Baltų žinyčios vartai

0

TARP EMOCIJOS IR RITUALO: BALTŲ KARO PAPROČIŲ PĖDSAKAIS (6)

viršaitis balandžio 21, 2011 KARYBA, PASAULĖŽIŪRA

Pradžia 20110414

DAIVA VAITKEVIČIENĖ *
Tęsinys 5

Dieviškas pyktis ir varpų skambesys

Į mūšį telkiančio instrumento ar žvanginamų ginklų garsas buvo suvokiamas kaip Dievo ar karo dievo balsas. Tai rodo Henriko Latvio pateikta „pagoniška“ Rygos varpo interpretacija:

po pusryčių kuršiai vėl pasirengė kautynėms ir, išgirdę s k amb i n a n t d i d ž i u o j u v a r p u, kalbėjo, k a d k r i k š č i o n i ų D i e v a s j u o s p r a r i s i r s u n a i k i n s (ten pat: 67; HCh XIV 6).

„15min“ nuotr. / Suomijos varpai ir jų nepakartojamas skambesys – Vaskikelo muziejuje.

Rygos bažnyčios varpas krikščionių buvo suprantamas kaip karo balsas, jis Henriko Latvio kronikoje vadinamas karo varpu (ten pat: 91; HCh XVIII 6), juo skambinama prieš karo žygius (ten pat: 67; HCh XIV 6). Tai, kad kuršiai supranta varpo skambesį kaip pikto ir stipraus krikščionių Dievo balsą, leidžia kalbėti apie tokio supratimo modelio egzistavimą ir baltų kultūroje. Henriko Latvio akcentuojamas daužymas kalavijais į skydus, tokiu būdu išgaunant metalo žvangesį, galėtų būti viena iš baltų garsinio ritualo formų. Ir skambinimas varpu, ir beldimas į skydus sukelia metalinį skambesį.
Varpo skambesio religinė funkcija siekia ikikriščioniškus laikus. Pasak etnomuzikologės Mojcos Kovačič, Europoje „varpui priskiriama maginė ar sakralinė galia yra vienas universaliausių religinių bruožų, besiremiančių ikikrikščionišku tikėjimu, esą metalo skambesys gali įveikti kerus, o keliamas trukšmas – išvaikyti demonus (Kovačič 2006: 107, 115). Liaudies religijoje viena iš svarbiausių maginių varpo funkcijų yra sustabdyti audrą ir perkūniją skambinant ypatingu būdu – į vieną varpo pusę (ten pat: 109). Lietuvių tikėjimuose ir mįslėse varpas siejamas su perkūnija: varpų skambėjimas ir griausmas labai panašiai koduojami mįslėse (pvz., Sutrinko trinkulis, su­žvingo žvingulis ir pan.) (Vaitkevičienė 2001: 90, 91). Netgi vienas iš Perkūno vardų, apibūdinančių jo garsinį aspektą, yra Varpulis: pasak Jono Lasickio, „Warpulis laikomas tuo dievu, kuris, trankantis perkūnui, griausmą danguje kelia“ (BRMŠ II 596).

Mitines analogijas tarp Perkūno ir varpo motyvuoja tiek garsinė, tiek maginė (apotropėjinė) varpo interpretacija. Lietuvoje, kaip ir kitur Europoje, užėjus perkūnijai buvo skambinama varpeliu (Balys 1937: 191, 192). Skambantis varpas, panašiai kaip Perkūnas, perskiria debesis ir – praveria dangų (Vaitkevičienė 2001: 89–92).
Tad nenuostabu, kad varpas suprantamas kaip Dievo balsas arba kaip maginis instrumentas, galintis nunešti balsą (mintis, linkėjimą) į dangų. Tuo buvo naudojamasi ne tik religiniais sumetimais, bet ir maginiais tikslais, štai ką XVII a. apie latvius rašo Paulius Einhornas:
Nemažiau keistai atrodo ir tos ypatybės bei savybės, kurias šio krašto vietiniai žmonės priskiria bažnyčių varpams. Jeigu kam nors atsitinka kokia nelaimė ar kita blogybė ir
šis sekmadienį ar per kitą šventą dieną, kai skambina varpais, stovėdamas prie varpinės išsako savo bėdą, toks dalykas padedąs. Jeigu kam nors pavagiamas koks daiktas ir nukentėjusysis prie varpinės, skambant varpams, tą įvykį pagarsinąs, tai vagystė išaiškėjanti.
Apkaltintasis vienokiu ar kitokiu nusižengimu teisindamasis sako: „Galiu nueiti po varpais ir prisiekti“ ir kt. Be to, jie turi dar vieną bjaurų įprotį – norėdami kam nors pakenkti (aš pats savo ausimis iš daugelio girdėjau), eina prie varpinės ir, kai pradeda varpai skambinti, ima tą žmogų plūsti. Jų manymu, v a r p ų g a u d e s y s p l ū d i m ą s i n u n e š ą s i k i p l ū s t a m o j o, o kai šie nutylantys, tai ir plūdimo poveikis praeinąs (BRMŠ III 601).
Panašūs maginiai veiksmai gerai žinomi ir Lietuvoje. Etnologė Nijolė Marcinkevičienė XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje užrašė pasakojimų apie „užzvanijimą“, t. y. apie tai, kaip, slapčia pririšus maišelį su monetomis prie varpo virvės, žmogui užskambinama liga ar nelaimė (Marcinkevičienė 2006: 87). Pasak tyrinėtojos, taip Dievas pasitelkiamas blogio linkėjimams ir kerštui.
Taigi varpo skambesys gali būti suprantamas kaip Dievo balsas, o kartu ir kaip maginė situacija: varpui skambant galima perduoti maginį pranešimą (išsakyti pageidavimą ar siųsti linkėjimą). Įdomu, kad baltų religijoje analogiška Dievo balso funkcija deleguojama Perkūnui – pasak Simono Grunau, tuo metu, kai griaudėja, dievai kalba su žyniais (BRMŠ II 112, 113)[19]. Kad ir kaip ten būtų, vis dėlto Perkūno garsinė charakteristika yra neabejotinai susijusi su pykčiu: gerai žinomas tikėjimas, kad griausmas reiškia besibarantį Dievą.

IŠNAŠOS

19 Nors Matas Pretorijus manąs ir priešingai – griausmas yra ženklas, kad dievai pykstą, ir ne
metas juos klausinėti (Pretorijus 2006: 185).

Bus tęsinys

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, ISSN 1392–2831 Tautosakos darbai XXXIII 2007

© 2011, viršaitis. All rights reserved.