0

Iš „Užrašų knygutės“(1)

liepos 8, 2011 Dvasinis ugdymas, Įžymūs žmonės

JIDDU KRISHNAMURTI

Pasaulinėje dvasinių mokymų tradicijoje ryškų pėdsaką palikęs indas Jiddu Krishnamurti nuo 1961 m. birželio 18 d. iki 1962 m. kovo 19 d. pats nežinodamas kodėl rašė dienoraštį. 1976 m. beveik neredaguotas jis buvo išleistas atskira knyga. Aprašant aplinką ir dvasinę būseną jame ne kartą minimas ir kūną kamuojantis didžiulis skausmas.

1922-ųjų rugpjūtį, būdamas dvidešimt aštuonerių, Krishnamurti patyrė „gyvenimą pakeitusį“ sukrėtimą, apibūdinamą ir kaip dvasinis pabudimas, ir kaip psichologinė transformacija, ir kaip fiziologinis pokytis. Po jo prasidėjo ir visą gyvenimą truko nepaaiškinami aštrūs galvos ir stuburo skausmai, bet Krishnamurti nevartojo jokių skausmą malšinančių vaistų.

1961 m. birželio 30 d. Ohajus, Kalifornija

Vakar popiet jaučiausi labai blogai, skausmas buvo vos pakeliamas, jis truko kelias valandas.

Vaikščiodamas tarp tų violetinių plikų uolų netikėtai pajutau vienatvę. Absoliučią vienatvę. Visur aplink tvyrojo vienatvė; ji buvo be galo turtinga; jos grožis nepasiekiamas nei jausmu, nei protu. Ji buvo ne sustingusi, o gyva, judri, pripildanti visus kampus ir kampelius. Aukšta uolinga kalno viršūnė liepsnojo besileidžiančioje saulėje ir šioji šviesa, šioji spalva dangų pripildė vienatvės.

Vienatvė buvo ypatinga; ne izoliuota, bet pati sau, kaip visus žemės vandenis sutelkiantis lietaus lašas. Ji nebuvo nei džiaugsminga, nei liūdna, o tik pati sau. Ji buvo be savybių, pavidalo, spalvos; visa tai ją darė pažįstamą, išmatuojamą. Ji akimirksniu švystelėjo ir užgimė. Ji nedygo, nesivystė, o visiškai buvo. Nebuvo brendimo laiko; laikas įsišaknijęs praeityje. O tai buvo būsena be šaknų, be priežasčių. Todėl tobulai „nauja“ – būsena, kurios niekada nebuvo ir nebus, nes ji gyvena.

Izoliacija pažįstama, taip pat ir vienišumas. Jie atpažįstami, nes dažnai buvo patiriami tikrovėje ar vaizduotėje. Pats žinojimas apie juos kursto tam tikrą veidmainišką panieką ir baimę, iš kurių randasi cinizmas ir dievai. Tačiau saviizoliacija ir vienišumas prie vienatvės neveda ir todėl neturi tęstis, bet ne tam, kad ką nors laimėtum – tai turi numirti natūraliai, kaip nuvysta gležna gėlė. Ne tik pasipriešinimas gimdo baimę, bet ir nusileidimas. Smegenys turi visiškai atsikratyti visų šių gudrių užmačių.

Šioji begalinė vienatvė nieko bendra neturi su save teršiančios sąmonės vingiais ir posūkiais. Visi kūriniai gimsta šioje vienatvėje. Kūryba griauna, todėl kūryba visados yra nežinomybė.

Šioji vienatvė vakar buvo visą vakarą, ir dabar ji yra, buvo ir pabudus naktį.

Spaudimas ir įtampa nesiliauja, stiprėja ir silpnėja bangomis. Šiandien gana sunku, visą popietę.

1961 m. liepos 31 d. Šveicarija, Gštadas

Meditacija be taisyklių, be priežasties ir motyvo, be rezultato ir tikslo – nuostabus dalykas. Tai ir milžiniškas nuskaistinantis sprogimas, ir mirtis be ateities. Jos tyrumas naikinantis, nepaliekantis jokio slapto kampelio savame šešėlyje pasislėpti minčiai. Jos tyrumas atviras, nes tai nėra pasipriešinimu įgyta dorybė. Ji tyra, nes joje kaip ir meilėje nėra pasipriešinimo. Meditacijoje nėra ateities, nėra ginčo su mirtimi. Praeities ir ateities mirtis sunaikina ir niekingą laiko dabartį, o laikas visada niekingas. Naikinimas ir yra tai, kas tikrai nauja. Tokia meditacija – tai ne kvaili saugumo ieškančių smegenų skaičiavimai. Meditacija yra saugumo struktūrų suardymas ir ji didžiai graži; graži ne vien dėl žmogaus ar gamtos sukurtų daiktų, bet ir dėl savo tylos. Šioji tyla yra tuštuma, kurioje ir iš kurios viskas randasi ir reiškiasi. Ji nepažini, nepasiekiama nei intelektu, nei jausmu; kelio į ją nėra, o metodas jos atžvilgiu tėra godaus proto išmonė. Visi išskaičiuojančio ego keliai ir priemonės turi sunykti, turi liautis bet koks judėjimas pirmyn ar atgal, turi nutrūkti kelias į rytojų. Meditacija yra naikinimas, todėl ji pavojinga siekiantiems gyventi paviršutiniškai, fantazijose ir mituose.

Žvaigždės ankstų rytą buvo itin ryškios, spindinčios. Iki aušros dar buvo toli. Tvyrojo nuostabi ramuma, nurimo net sraunus upelis, tylėjo kalvos. Visą valandą protas buvo budrus, jautrus ir tiktai stebėjo. Būdamas šios būsenos jis galėjo išeiti už savęs be jokios krypties, nes nebuvo nukreipiančiojo. Meditacija yra naikinanti ir skaistinanti vėtra. Tada tolumoje pasirodė aušra. Rytai nušvito jauna, blyškia, romia ir drovia šviesa, ji perbėgo toli dunksančias kalvas, aukštuosius kalnus, jų viršūnes. Medžiai stovėjo tylūs grupelėmis ir pavieniui, pabudo drebulė, linksmai sučiurleno upelis. Balta ūkininko namo siena vakaruose dar pašviesėjo. Šviesa atėjo ir užpildė žemę lėtai, taikiai, beveik maldaujamai. Tuomet snieguotos kalnų viršūnės tapo rožinės ir pasigirdo pirmieji ryto garsai. Dangų tyliai kirto trys varnos, visos viena kryptimi; tolumoje skambtelėjo galvijo varpelis, bet vis dar buvo tylu. Tuomet į kalną pakilo automobilis ir prasidėjo diena.

Ant takelio miške nukrito geltonas lapas; kai kuriems medžiams jau ruduo. Tai buvo vienintelis lapas: lygus, švarus, nedėmėtas. Tai buvo rudens geltonis, ir lapas savo mirtyje vis dar buvo gražus, dar nepaliestas jokios ligos. Kiti lapai tebežaliavo pavasario ir vasaros pilnatvėje. Tai buvo šlovinga mirtis. Mirtis buvo čia, ne tame geltonyje, bet iš tikrųjų; ne neišvengiama tradicinė mirtis, o mirtis, kuri visada šalia. Mirtis buvo ne fantazija – mirtis buvo tikrovė, kurios neįmanoma pridengti. Mirtis visada čia, už kiekvieno kelio posūkio, kiekviename name, kartu su visais dievais. Ji buvo čia visame savo didingume ir grožyje.

Mirtis neišvengiama – galite ją užmiršti, paaiškinti, pateisinti, galite tikėti, kad persikūnysite, kad atgimsite. Darykite ką norite, eikite į bet kurią šventyklą, skaitykite knygą – ji visada šalia, šventėje ir sveikatoje. Turite gyventi su ja, kad ją pažintumėte; tačiau nepažinsite, jei bijosite. Baimė ją tiktai užtemdo. Kad pažintumėte mirtį, turite ją mylėti. Turite ją mylėti, kad su ja gyventumėte. Mirties žinojimas nėra mirties pabaiga – tai žinojimo pabaiga. Mylėti mirtį nereiškia artimai ją pažinti. Negalite mylėti to, ko nepažįstate, betgi jūs nieko nepažįstate, netgi savo žmonos ir savo viršininko, ką ir kalbėti apie tai, kas nepažinu iš esmės. Ir vis dėlto jūs turite mylėti mirtį, keistumą, nepažinumą. Paprastai mylite tai, kuo esate tikri, kas teikia komfortą ir saugumą; tačiau nemylite neapibrėžtumo, nežinomybės. Galite mylėti pavojų, atiduoti gyvybę už kitą ar nužudyti kitą už savo šalį, bet tai ne meilė, nes čia esama atlygio ir naudos; mylite laimėjimus ir sėkmę, nors juose esama kančios. Mirties pažinime nėra naudos, tačiau mirtis ir meilė keistai susijusios, jos visada kartu. Negalite mylėti be mirties; negalite apsikabinti nedalyvaujant mirčiai. Kur meilė, ten ir mirtis, jos neišskiriamos.

Bet ką mes žinome apie meilę? Žinome pojūtį, emociją, žinome norą, jausmą ir minties mechanizmus – bet visa tai nėra meilė. Mylite savo vyrą, savo vaikus, nekenčiate karo, o kariaujate. Jūsų meilei nesvetima neapykanta, pavydas, garbėtroška, baimė; visas šis erzelis nėra meilė. Mylite valdžią ir prestižą, bet tai yra blogis, sugedimas. Argi mes žinome, kas yra meilė? Meilės nepažinumas – tai jos stebuklas, jos grožis. Niekada nežinoti nereiškia būti apimtam abejonių ir nusivylimo – tai reiškia praeities mirtį ir todėl visišką ateities neapibrėžtumą. Meilė neturi tęsinio, kaip ir mirtis. Tiktai atmintis ir nuotrauka rėmeliuose tęsiasi, bet jos mechaniškos, o juk ir mašinos sudyla, užleisdamos vietą kitiems paveikslams, naujiems prisiminimams. Tai, kas tęsiasi, anksčiau ar vėliau sunyksta, o tai, kas sunyksta, nėra mirtis. Meilė ir mirtis neišskiriamos, o kur jos, ten ir griovimas.

1961 m. rugsėjo 15 d. Paryžius

Buvo nuostabus vakaras, giedrame danguje nepaisydamos miesto žiburių spindėjo žvaigždės. Nors visas (Eifelio) bokštas skendėjo šviesoje, matėsi ir tolimas horizontas, ir šviesos atspindžiai žemai upės paviršiuje. Nors nesiliovė gausti mašinos, vakaras buvo ramus. Meditacija prisėlino kaip paplūdimio smėlį skalaujanti banga. Tai nebuvo smegenų atminties tinklu pagaunama meditacija; ji buvo kažkas tokio, kam protas pasidavė be jokio pasipriešinimo. Tai buvo meditacija anapus bet kokių formulių ir metodų; formulė, metodas ir kartojimas užmuša meditaciją. Jos judesys apėmė viską: žvaigždes, triukšmą, ramybę ir vandenų platybę. O medituotojo nebuvo; kad meditacija įvyktų, medituotojas, stebintysis turi išnykti. Medituotojo pašalinimas irgi yra meditacija, tačiau be jo meditacija visiškai kitokia.

Buvo labai ankstus rytas; horizonte kilo Orionas, o Sietynas jau buvo virš galvos. Miesto gausmas nutilo, dingo žiburiai languose, padvelkė švelnus, gaivus vėjelis. Visiškas dėmesingumas nesukelia išgyvenimo; pastarasis yra nedėmesingumo požymis. Būtent nedėmesingumu kaupiami išgyvenimai, patyrimai, kurie daugina atmintį, stato pasipriešinimo sienas; būtent nedėmesingumas gimdo egocentrinę veiklą. Nedėmesingumas – tai išskirianti, atkertanti koncentracija; jai būdingas dėmesio atitraukimas ir nesibaigiantis kontrolės ir disciplinos konfliktas. Apėmus nedėmesingumo būsenai visos reakcijos į iššūkius yra neadekvačios ir šis neadekvatumas yra išgyvenimas. Jį lydi nejautra, minties atbukimas, atminties sienų sutvirtėjimas, o įprotis, rutina tampa norma. Išgyvenimas, nedėmesingumas nesuteikia laisvės. Nedėmesingumas – tai lėtas irimas.

Visiškas dėmesingumas nesuteikia vietos išgyvenimui, centro, kuris išgyventų, ar periferijos, kurioje išgyvenimas vyktų. Dėmesys nėra varžanti ir apribojanti koncentracija. Absoliutus dėmesys apima viską ir nieko neišskiria. Paviršutiniškas dėmesingumas prilygsta nedėmesingumui; visiškas dėmesys apima paviršių ir gelmę, praeitį ir jos įtaką dabarčiai, jau judančiai ateitin. Savimonė yra dalinė, ribota, o visiškas dėmesys apima ribotą sąmonę ir taip pašalina šiuos barjerus ir apribojimus. Visos mintys yra sąlygotos. Mintis yra laikas ir patirtis; iš esmės mintis yra nedėmesingumo pasekmė.

Kas lemia dėmesio pilnatvę? Visi metodai ir visos sistemos duoda tiktai žadamą rezultatą. Bet absoliutus dėmesys nėra rezultatas, kaip nėra rezultatas ir meilė; jis nėra sukeliamas kokia nors veikla. Absoliutus dėmesys yra nedėmesingumo rezultatų neigimas, tačiau šis neigimas nėra žinojimo, kas yra dėmesys, pasekmė. Kas netikra, turi būti paneigta ne todėl, kad jau žinoma, kas yra tikra: jei žinotume, kas yra tikra, netikrumo nebūtų. Tiesa nėra melo priešingybė, kaip meilė nėra neapykantos priešingybė. Neapykantos pažinimas nereiškia meilės pažinimo. Netikrumo, išsiblaškymo neigimas nėra noro pasiekti visišką dėmesingumą rezultatas. Netikrumo kaip netikrumo, tikrumo kaip tikrumo ir tikrumo netikrume regėjimas nėra palyginimo rezultatas. Matyti netikrumą kaip netikrumą – štai kas yra dėmesys. Netikrumas kaip netikrumas nebus matomas tol, kol vyraus nuomonė, sprendimas, vertinimas, prisirišimas ir kiti nedėmesingumo vaisiai. Viso nedėmesingumo mechanizmo regėjimas ir yra visiškas dėmesys. Dėmesingas protas yra tuščias protas.

Kitoniškumo skaistumas yra neaprėpiama ir neperprantama jėga. Šįryt ji su savo ypatinga tyla buvo čia.

1961 m. rugsėjo 19 d.Paryžius

Iš: „Krishnamurti’s Notebook“ by Jiddu Krishnamurti.
Krishnamurti Publications of America, 1976
Vertė Vytautas Kinčinaitis
Bus tęsinys
Šiaurės Atėnai

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.