0

TARP EMOCIJOS IR RITUALO: BALTŲ KARO PAPROČIŲ PĖDSAKAIS (2)

balandžio 15, 2011 KARYBA, PASAULĖŽIŪRA

Pradžia 20110414

DAIVA VAITKEVIČIENĖ *
Tęsinys

Raudojimas: emocijos ar ritualas?
Raudojimas vokiečių kronikose pristatomas ne tik kaip emocinė liūdesio išraiška (aimanavimas, dejavimas), bet ir kaip apeiga. Mirusiųjų apraudojimo ritualą matome keliuose Livonijos eiliuotosios kronikos ir Henriko Latvio kronikos epizoduose: Quos videntes Curones a civitate recedunt et collectis interfectis suis ad naves revertuntur et transita Duna triduo quiescentes et mortuos suos cremantes f e c e r u n t p l a n c t u m s u p e r e o s (HCh XIV 6).

Foto Artūrs Tomsons

Kuršiai, juos pamatę, pasitraukė nuo miesto ir, surinkę užmuštuosius, grįžo prie savo laivų, persikėlė per Dauguvą, ten prastovėjo tris dienas, a p v e r k ė   u ž m u š t u o s i u s  ir  juos sudegino (Jurginis 1991: 67).
d i e c l a g e t e n  sie vil manche tage mit vil b i t t e r l î c h e r c l a g e  (LRCh 5701, 5702).

Kai sembai namo atėjo,
Jie netrukus pastebėjo,
Kad jiems trūksta daug narsių
Ir tikrai rinktinių vyrų.
Daug dienų jie jų g e d ė j o,
G a i l e s t i n g a i  d ė l  j ų  r a u d o j o.

Žadeikis, Petrauskas 2005: 279

Henriko Latvio Livonijos kronikoje taip pat minimos ir estų raudos:
Sed Estonespropter tantam suorum interfectionem ad persequendum Lethos venire non presumebant, sed t r i s t i a f u n e r a a Letthis sibi iniecta multis diebus colligentes et igne cremantes, exequias cum l a m e n t a t i o n i b u s et potationibus multis more suo celebrabant (HCh XII 6).
Tačiau estai nepersekiojo lettų [t. y. latvių – D. V.] už tokį kraujo praliejimą, tik surinko l i ū d ė d a m i užmuštųjų kūnus, juos sudegino, kėlė laidotuves  s u  r a u d o m i s  ir laidotuvių vaišėmis pagal savo paprotį (Jurginis 1991: 60).

Apie baltų laidotuvių raudų ritualą užsimenama ir kituose viduramžių šaltiniuose – 1249 m. Kryžiuočių ordino sutartyje su prūsais (minint  tulissones ir ligaschones, atlikdavusius žuvusių karių garbstymą), 1262 m. rusiškoje Haličo-Voluinės kronikoje aprašant Lietuvos karaliaus Mindaugo žmonos mirtį [2], 1389 m. kryžiaus žygių propaguotojo Philippe’o de Mézières’o traktate, jam aprašant Lietuvos valdovų kremavimo ritualą [3], 1426 m. Sembos vyskupo Michaelio Junge’s įsake, draudžiančiame prūsams raudoti ant kapų [4]. Pamažu šaltiniuose randasi vis daugiau paprotinių detalių, iš kurių yra aiškiau, jog kalbama kaip tik apie apeiginį raudojimą. Bet, kaip pažymi raudų tyrinėtoja Aušra Žičkienė, raudų tradicija labai pakito per kelis šimtmečius: ankstyvuosiuose šaltiniuose kalbama apie epinę karžygių, karių garbstymo tradiciją, kuri vėliau buvo visai prarasta; iki XX a. išliko tik improvizacinio pobūdžio raudos (Žičkienė 1998: 174). Tačiau garbstymo elementų galima įžvelgti garsiojoje karinėje-istorinėje Sudaičio sutartinėje [5] (jos fragmentas pirmąsyk paskelbtas Motiejaus Strijkovskio „Kronikoje“ 1582 m.). Nors tai sutartinė, o ne rauda (ten pat), joje klausimo forma (kuri taip būdinga raudoms) kreipiamasi į „kunigėlį“ (kunigaikštį):

– Ko tujei, kunigėli, sudaičio,
Ilgai pamigėli, sudaičio?
Miegą bemigantem, sudaičio,
Iškirta karelius, sudaičio,
Išpylė pilelę, sudaičio,
Katro tau, kunigėli, sudaičio,
Daugiau pagailėja, sudaičio?
– Ne taip gaila man pilelės, sudaičio,
Kaip man gaila karelių, sudaičio,
Aš pilelę supilsiu, sudaičio,
Dvejais trejais meteliais, sudaičio,
O karelių nebužauginsiu, sudaičio,
Nei dešimtis metelių, sudaičio.

LLD 3 683

Nesunku pastebėti, kad ši sutartinė funkciškai yra artima raudoms, ypač tam tikrai jų grupei, apibūdinamai kaip buitinės raudos; tokios raudos buvo atliekamos ištikus nelaimei – gaisrui, sausrai, nederliui, kritus gyvuliams, užėjus ligai – arba tiesiog skundžiantis sunkiu likimu (Žičkienė 2004a). Į Sudaičio sutartinės stilistikos panašumus su raudomis atkreipė dėmesį ir Donatas Sauka: „Sutartinę lygindami su rauda, rastume nemaža stilistinių panašumų (kreipimasis, klausimas-priekaištas, apgailėjimas)“ (Sauka 1982: 78). O štai kitas Sudaičio sutartinės variantas yra artimas raudoms jau ne tik dėl klausiamosios stilistikos ir funkcijos, bet ir savo turiniu, plg.:

Mėtaujėla, mėtaujo,
Biednas Sudaitėlis,
Mėtauja lylio.
Kā taip gailiai verki,
Kāl smūtnas veidelis?
Pražuva skarbelis
Ir visas turtelis.
Biednas Sudaitėlis,
Ku r t u p r i s i g l a u s i:
A r p r i e me d e l i ā ,
A r p r i e a k me n ė l i a?
Me d e l i s š a k o t a s,
A k me n ė l i s š a l t a s .

LLD 3 684

Plg. raudas:
Mana motušėla, mana garbuolėla! Ko tu dabar numirei? Kur aš pasidėsiu? G l a u s i u o s p r e a k mi n ė l i a – a k mi n ė l i s š a l t s. G l a u s i u o s p r e m e d e l i a – m e d e l i s š a k o t s! (BsTR 339).
Kaip sunku žuvelei be vandenėlio, taip sunku siratėlei be tėtužėlio. Kur siratėlių pulkelis ėjo, ten ašarėlių upelis tekėjo. Kur siratėlių pulkelis ėjo, ten šiaurus vėjelis pūtė. Kur siratėlių pulkelis ėjo, ten skaudus lietulis lyjo.
Prie ko jie prisiglaus, kas už juos užtars nors vieną žodelį? Kas juos išmokys sunkių darbelių dirbti? Va i, r e i k ė   į s o d y t i  č y s t am  l a u k e l y  ž a l i a  l i e p e l ė, v a i , j i e  b ū t  n o r  p r i e  t o s  p r i s i g l a u d ę, vai, j i b ū t  u ž k l ė s t u s  s a v o  ž a l i a i s  lap e l i a i s.  O d a r p r i e  k o  p r i s i g l a u s, k i b a  č y s t am  l a u k e l y j  p r i e  g r y n o
a k me n ė l i o (BsTR 211).
Raudų, dainų ir sutartinių įvaizdžiai bei stilistika susipina; štai paskutinėje raudoje našlaičiai vaizduojami labai panašiai kaip šeimos dainose. Šiame kontekste norėtųsi iškelti prielaidą, kad raudos nėra vienintelis apeiginis dainuojamosios tautosakos žanras laidotuvių ritualuose; vertėtų atkreipti dėmesį ir į latvių laidotuvių dainas, kurios buvo dainuojamos svarbiausiais laidotuvių momentais (panašiai kaip raudos). Beje, galbūt latvių raudų ankstyvą išnykimą irgi būtų galima sieti su lygiagretaus žanro tai pačiai funkcijai atlikti egzistavimu?
O grįžtant į viduramžius, svarbi atrodo Livonijos eiliuotoje kronikoje vartojama sąvoka „graudžios dainos“ (jâmersanc). Šis žodis čia vartojamas keletą kartų, iš jų tris kartus pasakojant apie žiemgalius, kurių pilys viena po kitos buvo sunaikintos kryžiuočių. Pasakymas jie dainavo graudžias dainas apibūdina pralaimėjimo ir patirtų nuostolių bei skausmo situacijas, iš kurių paskutinė reiškė galutinį žiemgalių genties sunaikinimą. Štai šios trys situacijos (iš pradžių cituojamas originalas, o paskui apytikslis eiliuotas vertimas; originale formuluotės sutampa, o Pranciškaus Žadeikio vertime įvairuoja):
1.
s i e s u n g e n m a n c h e n j â m e r s a n c  (LRCh 10160).
‘jie dainavo tam tikras graudžias dainas’
[Žiemgaliai nesėkmingai mėgina sugriauti Heiligenbergą]
Tie, kurie pily gyveno [Ordino broliai – D. V. ],
Ką galėjo, viską darė,
Kad priešams kuo daugiau pakenktų.
Daugkart buvo jie matyti prie Raktės
Ir prie Duobelės neretai.
Jais atsikratyti neįstengė stabmeldžiai.
Broliai čia lankėsi dažnai
Ir žalą darė su savais būriais.
Žiemgalius labai jau neramino
Tie dažni įsibrovimai.
Jiems pilis labai apkarto,
Dėl jos jie daug neteko
Ir žmonių, ir savo turto.
Per ilgas pasakojimas būtų,
Jei viską suminėt reikėtų.
D a u g e l  j i e  r a u d ų  r a u d o j o
Dėl draugų ir giminaičių.
Žadeikis, Petrauskas 2005: 341
2.
s i e s u n g e n d â d e n j â m e r s a n c (LRCh 11335).
‘jie dainavo graudžią dainą’
[Žiemgaliai apleidžia Duobelės ir Raktės pilis]
Daugelis žiemgalių apgailestavo,
Kai į savo namus grįžo,
Šeimynas rado išžudytas.
<…>
Lietuviai į savo kraštą jojo,
Jie tikrai labai gailėjos
Dėl žiemgalių nuostolių,
Tad, netverdami iš skausmo,
G e d u l o r a u d a s r a u d o j o.
Žadeikis, Petrauskas 2005: 356

3.
man hôrte die Semegallen clagen
u n d s i n g e n o u c h d e n j â m e r s a n c
d e n D o b l ê n u n d R a c k e n s a n c (LRCh 11462–11464).
‘tuomet girdėjo žiemgalius raudant ir dainuojant graudžią dainą kaip prie Duobelės
ir Raktės dainavo’
[Žiemgalių dalis išsikrausto į Lietuvą. Kiti pasiduoda Ordinui]
Žiemgalius tuomet girdėjo
A i m a n u o j a n t, r a u d a s g i e d a n t,
D u o b e l e i  i r  R a k t e i  k r i t u s [6].
Aptemdytas jų buvo ūpas,
Kad taip dažnai grobiamas turtas.
Ne kartą badą išmėgino,
Abejonės juos kankino.
Viena jų dalis nusprendė
Ir iš tikrųjų įgyvendino:
Padėtį suvokę tiksliai,
Paėmę savo gimines,
Jas į pilį nusiuntė,
Paliko jie tad priešpilį.
Žadeikis, Petrauskas 2005: 358


Žodis  jâmersanc –  ‘graudi daina’ – Livonijos eiliuotoje kronikoje vartojamas
taip pat kalbant apie žemaičių pralaimėjimą ir vieną kartą apie estus:
d e r s a n c v i l j ê m e r l î c h e n s a n c  (LRCh 5477).
‘daina buvo graudi’
[Žemaičiai puola Duobelės pilį]
Greit stabmeldžiai pasitraukė,
Mažai čia ką laimėjo,
Bet žuvusių daug turėjo.
Sunkiai sužeisti gulėjo;
Jų tenai gautų žaizdų
Išgydyt niekas negalėjo.
G r a u d ž i a s d a i n a s d a i n a v o,
Ką prie Duobelės jie gavo[7].
Žadeikis, Petrauskas 2005: 275


sie brâchten j ê m e r l î c h e n s a n c
iren kinden und iren wîben (LRCh 1144–1149).
‘jie nešė g r a u d ž i ą d a i n ą savo vaikams ir žmonoms’

[Estams pralaimėjus,]
Neapkaltinti dievai jų liko,
Nors dėl jųjų taip nutiko,
Kad estų žmonos ir vaikai
L i ū d n a i g i e d o t t u r ė j o.
Žadeikis, Petrauskas 2005: 214

Sunku pasakyti, ar „graudi daina“ yra tik Livonijos eiliuotosios kronikos autoriaus stilistinė priemonė, leidžianti išreikšti žiemgalių liūdesio ir skausmo emocijas, ar tai aliuzija į ritualinį dainavimą ar raudojimą, t. y. tam tikrą ceremoniją, atliekamą po pralaimėjimo, galbūt mirusiųjų, belaisvių ir žuvusios pilies apraudojimą.
Net jei tai tik stilistinė išraiška, už jos karo kontekste, be abejo, slypi skausmas ir liūdesys. Jo ritualizavimas šioje situacijoje atrodytų tiesiog būtinas.

IŠNAŠOS

2. „Tuo pat metu mirė kunigaikštienė Mindaugienė ir ėmė [Mi n d a u g a s] d ė l j o s r a u d o t i.
Jos sesuo buvo ištekėjusi už Nalšios kunigaikščio Daumanto. Mindaugas pasiuntė [pasiuntinius] į Nalšią pas savo svainę. Taip tarė: „tavo sesuo mirė, a t v y k a p r a u d o t i s a v o s e s e r s“. Jai atvykus raudoti, Mindaugas užsinorėjo vesti savo svainę <…>“ (Antanavičius [ir kt.] 2005: 117).
3.
„Ir tada baronai, n u o š i r d ž i a i me l s d a m i e s i i r d i d ž i a i r a u d o d a m i, padega minėtą medinį narvą, sudegina savo valdovą karalių ir jo geriausią jį bičiulį. Abiejų sielos tučtuojau eina į rojų“ (BRMŠ I 453).
4.
„kapinėse ant mirusių draugų bei artimųjų kapo – t e g u n e r a u d a, n e v a i t o j a, kaip ligi šiol dar yra įpratę daryti“ (BRMŠ I 484, 485).
5
. Šią istorinę sutartinę tyrė M. Biržiška, B. Sruoga, Z. Slaviūnas, D. Sauka ir kt.
6.
Vertimas nėra tikslus – kadangi prieš tai kronikoje kalbama apie Duobelės ir Raktės pilių sudeginimą, o paskui apie Sidabrės pilies niokojimą, kronikininkas pateikia analogiją, kad tada žiemgaliai raudojo ir dainavo graudžią dainą taip pat, kaip prie Duobelės ir Raktės buvo dainavę.
7. Pažodžiui šią eilutę reikėtų versti „Taip prie Duobelės jiems nutiko“ (vor Dobêin alsô gelank).
Iš P. Žadeikio vertimo susidaro įspūdis, kad dainuoja graudžias dainas apie tai, kas nutiko Duobelėje, t. y. kaip žemaičiai buvo sumušti Ordino brolių.

Laukite tęsinio

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, ISSN 1392–2831 Tautosakos darbai XXXIII 2007

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.