0

Audėjos kasdienybėje pilkumos nėra

spalio 7, 2020 Amatai, Auksarankiai

Kas bent kiek supranta apie audimą, žino, kad viena svarbiausių šio procesų dalių yra staklių paruošimas, kaip sakoma, jų užtaisymas, suvėrimas.

Net ir anksčiau, kai audžiama būdavo vos ne kiekvienoje troboje, ne visos audėjos mokėdavo savo stakles pačios parengti, kviesdavosi išmanesnes į pagalbą.

Auksinių rankų žmonės Alė ir Julius Gegelevičiai bendru keliu žengia jau beveik šešiasdešimt metų. P. Židonio nuotr.

Auksinių rankų žmonės Alė ir Julius Gegelevičiai bendru keliu žengia jau beveik šešiasdešimt metų. P. Židonio nuotr.

Patyrusios audėjos tikina, jog svarbiausia yra ir gerai pasiruošti, nytis suverti, ornamentus sutvarkyti. O kai jau viskas padaryta, tik sėsk į stakles ir ausk.Tautodailininkė rokiškietė Alė Gegelevičienė kaimo audėjų pagalbininke tapo nuo dvylikos metų. Dar paauglystėje ji garsėjo kaip gabi audėja.

Kaimynės, iš pradžių suabejodavusios, ar tas vaikas tikrai galės atsakingą darbą padaryti, greitai suprasdavo – atėjo tikra meistrė.Šiandien, nuo tų dienų jau dešimtmečiams prabėgus, 76 metų tautodailininkės geriau neklausti, ką ji geba iš siūlų, audinių, vilnos sukurti, – sunku būtų surasti tą tekstilės sritį, kurios nebūtų įvaldžiusi.

A. Gegelevičienė ir audžia, ir siuva, ir tautinius kostiumus kuria, mezga rankomis ir mašina, neria, siuvinėja, riša kilimus. Dar ši gabi tautodailininkė pina iš šiaudų, kuria papuošalus iš odos, o sumaniusi pasidaryti dailių betoninių vazonų kiemo gėlėms, drąsiai imasi ir to darbo.

Tegul ir ne iš pirmo karto, bet sumanymas pavyksta ir jaukių namų sodą jau puošia šeimininkės nulipdytos įdomios vienetinės rankų darbo vazos.

Darbštumu, energija ir išmone žmonai nenusileidžia ir sutuoktinis aštuoniasdešimtmetis Julius, taip pat auksinių rankų meistru vadinamas. Jis labiau prie technikos linkęs, vyriškus sumanymus įgyvendina.
Tačiau, jeigu reikia, įsitraukia ir į žmonos veiklą, pavyzdžiui, nukaldina papuošalus, tinkančius prie Alytės kurtų baltų moters kostiumų.

Tautodailininkė juostas veja vietoj lentelių sudėjusi senas banko korteles – tokios juostos yra vytinės. P. Židonio nuotr.

Tautodailininkė juostas veja vietoj lentelių sudėjusi senas banko korteles – tokios juostos yra vytinės. P. Židonio nuotr.

Tetą vadino mama

Kas gi įkvėpė visame krašte garsėjančiai meistrei tokią gausybę sugebėjimų? Kokie buvo jos pirmieji žingsniai kūryboje?

Šiuos klausimus išgirdusios A. Gegelevičienės akyse netikėtai sužvilga ašaros – nelengvas buvo kelias į pažinimą. Greičiausiai taip ir būtų visai kitur nuvingiavęs, jeigu ne šią moterį ištikusios dvi didžiulės tragedijos.

„Karui baigiantis žuvo mano tėvelis, tuo metu buvau vos devynių mėnesių. Mama po kurio laiko vėl ištekėjo, susilaukė keleto vaikų. Žinoma, vietos visiems užteko, bet man būnant penkerių teko pakeisti namus, įprastą aplinką. Staiga mirė devyniolikmetė vienturtė mano tėvelio sesers dukra ir teta pradėjo prašyti mamos, kad mane – žuvusio brolio dukrą – atiduotų jai auginti. Sakė, ir mamai bus lengviau, ir tetai aš būsiu paguoda. Taip ir išvažiavau iš gimtųjų namų į kitus – į Keležerių kaimą “, – pasakoja A. Gegelevičienė.

Nors iš pradžių buvo sunku, bet pamažu ilgesys pradėjo slopti, mergaitė įprato, tetą mama pradėjo vadinti.

Ir nuo pat pirmųjų dienų naujuose namuose amato ėmė mokytis. Teta pasakojo mergaitei, koks gabus buvo jos tėvelis, kokius gražius darbelius iš šiaudų mokėjo pinti.
O vos atvykusiai dukterėčiai įdavė keletą drobės skiautelių, adatą, kamuoliuką siūlų, parodė, kaip siūti, siuvinėti, ir liepė tuo nuolat užsiimti.

Mažos rankelės sunkiai prisitaikė, bet po truputį jau ir siūlė tiesesnė darėsi, ir supratimas atsirado. Teta ne tik rankdarbių, o ir raidžių, skaičių mokė.

„Kai rudenį mane parsivežė, mokėjau iki trijų skaičiuoti, o pavasarį ne tik skaičiavau, bet ir skaičiau. Teta mane nuo mažens mokė visko, ką pati mokėjo, ir spaudė prie darbo. Norėjo, kad suprasčiau jo vertę ir svarbą. Kai baigiau pradinę mokyklą, toliau mokytis nebeleido, reikėjo padėti namuose – jau vėliau suaugusiųjų mokykloje vidurinį išsilavinimą įgijau“, – nelengvą vaikystę prisimena tautodailininkė.

Alės Gegelevičienės kūrybos aruoduose – įvairiausi tekstilės darbai. P. Židonio nuotr.

Alės Gegelevičienės kūrybos aruoduose – įvairiausi tekstilės darbai. P. Židonio nuotr.

Audė pasislėpusi

Vos aštuoniolikos sulaukusi Alytė ištekėjo. Ir labai laimingai. Pora iki šiol kartu, puikiai supranta vienas kitą, bendrais darbais, tomis pačiomis mintimis gyvena.

Rokiškyje jie nuo 1974 metų. Iš pradžių gyveno Obeliuose, abu su vyru prekyboje dirbo, o paskui Rokiškyje namą pasistatė ir įsikūrė. Sutuoktinis įsidarbino statybose, o Alytė taip pat nebenorėjo į prekybą – labai traukė amatas.

Tad pradėjo austi – įsidarbino tuomečiame buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate namudininke, audė ir „Tulpės“ suvenyrų gamybos įmonei.
Kaip žinoma, anuomet nebuvo leidžiama priimti privačių užsakymų. Bet Alytei tų užsakovų atsirasdavo daug – parduotuvės pustuštės, o žmonės žinojo, kokie puikūs šios audėjos darbai, kaip dailiai ji siuva, mezga.

Tad tekdavo austi pasislėpus – nuo 4 valandos ryto užsakovams, o darbo dienai prasidėjus – darbovietei.
Ateidavo komisija ir patikrinti, ar tik ne per daug dirba ši audėja? Ar neužsiima papildomais darbais? Ar nepardavė kokios lovatiesės? Atgavus nepriklausomybę, A. Gegelevičienės darbų dar labiau visiems reikėjo.

 Tūkstančius lovatiesių, rankšluosčių, staltiesių, drobių tautiniams kostiumams ir kitų įvairių dalykų yra nuaudusi tautodailininkė, daug pasiuvusi, numezgusi, nunėrusi.

Ir dabar netuštėja jos rankdarbių skrynios – vis sugalvoja ką nors naujo ir įdomaus. A. Gegelevičienė ne tik tautinių kostiumų, bet ir modernių, kasdien dėvėti skirtų drabužių, aksesuarų kūrėja. Originalių siluetų jos kurtos suknelės, liemenės puošiamos nertomis detalėmis, kombinuojamos.

Audimas banko kortelėmis Tautodailininkė apgailestauja, kad prieš keletą metų įvykus nelaimei – gaisrui antrame namo aukšte, apdegė ir tapo darbui nebetinkamos jos senosios audimo staklės. Dabar, kol jos bus atgaivintos, jeigu tai padaryti pavyks, audėja vis tiek nesėdi rankų sudėjusi.
Ji mezga, kuria papuošalus bei veja tautines juostas.

Per platų stalą permestas glėbys įvairiaspalvių siūlų ir kiekvienas turi būti pervertas per tam audimo būdui reikalingas priemones – lenteles ar kaladėles. Audėja tam naudoja senas banko korteles – vyras jas išgręžiojo, ji siūlus pervėrė ir šitas įrenginys jos darbui labai tinka.

Tautodailininkė taip kuria įvairias vytines juostas, o iš mažesnių juostelių ar likučių dėlioja paveikslėlius. Jos namų sienas puošia pačios surišti, suverti ar dar kitokia technika padaryti paveikslai, kilimai, kilimėliai. A. Gegelevičienė yra sukūrusi daugiau kaip dešimt baltiškų bei tautinių kostiumų, daugeliui ir audinius pati nuaudė.

Tokius kostiumus sukurti – nepaprastas darbas. Juk reikia audinio sijonams, liemenėms, marškiniams, prijuostėms, skraistėms, taip pat galvos apdangalų ir kitų detalių. Reikia išmanyti spalvų derinius, modelius, nenutolti nuo tradicijų, dailiai pasiūti kiekvieną drabužį ir aprengti modelį nuo galvos iki kojų.

Iš visų tautodailininkės Alės Gegelevičienės kurtų baltiškų kostiumų namuose telikę vos porą – kiti iškeliavę pas moteris. P. Židonio nuotr.

Iš visų tautodailininkės Alės Gegelevičienės kurtų baltiškų kostiumų namuose telikę vos porą – kiti iškeliavę pas moteris. P. Židonio nuotr.

Papuošė anūkę

A. Gegelevičienės kurtais kostiumais rokiškėnai grožėjosi rugsėjo 18 dieną vykusioje miesto gimtadienio šventėje. Tuomet čia vyko ir Baltų dienos progai skirtas renginys „Tautodailininkų podiumas“. Jame buvo demonstruoti ir tautodailininkės A. Gegelevičienės baltiški bei tautiniai kostiumai.

Ir pati meistrė šventėje dalyvavo baltišku kostiumu pasipuošusi. O vienas baltiškas kostiumas svetainėje ant manekeno ilsisi – iki kitos progos, kai šeimininkė vėl jį užsivilks.

„Iš visų kostiumų namuose liko tik du – kiti jau iškeliavo pas moteris“, – sako A. Gegevičienė ir rodo dar vieną – tautiniais drabužiais pasipuošusios anūkės Deimos nuotrauką. Kiekviena anūkei skirto išraiškingo kostiumo detalė kurta močiutės rankomis.

„Džiaugiuosi, kad anūkė supranta ir vertina grožį, meną, kūrybą. Ji dailėtyrininkė, dirba garsiajame MO muziejuje kuratore“, – didžiuojasi A. Gegelevičienė. Ir taip pat močiutė su pasididžiavimu pasakoja apie kitą anūką, Prieglių – filosofą, skandinavistikos bakalaurą.

Kiekviena anūkei Deimai skirto išraiškingo kostiumo detalė kurta močiutės rankomis. P. Židonio nuotr.

Kiekviena anūkei Deimai skirto išraiškingo kostiumo detalė kurta močiutės rankomis. P. Židonio nuotr.

Šaltinis: sekunde.lt

© 2020, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.