KURONO AKADEMIJOS vasaros stovykla 2d.
DOVILĖ PLETIENĖ , tęsinys (pirma dalis)
2 dalis. VANDUO
Antra diena – Vandens elemento diena
Vandens elemento dieną teko vesti kūnovarą. Labai jaudinausi. Vėl pasireiškė mano baimės savybė, iš kurios kyla nepasitikėjimas savimi.
Tačiau, pastebėjau, jei užtenka ryžto ir drąsos, tada viskas būna gerai. Bijojau mokytojo vertinimo, bet kartu suvokiau, kad jis geriausiai mato klaidas ir gali jas pataisyti. To pasekoje, geriau atsimenu, kaip pratimą atlikti tinkamai. Pasibaigus kūnovarai, pajutau palengvėjimą. Galėjau nors trumpam pabūti mokytojos vaidmenyje. Suvokiau, kad mokyti kitus yra milžiniška atsakomybė. Nuo tavęs, kaip mokytojo, priklauso, kaip mokinys susidėlios savo gyvenimą, kuo taps, kokios bus jo vertybės. Čia man iškilo keista mintis – „Tai savotiškas žaidimas su žmonių likimais“. Tampi atsakingas, ne tik už savo gyvenimą, bet ir už kitų. Suvokiu, kad pats mokytojas turi būti pavyzdys savo gyvenimu, savo charakterio savybėmis, savo vertybėmis.
Po visko, mokytojas L. pasigavo mane su kamera. Pavadino „šios dienos Varone“ ir liepė perduoti linkėjimus ateities kartoms. Buvo keista visa tai girdėti.
Pasijaučiau pastebėta, nors nesijaučiu niekuo ypatinga. Pajutau, kaip vėl išlindo savivertės klausimas. Širdyje kažkas suvirpėjo. Suvokiau, kad dvasinė bendruomenė yra kaip šeima, kuri turi augti ir save pratęsti. Jei tai veda į šviesa, tai turi plėstis ir didėti, kaip pati šviesa.
O jei bendruomenę sudaro darnios šeimos, kurios moko to ir savo vaikus, tada mokymas tampa tvirtu pamatu – giliomis, Žemės centrą siekiančiomis šaknimis, kurios leidžia užaugti galingam ir tvirtam medžiui. Mūsų mokymo šaknys „pirmtakūnas“ yra mokytojas L.. Tačiau, ne tik nuo jo, bet ir nuo mūsų visų priklauso, ar šis medis nudžius, ar sužydės.
Dar vienas įdomus šios dienos potyris buvo – Ebru- tapybos ant vandens technika, kurią pristatė bendramokslis D.. Tai piešimas ant vandens, kurio pagrindą sudaro tam tikri dumbliai.
Nuostabi galimybė per spalvas ir formas išreikšti save. Prisiminiau mokytojo žodžius, kad iš to, ką tu nupieši, galima labai daug ką pasakyti apie tave patį. Pritariu, nes per tai mes save išreiškiame. Mus traukia tos spalvos ir formos, kurios atspinti mūsų vidinę jauseną. Tik buvo sunku priimti tai, jog malonumas mums, yra skausmas tam gyvam organizmui, kurio dėka gaunami nuostabūs piešiniai ant vandens. Didžiulis dėkui bičiuliui D. už galimybę tai išbandyti ir pamatyti savo vidinę būseną ant popieriaus lapo. Piešiniai atspindėjo mano vidinį norą sužydėti kaip moteriai ir jaustis mylimai. Piešiniuose buvo gėlių ir širdučių elementų. Tačiau, tik mokytojas piešiniuose mato tai, ko mes nematome ir gali pasakyti apie mus daug daugiau.
GAMTOJAUTA – patyrimas prie upelio
( GAMTOJAUTA – dar viena Darnos mokyklos technika po kūnovaros, kai kūnas pasiekia įjautrinimo tam tikrą laipsnį ir galime pajausti kitas gyvybes formas gamtoje, tuo pačiu jos atliepia tavo vidinį jausmų pasaulį. Šio pasaulio valdytojai yra keturių elementų dvasios -ELEMENTALIAI)
Vandens elemento dieną buvo patyrimas, sudarant ryšį su upeliu, kuris teka pagal šeimininko A. sodybą. Pradžioje buvo sunku rasti patyrimui vietą. Blaškiausi ir negalėjau apsispręsti, kur eiti. Kaip ir gyvenime – dažnai blaškydavausi ir negalėdavau apsispręsti, ko aš noriu ir kur link man eiti. Vieta, kurioje ketinau apsistoti buvo užimta poeto A. Teko grįžti prie tos vietos, kurioje atlikinėjau patyrimą praėjusių metų stovyklos metu. Jaučiau, kad to vengiau, dėl patirtų stiprių emocinių lūžių jos metu. Kai nusileidau prie upelio stačiu šlaitu, pajutau, jog noriu upeliu prieš srovę bristi iki saule nutvieksto medžio, kuris augo prie pat vandens ir kvietė apsistoti prie savo šaknų. Jos buvo puiki vieta prisėsti ir atlikti gamtojautos patyrimą. Visą tą laiką, medis teikė man saugumą ir jaukų prieglobstį, tarsi protėvių dvasia buvo šalia su savo palaikančia galia. Suvokiu, kad protėviai – mano šaknys, man tampa vis reikšmingesnės ir svarbesnės. Tai pagrindas, kurio pasekoje, pagal savybes, aš esu tokia, kokia esu.
Sudarius ryšį su upeliu per visus penkis pojūčius, ir matant saulės žaismą upelio paviršiuje, atėjo mintis: „ iš tamsos, į šviesą“. Tarsi aš, buvusi sąmonės tamsoje, po truputį išeinu į šviesą. Tuo pačiu, buvo gera jausti gaivinančią ir apvalančią upelio vėsą. Su dėkingumu paleidau pasroviui visą tai, kas mane neramino. Jaučiau, kad ant širdies guli dar daug nuoskaudų ir gyvenimo skaudžių patirčių, kurias jau seniai laikas paleisti. Jos tarsi inkaras mane pririša prie praeities ir laiko tamsoje. Tas nuoskaudų paleidimas ir yra ėjimas į šviesą su lengva, džiugia, kupina meilės širdimi.
Iš užduodamų klausimų upės elementaliui, suvokiau, kaip svarbu jausti gyvenimo tėkmę, gebėti išreikšti save kaip moterį. Jausti tėkmę savyje, moterišką enegiją, kuri įgalina save labiau suvokti ir išreikšti. Priimti savo kūną, jį mylėti ir juo džiaugtis. Suvokiau, kad noriu paleisti pasroviui visą nemeilę sau. Leisti, kad vandens elementas manyje išsilietų į tyrus vidinius srautus, kurie atveria naujas galimybes mano gyvenime.
Uždavus klausimą, iš kur atiteka upė ir iš kur aš esu, atėjo mintis, kad upė atiteka iš Žemės įsčių, o aš atėjau nuo Dievų. Atėjo prasminiai žodžiai: Tartaria, Vaikuntha, Anahata. Žodis – Vaikuntha, jau seniau, atėjo man per sapną, kaip atsakymas, jog ankščiau, aš ten gyvenau ir iš ten atėjau. Suvokiu, kad reiktų labiau į tai pasigilinti.
Buvo gera, kad visą tą laiką su manimi buvo mokytojo šuo Alkora, kuri, mano nuostabai, mane susirado ir išniro iš tankmės, linksmai pūkšteldama į vandenį nuo stataus kranto medžio paunksmėje. Visą patyrimo laiką su manimi braidė ir mėgavosi vandens vėsa. Šalimais gamtojautos atlikti atėjo ir sodybos šeimininkė R. Tarsi jaučiau nuo jos atliepiantį motinišką ir globėjišką ryšį. Moters, kaip motinos, kuri teikia gyvybę, slėpiningą pasireiškimą.
Gale patyrimo iš vidaus išsiliejo tokios eilės:
Mano vandenys tyri,
Jie ne skausmui sukurti.
Kai išreikšiu aš save,
Pasikeis mano Dalia.Vandens tėkmė, tarsi gyvybės versmė, o vandens prigimtis – gyvenimo paslaptis
Tik dabar suvokiau, koks nuostabus dalykas yra mūsų vidiniai vandenys – ašaros, per kurias galime išlieti visas savo nuoskaudas ir liūdesį. Juk verkia tik žmogus. Tai tarsi Dievo dovana ir suteikta galimybė, išreikšti tiek savo liūdesį, tiek džiaugsmą. Tai leidžia suvokti, kad mes turim jausmus, kaip tą pajautą, atėjusią nuo šviesos pasaulio. Dieviškos dalies pasireiškimas mumyse.
Suspėjau kaip tik laiku. Suskambus laikmačiui, padėkojau už šį patyrimą ir grįžau atgal pas savo bendraminčius.
Vėliau darėme barškynes. Prisidėjome į metalinės talpos vidų tai, kas skambėtų, nes vandens elementas susijęs su garsu. Naktį, kai pasirodė mėnulis, ėjome su jomis į šventvietę Mėnulio apeigai. Tai buvo linksma, emocinį krūvį nuimanti ir leidžianti atpalaiduoti jausmus eisena. Labai neįprasta apeiga, kuri buvo sukurta čia ir dabar. Pradžioje buvo keista, tada labai juokinga. Paskui protas pakibo, nes nesuprato, kas čia vyksta. Buvo labai linksma klausytis kūnovaros varonės, mūsų mokytojos L. nuoširdaus ir tikro juoko. Ji buvo tarsi tikra įsikūnijusi raganaitė. Mėnulio šviesa ir keistas, šventvietei neįprastas vyksmas, turėjo mistinį atspalvį. Jaučiau, kaip viduje esu sukaustyta baimės būti vertinama, baimės būti sumenkinta. Mokytojos L. pavyzdys, man suteikė drąsos, todėl atsipalaidavau ir mėgavausi esamu potyriu.
tęsinys 3 dalyje
© 2023, viršaitis. All rights reserved.
Latvijas Dievturu Sadraudze
