0

Iš „Užrašų knygutės“(2)

liepos 9, 2011 Dvasinis ugdymas, Įžymūs žmonės

Ar esama ateities? Yra rytojus, jau suplanuotas: reikia padaryti tai ir tai; yra porytojus su kitais reikalais; yra ir kita savaitė, ir kiti metai. Jų neįmanoma atšaukti; galima juos modifikuoti ar visai pakeisti, bet daugelis rytojų egzistuoja ir to nepaneigsi.

Yra erdvė: nuo tos iki tos vietos, arti ir toli; atstumas kilometrais, erdvė tarp objektų; atstumas, kurį mintis įveikia akimirksniu; kitas upės krantas ir tolimas mėnulis. Laikas įveikti erdvę, atstumą ir laikas kirsti upę; nuo čia iki tos vietos – laikas, būtinas šiai erdvei įveikti, gali trukti minutę, dieną ar metus. Tai laikas, matuojamas saule ar laikrodžiu, laikas kaip kelias į tai, kas turi būti pasiekta. Visa tai gana paprasta ir aišku. O ar esama ateities be šio mechaninio, chronologinio laiko? Ar yra siekis, ar yra tikslas, kuriems laikas taip svarbus?

Balandžiai ant stogo tokie ankstyvi; jie burkavo, valėsi plunksnas, vaikėsi vienas kitą. Saulė dar nepatekėjo, o reti dūminiai debesėliai draikėsi po visą dangų; jie dar netapo bespalviai, dar nesklido mašinų gausmas iš gatvės. Įprastas triukšmas pasigirs negreit, o anapus šių sienų driekėsi sodai. Vakar vakare žolė, kuria vaikščioti nevalia niekam, išskyrus balandžius ir keletą žvirblių, buvo itin žalia – stulbinamai žalia – ir gėlės be galo ryškios. Visur kitur buvo žmogus su savo veikla ir nesibaigiančiais darbais. Kyšojo bokštas, tvirtas ir puošnus, netrukus paskęsiantis saulėje.

Žolė atrodė pasmerkta, o gėlėms lemta nuvysti – juk jau visur ruduo. Bet dar iki pasirodant balandžiams terasoje prasidėjo džiaugsminga meditacija. Šioji ekstazė buvo be priežasties – jei džiaugsmas turi priežastį, tai jau ne džiaugsmas; džiaugsmas tiesiog buvo, o mintis buvo bejėgė jį suvaldyti ir paversti prisiminimu. Džiaugsmas buvo per daug stiprus ir aktyvus, kad mintis pajėgtų juo žaisti: ir mintis, ir jausmas visiškai nurimo ir nutilo. Jis sklido bangomis – kažkas gyvo, nepatalpinamo, nesulaikomo, o su džiaugsmu atėjo palaima. Visa tai buvo anapus bet kokios minties ir poreikio.

Ką reiškia pasiekti tikslą? Pasiekti tikslą reiškia atsidurti baimės šešėlyje. Ar egzistuoja vidinis pasiekimas, pasiekiamas tikslas, siektinas rezultatas? Tikslus skiria mintis: Dievas, malonė, sėkmė, dorybė ir taip toliau. Tačiau mintis – tiktai reakcija, atminties atsakas; ir mintis gimdo laiką, skirtą įveikti atstumui tarp to, kas yra, ir to, kas turi būti. Tai, kas turi būti, – idealas, tai kažkas žodiška, teoriška, anapus realybės. Dabartis – faktiškai esanti – yra belaikė, be siektino tikslo, be įveikiamo atstumo. Faktas egzistuoja, o viso kito nėra. Kur yra faktas, ten idealas ir siektinas tikslas; idealas, tikslas – tai bėgimas nuo fakto. Faktas neturi nei laiko, nei erdvės. O kaip tada su mirtimi? Egzistuoja sunykimas; fizinio organizmo mechanizmas suyra, sunyksta – tai ir yra mirtis. Bet tai neišvengiama, kaip neišvengiamai sudyla šis pieštukas. Ar tai ir yra baimės priežastis? Ar veikiau pasaulio, kuriame mes kažkuo tampame, kažką įgyjame, kažko pasiekiame, mirtis? Šis pasaulis bevertis; tai vaizduotės, vengimo pasaulis. Faktas – tai, kas yra, – ir tai, kas turi būti, – du visiškai skirtingi dalykai. Tai, kas turi būti, pririšta prie laiko ir atstumo, liūdesio ir baimės. Viso to mirtis palieka tiktai faktą, tai, kas yra. Tai, kas yra, yra be ateities; laiką gimdanti mintis negali paveikti fakto; mintis negali pakeisti fakto, ji gali nuo jo tiktai bėgti, bet kai bet koks noras bėgti dingsta, tada faktas smarkiai pasikeičia. Tačiau reikalinga minties, kuri yra laikas, mirtis. O kai minties kaip laiko nebėra – argi dar faktas yra? Kada laikas kaip mintis sunaikinama, nebėra judėjimo jokia kryptimi, nebėra erdvės, kurią reikėtų užimti, o yra tiktai tuštumos tyla. Tai visiškas laiko kaip vakar, šiandien, rytoj, kaip nuolatinio tęstinumo ir tapsmo atminties sunaikinimas.

Tuomet būtis yra belaikė, tiktai faktinė dabartis ir ši dabartis nepriklauso laikui. Tai dėmesys be minties sienų ir jausmų užtvarų. Žodžiai vartojami komunikuoti, bendrauti: patys savaime žodžiai, simboliai apskritai neturi prasmės ir reikšmės. Gyvenimas – visada faktinė dabartis, o laikas visada priklauso praeičiai, kaip ir ateičiai. Laiko mirtis reiškia gyvenimą dabartyje. Būtent šis gyvenimas nemirtingas, o ne gyvenimas sąmonėje. Laikas – tai mintis sąmonėje, o sąmonė uždaryta savuose rėmuose. Minties ir jausmo kuriamoje struktūroje visada esama baimės ir liūdesio. Liūdesys užsibaigia kartu su laiku.

1961 m. lapkričio 30 d.
Madrasas, Indija

Vietovė be upės nyki. Tai nedidelė upė, jeigu išvis ją upe galima pavadinti, bet per ją nutiestas didelis tiltas iš plytų ir akmens, nors ir neplatus, autobusams ir automobiliams tenka sulėtinti greitį; ant jo visada pilna pėsčiųjų ir, aišku, dviratininkų. Nors ją būtų galima vadinti upe, liūčių sezonu ji atrodo ir gili, ir vandeninga, bet dabar, kai liūtys beveik baigėsi, ji panaši į plačią vandens juostą su didele krūmais apaugusia sala. Teka ji tiesiai į jūrą rytuose, gyvybingai ir džiaugsmingai. Dabar tai kito liūčių sezono laukianti plati smėlėta sekluma. Per brastą į salą brido galvijai; keletas žvejų bandė pagauti bent kokią žuvį, o visos žuvys buvo smulkios kaip didysis pirštas, o kai jas po medžiais pardavinėjo, sklido baisus kvapas. Šįvakar vandenyje visiškai apmiręs stovėjo didelis garnys. Jis buvo vienintelis paukštis upėje; vakarais čia paprastai būriuodavosi varnos ir kiti paukščiai, bet šįvakar tebuvo šis garnys. Nepamatyti jo – balto, sustingusio po saulėtu dangumi – buvo neįmanoma. Kiek tolėliau matėsi geltona saulė ir žalsva jūra, o link jų nusidriekusiame plote – trys palmės, žvelgiančios į jūrą ir į upę. Vakaro saulė nušvietė ir jas, ir jūrą už jų – neramią, pavojingą, alsuojančią malonia žydruma. Nuo tilto dangus atrodė be galo didelis, artimas ir giedras; iki oro uosto nuo čia toli. Šįvakar tas vienintelis garnys ir trys palmės atstojo visą žemę, praeitą ir būsimą laiką, ir gyvenimą be praeities. Meditacija tapo žydėjimu be šaknų, o todėl ir mirimu. Neigimas yra nuostabus gyvenimo judesys, o pozityvumas yra reakcija į gyvenimą, tai priešinimasis. Priešinimasis nėra mirtis, o tiktai baimė; baimė toliau gimdo baimę ir degradaciją. Mirtis – tai naujo skleidimasis; meditacija yra žinojimo mirimas.

Keista, kad žmogus niekada negali pasakyti: „Aš nežinau.“ Iš tikrųjų tam pasakyti ir pajusti reikalingas kuklumas. Bet žmogus niekada nepripažįsta fakto, kad nieko nežino; šis tuščias didžiavimasis protą užpildo žiniomis. Tuštybė – keista liga, visados žadinanti viltis ir visados nuliūdinanti. Bet pripažinti, kad nežinai – tai sustabdyti mechanišką žinių kaupimo procesą. Yra ne vienas būdas pasakyti „Aš nežinau“ – apsimetinėjimas pasitelkus visus slaptus ir gudrius metodus, noras padaryti įspūdį, tapti svarbesniam ir taip toliau; yra „Aš nežinau“, iš tikrųjų nurodantis žinojimui įgyti reikalingą laiką, ir yra „Aš nežinau“, kai neieškoma būdo, kaip įgyti žinojimą. Vienu atveju tiktai kaupiama ir niekada nesimokoma, kitu atveju turime būseną žmogaus, kuris mokosi nekaupdamas. Reikalinga laisvė mokytis, tuomet protas atjaunėja ir nuskaistėja; o kaupimas silpnina protą, jis sensta ir vysta. Nekaltybė – ne patirties trūkumas, o išsivadavimas iš patirties kaupimo; tai laisvė mirti visiems išgyvenimams ir laisvė neleisti jiems įleisti šaknis kaupiančių smegenų dirvoje. Gyvenimo be išgyvenimų ir patirties nėra, tačiau kada dirva pilna šaknų, nėra ir gyvenimo.

Bet kuklumas nėra sąmoningas išsivadavimas iš žinojimo – žygdarbio tuštybė; kuklumas – tai nežinojimo pilnatvė, kuri ir yra mirimas. Mirties baimės esama tiktai žinojime, bet nežinojime jos nėra. Bijoma ne nežinomybės, o tiktai žinojimo pasikeitimo, žinojimo pabaigos.

Bet pripratimas prie žodžio, emocinis žodžio turinys, paslėpta žodžio prasmė neleidžia iš jo išsivaduoti. Be šios laisvės esate žodžių, išvadų, idėjų vergas. Jeigu, kaip daugelis, gyvenate žodžiuose, vidinis troškulys tampa nepasotinamas; tai tarsi visą laiką arti ir niekada nesėti. Tai gyvenimas beprasmiame nerealumo, veidmainystės ir liūdesio pasaulyje. Įsitikinimas yra žodis, mintijimo rezultatas, sukurptas iš žodžių, ir būtent tai kenkia, atima iš proto jo grožį. Sunaikinti žodį – tai suardyti vidinę saugumo struktūrą, kuri ir taip beprasmė. Šis nesaugumas nėra prievartinis nusigręžimas nuo saugumo, vedantis prie įvairių negalavimų. Tai yra nesaugumas, kylantis iš saugumo klestėjimo, iš kuklumo ir nekaltybės, kurių galios išdidusis niekada nepajus.

1961 m. gruodžio 3 d. Madrasas, Indija

Jie ginčijosi mažoje lūšnelėje su aliejine lempa šalia to mielo kelio; ji šaižiu, spiegiančiu balsu kažką rėkė apie pinigus, jų nebeužtenką ryžiams, o jis tik tyliu, išgąstingu balsu kažką mekeno. Balsai buvo girdimi iš labai toli ir tik triukšmas perpildytame autobuse juos nustelbė. Palmės stovėjo tylios ir net plunksniškos kazuarinų viršūnės nustojo švelniai linguoti. Mėnulio nebuvo ir nebuvo tamsu, saulė jau kada pasislėpė besikaupiančiuose debesyse. Pralėkė autobusai ir automobiliai, daugybė jų, visi važiavo pažiūrėti senos šventyklos ant jūros kranto ir štai kelias vėl tapo ramus, atskirtas ir apleistas. Retkarčiais, tyliai kalbėdamiesi, praeidavo po dienos darbų pavargę valstiečiai. Ta nuostabi bekraštybė priartėjo ir buvo čia su neįtikėtinu švelnumu ir meilumu; kaip gležnas lapelis pavasarį, kuris taip greit išnyksta, ji buvo absoliučiai pažeidžiama ir todėl niekada nesunaikinama. Visos mintys ir jausmai išnyko, baigėsi ir bet koks pažinimas.

Keista, kokie svarbūs tapo pinigai, – ir duodančiam, ir imančiam, ir valdžios žmogui, ir vargšui. Jie nuolatos kalba apie pinigus arba vengia apie juos kalbėti, nes tai blogas tonas, bet ištisai apie juos galvoja. Pinigai geriems darbams, pinigai partijai, pinigai šventyklai ir pinigai ryžiams nusipirkti. Turėdami pinigų nesate laimingi ir nelaimingi esate, jei jų neturite. Jums nurodoma, ko žmogus vertas, pasakojant apie jo padėtį, jo laipsnius, jo protą, jo gabumus, apie tai, kiek jis uždirba. Turčiaus pavydas ir skurdžiaus pavydas, kova siekiant išsiskirti žiniomis, drabužiais, puikia kalbėsena. Kiekvienam norisi kažkam padaryti įspūdį, ir kuo didesnis sambūris, tuo geriau. Bet pinigai svarbesni už visa kita, išskyrus valdžią. Šiedu dalykai yra žavingas derinys; šventasis turi valdžią, nors ir nėra pinigų; jis daro poveikį ir turtuoliui, ir vargšui. Politikas panaudos šalį, šventąjį, dievus, bet ką, kad užkoptų į viršūnę ir skelbtų jums apie garbėtroškos absurdiškumą ir valdžios negailestingumą. Pinigams ir valdžiai nėra galo: kuo daugiau turite, tuo daugiau norite. Bet už visų pinigų ir valdžios stovi liūdesys, kurio neįmanoma paneigti; galite jį nustumti į šalį, pabandyti jį užmiršti, bet jis visada čia; negalite jo nuginčyti, jis čia visados, – gili žaizda, kuri, atrodo, niekada neužgis.

Niekas nenori būti išsivadavęs iš liūdesio, labai jau sudėtinga jį suprasti; jis visaip aiškinamas knygose; taip knygos, žodžiai, išvados tapo svarbiausi, tačiau liūdesys vis tiek čia pat, nors ir pridengtas idėjomis. Ir tuomet darosi svarbu pabėgti; bėgimas – pati paviršutiniškumo, kad ir nevienodo gilumo, esmė.

Tačiau nuo liūdesio lengvai nepabėgsi. Kad jis baigtųsi, turi įeiti į pačią liūdesio šerdį ir ištirti jį; turi atlikti labai gilų kasinėjimą ir tyrimus savyje, nepalikdamas neatidengto nė vieno kampelio. Turi matyti kiekvieną gudrios minties vingį ir posūkį, kiekvieną jausmą, kad ir ką jis liestų, kiekvieną reakciją be jokio varžymo. Tai tas pats, kaip atsekti upės ištakas, pati upė ir atves iki jų. Turi susekti kiekvieną kelrodį siūlą į liūdesio šerdį. Tau tereikia sekti, matyti, klausyti; visa tai čia, aišku ir atvira. Tavęs laukia kelionė, bet ne į mėnulį, ne pas dievus, o savyje pačiame. Savyje gali žengti sparčiai ir greitai nustoti liūdėti arba gali keliauti tingiai, glebiai, be užsidegimo. Liūdesiui sunaikinti reikalingas užsidegimas, tačiau užsidegimas neįgyjamas pabėgimu. Jis yra, kai nebebėgi.

1962 m. sausio 12 d. Radžghatas, Indija

Sode prišlijusi prie stulpo stovėjo dešimties dvylikos metų mergaitė; purvina, keletą savaičių vandens nematę plaukai dulkėti ir susivėlę; rūbai suplyšę ir neskalbti, purvini kaip ir ji pati. Kaklą apsivyniojusi ilgu skarmalu, ji žiūrėjo į verandoje arbatą geriančius žmones; žiūrėjo visiškai abejingai, be jokio jausmo, be jokios minties dėl to, kas vyksta; jos akys buvo nukreiptos į grupę pirmame aukšte, nei kartkartėmis šaižiai surinkančios papūgos, nei pilki balandžiai prie kojų nesukėlė jokios reakcijos. Ji nebuvo alkana ir, galimas daiktas, buvo kurio nors tarno dukra, nes atrodė pažįstanti vietovę ir gerokai įmitusi. Ji elgėsi taip, tarsi būtų savimi pasitikinti jauna ponia, iš jos sklido keistas nusišalinimas. Stebėdamas ją upės ir medžių fone, netikėtai pajutai, kad žiūri į arbatos gėrimą be jokių emocijų, be jokios minties, viskam abejingas, kad ir kas atsitiktų. O kai mergaitė nuėjo prie medžio ant upės kranto, tai tarsi ir tu kartu nuėjai, tarsi ir tu atsisėdai ant dulkėtos ir nelygios žemės, tarsi ir tu pakėlei pagalį ir metei jį per upės rėvą, tu, vienišas, nesišypsantis, niekam niekada nerūpėjęs. Netrukus pakilote, nuėjote sau aplenkdami namą. Ir, keistas dalykas, buvai ir tie balandžiai, ir voverė, bėganti link medžio, ir tas nesiprausęs vairuotojas, ir ramiai tekanti upė. Meilė nėra liūdesys, joje nėra pavydo, tačiau ji pavojinga, nes ji griaunanti. Ji sugriauna viską, kuo žmogus apsistatė, lieka vien plytos. Ji nei stato šventyklas, nei reformuoja sugedusią visuomenę; ji nieko negali daryti, tačiau be jos, kad ir kaip stengtumeisi, nepadarysi nieko. Bet koks kompiuteris ar automatas gali pakeisti situaciją ir suteikti žmogui daugiau laisvalaikio, tačiau šis tampa dar viena problema, kai jų ir taip užtenka. Meilė nežino problemų ir kaip tik todėl ji tokia griaunanti ir pavojinga. Žmogus gyvena problemomis, užsiėmęs nesibaigiančiais reikalais; be jų nebežinotų, ką daryti; jis sutriktų, o sutrikęs visko netektų. Todėl problemos dauginamos iki begalybės; vienos išsprendimas reiškia kitos pradžią, o mirtis, žinoma, yra griovimas; tai ne meilė. Mirtis – tai senatvė, ligos ir problemos, kurių neišspręs joks kompiuteris. Tai ne meilės sukeliamas griovimas; meilė neatneša mirties. Tai rūpestingai sukrauto laužo pelenai, tai be pertrūkio dirbančių automatinių mašinų triukšmas. Meilė, mirtis ir kūryba neatsiejamos; negalite turėti vieno atmesdami kitą; nenusipirksite to nei prekyvietėje, nei bažnyčioje; prekyvietė, bažnyčia – paskutinės vietos, kur tai dar galima rasti. Bet jeigu jūs neieškote, jei neturite problemų, tada galbūt tai patirsite pakeitę požiūrį.

Tai nežinomybė, tad viskas, ką žinote, turi susideginti kartu su pelenais; praeitis – ar ji būtų turtinga, ar apgailėtina – turi būti atmesta taip pat nerūpestingai ir nemotyvuotai kaip tos mergaitės per upės rėvą švystelėtas pagalys. Žinomo degimas yra nežinomo veikimas. Tolumoje girdėti fleita, skambesys nekoks, saulė, didžiulis raudonas kamuolys, leidžiasi už miesto sienų upei įgyjant švelnų ugninį atspalvį, o paukščiai renkasi nakvynės.

Iš: „Krishnamurti’s Notebook“ by Jiddu Krishnamurti.
Krishnamurti Publications of America, 1976
Vertė Vytautas Kinčinaitis
Šiaurės Atėnai

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.