0

Sigitą Lasavicką prisimenant. Atėnai – Utena ar Butėnai?..

spalio 23, 2020 Archeologija, Architektūra, Įžymūs žmonės

Raimondas GUOBIS

Kadaise kalbėdamiesi su žymių senosios architektūros, ypač Vilniaus statinių tyrinėtoju, tautiniu filosofu ir patriotu Sigitu Lasavicku (1926–1998) beveik susiginčijome. Mat jis pareiškė, kad Utenos vardas yra pats tikriausias europinės kultūros lopšio – Atėnų atitikmuo Lietuvoje. O aš paprieštaravau, kad Atėnai, tai bus Butėnai. Juk atsistojęs ant Bobakalnio keteros ir žvelgdamas į Šventosios slėnį tikrai jauti, kaip aukščiau, danguose plevena dieviška dvasia…

Kas gi ta Lietuva? Taip ar panašiai besišnekučiuojant tyrinėjimų lobiais – planais, užrašais, žemėlapiais ir kitokiu gėriu užkrautame S. Lasavicko bute Vilniaus senamiestyje netoli Šv. Mikalojaus bažnyčios, pačioje sostinės širdyje, nuskambėjo tiesius pasakymas –  mes esame lietaus deivės Lietos kultūros vaikai. Ji buvo viena iš Dzeuso žmonų… Surišta su saule ir lietumi dievybė.

Faktas, kad ledynų išstumti iš gyvenamų vietų lietuviai nukeliavo į pietinius, Viduržemio jūros pakrančių kraštus, sukūrė ten savitą kultūrą. Metams bėgant mūsų vadai pralaimėjo, buvo išstumti ir palikę pietuose savo kultūrą, simbolius, žemėvardžius, sugrįžo prie Baltijos. Rakotis – miestas pietuose primenantis mūsų išėjimą, nes šis lietuviškas, dabar jau primirštas žodis reiškia išsižadėti. Kokia nuostabi didžių vadų vardų panašybė: Minas, Mindaugas, Gediminas. S. Lasavickas teigė, kad mūsų didysis kunigaikštis Vytautas yra tikriausias Aleksandro Makedoniečio palikuonis. Jis turėjo ir paskaitydavo Rufo Kurcijaus raštus apie Aleksandrą, todėl žinojo ką daryti ir bobučių patarimų neklausė. Homero „Iliada” buvo mėgstamiausias Aleksandro veikalas. Aleksandro mokytojas Aristotelis įdiegė jam meilę kultūrai, todėl statydamas Aleksandriją jis kūrė kultūros centrą.

Mūsų tautos pagrindas – etninė kultūra, kuri su paprotine teise stiprina ir išlaiko bendruomenę gyvą. Skaudulys didžiausias, kad barbarai sąmoningai naikina mūsų tautos didybę primenančius ženklus, senovės paminklus paverčia karjerais, nukasa, užstato įvairiausiais pastatais. „Kaip kovoti su tais niekšais?” – pradėjo tuomet karščiuotis Sigitas. Dar pridūrė, kad visa Lietuva yra šventa žemė.

Įtrūkimas virš kambario durų, skilimas, tarpeklis pranašaujantis, tapęs lemtimi… Voruta nuo žodžio voruoti, saugoti. Juk kadaise su lazda saugodavo kaimo vartus, dar anksčiau pilis – voruodavo. Kuomet nuskilo ir griuvo dalis piliakalnio, vadinamo Mindaugo sostu, Kernavėje, tai buvo ženklas.

Kruopštus ir atkaklus suvalkietis, baigęs architektūros studijas univesitete, viską išmainęs į pažinimo aistrą. Vienišius, veik nekreipdavęs dėmesio į savo apdarus, vis su pakreipta berete ant galvos, mąsliu viską pastebinčiu žvilgsniu ir paslaptinga šypsena veide. Iš tiesų ypatingai domėjosi pažangesne statybos priemone – mūru. Išvažinėjo visas vietas kur tik galima buvo surasti senųjų laikų mūro – pamatų, sienų likučių ar net sveikų statinių. Tyrinėjo ir aprašė baltiškąjį mūro rišimo būdą, parengė Medininkų pilies bei Tolminkiemio bažnyčios atstatymo projektus. Kategoriškas, savo nuomonės laikydavosi tvirtai ir tikriausiu mūru stodavo už vertingų paveldo objektų išsaugojimą. Supykęs kartais net viską mesdavo, išeidavo iš darbo. Vieno tokio lūžio nublokštas į tėviškės kaimą pas giminaičius, kelis metus darbavosi prie ūkio darbų ir skaitė antikinę literatūrą, visur ir visada ieškodamas seniausiųjų kultūrų sąsajų su Lietuva. Žvelgdamas į aplinką mistiko akimis, daug tokių panašumo surasdavo. Ypač karalių mieste Vilniuje. Kartais jis kalbėdavo tarsi įžvalgiausias žynys, galėjo sutiktam gatvėje nepažįstamam žmogui gerą valandėlę deklamuoti mąslius tekstus senąją graikų kalba…

guobis-lasavickis-Sigitas Lasavickas tarp kolegų

Sigitas Lasavickas tarp kolegų / Autoriaus nuotraukos

S. Lasavickas Vilniuje daug prisidėjo restauruojant Šv, Mikalojaus ir Šv. Kazimiero bažnyčias, o Kernavėje surado senąją gyvenvietę. Apskritai Kernavę jis lygino su Troja. Gedimino stulpus surado Kretoje, o Atėnų Akropolio išplanavimas, žvaigždžių išdėstymas, jam priminė Vilniaus pilių kompleksą. Vis ką nors surasdavo dažnai skaitomoje, tiesiog analizuojamoje Herodoto „Istorijoje”.

Nuostabusis Sigitas man rodė Kretos žemėlapį ir aš savomis akimis mačiau ir perskaičiau ten pažymėtos vietovės Nidos pavadinimą. Dar kažkur buvęs ir Kaunas, ir lietuviškų vietovardžių galima rasti visur pakeliui iš ten į Lietuvą. Bet vėliau, pats turizmo mugėje gavęs Kretos salos žemėlapį Nidos taip ir nesuradau, gal ji slepiasi kokioje nors mažesnėje archipelagų salelėje?

Didis žmogus buvo: savo nuomonę josios teisingumą suvokdamas gynė be baimės, nepaisydamas tiesiog buldozeriu šliaužiančio, žemiška galia remiamo naikinimo demono. Net ir mirė begindamas senamiesčio unikalumą, prieštaraudamas prieš svetimkūniu tapsiančio daugiaaukščio rūmo statybas. Krito širdies smūgio pakirstas, krito, kaip kovoje – be baimės. Daugybė antikos herojų su karštu garbės ir pareigos džiaugsmu krisdavo… Tą žmogų prisiminęs panorau nuveikti ką nors įsimintino – kad ir tiksliai sužymėti buvusių mūrinių Svėdasų pastatų vietas bei kontūrus. Tačiau pasirodė, kad jau vėlu – visi senoliai išmirę, o pasilikusieji nieko tikslaus pasakyti nebegali. Kilo mintis siekti, kad būtų atkasti Radvilų dvaro pamatai, kad būtų bandyta nors popieriuje rekonstruoti ten stovėjusius rūmus…

guobislasavickis-1

Šaltinis: utenoszinios.lt

© 2020, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.