Baltų žinyčios vartai

0

Aukštaitiški aukurai (2)

viršaitis kovo 24, 2011 Paminklai, PASAULĖŽIŪRA, Paveldas

Pradžia 20110323

Vykintas Vaitkevičius* Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, Klaipėdos universitetas

Akmenų paplitimo mįslės

Akmenų su smailiadugniais dubenimis randama tik kaimuose. Į bažnytkaimius, kiek šiandien žinoma, jie patekdavo daugiausiai kaip statybinė medžiaga pamatams, sienoms ar laiptams. Kartais tokie akmenys buvo naudojami ir švęstam vandeniui bažnyčiose laikyti (pvz., Dotnuvoje, Kėdainių r.; Kurmaičiuose–Linksmėnuose, Joniškio r.). Kaimuose ar kaimavietėse akmenų su dubenimis retai randama po vieną. Didesnių jų telkinių ribose dėsninga tai, kad dubenuotųjų akmenų kaimuose randama po du ar tris. Ten, kur duomenys yra geriau surinkti arba akmenų registracija pradėta dar iki 1970 m., akmenų su dubenimis skaičius šokteli ir iki keleto.

Būdinga, kad akmenų su dubenimis randama gatviniuose kaimuose, suplanuotuose bei įkurtuose

XVI a. viduryje ir į vienkiemius skirstytuose XX a. pradžioje (Vidurio Lietuvoje) arba trečiajame ar ketvirtajame dešimtmetyje (vieni sodžiaus gyventojai išsikėlė, o kiti liko). Atrodo, dubenuotųjų akmenų ir yra gausiausia kaip tik tokiuose išretėjusiuose gatviniuose kaimuose (Vidurio Lietuvoje ir Utenos krašte). Juose rasime akmenų, naudojamų pasilypėjimui ar pamatams, ir prie sodybų, ir nukeltų sodybų vietose.

Taip pat bendra yra tai, jog vienoje sodyboje yra (arba iš senų laikų buvo) tik vienas akmuo su dubeniu.

Tai patvirtina jau anksčiau išsakytą nuomonę, kad šeima arba vienos sodybos gyventojai turėjo tik

vieną akmenį su dubeniu. Nelengva pasakyti, ar juos turėjo be išimties visi kaimo gyventojai – antraip kaip įvertinti dubenuotųjų akmenų praradimų mastą? Kai kuriuose dideliuose kaimuose vien per XX a. jų buvo prarasta du kartus daugiau negu išlikę dabar[26]. Atrodo, kad akmenų su dubenimis naudojimas buvo būdingas ne visiems (etniniu, socialiniu, religiniu požiūriu) gyventojams.

XVI a. viduryje į gatvinius kaimus keliami gyventojai (ar dalis jų) kartu su savo trobesiais ir kitu turtu[27] iš senų sodybviečių, matyt, perkėlė ir akmenis su dubenimis, kai kuriais atvejais dar net panaudodami juos pagal senąją paskirtį – kertiniais akmenimis[28]. Žinoma, dalis dubenuotųjų akmenų galėjo likti gulėti ir senųjų viensėdžių vietose. Be to, Valakų reforma XVI a. viduryje vienu svarbiausių chronologinių taškų akmenų su dubenimis istorijoje laikytina ir todėl, kad vėlesniu laikotarpiu gyventojų galimybės migruoti iš vienos vietovės į kitą sumažėjo iki minimumo[29] -mįslingą dubenuotųjų akmenų paplitimą juk sunku paaiškinti kitaip kaip tik gyventojų migravimu.Dubenuotųjų akmenų paplitimą nepaprastai sunku paaiškinti vientisų etninių teritorinių junginių egzistavimu – akmenys paplitę ne visoje žiemgalių teritorijoje, o tik pietų Žiemgaloje. Jų gausu šiaurinėje Vidurio Lietuvos kapinynų srities dalyje, tačiau visiškai nėra Kauno apylinkėse. Ne mažiau sudėtinga sugretinti akmenų paplitimą su administracinių vienetų ribomis. J. Šliavas yra taikliai pastebėjęs, kad Radviliškio rajone akmenų arealas koreliuoja su XVI a.

Upytės pavieto vakarine riba[30], tačiau nenurodė, jog gretimame Kėdainių rajone visiškai priešingas vaizdas. O kur dar didelis nuo Vidurio Lietuvos regiono nutolęs akmenų su dubenimis telkinys Utenos krašte… Tad tyrimų duomenys yra kur kas labiau komplikuoti, negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Nepretenduojant į galutinę nuomonę apie mįslingą akmenų su dubenimis paplitimą, tenka konstatuoti, jog Vidurio Lietuvos pietuose rytinė akmenų su smailiadugniais dubenimis riba sutampa su Nevėžio upe, taigi visais atvejais yra istorinės Žemaičių seniūnijos, bet ne XVI a. vidurio Upytės pavieto teritorijoje[31]. O Vidurio Lietuvos šiaurėje atvirkščiai – vakarinė dubenuotųjų akmenų riba iš esmės sutampa su vakarine XVI a. vidurio Upytės pavieto riba[32], ir Žemaitijos, t. y. Šiaulių pavieto, teritorijoje tokie akmenys menkai paplitę. Dažnai pažymimas, tačiau iki šiol mažai tyrinėtas Lietuvos Žiemgalos teritorijos apgyvendinimo faktas XV–XVI a.[33] suponuoja prielaidą, jog dubenuotųjų akmenų telkiniai į pietus ir vakarus nuo Pasvalio, Linkuvos–Žeimelio ruože, Kupiškio apylinkėse, taip pat toliau nuo jų yra gyventojų migravimo iš Vidurio Lietuvos pietų (istorinės Upytės žemės, didele dalimi lokalizuojamos į vakarus nuo Nevėžio, su menamu centru Bakainiuose, Kėdainių r. [34]) rezultatas. Nagrinėjamos teritorijos miestelių su bažnyčiomis chronologinis sąrašas (1. 1476 m. Lygumai; 3. 1497 m. Pasvalys; 6. 1503 m. Linkuva; 8. 1511 m. Grūžiai; 15. 1540 m. Žeimelis; 16. 1542 m. Plonėnai [35]) rodo, kad šis procesas galėjo prasidėti baigiantis karui su kryžiuočiais arba netrukus po jo.

Tai, kad akmenys su smailiadugniais dubenimis netolygiai pasiskirsto XV–XVI a. naujai arba pakartotinai apgyvendinamose Šiaurės Lietuvos vietovėse (pvz., nepaplito apie Biržus, Joniškį, Panevėžį, Rokiškį), rodo, jog šiame procese dalyvavo ne vien istorinės Upytės, bet ir kitų administracinių-teritorinių vienetų atstovai, kuriems nebuvo būdingas šiame straipsnyje nagrinėtų dubenuotųjų akmenų naudojimas. Kaip migracinės teorijos kontekste reikėtų vertinti Utenos krašto gatviniuose kaimuose paplitusius akmenis su smailiadugniais dubenimis, lieka neaišku. Remiantis aukščiau išdėstytu požiūriu, galima manyti, kad viena iš migracijos krypčių, kurios politinės, socialinės ar ekonominės priežastys, deja, lieka nenustatytos, iš Vidurio pietų Lietuvos vedė ir į Utenos apylinkes.

IŠNAŠOS

26. Ten, kur registracija pradėta iki masinio akmenų skaldymo pradžios ar melioracijos, užfiksuota net po 5 (Mantviliškis, Kėdainių r. – Matulis R. Istoriniai akmenys, V., 1990, p. 54; Nemeikšiūnai, Pasvalio r. – A. Stapulionio rinkinyje).

27. Plg.  Jurginis J. Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, V., 1962, p. 291.

28. Plg. Urbanavičius V. Ten pat, p. 14.

29. Jurginis J. Lietuvos valstiečių istorija (nuo seniausių laikų iki baudžiavos panaikinimo),

V., 1978, p. 72; Dubonis A. Žemėvalda. – Lietuvos didžiosios kunigaikštijos kultūra. Tyrinėjimai ir vaizdai, V., 2001, p. 791–792.

30. Šliavas J. Kokioms dievybėms vis dėlto buvo skirti dubenėtieji akmenys? – Žiemgalių pėdsakais, V., 1996, p. 174.

31. Lietuvos istorijos atlasas, V., 2001, p. 16–17, 18.

32. Kartu tai senoji riba tarp vakarų ir rytų Žiemgalos – už šiuos neskelbtų tyrimų duomenis dėkoju E. Vasiliauskui.

33. Plg.  Jarockis R. Lietuviškosios Žiemgalos dalies apgyvendinimo raida XIII–XVI amžiuje. – Lietuvos archeologija, 2003, t. 24, p. 9–16; Dubonis A. Žiemgalių imigrantai Lietuvoje (XIII a. pabaiga). – Senosios Žiemgalos istorinis ir etnokultūrinis paveldas, V., 2004, p. 90.

34. Zabiela G. Upytės žemė II tūkstantmečio pirmojoje pusėje. – Iš Panevėžio praeities: Upytės žemei 750 metų, Panevėžys, 2004, p. 29–34.

35. Kiaupa Z. Upytės miestietiškųjų gyvenviečių tinklo formavimasis XV a. – XVI a. pirmojoje

pusėje. – Iš Panevėžio praeities: Upytės žemei 750 metų, Panevėžys, 2004, p. 66.

Paruošta BALTAI.LT pagal straipsnių rinkinį „Aukštaičių tapatumo paieškos“ Žiemgalos leidykla, Kaunas 2006, ISBN 9955-434-16-3

© 2011, viršaitis. All rights reserved.