vėlesnių amžių klastotė.


 Röko akmuo

Be to, nuostabu tai, kad dalis akmenyje iškalto teksto surašyta skaldų poezijos maniera. Dėl šaltinių trūkumo skaldų poezijos tradicijos gimimas nėra datuotas, tačiau ji ypač suklestėjo X-XIII a., tai yra tada, kai poetus globojo konungai. Bet Röko akmuo liudija, kad pagrindiniai skaldų poezijos kanonai susiformavo prieš IX a. pradžią.

Šiuo laikotarpiu akmuo datuota remiantis ne archeologiniais šaltiniais, o tuo, kad buvo paminėtas devynių kartų kontekste nuo Tjodoriko laikų (Þjóðríkr, manoma, kad įraše kalbama apie ostgotų karalių Teodoriką Didįjį).

Po įprastos įžangos: „Apie Vémóðrą byloja šios runos. Varinnas sudėjo jas žuvusio sūnaus garbei“ seka poetiškas, mįslių kupinas tekstas:

„Pasakyk, atmintie, kokio laimikio buvo du,
kurį dvylika kartų mūšio lauke užgrobėme,
ir abudu kovėmes kartu, nuo žmogaus prie žmogaus.
Pasakyk dar, kas devyniose kartose
gyvybę prarado tarp ostgotų ir iki šiol pirmas mūšyje.
Tjodrikas valdė,
narsus kovoje,
karių maitintojas
Gotų jūroje.
Dabar sėdi jis
laikydamas savo skydą
ant gotų žirgo,
meringų vadas.
Pasakyk dvyliktą kartą,
kur Gunnros žirgas ganosi lauke,
tarp dvylikos kritusių konungų“.

Dėl šių paslaptingų eilučių prasmės iškelta daugybė hipotezių. Manoma, akmuo turėjo tapti magišku prakeiksmu nužudžiusiems Vémóðrą. Matyt, senolis Varinnas nebuvo pajėgus atkeršyti už savo sūnaus žūtį. Tjodoriko paminėjimas galėtų reikšti, kad net didis žmogus yra mirtingas, be to, tekste tarytum kreipiamasi į senovės karalių. Yra žinoma, kad raitą Teodoriko statulą Karolis Didysis išvežė iš Italijos į Acheną, kur meno kūrinį pradėjo garbinti pagonys, įžvelgdami jame sudievintą asmenį, germanišką galingo kario idealą.

Meringų gentis, apie kurią kalbama Röko akmenyje, sutinkama skandinavų legendose, tačiau nesiejama ne su viena tikrovėje egzistavusia gentimi. Bandymai juos sieti su istorine frankų valdovų Merovingų dinastija nebuvo labai populiarūs, nors istorikai ir pastebi mįslingas paraleles tarp ankstyvųjų konungų ir „tingių karalių“ Merovingų: ir vieni, ir kiti laikyti karališkojo tautos bei žemės vaisingumo/derlingumo užtikrintojais. Jie keliavo po savo valdas laimindami jas vaisingumo ritualais ir savo pasirodymų. Analogiški papročiai būdingi ir airių karaliams. Sprendžiant iš to, kad jiems buvo priskiriami nesuskaičiuojami, žemėje paslėpti turtai, šiuos karalius galima tapatinti su prieš germanus Pietų Skandinavijoje ir Šiaurės Vokietijoje gyvenusiomis kiltimis, kurių turtingas megalitų kapavietes vis atrasdavo vėlesnių epochų žmonės.


Röko akmuo

Skaldų poezijos elemento – keningo (kenning) pavyzdys yra „Gunnros žirgas“ Röko akmens įraše.

Keningas yra meninė priemonė, savotiška metaforos rūšis: vieno ar kelių žodžių keitimas kitais žodžiais. Pavyzdžiui, „jūrų žirgas“ reiškia laivą, „aukso dalintojas“ – karalių, „Odino sūnus“ – Torą ar Baldrą.

Iš pradžių keningo griebdavosi tarpusavyje besivaržę skaldai, tačiau įsigalėjus krikščionybei pagoniškus simbolius teko maskuoti. Atsiranda kelių lygių keningai, tokie kaip „jūrų žirgo valdytojas“ (= vikingas). Metafora „Gunnros žirgas“ reiškia mirtį ir yra sunkiai perprantama nepakankamai susipažinusiems su skaldų tradicija. Pasak sagų, valkirija Gunnra jodinėjo ant vilko, todėl „lauke besiginantis Gunnros žirgas“ reiškia žiaurų mūšį, kuriam pasibaigus atslinkdavo vilkai.

Kitokio keningo pavyzdys – Gripsholmo akmenyje iškaltas poetinis tekstas Ingvaro Keliautojo (1040 m.) žygyje žuvusiam Haraldui, Tolos sūnui atminti: „Jie plaukė aukso, rytuose maitino erelį. Žuvo pietuose, Serklande“. „Erelio maitinimas“ šiuo atveju reiškia grobiamuosius žygius.


Gripsholmo akmuo 

Tystbergos akmuo pastatytas atminti dviem kitiems šio žygio dalyviams (Holmstenui ir jo sūnui Rodgeriui), įdomus palyginimu: „Ilgai jie buvo vakaruose, bet krito rytuose kartu su Ingvaru“.


Tystbergos akmuo 

Ant Karlevio akmens (Elandas, XI a.), kuris pašvęstas gentiniam danų vadui Sibbiui, rašoma maždaug taip:

„Paslėptas po žeme tas – ir daugelis tai žino,
kas žygdarbius atliko, kautynių deivės Þrúðr medį, po pilkapiu.
Niekas sąžiningesnis už Odino vežimą,
Valdingesnis jūrų konungų platybėse,
Nevaldys Danijos“.

Karlevio akmuo 
Bet, skirtingai nuo Röko akmens, šiuo atveju prieš mus greičiausiai šlovinamoji dvaro skaldo kalba, kuris tokia gražbylyste apverkia savo šeimininką. Beriami epitetai išduoda nenuoširdumą. Ir priešingai, gana nuoširdžiai Ulfo gedi žmona ir vaikai Bällsta akmenyje (Uplandas, apie 1000 m.):

„Nė vienas paminklas neprilygs tam, kurį pastatė Ulfro sūnūs, narsūs vaikai – savo tėvui. Pastatė jie akmenį, atminties ženklan įkasė aukštą stulpą. Taip pat ir Gyrīðr mylėjo vyrą. Ji savo veiksmais pagerbė jo atminimą. Gunnarras iškalė akmenyje runas“.


Bällsta akmuo

X-XI a. akmenys: krikščionybė, pagonybė ir dvitikystė

Dvitikystės pavyzdžiu galėtų būti įrašai ant Jellingo akmenų. Ant vieno jų parašyta: „Konungas Gormas tai įrašė savo žmonai Tiurai – Danų markės valdovei“, o ant kito: „Konungas Haraldas pastatė šį akmenį savo tėvo Gormo garbei ir Tiuros, jo motinos, garbei. Tas (pats) Haraldas, kuris užkariavo visą Daniją ir Norvegiją, ir pavertė danus krikščionimis“. Savo tėvų paminėjimas įraše leidžia kelti prielaidą, kad Haraldas Mėlyndantis (valdė 958 – 986 m.), nors ir buvo krikščionis, meldėsi savo tėvų akmeniui, ir tas akmuo „padėjo“ jam nukariauti „visą Daniją ir Norvegiją“.


Vienas iš Jellingo runų akmenų

Pradedant X amžiumi, Skandinavijoje vis labiau įsigalint krikščionybei, atmintini akmenys tampa vieninteliu runų akmenų tipu. Matyt, statyti kitokius akmenis draudė religija. Ant norvegiškų runų akmenų atsiranda kryžiai ir krikščioniškos formulės, kurios pakeitė pagoniškas. Taip formulė „Tesaugo Dievas (arba Kristus) jo sielą“ pakeitė senąją „Toras pašventino šias runas“, kuri sutinkama Sønder Kirkeby, Virringo akmenyse, kitur.

 Sønder Kirkeby runų akmuo

Sønder Kirkeby runų akmuo

Įrašas Skerno akmenyje (Danija, 1000 m.), be tradicinės formulės, dar grasina prakeiksmu tiems kas pabandys jį sunaikinti: „Kerai kris ant to kas bandys sunaikinti šį akmenį“.


 Skerno tekstas

Analogišką prakeiksmą siunčia Ragnhilda, pastačiusi akmenį savo vyrui Gunnulfui atminti Tryggevælde. Visa tai liudija, kad tūkstantmečių sandūroje skandinavų tarpe buvo nemažai fanatikų, kurie bandė kovoti su runų akmenimis kaip su pagoniškų kultų apraiška. Pastarasis įrašas svarbus runologams dar ir tuo, kad rodo X a. danų dvitikystę. Ragnhilda, gyvenusi jau krikščioniškais laikais, akmenyje išvardino visas laidotuvių ritualo ceremonijas: paruošė šermenų laivą, supylė pilkapį, pastatė runų akmenį.


 Tryggevældes runų akmuo

Panašus prakeiksmas iškaltas ir ant Glavendrupo akmens, kuris datuotas pirmąja X a. pusė, tai yra, dar pagoniškais laikais. Jį viename „akmeninio laivo“ gale pastatė kita Ragnhilda savo vyrui Alliui Blyškiajam atminti, kuris buvo Toro šventyklos dvasininkas. Pirmajame įraše nebuvo prakeiksmų bei kažkokių magiškų formulių. Kas nutiko vėliau – nežinia, tačiau po kažkiek laiko Allio sūnūs bei jų tarnas Sote buvo priversti atnaujinti įrašą. Prie standartinės formulės buvo pridėti žodžiai „Toras pašventino šias runas“, o taip pat prakeiksmas tiems kas gali ryžtis sunaikinti ar nuvilkti akmenį. Ragnhilda, Allio Blyškiojo žmona, gyveno dar pagoniškais laikais, tačiau ir tuomet, matyt, buvo neramu, jei po senuoju užrašu prireikė iškalti prakeiksmą norint nubaidyti fanatikus bei kapų plėšikus.


 Glavendrupo runų akmuo

Dar griežtesnis prakeiksmas ramybės drumstėjams yra ant Skarpokerio akmens (Siodermanlandas, Švedija, XI a.): „…(po juo) pratrūks žemė, ir iš viršaus – dangus“.

Visiškai tikėtina, kad kitas patikimas metodas nubaidyti fanatikas – įrašuose paminėti krikščionių šventuosius. Toks įrašas, pavyzdžiui, yra ant Tilitses akmens. Jis ragina Jėzų ir Arkangelą Mykolą saugoti akmenį pastačiusio žmogaus sielą, bet tame pačiame įrašė justi ir pagoniška dvasia: Eskilas Sulkesønas pastatė šį akmenį sau. Tol stovės akmuo, kol bus šis Eskilo užrašas. Tepadeda jo sielai Kristus ir Šventasis Mykolas“.

Tilitses akmuo

Šis įrašas – įdomus pavyzdys to, kad žmogus, nesitikėdamas giminaičių pagarbos po mirties, galėjo užsakyti runų akmenį pats sau ir tokiu būdu pelnyti amžiną gyvenimą šiame akmenyje.

1980 m. Gotlando saloje aptiktas akmeninis fragmentas liudija savotišką pagoniškų ir krikščioniškų mokymų sintezę. Iš pradžių tai buvo akmuo su ant jo iškaltais pagoniškais laidotuvių vaizdiniais, tačiau apie 1100 m. jis buvo suskaldytas į tris dalis, kurios panaudotos naujiems atmintiniems akmenims. Virš senų vaizdų buvo iškalti kryžiai ir užrašai runomis. Vienoje dalyje rašoma: „Tegul (mirusiojo) sieloje būna taiką, kol čia stūkso (jam) pašvęstas akmuo“. Tačiau postringavimas apie taikoje gyvenančią sielą tampa visiškai realių ir pragmatišku, jei suprasti reiškiamą viltį, jog miręs gyvens akmenyje.


1980 m. Gotlande aptiktos akmeninės runų lentelės

Ko gero, pagoniškų tradicijų liekanas demonstruoja ir dalinai išlikęs užrašas ant vieno iš kryžių Meno saloje. Jame autorius, nors ir kreipiasi į Jėzų, sako, kad „pažįsta runas ir moka jas teisingai suprasti“. Greičiausiai šis žmogus buvo įvaldęs magiją ir pranašavimo meną, tačiau formaliai buvo krikščionis.

Toje pačioje Meno saloje yra kitas fragmentiškai išlikęs, antrąja XII a. pusė datuotas įrašas: „Juanas, dvasininkas, išpjovė šias runas“ ir runų raidyno simbolių išvardijimas Fuþorkhniastbml. Sprendžiant iš įrašo, dvasiškis ne tik neatsisakė savo pagoniško amato, bet ir šventai tikėjo, kad runų išvardinimas apsaugo nuo piktų demonų bei fanatikų.

Turint omeny tuo metu paplitusią dvitikystę, panašu, kad vietos pagoniškų vardų Thorfastas ir Thorgislis nešiotojai, pastatę Grødby akmenį (Danija), kreipdamiesi į „Dievą ir Dievo motiną“ iš tiesų kreipėsi į Odiną ir Frėją, o ne į Jėzų ir Mariją.

 Grødby runų akmuo
Vėlyvieji runų akmenys: šeimos ir dinastijos

Iš runų akmenų užrašų galima sužinoti apie šeimyninių santykių ypatybes. Danijos Ålume savo pusbrolio Torbjorno (Þorbjôrn) garbei akmenį pastačiusi Tiurvė (Þyrvé) pasakoja, kad rūpinosi juo daugiau nei savo sūnumi. Įdomų tai, kad įrašė Torbjornas vadinamas tėvavardžiu – „Sibbio sūnumi“, o ji – Vegauto (Végautr) žmona.


Ålumo akmuo

Ginčytinas Svartsjö esančio akmens datavimas. Dviejų gyvūnų vaizdavimas, „airiškas mazgas“ ir įrašo stilius rodo, kad akmuo buvo pastatytas pirmojoje XI a. pusėje, tačiau įraše minimo Adilio (Adils) vardas labai retas VII – XIII a. šaltiniuose. Bet yra žinoma, kad tokį vardą turėjo pusiau legendinis, VI a. gyvenęs švedų karalius, kuris minimas „Beovulfe“ ir poemoje apie Inglingus. Kai kuriems tyrinėtojams tai leido susieti tekste minimą Adilį su minėtu karaliumi, tačiau tai prieštarauja paleografijai bei runų akmens stilistikai.


 Svartsjö akmuo

Nuostabią, bet kraupią šeimos sagą gali papasakoti XI a. datuotas Hillersjö akmuo. Tekstą jame iškirto skaldas. Šis įrašas laikomas vienu iš pačių ilgiausių šiandiena žinomų tekstų. Jis įdomus dar ir tuo, kad yra vienas seniausių liudijimų, jog moteris paveldėdavo savo vaikų turtą, kas oficialiai kodifikuota tik 1296 m. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šis akmuo, nepaisant daugybės mirusių žmonių vardų, nėra memorialinis, o pasakoja apie skaldą sukrėtusį valstiečių gyvenimą:

Skaitykite visi! – skelbiama akmenyje – Geirmundas (Geirmundr) paėmė į žmonas mergaitę Geirlaugę (Geirlaug) ir pas juos gimė sūnus prieš tai kai Geirmundas nuskendo. Po to jų sūnus mirė ir Geirlaugė ištekėjo už Gudriko (Guðríkr) ir pas juos gimė vaikai, tačiau išgyveno tik dukra Inga. Ją ėmė į žmonas Ragnfastas (Ragnfastr), Snuto ūkio savininkas. Bet štai ir jis numirė, ir jų sūnus. Inga paveldėjo sūnaus ūkį, bet irgi numirė. Tada atėjo Geirlaugė, kad paveldėti po dukters likusį ūkį. Šias runas išpjovė skaldas Torbjornas“.


Hillersjö akmuo

Sutinkamos runų akmenyse ir gyvenimiškos sentencijos, nusakančios kai kuriuos paveldėjimo aspektus. Meno saloje yra akmeninis kryžius, kurį savo pamotės Malmurės, Dufgalo dukters ir Adislo žmonos garbei pastatė Malimkunas. Aiškindamas velionės norą palikti savo turtą posūniui, o ne tolimiems giminaičiams, Malimkunas, ar runų kalėjas, rašo: „Geriau posūnis, nei nelaimingas sūnus“. Matyt, tokia paveldėjimo praktika buvo leistina, tačiau ne itin paplitusi, tad reikėjo ją pagrįsti prieš gimines ir kaimynus.

Savotiškas paradoksas yra tame, kad paminklai Farerų salose datuojami tais laikais, kai ši tradicija buvo bepradėta pamiršti.

Sandaváguro akmuo (XIII a.) pasakoja apie tai kaip Torkilas Onundarsonas, atvykęs iš Rogalando (Norvegija), tapo pirmuoju vienos iš Farerų salų gyventoju. Vikinginę Farerų salų kolonizaciją archeologai datuoja IX amžiumi, tačiau beveik visi tenykščiai runų akmenys buvo sunaikinti kaip pagonybės reliktai. Nedidelėse salose buvo sunku paslėpti runomis išrašytus akmenis, kurie, remiantis tradicija, paprastai stūksojo matomose vietose.


 Sandaváguro akmuo
Vienas iš vėlyviausių runų akmenų yra antkapinė kapinių plyta, rasta Gotlande ir datuojama 1449 m.:

„Šis akmuo pastatytas ponios Rudvi (Hrodvi) rūpesčiu po jos vyro Jokūbo mirties, kuris buvo nukautas patrankos sviediniu Visborgo apsiausties metu. Kentė jis (Jokūbas) keturioliktame amžiuje ir mažiau nei penkiasdešimt metų nuo Viešpaties gimimo. Meldžiamės, kad Dievas pasigailėtų jo ir visų krikščionių sielų. Amen“.

Šio įrašo tekstas visiškai atitinka krikščionišką tradiciją, tačiau atspindi anachronizmu tapusį paprotį.

1449 m. Gotlando runų antkapio piešinys

Dar vėlyvesniu laikotarpiu – XVI a. pabaiga, datuojamas Farerų Fámjino akmuo, tekstas kuriame surašytas lotynų raidynu ir runomis. Jis vertingas jau vien tuo, kad liudija runų naudojimą XVI a. pabaigoje.

Runų akmenims teikta sakralinė prasmė net Naujaisiais laikais. Gunderupo bažnyčioje (Danija) saugomi du runų akmenys. Kai kada tokie rieduliai buvo įmūrijami į bažnyčios sienas ar kitus pastatus tikintis, kad paslaptingais simboliais išraižyti akmenys atneš turtus, laimę, sėkmę. Keletas jau krikščioniškus laikus menančių „paveikslinių“ akmenų šiandiena puošia Hilleshögės bažnyčios sieną.


Du runų akmenys Gunderupo bažnyčioje

Pačiu jauniausiu runų akmeniu galima laikyti paminklą, pastatytą Hasslebro (Rönneholmas, Švedija) XIX a. viduryje Johanno Lindekvisto atminimui. Tokių specifinių būdu bendruomenės pagerbė savo narį, kuris mirė 1846 m. birželio 21 d. nuo plaučių vėžio.

Žinoma, Hasslerbro akmuo nėra tikras senovinis runų akmuo, o viso labo romantiška replika, tačiau tuo pat metu jis simbolizuoja senųjų papročių atgimimą Naujaisiais amžiais, todėl jį galima laikyti XX ir XXI amžių skandinavų neopagonybės pranašu.

XIX a. Hasslebro akmuo

 þistill mistill kistill“
 

Sunkiausia suprasti užrašus, kuriuose įpinti magiški užkeikimai. Pavyzdžiui, užrašas Gørlevo akmenyje iki šiol ne iki galo perskaitytas:Tjodvis pastatė šį akmenį po Odinkaro mirties. FuþąrkhniastbmlR. Pasinaudok šiuo kapu. Dagys. Amalas. Dėžė (originale – þmkiiissstttiiilll) Aš padėjau (parašiau?) runas teisingai. Gunnra. Armundas“.

 Gørlevo akmuo

Šiame trumpame įraše slepiasi daug mįslių. Jei apsauginė pirmosios futharko dalies reikšmė (FuþąrkhniastbmlR) suprantama, tai ką reiškia „pasinaudok šiuo kapu“?

Norint aiškiau suvokti teksto derėtų kreiptis į magiška formulę þmkiiissstttiiilll“ (þistill mistill kistill; pažodžiui: dagys, amalas, dėžė), kuri dažnai sutinkama tiek viduramžių skandinavų magijoje, tiek ant kitų runų akmenų, pavyzdžiui, ant Ledbergo akmens. Žymūs runologai linkę vertinti ją kaip skambią beprasmybę. Tačiau ši formulė pernelyg tvirtai įsišaknijusį runų tradicijoje, kad būtų tiesiog beprasmybė. Akivaizdu, kad jie susijusi su mirusiųjų kultu ir Odinkaro paminėjimo ritualu, kurio garbei Tjodvis pastatė akmenį ir „teisingai“ ant jo iškalė runas. 

Ledbergo akmens fragmentas su magiška formule: þmk iii sss ttt iii lll
 
Pirmiausia, į ką atkreiptinas dėmesys šioje formulėje, yra amalas (mistel šiuolaikine švedų kalba), – „silpniausias iš augalų“, kurio pagalba buvo nužudytas saulės dievas Baldras. Trečiasis užkeikimo elementas – dėžė (karstas), arba kistill, siejama, pirmiausia, su ypatingu laidojimu tipu, kuris šiuolaikinėje švedų kalboje vadinamas hällkista (akmeninė laidojimo „dėžė“). Tokios kapavietės buvo paplitusios Europoje Bronzos amžiuje. Taip pat kistill reiškė medinį karstą, kuris vaizdavimas dažnas paveiksliniuose akmenyse.


Akmeninis kapas prie Delsjöno (Švedija)
Sunkiau suvokti, kodėl užkeikime paminėtas dagys (þistill), kuris keltų tradicijoje buvo karališkos valdžios atributas. Lotyniškai dagys – carduum, yra artimas žodžiui cardium (širdis) ar kyla iš bendros šaknies, juolab, kad dagys savo forma primena žmogaus širdį. Nors archeologai prabrėžia, kad Skandinavija tam tikru metu buvo priklausoma nuo keltiškų įtakų, sunku pasakyti, kiek šios įtakos atsispindėjo mitologijoje bei liaudies pasaulėžiūroje. Galbūt magiškoje formoje dagys reiškė sulaukėjimą (= užaugimą dagiais), kurį Tjodvis užtraukia tiems kas bandys sunaikinti akmenį?

Legendos apie runų akmenis

Ankstyvojo Geležies amžiaus (XI – V a. pr. Kr.) kapavietė Gotlande yra laikoma Tjalfio (Þjálfi) kapaviete, kuris mitologijoje pasirodo tai kaip jaunesnioji dievybė ir asų padėjėjas, tai kaip legendinis didvyris – pirmasis salos krante išsilaipinęs gyventojas. Pasak „Gutasagos“, senovėje Gotlando sala tai panirdavo į jūrą, tai iškildavo į paviršių. Tjalfis sugebėjo užvaldyti salą ir išsklaidyti jos kerus. Istorinis šio legendos pagrindas susijęs su Baltijos jūros reljefo kaita poledyniniu periodu, kas leidžia Tjalfio laikus nukelti į neolitą ar mezolitą. Legendinio Tjalfio vardas (verčiant – „panašus į alvą (elfą), „kaip alvas“) rodo, kad jis pats sietas su paslaptingomis būtybėmis. „Gutsagoje“ Tjalfis vaizduojamas didžiu burtininku, o tai – elfų stichija. 

„Tjalfio kapas“ Gotlande (Švedija)

Skandinavų pasakose alvai paprastai gyvena akmenyse. Tačiau tuo pat metu niekada neminima, kad po mirties žmonės pavirsdavo alvais, ar jais virsdavo tie, kam buvo statomi paminkliniai akmenys. Šiaip ar taip, liaudies sąmonėje akmeniniai paminklai buvo siejami su kažkuo stebuklingu, tačiau toliau ši tema nebuvo plėtojama, ko gero, dėl krikščionybės įtakos.

Tyrinėtojai pabrėžia, kad legendos apie runų akmenis tipologiškai labai artimos legendoms apie kitus megalitus – akmens kapavietes, klomlechus, o taip pat piktų ir keltų legendoms apie akmenis.

Vienas ankstyviausių liudijimų sutinkamas Sakso Gramatiko veikale „Gesta Danorum“, kur rašoma, kad Danijoje ir Skandinavijoje yra daugybė didelių akmenų, kuriuos pastatė milžinai – jotunai. Europoje pasakų apie gigantus paplitimas koreliuoja su megalitų bei kitų akmeninių paminklų paplitimo arealu. Tačiau požiūris į milžinus poetinėje viduramžių tradicijoje skiriasi nuo požiūrio XIX – XX a. užrašytose pasakose. Viduramžių skaldams milžinai – dievų priešininkai ir blogio prado nešėjai. O štai vėliau užrašytose sakmėse milžinai elgiasi dvejopai: kartais padeda žmonėms, atsilygina geru už gerą. Derėtų atminti, kad asai pasinaudojo milžinais, kad tie pastatytų aplink Asgardą neprieinamą akmenų sieną.

Atskirą grupę sudaro pasakojimai apie išsipildžiusius runų akmenų prakeikimus. Bene žymiausias jų susijęs su Björketorpo akmeniu, kuris pastatytas senojo neolito laikus menančio kromlecho vietoje. Ant akmens iškaltas prakeiksmas grasino, kad bus sunaikintas kiekvienas drįsęs suskaldyti ar nustumti akmenį. Pasak legendos, vienas valstietis panoro nustumti akmenį, kad galėtų atlaisvinti žemės plotą sėjai. Tačiau akmuo nejudėjo iš vietos, o kaimynai padėti bijojo. Tuomet žmogus aplink runų akmenį sukrovė laužą, tačiau užsiliepsnojo pats ir sudegė gyvas.

Björketorpo akmenys. Ant vieno jų iškaltas prakeiksmas

 

Kitą grupę sudaro pasakojimai ir legendos, kuriose burtininkai kreipiasi į alvus prie akmeninių kapaviečių arba prie kitų akmens paminklų, kurie kartais vadinami „alvų girnomis“ ar „alvų puodais“. Alvams aukotos smulkios monetos, pačius akmenis tepdavo kiaulės riebalais ir tardavo užkeikimų žodžius.
Anglijoje žinoma legenda apie tris akmenis, prie kurių buvo nužudytas klastingasis dievas Lokis. Dabar vienas iš tų akmenų saugomas Kerbio Šv. Stefano bažnyčioje. Kur kiti du akmenys – nėra žinoma. Datuojamas Kerbio akmuo VIII – X a.

Pasak legendos, po tai Lokis nužudė Baldrą, asai prisiekė sunaikinti žudiką. Jie užtiko Lokį ir jo sūnų Narfį Anglijoje ir užkeikimų pagalba įvarė abu į kromlecho vidurį. Po to asai nužudė Narfį, o tėvą sūnaus žarnomis pririšo prie trijų akmenų. Virš Lokio galvos asai pakabino nuodingą gyvatę, kad jos nuodai lašėtų ant niekšingo dievo veido. Taip Lokis buvo paliktas mirti.

Kerbio akmuo, ant kurio pavaizduotas sūnaus žarnomis supančiotas Lokis 

Tipologiškai ši legenda artima keltiškam pasakojimui apie fėją, kuri įviliojo Merliną į megalitų kapavietę ir prispaudė jį didžiuliu rieduliu. Tačiau keltų mitologijai nebūdingos tokios kruvinos smulkmenos, išduodančios autentišką skandinavišką jų kilmę. Ši legenda pateikia kitokią Lokio nubaudimo versiją, kuris, remiantis „Jaunesniąja Eda“, buvo surištas ir paslėptas požemio pasaulyje.

Svarbus ir Lokį žudančios gyvatės motyvas. Ant daugelio runų akmenų tekstas įrėmintas gyvatės pavidalo ornamentais. Visiškai tikėtina, kad Lokį žudanti gyvatė yra ta pati runų ornamento gyvatė, galinti ne tik pakenkti tam kas bando sunaikinti akmenį ar užrašą ant jo, bet ir padeda atlikti kultines apeigas, nubaido piktas dvasias.

>Artiomas Korsunas,kultūrologas, rašytojas
vertė Vitalijus Michalovskis
tekstas kiek sutrumpintas
http://2.bp.blogspot.com/-kGXl1a2Mn54/VZalKYDs65I/AAAAAAAAIug/0dsdXF4YE_s/s1600/VMT_kep_2.jpg

© 2017, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.