0

Akmuo kaip bendruomenės kultūros centro simbolis šventvietėse (alkvietėse)(2)

kovo 27, 2011 PASAULĖŽIŪRA

Pradžia 20110322
Akmuo kaip bendruomenės kultūros centro simbolis šventvietėse (alkvietėse), kaimo vietovėse ir lietuvių liaudies dainose (II dalis)

E g i d i j u s    M A Ž I N T A S.
Lietuvos žemės ūkio universitetas.

Foto V. Vaitkevičiaus.Šeimaties akmuo Mokas (Utenos r.) aruodai.lt

Akmens panaudojimas kultūrinio ir dvasinio ugdymo kontekste Mūsų protėviai žinojo,  kad dvasiniam žmogaus augimui, ypač vaikystėje ar jaunystėje, reikia nuo  dviejų valandų dainavimo per savaitę, o vaikinams dar privaloma būdavo pasigaminti iš beržo tošies lazdelę ir ją pūsti, anksti ryte genant kaimenę į ganyklą arba po darbo. Po to jie jau gali, nepatirdami jokių dramatiškų permainų emociniame ir fiziniame lygmenyje, savarankiškai vientisai dainuoti ganyklose, laukuose, sodžiuose. Dainų intervalika nesudėtinga, jose užkoduoti visi svarbiausi žmogaus gyvenimo etapai. Jose veikia visos stichijos: vanduo, medis, oras, ugnis, žemė. Dauguma mūsų kaimo dainorėlių, įvaldžiusių  vientisą sąmoningą dainavimą, vedami patyrusių senučių, greitai perėmė šį unikalų sveikatinimo būdą. Ne paslaptis, kad giedančių ir dainuojančiųjų vyrų ir moterų amžius būdavo įvairus. Solidaus amžiaus žmonės mokydavo ir giedodavo kartu. Tokios tradicijos yra išlikusios Mardasavo apylinkėse, kur giminių giedotojų kastos plačiai dalyvavo kaimo kultūriniuose renginiuose. Lydint mirusįjį skambindavo varpais. Sustodavo kryžkelėse, prie laukų ribų, kur tikėjo anksčiau gyvenus mirusiųjų vėles[6].
Mirusiuosius į kapines nešdavo pro vartus, o savižudžius keldavo per tvorą. Nuo seno buvo įsigalėjęs paprotys vyrus laidoti galva į šiaurvakarius, moteris – į pietus arba pietryčius. Nuleidus karstą į duobę, lydintieji berdavo tris saujas žemių sakydami: „Tebūnie tau lengva žemė!“ Buvo metami akmenys, kad mirusysis „nevaikščiotų“ ir „negąsdintų“ gyvųjų. Tuo pačiu tikslu buvo užritami ant kapo akmenys, vėliau – statomi sunkūs antkapiai. Taip pat laidotuvėse buvo paplitę verkavimai. Jie trukdavę tris dienas giedant po kelias valandas tam, kad iš kūno išeitų mirusio žmogaus siela ir nukeliautų ten, kur jai ir dera eiti. Mirusiuosius apraudodavo jausmus atspindinčiomis raudomis. Raudodavo moterys žodžiais ir lankydamos mirusiuosius kapinėse, suklaupusios prie kryžiaus ar paminklo. Vyrai raudodavo retai. Jei šeimoje nebūdavo kam raudoti prie mirusiojo, tai apraudodavo kas nors iš tolimesnių giminių. Kartais kaimuose būdavo moterų raudotojų, kurios raudodavo už atlyginimą. Padėdavo raudoti ir kaimynės, kurios raudodavo be ašarų. Niekad neraudodavo savižudžių, paskenduolių, žaibo nutrenktų. Vaikai privalėjo raudoti tėvų. Mūsų protėviai prieš kelis šimtmečius  įvairius giedojimo ir dainavimo  būdus sėkmingai naudojo kaip sveikatinimo  techniką, padedančią pasiekti harmonijos būseną, atsiverti dieviškumui ir tokiu būdu valyti kūną, mintis, jausmus. Giedojimas  tai tam tikra religija,  medicininė terapija, moderni  psichologija ir net etninė  hipnozė. Vienas svarbių lietuvių liaudies dainų  estetikos bruožų yra akmens idealizavimas. Jau ir šiaip sakoma, kad apie akmenį kaip ir apie mirusį – arba gerai, arba nieko. O liaudies dainose akmuo pakylėjamas į grožio plotmę. Akmuo  poetizuojamas ir tiesiog, ir pasitelkiant įvairius įvaizdžius, ypač iš gamtos. Giesmės herojus kalbina akmenėlį, kaip kultūrinės atminties saugotoją. Klausia, bendrauja, kalbasi su akmenėliu kaip su gyvu žmogumi. Ir matyt sulaukia atsakymo:
– Pasakyk, mergele
Pasakyk, jaunoji,
Kas sunkesnis
Yr už akmenėlį?
– Ne mergelė būčiau,
Kad aš nežinočiau,
Kas sunkesnis
Yr už  akmenėlį. (J u š k a 1954; įdainuota Šopytės)

Eilučių virtinės persotintos panašiais kreipiniais, klausimais, sušukimais, raginimais, liepimais. Taigi dainos emocija, mintis veikia kvėpavimą, tačiau pastebimas atvirkštinis poveikis: su akmens įvedimu į dainos tekstą keičiasi ir dainos turinys, keičiasi emocijos, mintys, nejučia vyksta poelgių korekcija. Dainavimo metu iškilus šiems praeities jausmams, mintims, sprendimams,  svarbu išlaikyti sąmonę, susitapatinant su praeities išgyvenimais ir apribojimais, tęsti meridianinių takų cirkuliarinį dainavimą  su laisvu iškvėpimu, kuris leidžia paleisti įtampas, išlaikant atpalaiduotą kūną. Dainoje „Oi, lakštavo lakštutė“ dainuojama:

Oi lakštavo lakštutė in marių
Oi in marių, in balta akmenia
Dai un aina matutė keleliu
Dai un aina cikraja keleliu
Prašiau, meldziau matutį kap dievų
Prašiau, meldziau tikrųjų kap dievų
Kad nukeltų nuo balta akmenia
Kad iškeltų iš gilių marelių
Nenukėla nuo balta akmenia
Neiškėla iš gilių marelių
[tėvutis, braliukas, sesutė, bernelis]
Tai nukėla nuo balta akmenia
Tai iškėla iš gilių marelių.

Laukite tęsinio


IŠNAŠOS

6. Vėlės atsiskyrimas nereiškia mirusiojo ir gyvųjų fizinių ryšių nutraukimo. Vė1ė toliau gyvena tą pati gyvenimą ir periodiškai lanko gyvuosius, o gyvieji palieka jai vietą prie stalo ir maitina. Tačiau baltų tikėjimuose, be vėlės, dar yra siela – amžinoji gyvybės jėga, kuri neišeina iš žemės, neišskrenda paukščių taku į dausas, o persikūnija į medžius, gėles, gyvulius ar paukščius, taip pat į akmenis. Iš mirštančio kūno ji išeina su kvapu, atodūsiu ir tučtuojau pereina i kitą gyvą kūną. Vyrų dvasia dažniausiai persikūnija į ąžuolus, beržus, uosius, moterų – į egles ir liepas. Ligi šio šimtmečio senose kapinaitėse augančių medžių nelietė medkirčio ranka: medžiuose ir kapinių žolėje teka mirusiųjų kraujas. Be augalų, siela taip pat pereina į paukščius: moters – į gegutę ar antį, vyro – į sakalą, balandį, varną ar gaidį. Antkapiniuose paminkluose atsispindi tikėjimas į persikūnijimą. Nidos kapinėse iki dabar buvo išlikusių medinių paminklų, kuriuose galime atpažinti rupūžės pavidalą ar kojas, paukščius ir augalinius motyvus. Ypatingi akmenys buvo siejami su sakraliniais mitais, magija, tikėjimais.

Paruošta pagal Acta humanitarica universitatis Saulensis. T. 6 (2008). 90−107. ISSN 1822-7309

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.