0

Labanoro girios šauksmas dar gyviems žmonėms

rugsėjo 14, 2018 Augalija, Gamta, Gamtosauga

„LABANORO GIRIA – nepaprastas miškas. Per kelis Aukštaitijos rajonus besidriekianti giria yra pati didžiausia Lietuvoje – ji užima 48 000 ha plotą. Labanoro regioninis parkas išsiskiria kraštovaizdžio įvairove, nepaprastai gausia augalija ir gyvūnija, jame tyvuliuoja 285 ežerai. Parke gyvena briedžių, vilkų, lūšių. Istoriniuose šaltiniuose Labanoras minimas nuo 1373-iųjų.

KIRTIMAI

„Galėtų nors ne plynai kirsti. Žinau, kad galėtų, nes esu baigęs Miškų fakultetą, kur mus mokė, kad mišką reikia kirsti taip, kad jis to nepajustų. Tiesa, tai buvo labai seniai. Dabar mišką kerta jau nebe žmonės, o mašinos. Viena tokia kainuoja milijoną eurų.“

„… kad atsipirktų, turi dirbti ištisą parą. Man rodos, net miškų daugiau kertama tik dėl to, kad ta brangi technika atsipirktų. Žinoma, toks nerangus miško monstras visai netinka neplyniems miško kirtimams vykdyti. Jis važiuoja kaip kombainas javų lauke ir viską savo kelyje sunaikina. Taip, kitaip nei miško naikinimu to nepavadinsi. Valdžia teisinasi, kad taip pjaunami tik ūkiniai miškai, bet tų neūkinių – tik keliolika procentų.“

„Važiuoja po 6 iš karto, o visoje girioje jų vienu metu zuja per šimtą. Kartais susidaro net miškavežių „kamščiai“, ir kaip tyčia prie pat mano namų, nes čia išsišakoja keletas kelių į įvairias Labanoro girios puses. Ramybės nėra nei savaitgaliais, nei naktimis. Šviečia prožektoriais, kerta ir krauna, kerta ir krauna… Tokiais tempais dirbdami labai daug miško išveš, o kur dar žiema – pagrindinis miško kirtimo laikas.“

LABANORAS (Lietuvoje plyni kirtimai – 60-70 proc. visų kirtimų, Estioje, Latvijoje, Švedijoje – 90+ %)

LABANORAS (Lietuvoje plyni kirtimai – 60-70 proc. visų kirtimų, Estioje, Latvijoje, Švedijoje – 90+ %)

Dėl miškavežių judėjimo Labanoro girioje iškėlė klausimą premjerui: ar taip turi atrodyti Lietuvos saugomos teritorijos?

Alfa.lt redakciją pasiekė susirūpinusio skaitytojo laiškas. Jis su nerimu stebi, kaip miškavežiais tiesiog „išvažiuoja“ viena didžiausių šalies girių – Labanoro giria.

„Dar vasarą žinojau, kad atėjus rudeniui Labanoro girioje bus labai liūdna. Ne dėl to, kad paukščiai išskris į šiltuosius kraštus, ne dėl to, kad medžių lapai kris, bet dėl to, kad miške iš visų pusių girdėsis pjaunamų medžių garsas, pilni keliai bus tuščių ir pakrautų miškavežių, o pati Labanoro giria tirps kaip pavasarinis sniegas“, – rašo skaitytojas Andrejus Gaidamavičius.

„Važiuoja po 6 iš karto, o visoje girioje jų vienu metu zuja per šimtą. Kartais susidaro net miškavežių „kamščiai“, ir kaip tyčia prie pat mano namų, nes čia išsišakoja keletas kelių į įvairias Labanoro girios puses. Ramybės nėra nei savaitgaliais, nei naktimis. Šviečia prožektoriais, kerta ir krauna, kerta ir krauna… Tokiais tempais dirbdami labai daug miško išveš, o kur dar žiema – pagrindinis miško kirtimo laikas.

Galėtų nors ne plynai kirsti. Žinau, kad galėtų, nes esu baigęs Miškų fakultetą, kur mus mokė, kad mišką reikia kirsti taip, kad jis to nepajustų. Tiesa, tai buvo labai seniai. Dabar mišką kerta jau nebe žmonės, o mašinos. Viena tokia kainuoja milijoną eurų“, – Alfa.lt teigė A. Gaidamavičius.

„Viską padaro – ir nupjauna, ir nugeni, ir surūšiuoja… Bet kad atsipirktų, turi dirbti ištisą parą. Man rodos, net miškų daugiau kertama tik dėl to, kad ta brangi technika atsipirktų. Žinoma, toks nerangus miško monstras visai netinka neplyniems miško kirtimams vykdyti. Jis važiuoja kaip kombainas javų lauke ir viską savo kelyje sunaikina. Taip, kitaip nei miško naikinimu to nepavadinsi. Valdžia teisinasi, kad taip pjaunami tik ūkiniai miškai, bet tų neūkinių – tik keliolika procentų.

ESTIJA (plyni kirtimai – 90 proc. visų kirtimų)

LATVIJA, VENTSPILIS (plyni kirtimai – 90 proc. visų kirtimų)

ŠVEDIJA (plyni kirtimai – 90 + proc. visų kirtimų)

Kaip atrodo natūralus, vientisas miškas?

Plynas kirtimas ir po 15 metų atrodo kaip žaizda

Miškai iškirsti šachmatine tvarka, nebėra natūralaus kraštovaizdžio. Fotoalbumo „Neregėta Lietuva“ autorius jau nebegalėtų pakartoti savo fotografijų ciklo. Nes plynas kirtimas ir po 15 metų atrodo kaip žaizda. Natūralių miškų praradimas gali būti kompensuojamas per kelis dešimtmečius ar per šimtmetį.

Plyni kirtimai – kas paliko iš Lietuvos miškų?

Mes turime 30 regioninių parkų, tačiau kas tai per parkai, jei juose miškai plynai kertami netgi prie turizmo trasų. Kirtavietės, kuriose vaizdas dar keletą metų po plyno kirtimo būna klaikus, niekam nekelia žavesio. Krašto patrauklumas turizmo prasme dėl to tikrai nukenčia.

– Gal reikėtų plėsi saugomas teritorijas?

– Saugomos teritorijos Lietuvoje yra tik „ant popieriaus“. Kitų šalių nacionaliniuose parkuose leidžiama vaikščioti tik takais, kalbos apie tai, kad ten būtų galima kirsti arba medžioti nė būti negali. O Lietuvoje nacionalinis parkas, regioninis parkas tėra pavadinimai, griežčiau ribojamos ten tik statybos. Žmogus, gyvenantis tokiose teritorijose, gali būti nubaustas už tai, kad pakeitė namo langus ir padarė žalą kraštovaizdžiui. O plyni kirtimai žalos kraštovaizdžiui nedaro?

Saugomų teritorijų užtektų, jei jos būtų tikrai tvarkomos ir prižiūrimos.

– O kokia yra plyno miškų kirtimo praktika kitose šalyse? Ar turime, iš ko pasimokyti?

– Šiuo metu didžiausias leidžiamas plynų kirtimų plotas Lietuvoje yra 8 ha. Jaunas miškas ten yra pasodinamas po penkerių metų, medeliai būna 20-30 cm aukščio, tačiau šalia jo jau leidžiama šlieti naują 8 ha kirtimą. Ir taip miškai virsta didžiuliais aerodromais. Vokietijoje yra leidžiami tik labai mažo ploto (0,1-0,3 ha) plyni kirtimai ir tik tuose miškuose, kur yra monokultūros. Kirtavietėse paliekamos visos galimybės natūraliam atžėlimui. Taip yra kovojama su neatspariomis monokultūromis.

Lietuvoje reikėtų tokios pat tvarkos.Uraganą miško siena paprastai sustabdo 100 metrų ilgyje, tačiau, išvartęs 100 metrų medžių ir susidūręs su plynu kirtimu, viesulas vėl su visa jėga įsibėgėja ir trenkiasi į naują miško sieną. Tuomet miškas ima griūti kaip domino.

Kaip turėtume elgtis?

– O kokių esama alternatyvų pagrindiniams miško resursams, dėl kurių jie yra kertami?

– Tie resursai puikiai gali būti užauginami žemės ūkio pagalba. Dabar Lietuvoje plinta pluoštinių kanapių auginimas. Yra apskaičiuota, kad iš vieno hektaro pluoštinių kanapių spalių galima pastatyti 100 kvadratinių metrų namą. Kurui vietoje malkų galima užsiauginti greitai augančius žilvičius arba kitas hibridines medžių rūšis. Kadangi turime daug nenaudojamų žemės ūkio naudmenų, galime atleisti miškus nuo funkcijos aprūpinti žmones mediena, celiulioze, nenaudoti jų popieriaus gamybai, nes visa tai galima pagaminti žemės ūkio pagalba. Miškų instituto yra apskaičiuota, kad mažųjų turtų naudojimas piniginiais ekvivalentais atperka medienos naudojimą. Tiek pat galima gauti iš grybų, uogų, vaistažolių ir kitų mažųjų miško turtų, kiek ir iš medienos. Tačiau tuose miškuose, kuriuos ketinama kirsti, močiutėms neleidžiama nuvažiuoti ir susirinki visų dekoratyvinių augalų, kitų gamtos turtų, kurie bus sunaikinti. Tuose miškuose, kuriuos artimiausius penketą metų planuojama iškirsti, galima leisti beržų sulą.

– Kas laukia mūsų miškų, jei ir toliau su jais elgsimės, kaip iki šiol?

– Miškais pirmiausiai turime susirūpinti dėl klimato kaitos. Dėl jos mūsų miškuose atsiranda daug naujų ligų, kenkėjų, todėl nyksta kai kurių medžių rūšys. Nyksta guobos, eglynai, džiūsta uosynai, ąžuolynai. Turime visomis išgalėmis padėti miškui prisitaikyti prie staigios klimato kaitos – riboti miškų atsparumą naujoms nelaimėms mažinančius plynus miškų kirtimus.

Jei ir toliau taip intensyviai kirsime miškus, nekursime adaptacijos planų dėl klimato kaitos, pavirsime stepių zona, kur galbūt turėsime išvystytą žemės ūkį, bet natūralų kraštovaizdį ir miškus prarasime visam laikui.

Kaip atrodo žmogaus neliestas miškas, gyvenantis pagal savo natūralius ciklus ir dėsnius?

Paskutinis „nesutvarkytas“ miškas Europoje. Paskutinis Europos miškas, atlaikęs kirtikų ir kraštotvarkininkų antpuolį, yra Belovežo giria Baltarusijoje ir Lenkijoje. Šioje girioje išliko pirmykščio – nekirsto, „netvarkyto“, tikro miško fragmentų. Miško, menančio Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikus.

Belovežo giria – itin brandi. Vienintelė vieta visoje Europoje – archainis, senovinis miškas. Toks, kur druidų Norma dainavo “Casta Diva”. Tai, ką pamatėme, išties priminė sagas apie karalių Artūrą, apvaliojo stalo riterius ir paskutinį keltų druidą Merliną. Angliją tada gaubė pirmykštė giria, kurią įsivaizduoti padeda seno miško lopinėliai Škotijoje ar Anglijos pietvakariuose, kur buvo paskutinės laisvų keltų žemės.

Šaltinis: www.gyvasmiskas.lt

© 2018, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.