0

Partizanui Kentrai brolio ištarti žodžiai skamba ir dabar: „Albinuk, nebėra Lietuvos.“

lapkričio 15, 2019 Istorija, Įžymūs žmonės, Kova už tautą

Mindaugas Jackevičius,//

Laisvės premiją šiemet siūloma skirti partizanui, Atgimimo metraštininkui, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui Albinui Kentrai. LRT TELEVIZIJOS laidos „Dienos tema“ svečiai – partizanas Albinas Kentra ir Seimo narė, Laisvės premijų komisijos pirmininkė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.

– Ponia R. Mikulėniene, kodėl jūsų vadovaujama komisija šįmet pasirinko būtent pono A. Kentros kandidatūrą?

R. Morkūnaitė-Mikulėnienė: Pirmiausia mes visi esame pripratę prie tų žmonių, kurie yra apšviesti ryškių scenos prožektorių, gerai žinomos pavardės. Gerbiamo A. Kentros pavardė galbūt nėra tiek plačiai kiekvienam Lietuvos piliečiui žinoma, bet, kalbant apie istorinės atminties įamžinimą, tą darbą, kurį jis dirba kaip metraštininkas, vaizdo metraštininkas.

Jo paties šeimos istorija, jo asmeninė istorija tikrai labai siejasi su laisvės idealais, todėl manome, kad labai prasminga yra padėkoti tokiems žmonėms, kurie kasdien nenutraukia to darbo, kurie kasdien dirba laisvės tematikai skirtus dalykus. Labai džiaugiamės, kad šiemet būtent A. Kentra ir yra simbolis tų žmonių, kurie kasdien daug dirba, galbūt nėra pagrindiniuose portaluose ir pagrindinėse antraštėse, bet yra proga padėkoti jiems.

– Bet tą dar turės patvirtinti Seimas?

R. Morkūnaitė-Mikulėnienė: Taip. Seimas iki gruodžio 23 d. kažkuriame plenariniame posėdyje pirmininko teikimu turėtų tai patvirtinti, kaip įprastai šiuo atveju.

– Premija reiškia 5 tūkst. eurų ir įteikiama sausio 13 d.?

R. Morkūnaitė-Mikulėnienė: Taip.

– Pone A. Kentra, žiūrint į jūsų gyvenimą, atrodo, kad jis vertas ir knygos, ir gero filmo. Buvote partizanas, jūsų visa šeima buvo partizanai. Broliai nužudyti, jūs pats ištremtas į lagerį ir buvote mušamas iki sąmonės netekimo. Kas labiausiai įsiminė per visą jūsų 90 metų gyvenimą?

A. Kentra: Mūsų šeima išaugo tarp Žemaitijos piliakalnių. Mūsų sodybą reprezentuoja mamos darželis. Jame pasodinti buvo ženklai, vertybės – tikėjimas, viltis ir meilė, sujungti Gedimino stulpais. Mes augome 4 sūnūs ir 2 dukros. Mama 1901 m., būdama vienerių, grįžo į Lietuvą iš Čikagos. Labai mylėjo mūsų tautą ir dalyvavo beveik visose organizacijose, pasisakydama reikiamais klausimais dėl Lietuvos.

– Tai mama jums ir išugdė tą patriotiškumą? Todėl visa šeima ir tapote partizanais?

A. Kentra: Taip. 1940 m. brolis per pasidarytą radijo imtuvą išgirdo, kad Lietuva okupuota, ir graudžiu balsu ištarė: „Albinuk, nebėra Lietuvos.“ Jo balsas ir šiandien išlikęs gyvas mano ausyse. Tai buvo vienu sakiniu pasakyta Lietuvos tragedija.

– O atsimenate dar nepriklausomą Lietuvą, nors buvote jauniausias šeimoje?

A. Kentra: Taip. Mes rūpinomės, kad ne tik Lietuva būtų apsaugota, mums rūpėjo ir kad okupuotos žemės būtų grąžintos Lietuvai.

– Kaip nusprendėte visi išeiti į miškus? Ir mama, ir broliai, ir seserys – visi buvę partizanai. Jūs irgi davėte priesaiką, gavote Aušros slapyvardį.

A. Kentra: Aš pradėčiau šitaip. Rusų pirmoji okupacija. 1940 metai. Kai pradėjau, okupantai, padedami vietinių kolaborantų, ėmė sodinti į kalėjimus ir į tremtį siųsti Lietuvos piliečius. Lietuviai melsdavosi: „Dieve, apsaugok nuo karo, maro ir bado.

Bet kai 1940 m. Lietuvą okupavo ir sakė, kad Leninas atėjo į Lietuvą visiems laikams, lietuviai meldėsi: „Dieve, priartink kuo greičiau karą.“ Tiktai konflikte tarp didžiųjų valstybių Lietuva matė išsigelbėjimą iš okupacijos. Ateina 1944-ieji. Raudonoji armija grįžta į Lietuvą. Reikia apsispręsti – ar emigruoti į Vakarus, o prieš tai galėjome emigruoti į JAV, kadangi mama buvo gimusi Amerikoje, ar pasilikti Lietuvoje ir ginti savo Tėvynę žodžiu, raštu, prireikus ir ginklu.

– Jūs pasirinkote ginti. Tik patikslinsiu. Kai jus sugavo ir ištrėmė į lagerį, grįžęs gyvų brolių neberadote, tik mamą ir seserį?

A. Kentra: Taip.

– 10 metų lageryje?

A. Kentra: Pilnai neišsėdėjau, anksčiau paleido, kadangi man trūko iki 18 m. kelių mėnesių, kai suėmė.

– Ponia R. Mikulėniene, teko girdėti, kaip profesorius Vytautas Landsbergis per pono Albino 90-metį Vilniaus universitete pasakė: „Apie šį žmogų turi žinoti visa Lietuva. Šis žmogus turi būti žinomas.“ Čia tarsi profesoriaus įsakymo vykdymas? Kad dabar teikiama Laisvės premija, išgirs ir visa Lietuva, ir tie, kurie nebuvo girdėję?

R. Morkūnaitė-Mikulėnienė: Šių profesoriaus žodžių negirdėjau, bet gerbiamą A. Kentrą žinau seniai. Žmonės, kurie lankosi valstybei svarbiuose renginiuose, visada mato poną Albiną, fiksuojantį viską savo kamera. Tai jis daro savanoriškai, suprasdamas valstybės kūrimo ir įvairių faktų įamžinimo prasmę kaip savo darbo pagrindinį variklį.

Manau, tokie darbštūs ir nereikalaujantys dėmesio žmonės turėtų būti žinomi valstybėje, kad mes galėtume jiems padėkoti.

– Reikėtų pabrėžti jo veiklą Sąjūdžio metais.

R. Morkūnaitė-Mikulėnienė: Taip. Tai, ką gerbiamasis Albinas pasako apie savo šeimos istoriją, vėliau, man atrodo, labai įdomūs faktai, kad ponas Albinas ir stiprino Kalbų katedrą Vilniaus universitete, ir rūpinosi Vilniaus universiteto akademiniu gyvenimu, ir fiksavo visą laiką – ir Sąjūdžio metais, ir iki pat šių dienų – esminius dalykus mūsų valstybėje.

– Kokio dydžio archyvą esate sukaupęs?

A. Kentra: Dar reikės dirbti prie jo, kad būtų sutvarkytas. Dabar bijau pasakyti, bet yra nuo 1965 metų. Viena komisija tikrino, ir yra nustatyta, kad tai yra unikalus labai didelės reikšmės archyvas.

– Pone A. Kentra, kas jums yra laisvė?

A. Kentra: Laisvė yra, kad ją reikia visuomet ginti.

– Ir šiandien?

A. Kentra: Ir šiandien. Mūsų nelaimė yra, kad mūsų kraštas labai gražus ir visiems patinka. Už tai reikia organizuoti stiprią kariuomenę.

– Dėl ko jums šiandien Lietuvoje skauda širdį? Kokias bėdas labiausiai išskirtumėte?

A. Kentra: Pirmiausia yra skaudu, kad tauta išsivaikšto. Per daug išsivaikščiojusių yra.

– Kodėl, kaip manote, taip yra? Ar nevertina laisvės? Ar nelengva gyventi?

A. Kentra: Matote, aš prisimenu pokarį. Kaimas išgelbėjo Lietuvą, nors ir buvo represuojamas. 1990 m. mes galėjome atkurti nepriklausomybę, nes buvome apie 80 proc. lietuvių.

– Ko šiandien trūksta Lietuvai, jūsų akimis?

A. Kentra: Turbūt reikia pažvelgti į kiekvieną situaciją tiek ekonomikoje, tiek politikoje, tiek švietime.

– Bet politikams ką patartumėte tvarkyti? Emigraciją minėjote.

A. Kentra: Taip. Reikėtų neniekinti pokario laisvės kovų. Kai 1944 m. į Lietuvą grįžo Raudonoji armija, pradėjo važiuoti žmonės į Lietuvos kaimus iš gretimos respublikos ir steigti kolūkius. Jie nevažiavo į Kaliningradą tuomet, bet važiavo į Lietuvą. Aš, jau būdamas universitete, paklausiau tokio Morozovo – buvo penkto kurso studentas, studijavo rusų kalbą. Sakau: „Kodėl jūs važiavote į Kaliningradą?“ „Ne, – jis sako, – mes važiavome į Lietuvą, bet čia buvo banditai.“ Tuomet supratau, kad partizanai suvokė, kad reikia ginti tautą. Pasipriešinti globalizacijai.

Didelės tautos gali įsileisti daug svetimtaučių. Bet kada esame maža tauta, mes esame pavojuje. Jeigu mes pažvelgsime dabar į tą gražų taškelį, žiūrint iš viršaus, Lietuvos kontūrai primena širdį. Turime ją saugoti. O kur tragedija? Pažiūrime už jos ribų, už tos širdies. Upės turi pavadinimus lietuviškus, ežerai turi lietuviškus pavadinimus.

– Supratome jūsų mintį: saugoti mūsų kraštą, kuris, kaip sakėte, iš viršaus atrodo kaip maža širdis.

Dienos tema. Albinas Kentra: rūpinomės, kad ne tik Lietuva būtų apsaugota, bet ir okupuotos žemės grąžintos (su vertimu į gestų k.)

LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt

© 2019, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.