0

TARP EMOCIJOS IR RITUALO: BALTŲ KARO PAPROČIŲ PĖDSAKAIS (5)

balandžio 18, 2011 KARYBA, PASAULĖŽIŪRA

Pradžia 20110414

DAIVA VAITKEVIČIENĖ *
Tęsinys 4

Pyktis
Liūdesys vs džiaugsmas nėra vienintelės svarbios karo emocijos, nors kaip tik įtampa tarp liūdesio ir džiaugsmo polių yra karo kovų ašis. Tačiau pati karo varomoji jėga yra pyktis – jausmas, kylantis iš liūdesio bei skausmo ir virstantis saldžia keršto jėga, vedančia nuo liūdesio ir skausmo link piktdžiugos.

Apuolės renginys

Štai, pavyzdžiui, kryžiuočiams nepasisekus paimti Kretingos pilies ir praradus daug riterių, „Jie visi p y k č i u  l i e p s n o jo. Greit surengė karo žygį“ (Žadeikis, Petrauskas 2005: 297;
LRCh 7027, 7028). Naujo žygio metu Kretingos pilies gynėjams buvo žiauriai atkeršyta ir tada jau „krikščionys d ž i a u g ė s i  l a b a i“  (ten pat; LRCh 7056). Tokia pat emocijų logika – nuo liūdesio prie pykčio – yra dėstoma ir kalbant apie baltus, plg.:

[Žiemgaliai nesėkmingai mėgina sugriauti Heiligenbergą]

Da u g e l  j i e  r a u d ų  r a u d o j o
Dėl draugų ir giminaičių.
Tada pradėjo jie galvoti,
Kaip už tai atkeršyti.
P y k č i o  v e d ami neretai
Atžygiuodavo prie pilies.

Žadeikis, Petrauskas 2005: 341; LRCh 10160–10165

Pyktis yra viena svarbiausių emocijų tiek rengiant karo žygį, tiek kaunantis; štai dar keletas pavyzdžių iš Livonijos kronikos:
[Mindaugo žygis į Cėsis]

Tada karalius Mindaugas,
D i d e l i o p y k č i o u ž v a l d y t a s,
Ėmė rengti karo žygį
Livonijon, prieš Dievo riterius.

Ten pat: 289; LRCh 6471–6473

[Lietuvių pergalė prie Lielvardės]

O pagonys nežiopsojo,
P y k č i o  a p imt i jie nedvejojo
Į krikščionių eiles įsiveržti
Ir jas netgi perkirsti.
Didžią spragą jie pratašė,
Krikščionims žūtį tai atnešė.

Ten pat: 284; LRCh 6053–6058

Kaip stipri ir brutali emocija, pyktis yra karui itin būdingas jausmas; tai lemia šios emocijos psichologinį naudojimą karinėse strategijose. Kita vertus, pyktis (kovos įtūžis) yra apskritai labai svarbi herojų savybė, rodanti jų karinę kompetenciją; mūšio įniršis yra kovų poetinio aprašymo bendroji vieta, pradedant nuo „Iliados“ ir baigiant „Nybelungų giesme“, o ypač ši vaizdavimo tendencija ryški keltų epinėje tradicijoje. Airių herojiniuose epuose tiesiog tradiciška kalbėti apie pyktį, apimantį Kuchuliną ar kitus herojus prieš mūšį, mūšio metu ir kartais net po mūšio. Panašus karo įniršis būdingas ir anglosaksų Beovulfui (Puhvel 1968: 47).
Tačiau šiame straipsnyje norėčiau pažvelgti į pyktį iš kitos perspektyvos ir aptarti pykčio ritualizavimo galimybes baltų religijoje.

Kovos šūksniai (ritualizuotas pyktis)

Viena iš pykčio ritualizacijos formų – tai karo šūksniai, kuriais siekiama organizuoti agresiją. Tai ne sporadiška emocijų raiška, bet karo papročių elementas. Ritualinis pyktis nuo individualaus emocinio išgyvenimo skirtųsi tuo, kad šiuo atveju orientuojamasi į tam tikrą kontrolę ar sąmoningą emocijų organizaciją, kuria siekiama sukurti kolektyvinę emociją ir ją nukreipti į priešininką. Karo šūkiai bei garsiniai signalai (angl. slogan, pranc. cri de guerre, lot. clamor militaris) yra universali karių organizavimo technika, naudojama įvairiais tikslais: siekiant suburti, išrikiuoti ir vesti kariuomenę, išgąsdinti priešą ir t. t. Patys šūkiai būdavę įvairūs – krikščionys pradėdami ataką neretai šaukdavosi Dievo pagalbos, pavyzdžiui: Dieu le veut! ‘Dievas to nori’; Dieu aide au premier Chrétien!  ‘Dievas padeda pirmajam krikščioniui’ ir kt. Tačiau taip pat galėjo būti skanduojamas karaliaus, kilmingojo ar didvyrio vardas (pvz., Bourbon!; Ha, St Edward!), arba  svarbi vieta (A Bellendaine! – minima škotų karinių susirinkimų vieta) (Chambers 1841: 351, 352). Vygando Marburgiečio kronikoje rašoma, kad „kilmingasis Heseno landgrafas Otonas <…> su būriu savo riterių ėjo į mūšį šaukdami vokiškai Hessenland!“ (Jasas, Gudmantas 1998: 108). Kryžiuočiai irgi vartojo gąsdinimo šūksnius: vienoje Henriko Latvio aprašytoje lietuvių ir Livonijos kariuomenių mūšio scenoje į vokiečių kariuomenę inkorporuoti latgaliai vokiškai šaukė, kad ims į nelaisvę, grobs, nukaus („Letti omnes subsequebantur clamantes <…> ut caperent, raperent, interficerent“, HCh XXV 4; „vokiečiai pirmi stojo į mūšį, o visi latgaliai žygiavo jiems įkandin, vokiškai, kaip buvo primokyti, šaukdami, kad ims į nelaisvę, grobs, nukaus“, Antanavičius [ir kt.] 2005: 107). Lietuviai, išsigandę šio riksmo ir manydami, kad iš paskos traukia daugybė vokiečių, metėsi bėgti.

Tačiau apskritai kronikose mažai kalbama apie kryžiuočių šūksnius ir riksmus kovos metu, nelaikant tai išskirtiniu dalyku; tuo tarpu kalbant apie lietuvius, latvius, lyvius ir kitas Pabaltijo tautas, jų šūksniai suprantami kaip pagoniško identiteto ženklas ir aprašant vartojama frazė „pagal savo papročius“, pavyzdžiui: „Vociferantur et constrepunt paganico more Lyvones“ (HCh II 6), t. y. „lyviai pagal pagoniškus papročius ėmė šaukti ir rėkti“ (Jurginis 1991: 28). Akcentuojama, jog kryžiuočiai kovą pradeda malda ar giesme (kartais minimi ir muzikos instrumentai), o baltai (kaip ir lyviai, estai, rusai) – šūksniais; iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šios dvi skirtingos ritualinės / paprotinės formos yra opozicija, skirianti krikščionis ir „pagonis“:


Tuomet jiems ženklas buvo duotas,
Ką mūšyje daryti turi.
Vokiečiai visi lig vieno
Š a u k ė s i  D i e v o  p a g a l b o s.
Kuršiai pagal savo papročius
Š a u k ė  k a r t u  k o v o s  š ū k i u s.

Žadeikis, Petrauskas 2005: 236; LRCh 2635–2640

Plg.: „Ir su litaurų bei kitų muzikos instrumentų garsais, s u d a i n omi s, ž a d i n a n č i omi s  v y r ų  š i r d i s  i r  š a u k i a n č i omi s  d i e v o  ma l o n ė s, jie veržėsi prie pagonių <…>“ (Jurginis 1991: 74; HCh XV 3).
Kryžiuočių karo šūksniai įrašomi į religinę perspektyvą, o „pagonių“ šūksniai nediferencijuojami, jie necituojami ir interpretuojami kaip chaotiški, neartikuliuoti, nesuprantami ir todėl priskirtini demoniškam pradui. Tačiau tikėtina, kad iš tiesų baltų karo šūkiai buvo ne mažiau religiniai nei krikščionių; tai paremtų karo epizodas iš Haličo-Voluinės kronikos: 1258 m. lietuviai, radę nusiaubtą Vozviaglio pilį ir netekę grobio, „reiškė nepasitenkinimą [originale: тоужахоу, t. y. pyko – D. V. ] ir spjaudė, saviškai tardami „janda“, šaukėsi savo dievų Andajo ir Divirikso ir minėjo visus savo dievus, kipšais vadinamus“ (BRMŠ I 261). Iš šio epizodo matyti karių religinio mentaliteto elementai įniršio ir pykčio akimirkomis (tai bene ankstyviausias lietuviško keiksmažodžiavimo paminėjimas; dievus minintys keiksmažodžiai lietuviams ne naujiena, plg. „Kad tave perkūnas nutrenktų!“ ir pan.). Kita vertus, čia ryški priešų religijos demonizavimo tendencija – krikščionys rusai lietuvių dievus supranta kaip demonus. Analogiška tendencija būdinga ir lietuviams, demonizuojantiems krikščionių Dievą (apie tai kalbėsime truputį vėliau). Kovos riksmas gali būti pastiprintas beldimu į skydus; Henriko Latvio Livonijos kronikoje šis paprotys minimas bent tris kartus – vieną kartą kalbant apie latvius,  vieną kartą apie estų ataką (estai atakavo šaukdami ir belsdami į skydus – „clamantes voce magna clypeosque tangentes“, HCh XXIII 9; Jurginis 1991: 116, 117) ir vieną kartą pasakojant apie latvių ir lyvių karines žaidynes (jos irgi labai įdomios kaip viduramžių ritualas). Pasak Henriko Latvio, apgulę Tartu, lyviai ir latviai karinių žaidynių metu šaukdami beldė kalavijais į skydus („concussione gladiorum cum clypeis conclamantes“, HCh XXVIII 5), skirtingai nuo vokiečių ir rusų, dieną mušėsi, o naktį rengė žaidimus ir dainavimus; l y v i a i  i r  l e t t a i  mu š ė  k a l a v i j a i s  į  s k y d u s  i r  š ū k a v o, teutonai mušė litauras ir grojo švilpynėmis ir kitais muzikos instrumentais, rutenai grojo savo instrumentais su šūkavimais, naktimis visi liko be miego (Jurginis 1991: 139, 140).
Tas pats paprotys minimas ir kitų žaidynių, surengtų latvių pergalei prieš estus pažymėti, metu: „ludum cum clamore magno et clypeorum percussione facientes“  (HCh XV 7; Jurginis 1991: 77), t. y. žaidynes su dideliu šūkavimu ir mušimu į skydus surengė.

Kovos šūksnius baltai vartojo ir priešui įbauginti; apie tai kalbama Vygando Marburgiečio kronikoje, pasakojant, pavyzdžiui, apie būrį skalvių, kurie „su riksmu“ užpuolė lietuvius, „išgąsdino ir privertė bėgti“ (Jasas, Gudmantas 1998: 129;  MChNP 60). Taip pat ir Prūsijos kryžiuočiai vijosi lietuvius ir juos gąsdino riksmu, norėdami, kad jie bėgtų (ten pat: 150; MChNP 87). Šauksmas mūšyje yra organizuota sutelkimo priemonė, ženklinanti ataką, plg.:
Pagonys, pamatę, kad juos persekioja, ir su baime pajutę, kas jų laukia, p r a d ė j o  g a r s i a i  š a u k t i,   k v i e s d ami  s a v u o s i u s, ir atsigręžė prieš krikščionis. Krikščionys, n e i š s i g a n d ę  n e i  j ų  r i k smo, n e i  š a u k smo, <…> puolė lettonus (Jurginis 1991: 53; HCh XXVIII 5).
Kaip matome, kovos šauksmas yra ne tik pykčio ir kovos įniršio išraiška; tai, be abejo, ir jėgos – ne tik fizinės, bet ir moralinės – demonstravimas. Emocijos pripildyta garsinė išraiška yra nesunkiai interpretuojamas kultūrinis ženklas, išreiškiantis kariuomenės psichologinę būklę, kuri savo ruožtu atspindi karui deleguotą religinę galią.

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, ISSN 1392–2831 Tautosakos darbai XXXIII 2007

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.