Vėlinės Karmazinuose, tarsi prisikeltų baltų protėviai
lapkričio 13, 2021 Baltų pasaulėžiūra, kapinynai, Šventės, Šventvietės
Dovilė P.//Kurono akademija
Spalio 30-ta diena buvo šilta, saulėta ir šviesi. Visai nepanaši į įprastai man žinomas, šaltas ir darganotas Vėlinių dienas. Tokia pati neįprasta man buvo ir ši mirusiųjų paminėjimo diena – Vėlinių apeiga Karmazinų pilkapyne. Iki tol, Vėlines suvokiau kaip dieną, kada visi einame į mums žinomas kapines prie savo artimųjų kapo. Čia pasimeldžiame ir uždegame žvakutę mirusiesiems, taip juos paminėdami. Tačiau, Vėlinių apeigos patyrimas, kurį vedė mokytojas Baltasis, leido visai kitaip pažvelgti, tiek į pačius mirusiuosius, tiek ir į patį ryšį su jais. O didžiausia nuostaba buvo suvokti, jog Vėlinės, dar vadinamos Ilgėmis, yra ne liūdesio ir tylos metas, o šventė, kada mes galime kartu su mirusiais artimaisiais pabūti ryšyje. Tuo pačiu, pamaitinti pastrigusias vėleles ir padėti joms pakilti.
Susitikę su bičiuliais ir Kurono akademijos mokytiniais dviem mašinom pajudėjome link Dūkštų bažnyčios, kur turėjome susitikti su kitais apeigos dalyviais. Deja, dėl susidariųsių kamščių nespėjome pakeliui aplankyti Karveliškių kapinių, kur palaidotas mūsų mokytojo Liutauro, o kartu ir mūsų mokytojas, Vilius Gibavičius. Džiaugiausi bent tuo, kad po kelių dienų aplankėme kito mokytojo Sigito Lasavicko kapą Rasų kapinėse ir atlikome jam pagerbimo apeigą.
Rašant, kilo suvokimas, kad dvasiniame kelyje, mes kiekvienas turime turėti savo dvasinį mokytoją, kuris mus veda dvasinio augimo keliu. Vienas tu tiesiog blaškaisi ieškodamas kažko ir užsisuki tame pačiame rate. Tobulėjimas galimas tik turint mokytoją, kuris tave regi kiaurai, todėl gali tau padėti atlikti virsmus ir kryptingai judėti į priekį, darniai rėdant savo paties gyvenimą. Todėl, ačiū, kad esi, mielas Mokytojau! Ir ačiū visiem iki tol buvusiems mokytojams, kurių žinios ir atradimai leidžia mums tobulėti ir plėsti savo žinojimą, einant šviesos keliu.
Prie Dūkštų bažnyčios sustojome ir išlipome palaukti likusių dalyvių. Atvyko bendramokslis Saulius. Kai visi sustojome, mokytojas išlipo iš mašinos visas perbalęs, jam pasidarė bloga. Pradžioje nesupratau, kas vyksta. Tas vaizdas mane giliai palietė. Norėjau padėti, bet nežinojau kaip. Išsigandau dėl mokytojo sveikatos ir kilo baimė dėl to, kas bus su apeiga. Gryname ore mokytojui pasidarė geriau. Tai mane šiek tiek nuramino. Tada jis mums papasakojo apie patį Karmazinų pilkapyną ir jų pačių rankomis atpiltus tris pilkapius. Jaučiau didelį susidomėjimą. Apie Karmazinus iki tol labai mažai žinojau. Suvokiau, kaip, būdama lietuvė ir gyvendama Lietuvoje, dar tiek daug nežinau apie mūsų šalies istoriją.
Kadaise, mokytojas šioje vietoje dirbo kultūrologu. Parodė jo paties kurtus lankstinukus ir kiekvienam padovanojo po vieną. Džiaugiausi gavusi tokią unikalią dovaną. Sužinojau, kad Karmazinai yra vienas didžiausių pilkapynų Lietuvoje, kas sukėlė daug pamąstymų apie tai, kas čia buvo iki tol, ko mes dar nežinome apie savo didžią tautos praeitį.
Mokytojui baigus pasakojimą, susėdome atgal į mašinas ir pajudėjome link pilkapyno. Nudžiugino tai, kad Neries regioninio parko direkcijos sutikimu gavome raktus nuo užtvaros ir galėjome privažiuoti prie pat tos vietos, kur turėjo vykti apeiga. Pradžioje pravažiavome paties mokytojo kurtus ir jau naujai atstatytus vartus su besileidžiančia saule. Jaučiau vidinį jaudulį ir nekantravau, kada pamatysiu šią unikalią ir man dar nepažintą vietą, kur ilsisi tiek daug mūsų protėvių.
Netikėtai, kelią mums pastojo nuvirtęs medis. Pradžioje, kilo nerimas, kad nepravažiuosime. Tačiau mūsų nuostabūs ir viskam pasiruošę vyrai, šauniai sudorojo nuvirtusį sausuolį su pjūklais, kuriuos turėjo su savimi. Mes su bičiulėmis prisidėjom talka, nutempėme supjautas šakas iki pilkapio. Jaučiausi džiugiai ir pakiliai. Nors širdyje buvo šiek tiek neramu, kaip jausiuosi vakare per pačią apeigą, kai reiks susijungti su savo mirusiais tėvais ir protėviais. Kaip pavyks išgyventi tokį artumą be širdgėlos ir ilgesio?
Mane nustebino ir sukėlė liūdesį, kad per Karmazinų pilkapyną nuolat ėjo žmonės, kurie pagal parko nuorodą, galvojo, kad čia ne kapai, bet pasivaikščiojimo takas. Buvo pakankamai daug judėjimo ir triukšmo ten, kur turėtų būti mirusiųjų vieta. Mokytojas pasakojo, kad ankščiau ši vieta buvo vadinama „Karmazinų pilkapynas“, o paskui pervadino „Karmazinų pažintiniu taku“, todėl žmonių srautai pagausėjo. Tai sukėlė manyje pasipiktinimą ir liūdesį. Tačiau suvokiau, kad tie žmonės tiesiog patys nesuvokia, o gal ir nenori gilintis į tai, kokia čia vieta. Todėl vėliau, viso mūsų pasiruošimo metu prie pilkapio, labiau susitelkiau į save ir savo vidinę būseną. Praeivių beveik nepastebėjau. Jaučiau keistai džiugų šventės laukimą.
Mokytojas pasakojo, kad prie pilkapio, kuris buvo atpiltas, buvo rasta keturios ugniavietės, orientuotos į keturias pasaulio šalis. Tose vietose ir mes uždegėme po vieną paruoštą tam kelmą, kuris vėliau virto tikru gražiai degančiu laužu. Taip pat, nušlavėme nuo lapų tris keliukus, kurie vedė per griovį, juosiantį visą pilkapį. Ant jo viršaus išdėliojome žvakutes, kurių viduryje turėjo būti atliekamas aukojimas ir kviečiamos vėlės. Žvakeles išdėliojome ir aplink pilkapį, kad tamsoje niekas neįkristų. Paminint čia mirusius, uždegėme po žvakelę ant kiekvieno šalia esančio pilkapio. Taip pat, jomis pažymėjome kelią link išėjimo iš pilkapyno, kad šviesa naktį rodytų kelią. Kaip danguje, taip ir žemėje. Viršuje – kelias mirusiesiems, apačioje – kelias gyviesiems.
Šalia pilkapio, mokytojo ketinimu, buvo pastatytas koplytstulpis su jo paties raižiniais ir vieta žvakutei uždegti už mirusius šioje vietoje už protėvius. Ant jo, prieš apeigą, visi užrišome savo austas, pintas ar surėžytas drobines juosteles su parašytomis mūsų giminių pavardėmis.
Aš buvau supynusi tris kaseles skirtingų spalvų į vieną didesnę kaselę. Vieną pyniau atmindama tėtį. Dėkojau, kad jis buvo, yra ir bus. Jam skyriau žalią juostelę. Mamai pyniau geltoną. O baltą supyniau už visus savo protėvius. Mokytojo pasakymas, kad ją supyniau už save, mane lengvai šokiravo. Bet paskui suvokiau, jog mūsų dvasia nemirtinga, o kūnų turėjome ne vieną. To pasekoje, viską, ką darome dėl protėvių, darome ir dėl savęs. Ši mintis mane giliai palietė. Tuo pačiu, suvokiau, kaip mes visi esame susiję. O pačiame aukščiausiame šviesos virpesių lygmenyje, esame Vienis – susiliejame su Kūrėju, tačiau neprarandame savo esmės. Tuo pačiu, esu ir jungtis, nes esu mirusių tėvų vaikas.
Taip pat, nustebino suvokimas, kai paaiškino iš kokio žodžio kilo vėliava. Kad žodis vėlė ir vėliava neatsitiktinumas, bet dėsningumas. Kodėl ji buvo ir yra tokia svarbi, einat į karą pasiimant ir savo protėvius, ar paminint visuotines šventes. Juk visur mus lydi, saugo ir globoja mūsų protėviai, kurie ir yra mūsų dievai energetiniame lygmenyje! Dievais esame ir mes. Tai rodo ir mūsų lietuvių kalbos raktas skaitant šaknį iš kitos pusės Diev’as – Veid’as. Tačiau tai suvokti, man dar šiek tiek sunkoka, nes Dievas man visada buvo kažkas kitas, atskirtas nuo manęs ir esantis aukščiau už mane.
Prisijungus naujiems žmonės, kurie ėjo pro šalį, ir atvykus bendraminčiams, kurių laukėme, pradėjome protėvių pagerbimo apeigą. Jaučiau visų bendrystę, tarpusavio pajautimą ir pagalbą ruošiantis bei dalyvaujant pačioje apeigoje.
Visi, paskui mokytoją, nuėjome į pilkapyno pradžią. Čia tekėjo upelis, kuris skyrė gyvųjų ir mirusiųjų puses. Suvokiau vandens svarbą apsivalant ir pakeičiant savo būvį. Nutiestas parko tiltelis, tarsi ryšys tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Atliepiant mirusiųjų vietą, šiapus upelio stovėjo senas tuščiaviduris ąžuolas, kurio viduje degė žvakelė, matyt, ten gyvenančiai dvaselei.
Kitoje pusėje, kur, apsiprausus veidą ir rankas, reikėjo nueiti per lieptelį, augo sveikas, gražus ir gyvybingas ąžuolas. Sustoję ratu aplink šį ažuolą, uždegėme devynias žvakeles. Visi uždėjome kaires prigimtines rankas ant medžio kamieno ir per jį susijungėme su savo giminėmis. Apėmė keistas jausmas, kai susijungiant, garsiai ištariau savo ir vyro giminės pavardes.
Tarsi mano sąmonė paniro ir susilietė su mirusiųjų pasauliu. Atsirado ryšys. Tada sugiedojome baltų himną ir, ratu siunčiant apeiginį kaušą su tamsiu alumi, pirmu nuliejimu palabinome Žempatį, vėleles užgėrėme gurkšniu apeiginio alaus. Atėjo naujas suvokimas, kad pirmas kąsnis ir pirmas gurkšnis mums nepriklauso.
Po apsivalymo ir susijungimo, susitelkusi į save, ėjau su visais atgal prie pilkapio. Temo. Žvakių šviesa ryškėjo. Pasirodė žvaigždės. Buvo mistiškas buvimo čia ir dabar jausmas. Tarsi buvimas ties riba tarp dviejų pasaulių.
Grįžę prie pilkapio, sustojome ratu. Mokytojas, mokiniai ir aš nešėme žibintus, kuriuos vėliau turėjome iš skirtingų pusių užnešti ant pilkapio. Buvo jau labai tamsu. Einant ratu ir giedant giesmę, man susisuko galva. Apėmė baimė, kad praėjau savo keliuką, ties kuriuo turėjau sustoti. Visai dingo laiko ir erdvės pojūtis. Supanikavusi pradėjau eiti atgal. Suvokiau patekusi į chaoso pasaulį. Į šviesą mane gražino vyro, laikančio žvakelę žodžiai „ Ar kas nutiko?“. Jo nepastebėjau, bet žmogaus balsas ir žvakės šviesa jo rankose, grąžino mane į čia ir dabar. Tada pamačiau koplytstulpį su mūsų giminių juostėmis-vėliavomis, kuris įstatė mane į savąją Rodą. Tarsi kelrodė žvaigždė, leido susivokti kur esu ir kur link turiu eiti. Protėviai rodė kelią. Pajaučiau kylantį džiaugsmą ir pasitikėjimą savimi. Nuėjau prie savo keliuko ir visiems sustojus užnešėme žibintus į viršų, padėdami juos apeiginio staliuko kampuose. Tai leido labiau prisiliesti prie apeigos. Būti arčiau to, kas vyksta. Būti tarsi tarp gyvųjų ir mirusių centre.
Po to, sugiedojome labai gražią giesmę, kuri iškviečia vėleles. Pajaučiau dviprasmiškus jausmus. Širdyje kilo jaudulys, liūdesys ir kartu laukimo džiaugsmas. Joms atėjus apėmė gilios ramybės būsena. Suvokiau, kad mano tėvai ir visa mano giminė yra mano užnugaris, mano palaikymas ir mano stiprybė. Tvirtos mano šaknys, kurių pagalba galiu stiebtis ir kilti į viršų, tarsi medis siekti savo šakomis dangų.

Vėlinių apeigos ant pilkapio. Mokytojas Baltasis aukoja. Laimutės nuotrauka
Giedant giesmę, mokytojas paaukojo vėlėms duonos, sūrio ir nuliejo alaus. Po to, visi vaišinomės gausiai nukrautu vėlių stalu, pirmus kąsnius mesdami į ugnį ir taip jas pamaitindami. Buvo tikrai jauku, linksma ir džiugu būti čia ir dabar, klausant mokytojo pasakojimų ir šiltai bendraujant tarpusavyje.
Uždarant apeigą, mokytojas užlipo ant pilkapio ir vėl visi sugiedojome vėlėms giesmę. Tarsi uždarydami vartus ir nutraukdami su vėlėmis ryšį giedojome, kad „ir vėlelės nepribuvo šį vakarėlį“. Baigę dainuoti visi pasakėme „Ir nieko čia nėra, tik mes gyvieji“. Pasijautė, kad kažkas išėjo. Grįžau į realybę. Atsirado ryškesnis laiko ir erdvės pojūtis. Viduje pasijuto keista tuštuma. Po to sekė vidinis džiaugsmas, kad visi nuveikėme tikrai didelį darbą, pagerbdami, pamaitindami, nuramindami bei pakylėdami savo ir kitų giminių vėleles.
„Man, prisirišimas prie artimųjų iškėlė ryšio su mirusiais temą. Dažnai taip nutinka, jog keliaujame su mums brangiais žmonėmis šioje gyvenimo kelionėje ir, staiga atsitinka taip, kad mes jų netenkame. Jie pakeičia kryptį ir iškeliauja kitur. Tu sutrinki, nuliūsti, nenori, kad jie tave paliktų. Ką tu be jų darysi? Kaip toliau keliausi? Išgyveni netektį. Nesuvoki, kodėl taip atsitiko. O tie, kurie turi išeiti, matydami tokius savo artimuosius, išgyvena skausmą ir negali ramiai išeiti. Taip mes pririšame prie savęs savo mylimus žmones ir jie užstringa. Šioje situacijoje suvokiau, kaip mano pačios tėvams buvo sunku mus su sese palikti vienas šioje žemiškoje kelionėje. Kaip mes savo širdgėla ir savo ego pririšome juos prie savęs ir apsunkinome jiems perėjimą į šviesą. Dabar, elgčiausi visai kitaip. Nors skausmas dėl netekties nesumažėtų, bet sąmoningumas ir žinojimas man leistų kiek įmanoma ramiau išbūti čia ir dabar su visu netekties skausmu. Dabar, dar labiau suvokiu mokytojo mokymą neprisirišti. Tai pati sunkiausias pamoka, kurią turime išmokti kiekvienas. Tame tarpe ir aš. Juk niekas šiame pasaulyje nevyksta atsitiktinai.“
Atsisveikinusi su mokytoju, jau važiuojant į savus namus, pajaučiau, kaip galutinai atlaisvinu visus užstrigusius prisirišimus. Viduje kažkas sprogo. Ašaros pradėjo tekėti upeliais. O lūpos be perstojo kartojo žodžius: „Ir nieko čia nebėra, tik mes gyvieji. Ir nieko čia nebėra, tik aš gyvoji.“ Atrišus šį mazgą, viduje atlaisvėjo. Džiaugiausi, kad esu ne viena. Kad turiu tokį stiprų palaikymą tiek anapus, tiek šiapus. Ir kad galiu laisvai ir lengvai tęsti savo gyvenimo kelionę toliau su gyvaisiais, man labai brangiais žmonėmis. Ačiū mokytojui už ypatingą galimybę tokiu, man dar neįprastu būdų, paminėti savo protėvius ir visai naujai pažvelgti į savo tautos praeitį. Ačiū, kad esi Mokytojau, ir ačiū visiems, su kuriais drauge tęsiu šią žemišką kelionę!
© 2021, viršaitis. All rights reserved.