Lietuvių genomas rodo kam esam artimesni, rytiečiams ar šiauriečiams?
rugsėjo 18, 2019 Genetika, Istorija, Mokslas
Mokslininkai, naudodami modernius analizės metodus ir duomenų masyvus, sugeba vis geriau įsivaizduoti mūsų tautos ištakas ir jos evoliuciją. Dabartinė Lietuvos populiacija yra sudaryta iš ankstesnių baltų genčių atstovų, tačiau genetiniai tyrimai liudija, jog mūsų genomą suformavo ir tolimesnių kraštų ir net kitų žemynų atstovai.
Tiriant DNR sekos įvairovę matosi, jog mūsų, lietuvių, genomą formavo protėviai iš trijų skirtingų priešistorės laikotarpių, atkeliavę iš Uralo stepių, Vidurio Europos, Skandinavijos.
Atlikti naujausi genetinių tyrimų duomenys atskleidė, kad šiek tiek skyrėsi žemaičių ir aukštaičių genomas. Šie tyrimai padeda atsakyti į klausimus: ar lietuvių genomas labai skiriasi nuo kitų Europos ir pasaulio tautų genomo, kam esame artimesni – rytiečiams ar šiauriečiams? Kokia yra mūsų, lietuvių, kilmė, kas buvo mūsų protėviai? Kaip veikia mūsų genus besikeičiančios gyvenimo sąlygos?
Mūsų istorija yra užkoduota DNR sekoje. Ankstyvasis Baltijos šalių apgyvendinimo periodas yra mažai ištyrinėtas. Pirmieji žmogaus pėdsakai Pietų Pabaltijyje randami vėlyvojo paleolito periodu prieš 35–40 tūkstančių metų. Tai buvo medžiotojai, atėję iš Vidurio ir Vakarų Europos, tačiau jų archeologinius pėdsakus ištrynė ledynai. Pasibaigus paskutiniam ledynmečiui, prieš 13–12 tūkstančių metų, dabartinėje Lietuvos teritorijoje ėmė kurtis gyventojai.
Neolito laikotarpiu, kuris truko nuo 4 000 iki 2 000 m. pr. m.e., keičiasi žmonių gyvenimo būdas iš klajoklių į sėslų gyvenimą ir pradeda plėtotis primityvi žemdirbystė. Vėlyvojo neolito laikotarpiu pasirodė pirmieji indoeuropiečiai Lietuvos vakarinėje teritorijoje. Jie susimaišė su autochtonais ir suformavo baltus. R. Rimantienės teigimu, į Šiaurės Europą indoeuropiečiai atėję nuo Juodosios jūros su antrąja pastoralistų (gyvulių augintojų) banga. Taigi baltų tautų susiformavimą lėmė kelios skirtingos kultūrinės sistemos: priešindoeuropinė, arba senosios Europos, atkeliavusi iš Vakarų Europos, dabartinės Prancūzijos srities, ir indoeuropietiškoji, išsirutuliojusi iš Eurazijos stepių (kurganų) kultūros (M. Gimbutienės teorija).
Naujausi genetinių tyrimų duomenys, kurie buvo gauti skenuojant visą genomą, t.y. apie 700 000 genetinių žymenų, parodė, kad Lietuvos populiacija yra homogeniška, tačiau buvo nustatyti ir nedideli genetiniai atstumai tarp aukštaičių ir žemaičių grupių. Prieš 11000 metų vidurio Lietuva buvo netinkama sėsliam gyvenimui dėl atšiaurių klimato sąlygų. Žmonės skirtinguose Lietuvos teritorijos regionuose gyveno sąlyginai izoliuoti dėl tankių miškų, pelkių. Jei genetiniai skirtumai ir egzistavo tarp lietuvių iš skirtingų geografinių regionų, jie išnyko šiuolaikinėje lietuvių populiacijoje.
Kieno „senovės“ genus paveldėjo šiuolaikinis lietuvis
Rekonstruojant Lietuvos populiacijos kilmę, 399 lietuvių genomo duomenys buvo apjungti su skirtingų istorinių laikotarpių 284 senovės genomais iš skirtingų pasaulio regionų. Vilniaus universiteto mokslininkų tyrimas atskleidė šiuolaikinių lietuvių išskirtinumą.
Nustatyti genetiniai komponentai priklausantys protėviams iš trijų skirtingų priešistorės laikotarpių: prieš neolitą medžiotojams-rinkėjams, ankstyvojo ir vidurio bronzos amžiaus Stepių pastoralistams ir vėlyvojo Neolito bronzos amžiaus europiečiams. Be to, nustatytos trys medžiotojų-rinkėjų grupės turėjusios įtakos formuojant Lietuvos populiacijos pagrindinį genetinį komponentą: Vakarų Europos medžiotojai-rinkėjai, medžiotojai-rinkėjai iš Skandinavijos ir kiek mažiau – rytų medžiotojai-rinkėjai.
Tai parodo sudėtingą lietuvių populiacijos istoriją, kai maišėsi skirtingos protėvių grupės skirtingais istoriniais laikotarpiais. Priešingai, ankstesnės europiečių migracijos neolito laikotarpiu iš Levanto/Anatolijos, kurie, kaip žinoma, prisidėjo prie genetiškai diferencijuotų Europos populiacijų, pvz., Sardinijos ar Baskų, lietuviams neturėjo didesnės įtakos.
Norinčius daugiau sužinoti apie Lietuvos populiacijos genetinius tyrimus,
kviečiame į dr. Alinos Urnikytės (kuri 2018 m. apgynė disertaciją tema „Lietuvos populiacijos genetinės struktūros ir evoliucinių veiksnių analizė, remiantis plataus masto genotipavimo duomenimis: praeitis ir dabartis“), paskaitą Mokslo festivalyje „Erdvėlaivis Žemė“ 2019 „Lietuvių genomo šaknų beieškant“ rugsėjo 19 d. 14 val. VU MF BMI Žmogaus ir medicininės genetikos katedroje (Santariškių 2, Vilnius).
© 2019, viršaitis. All rights reserved.