0

2022 m. – Sūduvos metai

sausio 9, 2022 Baltų gentys, Baltų kalbos

Vytautas GRINIUS//Lietuvos Prezidento K.Griniaus memorialinio muziejaus direktorius
Etninės globos tarybos narys

Kokia kalba bendravo sūduviai?
Bet gal ta prūsų kalba buvo slavų, gotų ar dar kokia kitokia – ne baltiška? Deja, gyvoji sūduvių kalba išnyko jau prieš pusę tūkstantmečio. Laimei, ne visiškai. Antai: Sasna, Kirsna, Dovinė, Aista, Zanyla, Seira, Širvinta, Angrapa, Šešupė, Gailiekas, Dusia, Sūduonia – vandenvardžiai, atėjusieji iš tūkstantmečių gilumos, tartum „gyvosios iškasenos“.

Šie vandenvardžiai ir vietovardžiai rodo, kad po 1283 metų, kai, esą, mūsų krašte buvo išnaikinti visi gyventojai, Sūduva virto neįžengiama dykra be žmogaus. Klausimas: tad kaip išliko minimi vardai, jeigu neliko žmonių, neliko žemėlapių? Štai 1383 m. kryžiuočių „Vegeberichtuose“ (kelių aprašymuose) – 75 kelio tekste teigiama, kad žvalgai kelyje iš Insterburgo į Merkinę, toje „wildnis“ – (verčiama terminu „dykra“) – „…sutiko daug žmonių ir matė daug namų“. Iš tolesnių apibendrinimų matyti, kad „wildnis“, nors teisiškai tada Ordinui priklausanti, bet dėl gyventojų nepaklusnumo ir pasipriešinimo vis dėlto buvusi jam nepavaldi. Istorikas K.Jablonskis tvirtina: „…Ordino riteriams sunku buvo ieškoti šitų išblaškytų po girią gyventojų, iš jų nedaug ko pasiplėši. Kartais betgi pamini apie užkluptą ir nužudytą kurį medžiotoją, apie užkluptus girioje šienautojus…“

Ptol-zem

Štai šitie žmonės ir išlaikė kalbą, vandenvardžius, vietovardžius. „Labai artimus prūsiškiems, lietuviškiems“, bet per amžių bėgį, išblukus prasmei, tapusiais mums jau ne visada vienareikšmiškai suprantamiems.
Antai ir upėvardis Sūduonia, iš kurio kildinamas viso krašto pavadinimas. Vieni tvirtina, kad tai reikštų drėgną, šlapią, pelkėtą vietovę, kiti – dar kitaip. Arba Šešupė: esą tai šešių upių santaka į ją, bet kalbininkai nesutinka ir daro visai kitokias prielaidas.
Kadangi grynos tuometinės sūduvių kalbos paminklų nėra išlikę, bet mokslininkų tvirtinimu prūsų ir jotvingių kalbos yra tik tos pat sūduvių kalbos dešinys ir kairys sparnai – tarmės, tolimesnės ar artimesnės lietuvių kalbai, todėl visai pagrįstai galime remtis išlikusia raštuose prūsų kalba. Tai patvirtina pirmajame 1545 m. vokiečių-prūsų katekizme įrašyti žodžiai: „Panašiai yra ir su prūsais apie Vėluvą, kurie savo akcentu šiek tiek krypsta į lietuvių kalbą. (…) Sūduviai, nors jų kalba ir šiek tiek prastesnė, vis tiek sugeba šioje prūsų kalboje, kuria visas šis katekizmas išspausdintas, taipogi gerai susigaudyti ir visus žodžius suprasti“, skamba tartum atsakymas į klausimą, kodėl neišleistas ar neišverstas į sūduvių kalbą toksai pat. Matyt, nereikia aiškinti, (nors mums ir labai gaila) kodėl nebuvo greta prūsiško teksto – sūduviško.
Taigi belieka panagrinėti išlikusius raštuose prūsų kalbos paminklus, o jų, nors ir nedaug, bet yra: tai 13 a. pabaigos Elbingo žodynėlis iš 800 žodžių ir trys jau minėto vokiškai-prūsiško katekizmo leidimai bei 1517 m. S.Grunau 100 žodžių žodynėlis, dar keli kiti kalbos fragmentai.
O štai pats seniausias prūsų kalbos tekstelis iš 14 a. greičiausiai prūsų jaunuolio studento, atsitiktinai rastas ant konspekto pakraščio: „Eg koyte poyte nykoyte penega doyte“. Sutikime, kad tartum supranti, bet ir ne visai. Pažodžiui skamba taip: „Jeigu nori tu gerti (bet) nenori pinigą duoti…“ Arba poteris: „Tave nuson, kas tu ase andangon“.
Aišku ir be vertimo, kad tai „Tėve mūsų, kuris tu esi danguje“. „Deves does dantes, Deves does geitka“. (1583 m.) „Dievas davė dantis, Dievas duos ir duonos“. „Stvi dai Deivs ainan gillin maigun.“ Jau sunkiau verčiamas: „Čia davė Dievas vieną gilų miegą“.
Lygindami pateiktus pavyzdžius matome panašumus ir skirtumus tarp dabartinės mūsų kalbos. „dantis“, „saule“, „kauks“ (velnias), „savaite“, „dūmis“, „perkūnis“, „piršten“, „plauti“, „kaulan“, „kraujo“,…– tai prūsiški (sūduviški) žodžiai, kuriems vertimo nereikia.
O štai šiems: „dagis“ – ne dagys, bet vasara, suprask – deginimas, vasaros karštis. „Kreslan“ – kėdė, „vobilis“ – dobilas, „slaunis“ – šlaunis, „semme“ – žemė, „svints“ – šventas, „sarvis“ – šarvas-ginklas, „sunis“ – šuo, „virbe“ – virvė, „kukore“ – virtuvė, „rikis“ – viešpats (rikiuotojas), „oble“ – obuolys, „voasis“ – uosis, „kartano“ (žodis išlikęs Kartano pavardėje, reiškiantis kartį), girtvei, vestvei, turitvei…
suduviai
Įdomu, kad mano senelė sakydavo vobuolys, vuosis arba vartojo dviskaitos formas: „eikiva, neškiva, sėskiva, mudu eitumei, tu eituvei, neštuvei…“Tai aidas iš senosios sūduvių-prūsų kalbos, kuriose tie priešdėliai, priesagos ir galūnės dar nebuvo nutrupėję.
Deja, daug didesnė dalis žodžių, kurių reikšmę mes jau sunkiai suvokiam, nors jie ir baltiškos kilmės. Antai: kirsnan – juodas (Kirsnos upelis – juodasis), sasnis – kiškis (Sasna – kiškinė), gaylis – baltas (Gailiekas – baltasis ežeras), anger – ungurys, appe – upė (Angerappė – ungurinė upė). Seirijai, Leipalingis, Apsingė, Zapsys, Persas (ež.), Stabingis (stabis – akmuo, akmenuotas ež.), Zanyla, Aista, Dotamas, Dusia, Nova, Penta, Širvinta…
Taigi, sakykim, iš Sūduvos širdies Pajevonio piliakalnio „prikelto senelio gyvą žodelį“ gal ne taip sunkiai suprastume, kaip dabar išgirdę grynutėlį žemaitį iš Telšių atokaus kaimo suprantame.
Vertas dėmesio faktas, kad Stalinas įsakė Mokslų Akademijai užkariautoje Prūsijos Semboje 1949–1951 m. vykdyti archeologinius tyrinėjimus ir nustatyti, kad čia – ne germanų žemės. Mokslininkai archeologinius duomenis apibendrino dideliame P.Kušnerio veikale su išvada: šiose žemėse nuo seniausių laikų gyventa baltų-lietuvių genčių, ir vokiečių pretenzijos nepagrįstos.
O kadangi lietuviai jau Sovietų Sąjungos sudėtyje, tai, suprantama, šis kraštas istoriškai ir teisiškai turi priklausyti tik SSSR. Vėliau okupantai susivokę pasiskubino taisyti klaidą: minimus darbus ir veikalą uždraudė, o naujai išleistoje knygoje (G.Metelskio „Po beregam Baltiji“) rašė, kad tai nuo amžių amžinųjų yra slavų gyventa teritorija, ir barbariškai pakeisti vietovardžiai yra tik istorinės tiesos atkūrimas. Net mūsų tyrinėtojams V.Šilui ir H.Samborai dabar uždrausta įvažiuoti į Karaliaučiaus sritį (faktas, nereikalaujantis komentarų). Tą patį prieš tai 1938 m. darė ir hitlerininkai, galutinai vokietindami miestų pavadinimus. Toks tokį pažino.
suduvos zemelapis

Kaip ten bebuvę, privalome žinoti tiesą – kas mes, iš kur mes, kaip kalbėjome… O tai nepaneigiamai pagrindžia archeologijos, lingvistikos (kalbotyros) istorijos ir kiti mokslai, nes žmogus, nežinodamas savo praeities, yra tartum neregys.

Šaltinis:pilviskiai.lt

© 2022, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.